Jeigu neklystu, būtent garsusis vokiečių poetas Friedrichas Schilleris (1759 – 1805) yra pasakęs maždaug taip, kad esą pasaulį valdo du dalykai, t. y. badas ir meilė.
Iš tiesų, nesunku pastebėti, kad pasakytuose žodžiuose kraštutinai sutrauktu pavidalu yra pažymėta po to sekusių amžių redukcionizmo įsivyravimo humanistikoje jau beveik visa apimtimi programa, redukcionizmą žmogaus tikrovės tyrimuose suprantant kaip metodologinę nuostatą, orientuojančią į tai, kad sudėtingus reiškinius reikia aiškinti supaprastinant, suvedant į paprastesnius pradus.
Andai Karlas Marxas visas visuomeninio gyvenimo prieštaras užsimojo paaiškinti ir sprendimo ieškojo ekonominio redukcionizmo pagrindu, o psichoanalizė gyvenimo paslaptis pabandė redukuoti į libido kompleksus.
Žinia, tokiam redukcionistiniam nusiteikimui platesniuose visuomenės sluoksniuose didelės reikšmės turėjo gamtos mokslų laimėjimai ir pažangiečių tikėjimas, kad nedelsiant būtina perkelti gamtos mokslų patirtį į žmogaus tikrovės pažinimo sferą, per jėgą brukama užduotis, kad trūks plyš reikia sukurti visuomenės mokslą pagal gamtos mokslų pavyzdį.
Tačiau štai skaitytojas, perskaitęs šias įvadines pastabas, visiškai teisėtai gali paklausti – o „prie ko čia“ lipdomas dar ir homoseksualizmas, nes aptarti dalykai ir minėtoji seksualinė orientacija yra nevienarūšiai reiškiniai, ar ne?
Prieš gerą dešimtmetį (arba greičiau – prieš 20 ar 15 metų) mūsu lietuviškoje spaudoje, o ypač interneto portaluose, įsisiūbavus paskiepijimo nuo netolerancijos plačiosioms masėms vajui, kviečiant neniekinti kitokių, ne kartą buvo rašoma, kad visa eilė homoseksualios orientacijos žmonių yra nusipelniusios pasaulinės kultūros raidai asmenybės ir čia, kaip taisyklė, visiškai be jokio ryšio arba išgalvotu pretekstu buvo minimi Sokrato ir jo mokinio Platono vardai.
Nepulsiu iš karto tvirtinti, kad tokia melaginga informacija, liečianti antikos filosofus, atsirado iš piktų užmačių, kai tolerancijos kultūros ugdymas nepastebimai perauga į homoseksizmo (leiskite pasiūlyti štai tokį naujadarą, kurį, kaip atrodo, dar bus ne viena proga pritaikyti) apraiškas. Čia tikriausiai suveikia blogosios, mechaninės asociacijos dėsnis, iš vienos pusės, visiems kažką girdėjus apie tai, kas senovės Graikijoje homoseksualizmas buvo neįtikėtinai išplitusi praktika (kartais homoseksualizmas yra vadinamas tiesiog graikiškuoju seksu), o, iš kitos, bent jau universitetą baigusiems žmonėms žinant, kad senovės graikų kultūra yra įstabi pirmiausiai dėl to, jog padovanojo pasauliui didžiąją filosofiją, visų pirma siejamą su Atėnų mokykla, t. y. su Sokrato, Platono, Aristotelio vardais.
Tačiau tokia įsikalbėta asociacija sugriūna greičiau nei kortų namelis, pastebint tą paprasčiausią faktą, kad Sokratas buvo pirmasis žinomas senovės Graikijos žmogus, vienareikšmiškai pasisakęs prieš tokią seksualinę praktiką ir homoseksualizmo subkultūrą, ypač smerkęs pederastijos apraiškas savo laikmečio visuomenėje, o Platonas tokią kritiką dar labiau sustiprina, net nesistengdamas pernelyg nuslėpti savo asmeninės alergijos to meto visuomenėje tarsi ir toleruojamos praktikos atžvilgiu.
Jau esu rašęs apie tai, kad mūsų laikais Platonui atimtų kompiuterį, jeigu toks atgimęs Platonas pasidalintų savo įžvalgomis internete apie homoseksualizmo fenomeną kaip tokį. Nenoriu pernelyg susireikšminti, tačiau, kaip atrodo, yra didesnis ar mažesnis pagrindas manyti, jog falsifikacijų lavina apie Platoną kaip homoseksualizmo draugą liovėsi iškart, kai tąsyk keliuose interneto dienraščiuose pasižadėjau pateikti visas pažodines Platono ištaras šiuo klausimu, jeigu toliau būtų tęsiama dezinformacijos akcija, išnaudojant melagingai pateiktą Platono įvaizdį.
