Rzeczpospollita

Vladas Turčinavičius

Šiandien yra naivu pritarti minčiai, kad „pasaulio istorija yra pažanga laisvės suvokimo vyksme – pažanga, kurią mes turime pažinti kaip būtinybę” – G. Hegelis „Istorijos filosofija”, V., 1990, p. 44.

Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.

Šiame straipsnyje istoriniu teisiniu žvilgsniu pažvelgsiu į Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Derybos Liubline tarp Lietuvos DK ir Lenkijos Karalystės delegacijų vyko nuo 1569 m. sausio 10 d. Lietuvos DK delegacija nepatenkinta Lenkijos ponų siekiu inkorporuoti LDK į Lenkijos sudėtį iš derybų buvo pasitraukusi. Dėl karo su Rusija Lietuva negalėjo pasipriešinti Lenkijai karine jėga, todėl 1569 06 06 sugrįžo į Liubliną tęsti derybų.    

1569 m. Liublino sutartyje buvo sukurta dviejų valstybių Lenkijos ir Lietuvos sąjunga, kurią galima lyginti su Europos Sąjunga taip pat sudarytą sutarties pagrindu. Kaip ES, taip ir Lenkijos su Lietuva sąjunginėje valstybėje buvo bendras Seimas, atskiri administracinio valdymo organai, teisinės sistemos, atskiri biudžetai, valstybių antspaudai, atskiros kariuomenės, savos sienos. Todėl anuomet  Lietuva ir Lenkija neprarado savo valstybingumų, kaip ir dabar nepraranda būdamos ES narėmis.

Paskutinis Gediminaičių dinastijos palikuonis Žygimantas Augustas, Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis, pasirašydamas Liublino sutartį ir atiduodamas Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštijai priklausiusias pietvakarines žemes (dabar Vakarų Ukraina) iš mažytės Lenkijos padarė ją didele valstybe, prilygstančia Lietuvos DK. Su Lenkijos karalyste siena buvo aprobuota šia sutartimi ir būtina čia pabrėžti, kad Lietuvai buvo palikti regionai su miestais Balstoge, Suvalkais, Augustavu, Seinais ir Punsku, Gardinu, o dabartinėje Lenkijoje šis regionas ir vadinamas Palenke, kas lietuviškai reiškia arti Lenkijos sienos ir teisiškai priklausanti Lietuvai, nes ją nustatė dvi valstybės – suverenai, vadovaujami Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir tą patvirtino bendras Seimas. Šia sutartimi turėjo ir turėtų vadovautis abi „istorinės sesės”, būtent čia yra tarpvalstybinių santykių pamatas, o ne praėjus šimtams metų trečiųjų šalių nustatytomis sienomis.

Abiejų valstybių sąjunga buvo sudaryta dėl  Maskvos kunigaikštystės kylančių antpuolių sustabdymo ir po sutarties pasirašymo abu suverenai pasiliko valstybėmis, tik sutarė, kad kartu ginsis ir vykdys užsienio politiką. Pasirašant Liublino sąjungos (unijos) sutartį dvi valstybės – suverenai apibrėžė sienas tarp abiejų valstybių ir sukūrė sąjunginės valstybės lygiavertį herbą: su Vyčiu ir Ereliu, o pradžioje vadinosi „Lenkijos ir Lietuvos valstybė“. Tik vėliau, 1582 m. Lenkijos ir Lietuvos sąjunga (unija) buvo pavadinta „Rzeczpospollita“ – Rzecz+pos+pol+lita. Galima teigti, kad iš lotynų kalbos „res publica – viešasis reikalas“ buvo paimtas žodis -res, tačiau buvo pritaikytas lenkų „liežuviui”, nes lenkų kalba garsas „R“ prieš balsę tariamas „Ž“, o gale žodžio garsas „S” dažniausiai tariamas „Š” ar „Ž”, todėl buvo sulenkinta į garsą „Č” ir virto lengvai lenkui tariamu „Rzecz“. Buvo pridėtos lotyniškų žodžių šaknys: -pos (iš lotynų possessio – nuosavybė), -pol (Polonia) ir -lita (Lituania), reiškia Lenkijos ir Lietuvos bendras reikalas ir bendra nuosavybė – valstybė ir Seimas – valstybės demokratinio valdymo pradmuo. Akivaizdu, kad išvertus lietuviškai turėtų vadintis Lenkijos ir Lietuvos sąjunga (lotyniškai – unija).

Galima manyti, kad taip buvo pavadinta su tikslu užslaptinti monarchinių valstybių apsuptyje demokratinės struktūros pradmenis – renkamą Seimą ir abiejų tautų Seime renkamą karalių. Stebėtina, kad po 150 metų Vakarų informacinėje erdvėje, o dalinai ir Rytų, tokio pavadinimo Lietuva nebeliko, o buvo rašoma tik Rzeczpospolita Polska (pavadinimo galūnėje dar liko lotyniškasis -lita, tačiau jį nustelbė pabrėžtinas žodis Polska). Stebėtina, kad ir dabartinė Lenkija vadinasi Rzeczpospolita Polska, reiškia, ji turi pretenzijų į Lietuvą, o palikta lotyniška galūnė -lita (Litua) apie tai ir kalba. Lenkija būdama strategine partnere ir gerbdama Lietuvą galėtų naudoti lotyniškąjį pavadinimą Lenkijos Respublika, priešingu atveju galima suvokti, kad Lenkija šiandien visas po Liublino sutarties buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemes laiko buvus Lenkijos žemėmis.

Gan įtartinai skamba dabar propaguojamas terminas: Abiejų Tautų Respublika (ar tik neprimestas strateginės kaimynės Lenkijos?), būtų priimtiniau – Abiejų Valstybių Sąjunga, nes tas propaguojamas pavadinimas ATR neatitinka istorinių faktų ir įžeidžia kitas tautas, gyvenusias Lenkijoje ir Lietuvoje.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštija pasiliko valstybingumo ženklus: savo herbą, kariuomenę, iždą, antspaudą ir savo teisinę sistemą – Lietuvos statutą. Buvo sudarytas bendras Seimas ir jo renkamas vienas karalius, kuris turėjo būti patvirtintas Lietuvoje Didžiuoju kunigaikščiu. Lietuva savarankiškai veikė savo teritorijos viduje ir net kariniuose reikaluose už sienos: 1605 m. Lietuvos laimėtas Salaspilio mūšis prieš švedus, 1621 m. Chotino mūšyje prie Dniestro sumušė turkų (osmanų) kariuomenę.

Akivaizdus dabartinės Lenkijos akibrokštas yra jos dalyvavimas 2005 m. atidengiant Salaspilio mūšiui paminklą ir nepakviečiant dalyvauti Lietuvos – tai tarptautinės teisės pažeidimas bei Lietuvos paniekinimas, nes šiame mūšyje Lenkijos kariai nedalyvavo, o mūšį laimėjo tik Lietuvos kariai, vadovaujami LDK Didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus (sulenkintai Chodkevičiaus).

