senatvės pensija

Žurnalisto užrašai

Dangus. Slaptai.lt nuotr.

Gerovės valstybės pažadas. Tokį išgirdome iš anuot dar tik būsimo, o nūnai jau esamo valstybės vadovo Gitano Nausėdos. Aušros pažadas (Romain Gary), kuris nebūtinai turi išsipildyti.

Tokia yra ir šio amžiaus, ir šių dienų tikrovė, kurios, tiesą sakant, neįmanoma užpildyti pažadais. Tai neveikia. Tai apgaulė, miražas, kuriame atsidūręs žmogus patiki absoliučia abstrakcija, ir yra priverstas klaidžioti rūke.

Anądien, lankydamasis savo gimtajame kaime, vakarojau pas kaimyną Česių; jis yra Česlovas, bet jį šaukia Česiumi.

Jis nieko nežino nei apie gerovės valstybę, nei apie tai, kas yra gerokai arčiau: žmogaus laimė.

Bet, paradoksas, jis sako esąs laimingas. 

Kad būtų kiek aiškiau, reikia pasakyti, kad Česius gyvena labai mažame namelyje su žmona, jų abiejų pajamos (senatvės ir neįgalumo) nesiekia nė 300 eurų.

Tiesa, jis dar kiek prisiduria pas verslininką, turintį paežerėje prabangią sodybą.

Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Man visko užtenka, žvelgdamas į visai netoliese pūpsantį kalnelį, kuriame senos kaimo kapinaitės, sako Česius. O ir mirti man bus žymiai lengviau negu jam (verslininkui), nes aš turiu tik tiek, kiek man reikia, o jis turi daug daugiau, negu jam reikia. Bus sunku su tuo skirtis.

Štai tokia išmintis žmogaus, nebaigusio jokio mokslo, bet, regis, pagavusį savo egzistencinę laimę.

Beje, pastaruoju metu apie laimę kalbama taip, tarsi ji būtų tik produktas tokių materialių veiksnių, kaip soti mityba, grožis, sveikata ir turtas. Kuo žmogus yra turtingesnis ir sveikesnis, vadinasi, jis yra ir laimingesnis. Filosofai, poetai daugelį amžių suka galvas dėl laimės prigimties. Ir dauguma jų priėjo išvadą: dvasiniai, socialiniai, etiniai, bendruomeniniai veiksniai yra daug svarbesni nei materialios sąlygos. Štai turtingų šiuolaikinių visuomenių žmonės vis labiau  kenčia nuo susvetimėjimo ir egzistencinės beprasmybės, nors materialiai jiems nieko netrūksta.

Psichologai intensyviai tyrinėja laimę žmogui teikiančius veiksnius. Ar laimės šaltinis yra pinigai, šeima, dorybės, o galbūt genetika? Laimė paprastai yra apibrėžiama kaip subjektyvioji gerovė. Tai yra vidinis pojūtis, betarpiško malonumo ir ilgalaikio pasitenkinimo savo gyvenimu potyris.

Jeigu laimė – iš tikrųjų tėra vidinis fenomenas, tai kaip jį išmatuoti?

Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl žmogus, uždirbantis 200 tūkst. eurų per metus, nesijaučia laimingas, o kitas, vos galą sudurdamas su galu, švyti žvelgdamas į patekančią saulę?

Kaip ten bebūtų, reikia pripažinti: evoliucija mus suformavo nei per daug laimingus, nei per daug nelaimingus. Ji leidžia mums mėgautis trumpalaikiais malonumo kupinais pojūčiais, tačiau vienąkart visa tai negrįžtamai baigiasi.

Todėl, kol esame – esame ieškojimų kelyje, kur kiekvienas sutiktasis yra tiek vargšas, tiek ir turtingas.

Tai, ką šiandien matome savo nepriklausomoje valstybėje, yra ne kas kita, kaip laisvus piliečius užvaldžiusį godulį: išorėje – blizgesys, viduje – skurdas.