Kita vertus, šiandien šią temą ruošiuosi pratęsti ir pagilinti, žengdamas rizikingu redukcionizmo keliu su daugybe išbandymų. Iš tiesų, pagilinkime, sustiprinkime, išdidinkime šį požiūrį, taigi, leiskite dabar išsakyti net tokią drastišką hipotezę, kad platonizmas apskritai kaip toks užgimsta homoseksualizmo kritikos pagrindu, yra genetiškai apspręstas tokios kritikos poreikio.
Jeigu daugiau ar mažiau pagrįstu laikysime garsiojo matematiko ir filosofo Alfredo Northo Whiteheado posakį, kad visa vakarų filosofija yra tik pastabos paraštėse prie Platono darbų, vien dėl to dar neturime teisės skelbti, jog visa vakarų filosofija yra pasiskiepijusi nuo homoseksualumo propogandos įtakos, tačiau teisėtai galime pasakyti labai panašų, gretutinį dalyką, kad visos klasikinės vakarų filosofijos pathos yra moralinės hierarchijos idėjos puoselėjimas. Diametraliai priešinga padėtis, kaip žinome, susiklosto vadinamojo postmodernizmo, siekiančio ištrinti šią idėją iš visų užkaborių, naudojantis įmanomomis ir neįmanomomis dekonstrukcijos strategijomis, plokštumose (aliuzija į knygą Tūkstantis plokštikalnių). Kartais sakoma, kad vadinamojo postmodernizmo dėl jo įvairovės ir pretenzingo miglotumo neįmanoma struktūriškai apibrėžti, tačiau tyrinėtojai sutinka ir dėl to, kad visas postmodernizmo apraiškas, tūkstantį jo skirtingų veidų, vienija tai, kad postmodernistams priskiriama marga minia labiau už viską trokštą nuversti Platoną.
Postmodernistai nemėgsta būti vadinami postmodernistais, kaip atrodo, jau vien dėl to, jog yra įtikėję, kad jų unikalumo terminologiškai atvaizduoti neįmanoma. Tačiau šios mąstymo paradigmos vienas iš vėliavnešių Michaelis Foucault savo homoseksualistinės pasijos ne tik kad neslepia, bet kartais net prikišamai demonstruoja.
M.Foucault garbei reikia pastebėti, kad šis prancūzų mintytojas savo Seksualumo istorijos puslapiuose pastebi, jog homoseksualumo išpopuliarėjimas tarp senovės graikų vis tik tų pačių graikų nebuvo priimamas kaip savaime suprantamas dalykas (taip apie senomės graikus kartais pasakoma šiandien), anot M.Foucault, dėl homoseksualizmo išplitimo to meto visuomenė patyrė baisios įtampos perkrovas. Kita vertus, kaip tikriausiai jau pastebėjote, čia forsuojama hipotezė, kad iš tokios įtampos spąstų pasprukti padėjo Platono teorija.
Pradėkime nuo nusistovėjusios, daug kartų išsakytos interpretacijos apie Platono filosofijoje randamą grožio sampratą. Penktoje Valstybės knygoje kaip tik per grožio pavyzdį siekiama išplėtotai paaiškinti skirtumą tarp tikrosios būties ir tarsi būties, tarp idėjos ir jusliškai patiriamo daikto, tarp pirmavaizdžio ir atvaizdo. Esą yra mėgėjai klausytis ir gėrėtis gražiais garsais, gražiomis spalvomis, formomis ir visais tais kūriniais, kuriuose pasireiškia šių dalykų grožis, bet jų protas nesugeba įžvelgti paties grožio prigimties ir jį pamilti, todėl jie neva gyvena šešėlio pasaulyje, tarsi būties sferoje ir esą yra filosofai, kurie įžvelgia grožį patį savaime, įstengia mąstyti patį grožį, ir visa, kas jį sudaro, todėl jie iškopia į tikrosios būties sferą.
Tačiau tokia spiritistinę grožio apibrėžtis čia vis tik yra kažkoks pernelyg paslaptingas ritualas, kuris nėra nuosekliai plėtojamas kitur, nes ir Platonui, nežiūrint jo spiritistinių užmojų, visiškai akivaizdu, jog grožio patirtis yra galima tik kaip juslinės patirties atvejis.