Lenkija kiekviena proga stengėsi visiškai integruoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją į karalystės sudėtį, tačiau Lietuvos valdantieji didikai ir bajorai tam niekada nepasidavė ir saugojo Lietuvos valstybingumą.

Akivaizdu, kad XIV a. pabaigoje, XV a. pradžioje galutinai Lenkijos karaliui Jogailai ir Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui apkrikštijus Lietuvos karalystę ir jai tapus Didžiaja Kunigaikštija, Lenkija stengėsi ištrinti iš istorijos Mindaugo krikštą ir Lietuvos karalystę, o tą misiją priskirti tik sau. Turėdama tipišką pavyzdį iš Bizantiškos krikščionybės sklaidos, kai Konstantinopolis sukūrė naują kalbą ir raštą krikščionybei skleisti į Europos šiaurę, kur šiauriau Kijevo gyveno aisčių (baltų) ir suomių gentys, Lenkija pradėjo visais įmanomais būdais brukti lenkų kalbą į naujai apsikrikštijusią LDK. Regis, žvelgiant krikščioniškai Lenkijos elitas po Lietuvos krikšto privalėjo ginti lietuvių kalbą ir Lietuvą, nes 1389 m. popiežius Urbonas VI oficialiai pripažino Lietuvą katalikišku kraštu, juolab, kad greta rytuose plėtėsi ir kėlė grėsmę Lietuvai Kijevo Rusios Bizantiškoji krikščionybė su pravoslavų kalba. Tad iš čia išplaukia išvada, kad Lenkijos tikslas buvo ne tiek apkrikštyti Lietuvą, kiek su religijos sklaida lietuvius paversti lenkais, naudojant lenkų kalbą kaip anksčiau pasielgė su jotvingiais ir dalimi prūsų genčių. Vilnius ir jo apylinkės buvo senosios baltų kultūros citadelė ir paskutinė aukščiausiojo dvasininko Krivių-Krivaičio buveinė. Dėl šios priežasties po Jogailos ir Vytauto apsikrikštijimo į Vilniaus apylinkes daugiausia buvo siunčiami lenkų dvasininkai, kurie diegė lenkų kalbą, o jų bajorams buvo suteikiamos žemės.

Apie tai byloja XVI a. pirmosios pusės susidariusi padėtis, kai Lietuvos valstybės didžiavyris Geranainių grafas Albertas Goštautas (1470 – 1539), jam buvo suteiktas Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V Geranainių grafo titulas, stiprindamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos savarankiškumą, reikalavo, kad iš Lietuvos būtų pašalinti lenkų vienuoliai bernardinai, kaltinami amoraliu gyvenimu, lietuvių kalbos nemokėjimu, Lietuvos turtų išvežimu. A. Goštautas 1530 m. net iš popiežiaus Klemenso VII išsirūpino atskirą Lietuvos bernardinų provinciją.

Stebėtina, kad dabartinės Lietuvos Vyriausybė (gal prolenkiškiems mūsų istorikams patarus) pažeisdama paveldo teisę perdavė Lietuvos Bernardinų vienuolyno nekilnojamąjį turtą Vilniuje, visą architektūrinį ansamblį Lenkijos pranciškonams (bernardinams). Kyla mintis: ar Lenkija netaiko savo šimtametės patirties šiuolaikinei Lietuvos respublikai valdyti?

1529 m. A. Goštautas kovodamas prieš lenkų diduomenės įtaką, vadovavo I Lietuvos Statuto parengimui ir taip išsaugojo Lietuvos valstybingumą, nes Statutą galima prilyginti konstitucijai – štai kodėl Lenkija nepripažino Lietuvos statuto iki 1697 m. Jis pasipriešino lenkų diduomenės siekiams su Lenkijos karalienės Bonos Sforcos parama Statutą pakeisti. Grafo iniciatyva į Statutą įrašyti draudimai svetimšaliams (lenkams) įsigyti Lietuvoje turtų ir užimti tarnybas. Jo pastangomis mažametis Žygimantas Augustas 1529 m. buvo formaliai, tėvui tebesant gyvam, paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tuo siekta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos savarankiškumo ir atskirumo nuo Lenkijos.

Alberto Goštauto asmenybę sunku kam nors Lietuvoje prilyginti. Be abejonės, šį Lietuvos didiką, Geranainių grafą galime laikyti svarbiausia XVI a. mūsų šalies didžia asmenybe, kurios dėka Lietuvoje buvo pradėti kloti tvaraus valstybingumo pamatai – parengtas Pirmasis Lietuvos Statutas, Goštauto rūpesčiu gimė ir vienas svarbiausių Lietuvos istorijos metraščių – Bychovco kronika. Kyla klausimas, kodėl dabartinė Lietuva beveik nemini mūsų didžiavyrio A. Goštauto nuopelnų Lietuvos valstybingumui (ar ne Lenkija valdo mūsų istorinę informaciją?), išskyrus Liubavo dvaro muziejų (XVI a. priklausiusį A. Goštautui) prie Vilniaus, kurį įkūrė Lietuvos šviesuolis skulptorius Gintaras Karosas.

Didžiavyris Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), vienas labiausiai apsišvietusių Lietuvos žmonių. Tarnavo karaliaus dvare Krokuvoje, kur vienas geriausių jo draugų buvo Lietuvos Didysis kunigaikštis būsimasis karalius Žygimantas Augustas. Vėliau pasiekė, kad karaliaus žmona taptų Stanislovo Goštauto (A. Goštauto sūnaus) našlė Barbora Radvilaitė ir tuo sustiprino Radvilų pozicijas karalystėje. Gynė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos integralumą ir politinį savarankiškumą tiek nuo Maskvos valstybės, valdomos Ivano Rūsčiojo, tiek nuo  Lenkijos. Jis 1544 m. Lietuvos Brastos seime reikalavo, kad Lietuvos Didysis kunigaikštis nuolat gyventų Lietuvoje, o 1563–1564 m. Varšuvos seime vadovavo Lietuvos delegacijai, kuri priešinosi unijai su Lenkija. Nusipelnė prijungiant Livoniją prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir 1561 m. tapo LDK vietininku Livonijoje. Būdamas Reformacijos šalininku 1553 m. perėjo į kalvinų tikėjimą ir siekė Lietuvą atriboti nuo katalikiškos Lenkijos ir stačiatikiškos Maskvos įtakos. 1555 m. įkūrė Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią ir Lietuvos Brastoje įsteigė protestantų raštų spaustuvę.