 Ar tokioje paradigmoje galima sukurti gerovės valstybę? Tai jau žymiai platesnis klausimas.

2019.12.12; 18:20

Aktualijos

lazutka_3
Romas Lazutka. Slaptai.lt nuotr.

Statistika rodo, kad daugiau nei pusė visų dirbančiųjų pensijai savarankiškai kaupia tik minimaliai arba visai nekaupia. Ekonomistas Romas Lazutka Eltai teigė, kad paskatinti žmogų, kuris uždirba minimalų atlyginimą, kaupti savo lėšomis pensijai – neįmanoma.

„Tų žmonių, kurie dabar uždirba minimalią algą, kuriems pritrūksta pinigų iki mėnesio pabaigos, neįmanoma paskatinti kaupti ir jiems nėra prasmės jos kaupti, todėl, kad kokia prasmė kaupti pensiją po 30 metų, jeigu numirsi per paskutines dvi savaites likus iki algos išmokėjimo. Yra norma, kad žmonės, kurie uždirba mažai, jie nekaupia. Tokiu atveju turi pasitikėti valstybine pensijų sistema ir tos pensijos sistemos turi veikti. Žmonės renka politikus, todėl turi jų reikalauti, kad tos pensijos būtų išsaugotos“, – Eltai kalbėjo R. Lazutka.

Pasak ekonomisto, tie žmonės, kurie uždirba daug, senatvės pensijai kaupia savanoriškai, todėl jų nereikia raginti, tačiau vidutines pajamas gaunančius darbuotojus paskatinti labiau prisidėti prie savo senatvės būtų galima atidedant mokesčius.

„Dabar Lietuvoje žmogus, pasiimdamas algą, nuo jos turi sumokėti mokesčius, o iš likučio gyvena ir važiuoja į keliones. Jeigu jis dalį pinigų atideda senatvei, į pensijų fondą, tai reiškia, kad nuo tos dalies iš jo nepaimami mokesčiai. O kai jis gaus tą privačią pensiją, ji bus apmokestinama. Kadangi pensija bus mažesnė nei jo alga, o mokesčių sistema – progresinė, tai žmogus laimi dėl to, kad nuo jo pensijos bus paimami mažesni mokesčiai, nei kad nuo jo algos. Kitose šalyse tai naudojama kaip pagrindinis instrumentas“, – kalbėjo R. Lazutka.

Ekonomisto teigimu, tam, kad pensijų sistema veiktų kiekvienam žmogui, daugumoje šalių yra kolektyvinės pensijų sistemos, daromos darbuotojų ir darbdavių susitarimo būdu. R. Lazutkos nuomone, kad tai būtų galima įgyvendinti ir Lietuvoje.

„Lietuvoje pastaraisiais metais algos auga vidutiniškai 8-10 proc., tai labai būtų lengva sutarti su darbdaviais ir profsąjungomis, kad 2 proc. to algų kilimo atidėtų į pensiją fondą. Žmonėms, kuriems kyla algos, tai būtų visai neskausminga, nes algos didėjimas ir taip 5-6 proc. yra neblogas dalykas. Reikėtų pasinaudoti šia situacija, kas buvo padaryta Švedijoje ar Danijoje – būtent šiuo būdu buvo išplėstos privačios pensijos“, – Eltai sake R. Lazutka.

Pinigai. Slaptai.lt nuotr.

Pasak ekonomisto, Lietuvoje tai įgyvendinti būtų palanki situacija: turime ne tik gana spartų kainų augimą, tačiau ir algų. Vis dėlto R. Lazutka perspėja, kad į tai reikėtų žiūrėti diferencijuotai, kadangi yra sričių, kuriose tas atlyginimas neauga, o vidutinis atlyginimo augimas susideda iš to, kad kol vieniems alga neaugo, kitiems ji ūgtelėjo 15 proc.