Šiandien gražia ar dailia vadinti visų pirma esame linkę moterį, tačiau, skaitantys antikinę literatūrą, tikrai yra pastebėję, jog tais laikais neretai gražiu buvo pavadinamas jaunuolis. Platonas, kaip ir Sokratas, yra ultraradikalūs homoseksualizmo kritikai, kuriems visų pirma svarbu buvo atplėšti grožio idėją nuo homoseksualizmo praktikos. Drauge platonizmas kaip būties priauginimo teorija su atlaisvintos spyruoklės ir išlaisvintos prigimties jėga sugrąžina mums apsinuoginusios moters su visa vaisingumo atributika kaip grožio etalono pavyzdį, o platoniškoji eroto teorija įgalina erotinį potraukį suprasti kaip tokį žmogaus kūrybinį veržlumą, kai žmogus visų pirma siekia to, ko jam labiausiai trūksta. Bendrąja prasme mirtingai būtybei labiausiai trūksta būties pilnatvės, o žemiškajame gyvenime vyrui labiausiai trūksta moters, o moteriai – vyro. Jeigu norite, čia kalbame apie seksą veidas-į-veidą (face-to-face).
Ar labai šventvagiška būtų sutirštinto redukcionizmo pagrindu pasakyti, kad vadinamasis postmodernizmas, prancūziškoji Foucault-Deleuze linija filosofijoje yra teorinis konceptualus homoseksualumo pašlovinimas.
Žinoma, toks įmantraus, daugiaplanio, nevienareikšmio reiškinio suvedimas į antrąjį galą yra nešvankus pasirinkimas, tačiau, kaip atrodo, radikalų supaprastinimą ir kraštutinį redukcionizmą aptartu atveju galima pateisinti siekiu atsispirti dirbtinai pučiamoms migloms, noru pasilaikyti tai kaip priešnuodį, kuris gali praversti, kai prieš tavo akis yra renčiama greitai dykstančių labirintų infrastruktūra.
Koks neredukuojamas į nieką vadinamojo postmodernizmo savaiminis turiningumas dar liktų, jeigu nuo jo atplėštume vienai subkultūrai išskirtinai palankias radikalaus pliuralizmo, daugybinės logikos ar, tarkime, grynosios imanencijos idėjas?
Ne vieną kartą buvo pastebėta, kad vadinamais postmodernizmas siekia atstatyti savigarbą tų žmonių grupių, kurios buvo atstumtos moderniaisiais laikais. Žinia, kalbama apie mažumas. Tačiau, kaip atrodo, vadinamojo postmodernizmo diskurse seksualinėms mažumoms yra suteikiamas ypatingas mažiausiosios mažumos statusas, panašiai kaip kitu atveju vieni yra laikomi lygesniais už kitus.
Vienas iškilus mūsų dienų žmogus prancūziškąją vadinamojo postmodernizmo versiją yra pavadinęs šiuolaikine kontinentine filosofija. Nežiūrint mano čia, o ir kitur liudijamos didžiausios pagarbos šiai asmenybei, drauge privalau pastebėti, kad pateiktas filosofinio kryptingumo įvardijimas yra viena iš didžiausių klastočių, kurias yra tekę girdėti.
Visų pirma verta pastebėti, kad filosofija visados yra bent truputėlį prasikišusi virš laiko, nepavaldi laiko dėsniams, taigi kalbėti apie filosofijos šiuolaikiškumą yra kažkas panašaus į oksimorono pavyzdžio piršimą. Štai net toks užsiangažavęs tradicinės metafizikos kritikas kaip Martinas Heideggeris sako, kad autentiškai būties klausimas buvo keliamas tik pirmosiose antikos filosofijos ištarose, anksčiausiojo filosofijos ryto metu, kai savo ruožtu įdienojus, t. y. įsisiūbavus tos pačios antikos filosofijos prieštaroms po šimtmečio neva prasideda būties užmaršties istorija.
Žiūrint šiuo rakursu, šiuolaikiškumas – tai didžiausiojo iškaršimo metas. Kita abejonė kyla dėl to – ar „Foucault linija filosofijoje“ gali būti laikoma visu kontinentu. Galop vadinamasis postmodernizmas yra ne filosofija, o postfilosofija pasaulyje po pasaulio pabaigos.
Taigi kas lieka mums, neapžavėtiesiems šiuolaikiškiausiojo šiuolaikiškumo? Galbūt net tada, kai nieko nelieka, vis tik dar lieka, to paties M.Heideggerio žodžiais tariant, užduotis apmąstyti neapmąstytas vakarų mąstymo prielaidas, pabandant suprasti tai, kas atsitiko, kad, spartėjant pažangai visose žmogaus gyvenimo sferose, drauge užgimsta ir pralenkdama laiką plečiasi dykuma pačioje žmogiškumo šerdyje.
2019.06.24; 07:00