Mikalojus Radvila Rudasis (1512 – 1584), vienas žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kariuomenės vadų per 1558–1583 m. Livonijos karą, 1564 m. vadovavo LDK kariuomenei per Ulos mūšį prie Polocko nugalėjo Maskvos carą Ivaną Rūstųjį. 1578 m. dar kartą sumušė maskvėnus prie Vendeno, o Stepono Batoro Maskvos kampanijoje laimėjo mūšį prie Velikije Luki. 1569 m. vienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės delegacijos Liublino seime vadovų, čia gynęs Lietuvos savarankiškumą ir valstybingumą, todėl nepasirašė Liublino unijos (sąjungos) sutarties. Žinomas jo atkirtis lenkų didikams, įrodinėjusiems Seime, kad Jogaila dovanojęs Lietuvą lenkų karališkam vainikui: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės. Lietuva lenkams dovanodavo šunų skalikų, žirgelių žemaitukų, bet ne mus, laisvus ir garbingus žmones… Kiekvieną, kuris norėtų mus pavergti, laikysiu tironu, o ne savo viešpačiu“.

Tai tikras XVI a. Lietuvos didikų, karingųjų lietuvių nuo giliausios Lietuvos senovės išlikusios dvasinės kultūros, mentaliteto atspindys (refleksija). Straipsnio pabaigoje matysime kuo pavirto išdidūs lietuviai XVIII-XIX a.

Kunigas Mikalojus Daukša (1527-1613)  buvo išsilavinęs žmogus, mokęsis viename iš V. Europos universitetų. Žemaičių vyskupijos administratorius (1609-1610 m.). Mokėjo kelias kalbas, turėjo biblioteką, skelbė kontrreformacijos ir renesansinio humanizmo idėjas. Kovojo dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos pasirašymo, pasisakė prieš lietuvių bajorijos lenkėjimą.

Vilniuje iš lenkų kalbos išvertė J. Ledesmos katekizmą, parašė jo pratarmę. Tai – pirmoji Lietuvos DK parengta ir 1595 m. išleista lietuviška knyga – „Katekizmas“. M. Daukšos kūriniai pasižymi savitu stiliumi, turtinga kalba, juose pradėti vartoti lietuviški naujadarai (mokytojas, valia, įkvėpimas, išmintis ir kiti). Dar iki Katekizmo parengė ir 1595 m. išleido J. Vujeko postilės lietuvišką vertimą. „Postilėje“ parašė lenkišką pratarmę „Prakalba į malonųjį Skaitytoją”, kurioje kreipėsi į Lietuvos sulenkėjusią aukštuomenę ir visuomenę, skatindamas kurti raštiją lietuvių kalba Pratarmėje reiškiama naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai ir valstybei: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. […] Tai akivaizdžiai matome ne tiktai žmonių, bet ir neišmintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų tarp jų tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.”

Istoriniai faktai rodo, kad Lietuvos DK vedė savarankišką valstybės gyvenimą: atskirai kariavo su Maskvos kunigaikštyste, nors Liublino unija buvo sudaryta dėl bendros kovos prieš Maskvą, tačiau Lenkijos kariuomenė vengdavo dalyvauti, todėl peršasi politinė išvada, kad jūs ten vieni lietuviai kovokite, žūkite, silpnėkite… „Atskirai kariavo ir su Švedija, priimdavo jų pasiuntinius, sudarinėjo sutartis, o po Jono III Sobieskio mirties 1696 m. Lietuva oficialiai kėlė Unijos su Švedija ar Rusija klausimą”, tai rodo, kaip Lietuvos didikams buvo svarbu išsaugoti Lietuvos valstybingumą, o Lenkijos norą jį panaikinti. „Būta atvejų kai LDK teritorijoje Lenkijos karaliaus valdžia buvo nepripažįstama. Lenkijos karaliui kertant Lietuvos – Lenkijos sieną, jo svitą – lydinčius ministrus ant sienos keisdavo Lietuvos ministrai, didikai. Lenkijos piliečiai Lietuvoje buvo priimami kaip svetimšaliai ir jie negalėjo turėti nekilnojamojo turto ar valstybės tarnybos.”- rašo Liudvikas Narcizas Rasimas straipsnyje „Istorija ir istorikai” (Voruta, 2020-01-30).

Stebėtina, kad dabartinės Lietuvos istorikai pabrėžia, kad Rzeczpospollitoje buvo vieninga valdymo sistema: ji turėjo bendrą kariuomenę ir neturėjo apibrėžtos tarpusavio sienos, o jos teritorija bendra, tačiau ši nuomonė neturėjo ir neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Galima teigti, kad jie rašo prolenkišką istoriją, nors XVI – XVII a. pateikti Lietuvos DK didžiavyrių veiklos pavyzdžiai visa tai paneigia.

Akivaizdu, kad Lietuvos didikų ir bajorų turtai, lietuvių kultūros ir mokslo pasiekimai, dvarų kultūra ar karvedžių žygdarbiai dėl lenkų kalbos vartojimo negalėjo ir dabar negali tapti Lenkijos valstybės paveldu. Tačiau Lenkijos elitas ir lenkų kunigai per ištisus šimtmečius skleisdami krikščionybę siekė asimiliuoti išdidžius lietuvius ir pirmiausiai tai darė per bajorų ir diduomenės sluoksnį. Galų gale XVII a. pabaigoje Lenkija pritarė, jog Seimas pripažintų 1588 m. III Lietuvos statutą (galiojo Lietuvos teritorijoje iki 1840 m.- V. T.) ir pasiekė, kad LDK raštvedyboje vietoj lotynų ir rusėnų kalbų būtų įvesta lenkų kalba.

„Pagaliau tokiai priešpriešai buvo padėtas taškas ir bendrame 1697 m. Seime priimtas „ Coeguatio iurium stanov Wielkiego Księstwa Litewskego z Korona Polska“. Juo buvo sulygintos lenkų ir lietuvių valdininkų teisės, Lenkija pripažino 1588 m. Lietuvos Statuto galiojimą Lietuvos Vyriausiojo tribunolo kompetenciją ir vienybės idėjas pakeitė dviejų valstybių lygybės pripažinimu. Tuo aktu buvo pakeista Liublino sutartis. Abi sutarties šalys tapo lygios. Kartu buvo sutarta, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Suprantama, kad kiekvienas Lietuvos didikas privalėjo ją išmokti, jiems ji pasidarė bendravimo kalba, bet tai nereiškė, kad jie tapo lenkais, o tai, kas parašyta lenkiškai, nepasidarė lenkų tautos nuosavybe, kaip ir tai, kas šiandien parašoma angliškai, netampa anglų nuosavybe.” – rašo L. N. Rasimas straipsnyje „Istorija ir istorikai” (Voruta, 2020-01–30).