„Žmonės žino, kad senatvei reikia pinigų, tačiau taip pat reikia, kad jie ir dabar kažkaip išgyventų, maitintųsi sveikai, augintų vaikus. Tas taupymas reikalauja dar kelių žingsnių – reikia pasirinkti, kur taupyti. Kodėl jie turėtų pasitikėti pensijų fondais, kurie daugiausia Lietuvoje yra privatūs? Žmogus žino, kad iš jo paslaugos norima uždirbti. Tuomet prasideda nepasitikėjimas. Tikėti reikia Dievu, o ne pensijų fondu“, – sakė R. Lazutka.

Remiantis Lietuvos banko statistika, 800 tūkst. žmonių šiuo metu pensijai savarankiškai kaupia tik minimaliai arba visai nekaupia, o du trečdaliai kaupiančiųjų antrosios pakopos fonduose yra pasirinkę jiems pagal amžių netinkamus fondus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.21; 08:14

Aktualijos

Emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Švedijos ir Lietuvos pensijų dydis skiriasi apie 10 kartų. Nepaisant to, Švedijos Upsalos universiteto profesorius Edwardas Palmeris tikino, kad Lietuva šiuo metu juda teisinga linkme.

Pagal Europos Komisijos prognozes, Lietuvoje per artimiausią laikotarpį pastebimai sumažės jaunų gyventojų, o pensinio amžiaus žmonių daugės. Dėl to vienam darbingo amžiaus gyventojui tenkančių vyresnių nei 65 m. asmenų skaičius iki 2040 m. gali padvigubėti. Pasak profesoriaus, svarbiausias dalykas, apie ką Lietuva turėtų šiuo metu galvoti, – tai socialinio draudimo pensijų indeksavimas, kas jau yra padaryta. Svarbūs yra ir motyvacijos klausimai.

„Geriausias būdas surasti balansą yra turėti dinamišką, augančią ekonomiką, kurioje būtų kuriamos įdomios ir perspektyvios darbo vietos, kurios skatintų lietuvius pasilikti namie. Prie to taip pat prisideda, pavyzdžiui, parama šeimoms su vaikais, apie kurią Lietuvoje taip pat jau pagalvota. Tai verčia pamąstyti esančius Londone, kurie tokios paramos galbūt negauna, ar nevertėtų grįžti namo. Vilnius yra gražus miestas. Kodėl gyventi kitur, o ne čia? Kita vertus, kitose šalyse gali būti geresnės darbo galimybės. Todėl Lietuvai svarbiausia tapti patrauklia vieta gyventi ir dirbti“, – Eltai teigė E. Palmeris.

Nuo šių metų dėl indeksavimo Lietuvoje pakilo vidutinė metinė senatvės pensija, todėl liepą vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą, siekė 323,75 euro.

Pasak E. Palmerio, prie pensijų tiek prisidėti, tiek jas gauti turi visi vienodai. Švedijoje dauguma dirbančiųjų, išskyrus individualią veiklą vykdantys asmenys, priklauso profesiniam pensijų fondui.

„Nenorima, kad, pavyzdžiui, lėktuvų pilotai gautų naudą iš privalomojo kaupimo vien dėl to, kad kai kurios šalys galvoja, jog jie, pasiekę 60 metų, jau nebegali skraidyti, o kitos, kad gali. Tai individualus dalykas“, – Eltai teigė profesorius.

Ekonomistas Romas Lazutka Eltai sakė, kad kolektyvines pensijų sistemas, darbuotojų ir darbdavių susitarimo būdu, būtų galima įgyvendinti ir Lietuvoje, nes dabar tam – palanki ekonominė situacija.