Akivaizdu, kad svetima lenkų kalba ypač per bažnyčias kurė naują pasaulį, keisdama lietuvių savimonę, formuodama naują mentalitetą. Tą puikiai žinojo dar pirmojo tūkstantmečio Naujųjų religijų skleidėjai, pradedant arabų VII-VIII a. vykdoma islamo sklaida, kai jų užkariautos tautos prievarta buvo verčiamos skaityti Koraną tik arabų kalba. Gerai žinome apie krikščionybės sklaidą, kai ji pradžioje buvo skleidžiama hebrajų, graikų, lotynų kalbomis, tačiau kai VIII-IX a. Konstantinopolis ėmėsi su nauja pravoslavų kalba ir raštu skleisti, atsiskyrusią  nuo Romos, Bizantiškąją krikščionybę, tai net kilo karas tarp Romos katalikų ir Bizantijos: frankai užėmė Konstantinopolį, o riteriai paniekindami Bizantijos atsiskyrusius krikščionis įjojo su žirgais į Šv. Sofijos katedrą. Štai kodėl Lenkija, žinodama svarbų kalbos vaidmenį diegiant religiją ir asimiliuojant išdidžius, karingus lietuvius, 1697 m. abi sąjungines valstybes pripažino lygias, bet visą akcentą sutelkė į lenkų kalbos įvedimą Lietuvoje.  Jeigu XVI a. pabaigoje dar buvo spausdinamos lietuviškos religinės knygos (M. Daukša „Postilė“), tai per XVII a. religinėje literatūroje įsigalėjo lietuvių – lenkų kalbų žargonas (M.Olševskis „Broma atverta ing wiecznosti“), kuris plito ir gyvojoje kalboje, o vėliau literatūroje virto plačiai naudojama lenkų kalba. XIX a. per bažnyčias, mokyklas buvo sustiprintas visų sluoksnių lietuvių lenkinimas, aiškinant, kad tikrieji patriotai kalba tik lenkiškai. Rusijos lietuviškose gubernijose lenkinimui susidarė palanki terpė, nes lygiagrečiai vyko lietuvių rusinimas, todėl lenkų kalba, kaip patriotizmo išraiška ėmė plisti kaimuose ir miesteliuose ypač per bažnyčias. Žodžiai „Lenkija”, „lenkai”, „katalikai” tapo sinonimais, išplito frazės: vietoj katalikų tikėjimo – „polskoj wiari”, melskitės lenkiškai, nes „chlopų kalbos Dievas nesupranta” ir pan. Visi šie pavyzdžiai byloja, kad Lenkijai pavyko per kelis šimtmečius pakeisti išdidžiųjų, karingųjų, tolerantiškųjų lietuvių sąmonę į nuolankių ir prisitaikančių prie kitų agresyvių kaimyninių slavų tautų skleidžiamos įtakos. Akivaizdu, kad kunigaikščių Lietuvą Lenkijai pavyko pajungti savo įtakon ne ginklu, bet gudrumu ir agresyviu savo tautiškumo bei kalbos brukimu. Tačiau ši Lenkijos veikla privedė prie abiejų valstybių sąjunginės (unijinės) didelės ir įtakingos valstybės Rzeczpospollitos žlugimo.

Apie svetimos kalbos vaidmenį net šiuolaikinėje tikrovėje rašo Gintaras Ronkaitis straipsnyje „Apie sąvokų gimtąja kalba galias” (https://alkas.lt; 2020-12-20): „Ar žinote, kur slypi įvairiausių priklausomybių ištakos? Sąvokų, sampratų ir prasmių lauke. Šis laukas kuria mūsų pasaulio supratimą, sampratos yra akiniai, per kuriuos matome pasaulį. Jei akiniai pagaminti kažkur labai toli, jie atspindės tą sukurtą tikrovės vaizdinį, kurį ten įdėjo jų kūrėjai. Ir pamažu prasideda priklausomybė nuo sąvokos kūrėjų „kultūros“, su sąvoka atkeliauja ir visa vaizdinių apie pasaulį eilė. Šie vaizdiniai atneštiniai, tad mes, su savo tūkstantmete pajauta, kuriai nebesuteikiame postūmio tolesniam vystymuisi ir prisitaikymui prie kintančios dabarties tikrovės, tampame atsilikusiais „pagonimis“, puslaukiniais žmonėmis, neturinčiais savos „kultūros“. Kitakalbiai ir sąvokas susikuria sau, o tiems, kas nekalba jų kalba, tos sąvokos tyli. […] Didelės ir galingos tautos užsiima ir sąvokų, sampratų bei iš jų susidedančio prasmių lauko kūrimu ir sklaida – tame jų stiprybė. Karinė ir kitokia medžiaginė galia yra tik išorės kiautas, už kurio slypi daug reikšmingesni dalykai. Prieš kelis metus tuometinis britų užsienio reikalų valdytojas Borisas Džonsonas Velykų priėmimo metu atvirai pasakė įstabų dalyką: „Mes išvežame ne tik prekes – ką mes žinoma irgi darome – bet ir sąvokas, požiūrius ir net elgesio būdus”. Šie žmonės puikiai supranta sąvokų kūrimo ir sklaidos reikšmę. Tie nemedžiaginiai dalykai yra “eksportuojami” ne už pinigus, o šiaip įsiūlomi, kartais net gana įkyriai primetant. Taip kuriama bendra erdvė, į kurią vėliau ir prekės bei paslaugos patenka.”

1701 m. Prūsijos hercogystei suvienijus kitas vokiečių žemes įsisteigė Prūsijos karalystė. XVIII a. pradžioje per Šiaurės karą Prūsija padidino savo teritoriją Švedijos sąskaita, o per karus su Austrija prisijungė Sileziją – vieną iš ekonomiškai stipriausių Austrijos provincijų ir amžiaus viduryje Prūsijos karalystė tapo penktąja Europos didvalstybe, kuri lėmė Europos politinį gyvenimą ir XIX amžiuje. Prūsijos karalystės tolimesnei plėtrai į Rytus stabdžiu tapo Lietuvos ir Lenkijos sąjunginė valstybė – Rzeczpospollita.

Po Rusijos jaunojo caro Petro I Vakarų valstybių kultūros, laivų statybos bei politikos pažinimo ir vėlesnių jo karinių laimėjimų, 1721 m. Rusija tapo imperija. Petras I ne tik pramušė langą prie Baltijos jūros, bet turėjo didesnius imperinius tikslus Vidurio Europoje. Išaugusi Rusijos imperija neramino Prūsijos karalių Fridrichą Didijį ir karalystės diduomenę. Viduramžių papročiu Prūsijos karalius slapta pritarė, kad nesantuokinė jo dešimtmetė dukra princesė Sofija Augusta Frederika, gimusi 1729 m. ir vaikystėje augusi Prūsijos generolo šeimoje, būtų įsodinta (kaip gegužiukė) į Rusijos imperatoriaus Petro I šeimą. Taip ji pateko į carienės Elžbietos rūmus, o po šešerių metų buvo ištekinta už sosto įpėdinio Petro III, Petro I  vaikaičio. Po Petro III mirties, 1762  m. Prūsijos karaliaus nesantuokinė dukra Sofija Augusta Frederika tapo Rusijos imperatore Jekaterina II. Ji ėmėsi vykdyti Petro I politiką ir bendradarbiavo su Prūsija: daug kvietėsi Prūsijos įžymių giminių atvykti į Rusiją, kur jiems buvo dalinamos žemės. Čia galima paminėti, kad į Rusiją atvyko iš Prūsų Lietuvos Konstantino Balmonto prosenelis Janis Balmutis, taip pat būsimo Rusijos premjero Piotro Stolypino protėviai iš Stalupėnų.

LDK didikas Stanislovas Augustas Poniatovskis (Čartoriskių- Karijoto Algirdaičio palikuonių giminaitis) padedant Rusijos kancleriui A. Bestuževui-Riuminui buvo akredituotas prie Rusijos sosto, kaip Saksonijos ambasadorius. Jaunas gražus turtuolis iškart patraukė trimis metais vyresnės, būsimojo Rusijos imperatoriaus Petro III žmonos Jekaterinos Aleksejevnos (prūsų princesė Sofija Augusta Frederika, priėmusi parvoslavų tikėjimą priėmė šį vardą) dėmesį ir tapo vienu iš jos favoritų. 1764 m. rugsėjo 7 d. imperatorės Jekaterinos II spaudimu Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas, jos meilužis S. A. Poniatovskis. Tapęs valdovu, Stanislovas Augustas, priešingai Jekaterinos II norams, kartu su Čartoriskių grupuote pradėjo vykdyti dalines valstybės valdymo reformas.

Taip Prūsijai ir Rusijai atsivėrė kelias daryti įtaką Rzeczpospollitai. Rusijos imperijos pirmosios priemonės buvo sukelti neramumus Rzeczpospollitoje, akivaizdu, kad Jekaterinai II buvo žinomas Abiejų Tautų Respublikos dvilypumas: Lietuvos didikų ir bajorų noras išlaikyti savarankiškumą bei Lietuvos DK valstybingumą, o Lenkijos politikų ir bajorų karūniečių noras reformų būdu Rzeczpospollitą paversti unitarine Lenkijos valstybe. Šiam Lenkijos politiniam veiksmui tinkamu pavyzdžiu tapo Prūsijos karalystės susikūrimas ir po to sekusios reformos.

Rzeczpospollitoje 1773 m. spalio 14 d., Seimo sprendimu buvo įkurta Edukacinė komisija, tapusi pirmąja švietimo ministerija pasaulyje. Jos žiniai buvo perduotos visos akademijos ir mokyklos, jai pavesta rūpintis mokymu ir mokslu. Pirmuoju Edukacinės komisijos pirmininku tapo Lietuvos didžiavyris vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. 1774 m. Edukacinė komisija reformavo pradinę mokyklą, įkūrė po vieną pradinę mokyklą trims parapijoms. Po trijų metų tokių mokyklų Vilniaus vyskupystėje jau buvo virš 300. Kaimuose valstiečių vaikai pradinėse mokyklose buvo mokomi gimtąja lietuvių kalba.

1775 m. Seimo nutarimu buvo įkurtas naujas valstybinės valdžios organas –Nuolatinė Taryba. Ją sudarė 36 Seimo deleguoti nariai. Taryboje buvo 5 departamentai: Karo, Iždo, Užsienio politikos, Policijos ir Teisingumo, kurie kontroliavo savo srities vykdomosios valdžios veiklą. Nuolatinės tarybos veiklos laikotarpiu (1775–1788 m.) buvo modernizuota ir padidinta kariumenė, apribota etmonų savivalė, įgyvendintos ūkio ir finansų reformos. Pagyvėjo ekonominis gyvenimas ir sparčiai didėjo gyventojų skaičius. 1772 m. Rzeczpospollitoje gyveno 6,5 mln. žmonių, o 1790 m – apie 9 mln. Šio, pirmojo visuotinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyventojų surašymo duomenimis, joje gyveno per 3,5 mln. žmonių. Edukacinė komisija ir Nuolatinė taryba tapo pirmaisiais bendrais visos sąjunginės valstybės vykdomosios valdžios organais, o šios reformos rodo, kad ekonominė ir demografinė sąjunginės valstybės padėtis gerėjo.

Per XVIII šimtmetį Lietuvos DK elitas ir išsilavinę lietuviai virto „gente – Lituani, natione – Poloni”: kilmės – lietuviai, tautybės (pilietybės) – lenkai. Lenkijos politinis elitas, neatsižvelgdamas į 1773 m. pozityvias švietimo ir ekonomikos reformas, visa tai pajutęs ir suvokęs ėmėsi vykdyti dvilypės sąjunginės valstybės Rzeczpospollitos politinę reformą ir 1791 m. Seimas priėmė vadinamą Gegužės 3 d. konstituciją (lenkiškai pavadinta „Ustawa Rzadowa”), tačiau be Lietuvos DK paminėjimo tekste, vadinasi Lietuva buvo panaikinta kaip istorijos subjektas, o liko tik Lenkijos unitarinė valstybė. Šiame gegužės 3 d. „Ustaw’e” buvo įteisinti luomai ir baudžiava ir gėdingai  įteisintas ir išaukštintas vadovaujantis lenkų tautos vaidmuo visuomenėje bei daugiatautės valstybės valdyme (kažkuo kvepiantis tautiniu aparteidu), suvaržyta net religijų laisvė, katalikybė paskelbta valstybine religija, tuo buvo panaikinta šimtmečiais Lietuvos DK vyraujanti religijų laisvė. Čia galima priminti, kad baudžiava  Vidurio ir Vakarų valstybėse jau buvo anksčiau panaikinta: Čekijoje – 1781 m., Vengrijoje – 1785, Danijoje – 1788, Prancūzijoje – 1789 m.

Šis „Ustaw’as” sukėlė didelį Lietuvos didikų ir bajorijos pasipriešinimą ir jie pasiekė, kad 1791 m. spalio mėn. Seimas priėmė papildymą (Įžadą), bet ir jame Lietuvą apibrėžė kaip autonomiją Lenkijos Respublikos sudėtyje. Cituoju iš spalio papildymo „Ustaw’ui”: „Mes, Stanislovas Augustas iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusios, Prūsijos […] Kunigaikštis, sutikus senato tarybos ponams, tiek dvasininkams, tiek ir pasauliečiams, taip pat Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemių atstovams, atsižvelgdami į nuolatinę Mūsų pareigą savo bendrai tėvynei, Lenkijos Respublikai, kuriai privalome garantuoti visokeriopą orumą […]”. Lenkų  konfederatai kurdami „Ustaw’ą” veikė slaptai, net lietuvių maršalka Kazimieras Nestoras Sapiega apie tai nieko nežinojo ir reikalavo svarstyti prieš jį skelbiant. Lenkijos unitarinės valstybės kūrėjų konspiraciją išryškino net lenkų  istorikė Krystyna Zienkovska savo monografijoje, kurią pavadino „Gegužės 3-iosios sąmokslas”.