„Lietuvoje pastaraisiais metais algos auga vidutiniškai 8-10 proc., tai būtų labai lengva sutarti su darbdaviais ir profsąjungomis, kad 2 proc. to algų kilimo atidėtų į pensiją fondą. Žmonėms, kuriems kyla algos, tai būtų visai neskausminga, nes algos didėjimas ir taip 5-6 proc. yra neblogas dalykas. Reikėtų pasinaudoti šia situacija, kas buvo padaryta Švedijoje ar Danijoje, – būtent šiuo būdu buvo išplėstos privačios pensijos“, – Eltai sakė R. Lazutka.

Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Dar vienas Švedijos išskirtinumas – pensijas kaupiantys asmenys visą informaciją apie kaupiamas lėšas gali lengvai surasti internete, savo duomenimis prisijungę prie savo pensijos sistemos. Pasak E. Palmerio, tai leidžia lengviau sekti savo pensijų kaupimą bei jį koreguoti.

„Vienu metu galiu turėti iki 5 pensijų fondų iš 800. Jeigu mano amžius artėja prie 65 metų, aš turėčiau būti atsargus, kur investuoju savo pinigus. Vis dėlto pats geriausias fondas yra jau numatytasis, nes, kuomet žmogui yra 20 metų, jam nereikia jokių žinių apie pensijų sistemą. Visi 20-mečiai, pradėję kaupti pensijai, kaupia tame fonde be jokių kitų pasirinkimų“, – apie Švedijos pensijų sistemą pasakojo Upsalos universiteto profesorius.

Pasak profesoriaus, pensijų sektorius labai priklauso nuo gyvenimo būdo, tai ypač matoma šalyse, kurios anksčiau turėjo sąsajų su Sovietų Sąjunga. Tokiose šalyse dažniau anksti mirštama dėl alkoholizmo, rūkymo, nesportavimo.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2018.09.18; 03:00

Aktualijos

Girtuoklis ar skurdo iškankintas žmogus? Slaptai.lt nuotr.

Skurdo rizikos lygis 2017 m. šalyje siekė 22,9 proc., remdamasis pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinio tyrimo duomenimis, praneša Lietuvos statistikos departamentas.

Palyginti su 2016 m., jis padidėjo 1 procentiniu punktu. 2017 m. apie 650 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.

Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 17,3 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 11,7 proc., kituose miestuose – 26,1 proc.), kaime – 34,4 proc. Skurdo rizikos lygis mieste, palyginti su 2016 m., padidėjo 1,7 procentinio punkto (penkiuose didžiuosiuose miestuose padidėjo 0,1 procentinio punkto, kituose miestuose – 4,3 procentinio punkto), o kaime – sumažėjo 0,4 procentinio punkto.

Skurdo rizikos riba 2017 m. buvo 307 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 644 eurai – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Palyginti su 2016 m., dėl gyventojų disponuojamųjų pajamų didėjimo skurdo rizikos riba padidėjo 8,9 proc.

Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. 2017 m. jis sudarė 33,4 proc. ir, palyginti su 2016 m., padidėjo 5,7 procentinio punkto. Padidėjimą lėmė išaugusių darbo pajamų nulemtas skurdo rizikos ribos padidėjimas ir santykinai mažesnis senatvės pensijų augimas. Vidutinė senatvės pensija pajamų tyrimo laikotarpiu (2016 m.) buvo 255,3 euro ir sudarė 83,2 proc. skurdo rizikos ribos. Vidutinė senatvės pensija jau kelerius metus yra mažesnė už skurdo rizikos ribą ir šis skirtumas kasmet didėja. Vieni gyvenantys senatvės pensininkai, gaunantys vidutinę ar šiek tiek didesnę už vidutinę senatvės pensiją ir neturintys kitų pajamų, atsiduria žemiau skurdo rizikos ribos.