LDK valdantysis elitas: didžiavyriai vyskupai I. J. Masalskis, J. K. Kasakauskas, Didysis etmonas S. M. Kasakauskas, kunigaikštis M. K. Oginskis ir kt. tokio pažeminimo nepakentė, kilo neramumai, pilietinis karas tarp susidariusių konfederacijų, kurias skatino Rusija, todėl 1792 m. liepos 23 d. Seimas ir karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis panaikino unitarinės Lenkijos valstybės šalininkų darbo vaisių – Gegužės 3 d. konstituciją. Teisiškai ji tapo niekinė, todėl jos minėjimas ar  šventimas, kaip daro dabartinės Lietuvos valdžios be jokio pagrindo pataikaudamos Lenkijai, žemina lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės orumą. Žvelgiant istoriškai, šios konstitucijos priėmimas buvo Lenkijos elito politinė klaida, nes panaikinusi Lietuvos DK egzistavimą, konstitucija tapo pretekstu Rusijai ir Prūsijai veikti Rzeczpospollitos viduje ir siekti savo imperinių tikslų.

Konkretūs šių imperinio elgesio valstybių veiksmai greitai tapo įgyvendinami: 1793 m. sausio 23 d. Peterburge buvo pasirašyta Antrojo Rzeczpospollitos pasidalijimo sutartis tarp Rusijos ir Prūsijos. 1793 m. liepos 7-22 d. Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp Rzeczpospollitos ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis, savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Tačiau aresyvių kaimynių Rusijos ir Prūsijos suartėjimui trukdė dar likusi Rzeczpospollita su trečdaliu buvusios teritorijos. Po Prancūzijos revoliucijos bręstantis pavojus monarchijoms skatino Rusiją veikti, jog tas siauras Lenkijos – Lietuvos valstybės teritorijos ruožas išnyktų. Tačiau kaip tą įvykdyti po 1793 07 22 sutarties tokių pasižadėjimų: „amžiną ir nepajudinamą taiką” bei nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų? Rusijos ir Prūsijos karo veiksmams kilti prieš  sumažėjusią Rzeczpospollitą pasitarnavo 1794 m. kovo 24 d. Varšuvos priemiestyje Krokuvoje prasidėjęs sukilimas, kuriam vadovavo generolas Tadas Kosciuška, prieš Targovicos konfederacijos įvestą tvarką ir karas prieš antrąjį Lietuvos ir Lenkijos valstybės pasidalijimą, nors tai buvo įteisinta sutartimi. Jis karui ruošėsi Saksonijoje, dėl sukilėlių nesutarimų pasiruošimas vyko nesklandžiai, bet vis tik T. Kosciušką išrinko karo vadu. O gal ir kaimyninių imperijų slaptųjų tarnybų buvo paskatintas parodyti savąją narsą.

T. Kosciuška save laikė lietuviu, buvo kilęs iš senų etninių lietuviškų (jotvingiškų) Lietuvos Brastos žemių gyventojų, tuo metu jau suslavėjusių, o po II pasidalijimo jo gimtinė Kosava buvo likusi Lietuvos DK teritorijoje, tačiau buvo užsikrėtęs Lenkijos centralizuotos unitarinės valstybės sukūrimo idėja. Ką jam reiškė kariauti prieš Rusiją ir kartu prieš Prūsiją, juk jis buvo Amerikos valstijų Nepriklausomybės karo didvyris, tapęs generolu, manytina, kad ir narsiųjų jotvingių kario dvasia jame dar gyvavo.

1794 m. balandžio 16 d. sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose, o balandžio 23-24 d. Lietuvos sukilėliai užėmė Vilnių ir sostinėje  paskelbė sukilimo aktą. Buvo sudaryta vyriausybė – Lietuvos Tautinė Aukščiausioji Taryba, vadovaujama Jokūbo Jasinskio, pradėta kurti sukilėlių vykdomosios valdžios organai – deputacijos. Iki birželio 25 d. sukilimas išplito visoje Lietuvos teritorijoje, taigi dviem mėnesiams buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. Inžinieriaus J. Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai, kvietė ginti ne tik Lietuvos nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės. Čia pasireiškė T. Kosciuškos, praradusio lietuvišką savimonę, išdavikiški veiksmai, jis išvaikė Lietuvos Tautinę Aukščiausiąją Tarybą, o vadovą J. Jasinskį birželio 4 d. atleido. Vėliau T. Kosciuškos įsakymu buvo susidorota ir su LDK valdančiuoju elitu ir net vyskupais, juos paniekinamai pakariant: LDK Didžiuoju etmonu Simonu Kasakausku, Vilniaus vyskupu, Edukacinės komisijos pirmininku Ignotu Masalskiu, Livonijos vyskupu Juozapu Kasakausku, vien dėl to, kad jie nesutiko palaikyti šio karo prieš Rusiją ir Prūsiją bei iki sukilimo veikė, kad būtų išsaugotas autonominis LDK valstybingumas, kad ir Rusijos imperijos sudėtyje.

Štai, kaip aprašo rusų istorikas N. Kostromarovas uoliųjų katalikų, lenkų sukilėlių veiksmus susidorojant su vyskupu I. J. Masalskiu: „[…] Iš laikinai įsteigo kalėjimo Bruehlio namuose Varšuvoje Masalskį išvedė skerdžius, girtuoklis Klinovskis. Jo vadovaujama iš pasitenkinimo klykianti minia virvėmis suraišiotą vyskupą tempė kartuvių, daužydami jį pagaliais, kumščiais, dėl ko jis visas kruvinas apalpo dar iki kartuvių nepriėjęs. Bet pakėlę vėl daužė pagaliais, kumščiais, spardė kojomisw, kol užkėlė po kartuvėmis ant suolelio, užnėrė virvę ant vyskupo kaklo. Tuomet mūrininkas Dolgertas užsliuogė ant kartuvių, pririšo virvę ant jų skersinio, o stovintieji apačioje kojomis išmušė iš po vyskupo kojų ir jis pakibo…” Paniekinamai vyskupas I. J. Masalskis žuvo kankinio būdu, kaip šventasis. Stebėtina, kad vyskupas I. J. Masalskis labai išsilavinęs žmogus, Lietuvos patriotas nutylimas Lietuvoje, net nėra jo vardu pavadintos gatvės, o galėtų gatvę link jo pastatytų Verkių rūmų pavadinti jo vardu.

Visi šie nusikalstami T. Kostiuškos veiksmai prieš LDK vadovus savo bendrapiliečius yra išdavikiški, nes pasitarnavo Rusijai naikinant Lietuvos valstybigumą, o Jekaterinai II pasisavinant Lietuvos kunigaikštienės titulą, todėl Lietuvos istorijoje jis turėtų būti laikomas Lietuvos išdaviku. Žodžiu, su LDK patriotais elgėsi taip lyg jau žinotų, kad sukilimą laimės arba veikė inspiruotas kaimyninių imperinių valstybių.

Deja, karas prieš Rusiją buvo pralaimėtas (visa tai galima buvo numatyti, čia ne Amerika, kur T. Kosciuška pasižymėjo kovose dėl JAV nepriklausomybės), 1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, o spalio mėn. viduryje ji užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, o Prūsijos kariuomenė užėmė Užnemunės Dainavą ir Sūduvą. 1794 m. spalio 24 d. Peterburge buvo pasirašyta Rusijos, Prūsijos ir Austrijos prievartinė sutartis, trečiasis ATR pasidalijimas. Galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis, nes sulaužė 1793.07.22 Seimo ratifikuotą Antro pasidalijimo sutartį, kurioje buvo įteisinta „amžina ir nepajudinama taika“ tarp Rusijos ir ATR, todėl iššaukė Rusijos karinį atsaką bei Lietuvos ir Lenkijos teritorijos trečiąjį pasidalijimą su LDK valstybingumo ir Rzeczpospollitos sunaikinimu.

Tadas Kosciuška buvo sužeistas, o patekęs į Rusijos nelaisvę buvo įkalintas švelnaus režimo Petropavlovsko kalėjime Sankt Peterburge, kuriame kalėjo du metus. 1796 m. po Jekaterinos II mirties Rusijos caru tapęs jos sūnus Pavlas I jam grąžino laisvę. Pavlas I pareikalavo, kad T. Kosciuška prisiektų ištikimybę Rusijos imperijai ir kaip malonės ženklą pasiūlė dvarą su 1500 valstiečių, tačiau jis atsakė, kad nereikia jam dvaro, nes nebeturi tėvynės. Tada caras pareikalavo prisiekti, kad negrįš į tėvynę, o kai prisiekė, caras jam gražino kardą ir leido išvykti į Ameriką. Toks garbingas caro elgesys su nusikaltėliu Rusijai, sukilimo vadu generolu T. Kosciuška, verčia daryti prielaidą, kad šiam sukilimui gimti turėjo įtakos slaptosios Rusijos ir Prūsijos tarnybos. Apie palankumą nusikaltusiam Rusijai byloja ir T. Kosciuškos susitikimas su Rusijos imperatoriuni Aleksandru I 1814 m. Paryžiuje, kuris pažadėjo atkurti autonominę Lenkiją Rusijos imperijos sudėtyje, o dar kartą susitikęs su imperatoriumi 1815 m. Europos valstybių vadovų Vienos kongrese šis pažadas buvo įteisintas – atkurta Lenkijos karalystė Rusijos imperijos sudėtyje. Stebėtina, kad save laikęs lietuviu T. Kosciuška pokalbiuose su caru nerandame net užuominų apie savo tėvynę – Lietuvą, kurios valstybingumą išsaugoti siekė paskutinysis Lietuvos valdantysis elitas. Įtartinai skamba, kad jis ir Vakaruose, ir Amerikoje ypač pabrėždavo, kad yra lietuvis, lyg norėdamas sušvelninti išdavystę LDK, o gal pridengti, jog sukilimą organizavo paveiktas Rusijos slaptųjų tarnybų. Imperinėms Rusijos užmačioms T. Kosciuškos sukilimas labai pasitarnavo, apie tai galimai byloja ir kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio veikla, jam tapus caro Aleksandro I slaptuoju patarėju bei Rusijos senatoriumi, tačiau kungaikščiui pateikus carui projektą apie autonominės LDK atkūrimą Rusijos imperijos sudėtyje, Lietuva nebuvo atkurta – tai kur čia esminė priežastis? Ar LDK elito nužudymai palengvino Rusijai atsisakyti šio projekto, nors Gardino Seimas tam buvo nutaręs ir Rusija buvo pritarusi. Juolab, kad jau 1808 m. buvo įkurta autonominė Suomijos DK Rusijos imperijos sudėtyje. Reikia Lietuvos Istorijos institutui tyrinėti Rusijos archyvus, nes tai labai svarbus Lietuvos istorijos laikotarpis bei kompozitoriaus, politiko M. K. Oginskio veiklos etapas. Ar paliksime Lietuvos valstybės tragišką istorinį laikotarpį, apaugusį romantiškais maurais, pūti, ar atskleisime tiesą?

Apie Lietuvos likimą XIX – sukilimų amžiuje esu rašęs straipsnyje „Ar verta dalyvauti sukilimuose, kai kovojama dėl primestų dviprasmiškų idėjų?” (alkas.lt; 2020.06.23; voruta.lt; slaptai.lt).

Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių  gyvenamoje teritorijoje  su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. ATR II pasidalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių. Akivaizdu, kad Lenkijai labai nepatiko ši sutartis, nes smogė jos planams kurti federaciją su Lietuva, kurią palaikė viduramžiškų idėjų vedama Prancūzija.

Nors Lietuva paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., o Lenkija vėliau 1918 m. lapkričio 11 d., tačiau buvusi „istorinė sesė” Lenkija Lietuvos nepripažino ir tik aplinkybių verčiama pagaliau 1920 m. liepos 4 d. pripažino Lietuvą de facto. Lenkija, 1920 m. rugsėjo 30 d. – spalio 7 d. derėdamasi su Lietuva Suvalkuose, galėjo vadovautis 1569 m. Liublino sutartimi apibrėžtomis sienomis, kurias patvirtino Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Žygimantas Augustas – tai būtų garbingas Lenkijos elgesys tuo įtemptu laikotarpiu atsikuriant iš imperijų nepriklausomoms Europos valstybėms. Nuo 1920 m. rugpjūčio pabaigos, kai Raudonoji armija paliko Vilnių Lietuvai, iki 1920 m. spalio pradžios Lietuva siekė valdyti savo teritoriją ir  išlaikydama neutralumą, svarbiausiu uždaviniu laikė apginti Vilnių, Gardiną ir Seinus. Tačiau dar 1919 m. Lenkija užgrobė enografiškai lietuvišką žemę su Seinais ir Punsku, tai rodo atgimstančios Lenkijos imperinį tikslą atkurti Rzeczpospolitą Polską, pridengtą jos skelbiamu Vakarams federalizmu. Vykstant šioms deryboms Suvalkuose ir dalyvaujant Santarvės valstybių atstovams bei Tautų sąjungos komisijai, akivaizdu, kad  tai suteikė tarptautinės teisės pagrindą ir 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartyje Lietuvos sostinė Vilnius su Pietryčių Lietuva (Dzūkija) buvo pripažinta Lietuvai. Lygiagrečiai Lenkija vedė derybas su Sovietų Rusija Rygoje  ir 1920 m. spalio 5 d. joms pavyko sutarti dėl linijos, atskiriančios Lietuvą nuo Rusijos ir sudaryti taip vadinamą „Vilniaus koridorių”- tai buvo strateginis Lenkijos siekis, nes atskyrus Lietuvos sieną nuo Rusijos bus lengviau prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Akivaizdu, kad šiuo susitarimu Sovietų Rusija pradėjo kurti konflikto židinį tarp Lenkijos ir Lietuvos, kuris paskatino tolesnius J. Pilsudskio veiksmus Lietuvos atžvilgiu. Praėjus dviem dienoms, spalio 9 d. Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių ir Pietryčių Lietuva sulaužydama šią sutartį, visa tai įvykdė Lenkijos viršininko Juozapo Pilsudskio (Ginioto) įsakymu, nepaisant, kad tai buvo tarptautinės teisės pažeidimas. Lenkija savo agresyvų karinį veiksmą pridengė melaginga informacija Vakarams, neva tai buvo generolo L. Želigovskio maištas prieš Lietuvos vyriausybę, jog Vidurio Lietuvos lietuviai kovoja su Kauno lietuviais. Vėliau, 1923 m. rugpjūčio 25 d. viešėdamas Vilniuje J. Pilsudskis prisipažino: „Tuo metu man nusišypsojo sėkmė kare – iškart nusprendžiau, kad Vilnių reikia pasiimti ginklu. Išsiruošiau pas generolą L. Želigovskį, nes pats, kaip Lenkijos valstybės viršininkas ir vyriausiasis vadas, laužyti įsipareigojimų negalėjau.“  