Vaikų iki 18 m. amžiaus skurdo rizikos lygis, palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 0,1 procentinio punkto ir 2017 m. siekė 25,7 proc., 18-64 metų amžiaus asmenų – sumažėjo 0,3 procentinio punkto ir siekė 18,8 proc. Mažėjimui įtakos turėjo išaugęs darbo užmokestis, sumažėjęs nedarbas ir minimalios mėnesinės algos padidinimas. Pajamų tyrimo laikotarpiu (2016 m.) socialinės apsaugos išlaidos šeimai ir vaikams padidėjo 6,5 proc., vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis – 8,7 proc., o minimalios mėnesinės algos padidinimas nuo sausio 1 d. ir liepos 1 d. nulėmė jos vidutinio metinio dydžio padidėjimą 16,8 proc. Iš minimalios algos atėmus pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas, disponuojamosios pajamos, neturint pajamų iš kitų šaltinių, būtų lygios skurdo rizikos ribai.

Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Namų ūkiuose su vaikais skurdo rizikos lygis 2017 m. siekė 21,2 proc. ir, palyginti su 2016 m., padidėjo 0,2 procentinio punkto. Namų ūkiuose be vaikų skurdo rizikos lygis per metus padidėjo 1,6 procentinio punkto ir 2017 m. sudarė 24,5 proc. Pagal namų ūkio sudėtį atsidurti skurde dažniausiai rizikavo asmenys, gyvenantys namų ūkiuose, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo ir išlaikomi vaikai (skurdo rizikos lygis – 48,4 proc.) ir vieni gyvenantys asmenys (47,9 proc.).

Tarp dirbančių asmenų žemiau skurdo rizikos ribos buvo 8,5 proc., tarp bedarbių – 61,5 proc., tarp senatvės pensininkų – 36,7 proc. Dirbančių asmenų skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., nepasikeitė, bedarbių asmenų – padidėjo 1 procentiniu punktu, o senatvės pensininkų – padidėjo 6,1 procentinio punkto.

Skurdo rizikos lygio iki socialinių išmokų ir po jų skirtumas rodo, kokią įtaką skurdo rizikos mažinimui turi socialinės išmokos. Iš disponuojamųjų pajamų atėmus socialines išmokas (išskyrus senatvės ir našlių pensijas), skurdo rizikos lygis 2017 m. padidėtų iki 29,8 proc. Palyginti su ankstesniais metais, socialinių išmokų įtaka skurdo rizikos lygiui padidėjo, o prieš kelerius metus buvo stebimas mažėjimas. Socialinės išmokos didžiausią įtaką turėjo namų ūkių su vaikais skurdo rizikos lygiui: atėmus socialines išmokas, šiuose namų ūkiuose skurdo rizikos lygis 2017 m. padidėtų nuo 21,2 iki 31,3 proc., vaikų iki 18 metų amžiaus – nuo 25,7 iki 37,3 proc.

Lietuvoje skurdo rizikos lygis 2017 m. buvo didžiausias tarp Baltijos šalių. Estijoje skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., sumažėjo 0,7 procentinio punkto, Latvijoje – padidėjo 0,3 procentinio punkto. Visose Baltijos šalyse padidėjo 65 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų skurdo rizikos lygis.

Lietuvoje skurdo rizikos lygis 2017 m. buvo didžiausias tarp Baltijos šalių. Estijoje skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., sumažėjo 0,7 procentinio punkto, Latvijoje – padidėjo 0,3 procentinio punkto. Visose Baltijos šalyse padidėjo 65 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų skurdo rizikos lygis.

Duomenys apie gyventojų pajamas ir gyvenimo sąlygas surinkti 2017 m. vasario-gegužės mėnesiais atlikus pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimą ir apklausus 4 944 namų ūkius, atrinktus atsitiktinės imties būdu, naudojantis Gyventojų registru. Duomenims apie pajamas rinkti papildomai buvo naudojami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys.

Skurdo rizikos rodikliai skaičiuojami, remiantis prieš tai buvusių metų pajamomis (2017 m. skurdo rizikos rodikliams skaičiuoti naudojami duomenys apie pajamas, gautas 2016 m.).

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.14; 05:00