„Štai ką apie J. Pilsudskio suorganizuotą Vilniaus okupaciją kalbėjo Vinstonas Čerčilis 1944 m. vasario 22 d. parlamente pasakytoje kalboje: „Niekad negarantavome Lenkijai apibrėžtos sienų linijos. Neaprobavome lenkų okupacijos Vilniuje 1920 m.“  1928 m. gegužes 1 d. Tarptautinis Teisės institutas, vertindamas Litwa Srodkova prijungimo prie Lenkijos teisėtumą ir Ambasadorių Tarybos nuomonę, nurodė: „Jokia institucija negali nagrinėti šio klausimo kitaip, kaip priimto  okupacijos sąlygomis. Tokie prijungimo nutarimai neteisėti, neturi teisinio pamato ir yra negaliojantys. Joks okupantas neįgyja teisės į okupuotąjį kraštą, nepaisant kiek ilgai ta okupacija trunka ir Vilnius, kaip ir jo kraštas kaip priklausė, taip ir toliau turi priklausyti tik vieninteliam suverenui Lietuvai.“ – rašo L. N. Rasimas, „Istorija ir istorikai”, (Voruta, 2020-01-30).

Akivaizdu, kad Lenkija okupavusi Pietryčių Lietuvą su sostine Vilniumi turėjo tikslą visą Lietuvą prijungti prie Lenkijos, tačiau 1920 m. lapkritį ties Giedraičiais ir Širvintomis Lietuvos kariuomenė sumušė L. Želigovskio vadovaujamus lenkų karius. Lietuvos kariuomenė buvo pasiryžusi atsiimti Vilnių, bet čia sutrukdė Tautų sąjungos karinė komisija, reikalaudama nežygiuoti į Vilnių ir Lietuvos politinė valdžia vadovaujama premjero Kazio Griniaus pakluso komisijai ir Vilniaus neatsiėmė. Tokiu būdu galima teigti, kad Lietuvos politinė valdžia pasielgusi šiaudadūšiškai Lietuvai užtraukė didelę nelaimę ir pažemino lietuvių tautą ir karius. Čia tinka pabrėžti, kad K. Griniaus vyriausybė 1921 m. pradėjo derybas su Lenkija dėl įėjimo į Lenkijos federaciją, tačiau Kaune prasidėjo tautos pasipriešinimas, demonstracijos ir Prezidentas Aleksandras Stulginskis atstatydino K. Griniaus vyriausybę. Ar ne Stokcholmo sidromo apraiška valdė K. Grinių?

Jau 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos užsienio ministro Juozo Urbšio derybose, dėl Vilniaus gražinimo Lietuvai, su Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaru Viačeslavu Molotovu, pastarasis pareiškė: „Chvatit vam prodavat Litvu” („Užteks Jums Lietuvą pardavinėti”). Matyt jis turėjo omenyje tai, kad  1920 m. Lietuva Vilniaus neatsiėmė, o paliko Lenkijai. Apie tai 1989 m. pasakojo pats J. Urbšys susitikime su Lietuvos Sąjudžio atstovais. Ši frazė galėjo būti dingstimi, kodėl SSRS pažeisdama visas sutartis su Lietuva, negražino tų teritorijų (Gardino ir Lydos sričių), kurios buvo visose sutartyse patvirtintos Lietuvai.

Lenkija 1994 m. pasirašydama Strateginės partnerystės sutartį su Lietuva nepripažino Vilniaus krašto 1920-39 m. okupacijos ir neatsiprašė Lietuvos  dėl atneštos žalos Lietuvos valstybei bei lenkų šovinistų žiauriais susidorojimais su Vilniaus krašto lietuviais. Čia tinka priminti, kad kai Lenkija 1938 m. kartu su Hitleriu dalinosi Čekiją, tai dėl Lenkijos užgrobimo Čekijos Ciešino srities vis tik Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis atsiprašė darbartinės Čekijos tautos ir Vyriausybės. Tai kodėl Lenkija pažeisdama tarptautinę teisę gėdingai pasielgė su Lietuva ir lig šiol jos neatsiprašė? Manytina, kad dėl tokio Lenkijos elgesio prisidėjo nuolanki ir prisitaikanti Lietuvos valdžia (Prezidentas Algirdas Brazauskas, 1932-2010), kuri nesuvokė, kad Lietuva yra tarptautinės teisės ir istorijos subjektas ir turėjo elgtis ne nusižeminusi, bet oriai. Žvelgiant į tuometinę situaciją Europoje kelia nuostabą, kaip Lietuvos valdžia nesiorientavo tarptautinėje politikoje. Kodėl strategine partnere buvo pasirinkta buvusi SSRS satelitinė valstybė, apie 50 m. gyvenusi nedemokratijoje Lenkija, o ne tarkime, ekonomiškai turtinga ir demokratiška Vokietija. Galima pravesti analogišką pavyzdį: SSRS buvusi satelitė Slovakija pasirinko strategine partnere Vokietiją, todėl viena iš ekonominių dovanų – „Volkswagen” gamykla buvo atidaryta Slovakijoje.

„Praeities nusikaltimų pasekmės privalo būti ištaisytos. Ne nutylėtos, ne falsifikuotos, ne pamirštos, o ištaisytos. Tik tada praeitis iš tiesų taps praeitimi.”, – sako Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamas apie santykius su Rusija (lrt.lt). Akivaizdu, kad šie principai turėjo būti taikomi ir dabar vadovaujamasi santykiuose su Lenkija, kai abi valstybės atsikūrė ir tapo lygiateisėmis ES narėmis.

Norėčiau užbaigti Fridricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) fraze: „Valia siekti galios” – tai principas veikti asmenybėms ir valstybėms. Ar ne šiuo principu istorijos vyksmas rutuliojosi XX a.?! Kada Lietuvos valdžia ugdys valią siekti galios nors ištaisyti valstybės istoriją?

2021.07.04; 08:00