Generolas Šarlis de Golis
Paryžius, vasario 3 d. (AFP-ELTA). Kremliui palankus Prancūzijos karo didvyrio ir prezidento Charles‘io de Gaulle‘io anūkas sukėlė nerimą apsilankęs Rusijoje, kur dalyvavo oficialiuose minėjimuose ir susitiko su užsienio žvalgybos tarnybos vadovu.
Pierre‘as de Gaulle‘is, jauniausias šiuolaikinės Prancūzijos respublikos įkūrėjo anūkas, šią savaitę lankėsi Maskvoje, o ketvirtadienį išvyko į Volgogradą – ten dalyvavo Antrojo pasaulinio karo minėjimo renginiuose, kuriuose buvo ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Tai jau ne pirmas kartas, kai iki šiol mažai girdėta garsiausios Prancūzijos politinės šeimos atžala sukelia sąmyšį. Praėjusį mėnesį jis užsitarnavo šeimos priekaištų dėl didelio atgarsio sulaukusio interviu, kuriame pakartojo Rusijos pasiteisinimus dėl įsiveržimo į Ukrainą. Sergėjus Naryškinas
Antradienį Rusijos valstybinė televizija parodė jį dalyvaujantį apskritojo stalo diskusijoje su Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos SVR vadovu Sergejumi Naryškinu.
„Vakarų sprendimas siųsti sunkiuosius tankus į frontą (Ukrainoje) yra labai pavojingas. Vakarų politikai to nesupranta“, – teigia P. de Gaulle‘as, kurio žodžiai buvo verčiami į rusų kalbą.
Girdėti, kaip S. Naryškinas giria „gerbiamą poną de Gaulle‘į“ ir dėkoja jam už „principingą ir tvirtą poziciją, ginančią tikruosius europietiškus ir žmogiškus principus“. Šarlis de Golis
Rusijos užsienio reikalų ministerijos biuro Rostove prie Dono tviterio paskyroje buvo paskelbta P. de Gaulle‘io nuotrauka iš Volgogrado, kur jis ketvirtadienį davė interviu vietos televizijos kanalui „Volgograd 24“. AFP matė šiuos vaizdus.
Sausio mėnesį kalbėdamas Prancūzijos laikraščiui „Le Parisien“, Ženevoje gyvenantis P. de Gaulle‘is teigė, kad karą Ukrainoje sukėlė „katastrofiškas NATO vaidmuo“, „neapgalvota Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio politika“ ir „neonacių karinės grupuotės“.
„Mes, Prancūzijos žmonės, mokame didelę kainą už karą, kurį išprovokavo Jungtinės Valstijos, siekdamos paversti Europą vasalu“, – sakė 59 metų verslo konsultantas, pridurdamas, kad V. Putinas yra „puikus savo šalies lyderis“.
Golizmas
P. de Gaulle‘io prokremliškos pažiūros, įskaitant kalbą Rusijos ambasadoje praėjusį birželį, kaip pranešama, sukėlė Prancūzijos vyriausybės susirūpinimą, tačiau sulaukė rusofilų intelektualų ir politikų pagyrų.
Sausio 24 dieną jo vyriausias brolis Yves‘as de Gaulle‘is dienraščiui „Le Parisien“ sakė, kad jo brolio pažiūros „nieko kito, išskyrus jį patį, neliečia – nei manęs, nei mūsų šeimos, nei juo labiau generolo“.
„Tai, ką sako anūkas, yra nesąmonė, ir aš suprantu, kad šeima jaučiasi apjuodinta“, – ketvirtadienį per diskusiją apie ginčą kanalui LCI sakė prancūzų gynybos žurnalistas ir apžvalgininkas Jeanas-Dominique‘as Merchet.
Generolas Ch. de Gaulle‘is pabėgo iš Prancūzijos po to, kai 1940 metais šalis kapituliavo prieš nacistinę Vokietiją. Jis tapo pasipriešinimo judėjimo veidu, o po ketverių metų pergalingai grįžo į Prancūziją kaip sąjungininkų pajėgų vadas. Eifelio bokštas. EPA – ELTA nuotr.
Šis aršus nacionalistas garsėjo aštriais santykiais su Didžiąja Britanija ir Jungtinėmis Valstijomis, o 1944 metais, dar nepasibaigus mūšiams Europoje, sukėlė nerimą apsilankęs Maskvoje ir pas Josifą Staliną.
Ši kelionė buvo pirmtakė to, kas dabar vadinama „golistine“ užsienio politika, kuria Šaltojo karo metais siekta, kad Prancūzija būtų tarpinė grandis tarp JAV dominuojamo Vakarų bloko ir Sovietų Sąjungos.
Šis palikimas iki šiol daro įtaką Prancūzijos politikai ir iš dalies paaiškina dabartinio lyderio Emmanuelio Macrono atkaklias pastangas užmegzti dialogą su V. Putinu prieš ir po to, kai Rusijos vadovas įsakė užpulti Ukrainą praėjusių metų vasarį. Prancūzijos tankai karinio parado Paryžiuje metu. EPA – ELTA nuotr.
Ch. de Gaulle‘io pažiūros ir politika Prancūzijoje yra nuolatinis debatų šaltinis, ypač kai jos taikomos dabartiniams įvykiams.
Nors jo įtarumas anglosaksų ir amerikiečių atžvilgiu buvo gerai žinomas – dėl to jis 1966 metais atitraukė Prancūziją iš bendros NATO karinės vadovybės – istorikai sutaria, kad Ch. de Gaulle‘is vis dėlto laikė Prancūziją gerai įsitvirtinusią Vakarų aljanse.
JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Williamas Burnsas. EPA – ELTA nuotr.
Ankara, lapkričio 14 d. (AFP-ELTA). JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) direktorius Williamas Burnsas pirmadienį Ankaroje surengė pokalbius su kolega iš Rusijos, kad įspėtų apie padarinius, jei būtų panaudoti branduoliniai ginklai, kuriuos Maskva grasino dislokuoti Ukrainoje. SVR vadovas Sergėjus Naryškinas
CŽA vadovas turėjo perduoti pranešimą Sergejui Naryškinui, Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos SVR vadovui, „dėl padarinių, jei Rusija panaudotų branduolinius ginklus, ir pavojų pažeisti strateginį stabilumą“, pranešė Baltųjų rūmų Nacionalinio saugumo taryba.
Man nuoširdžiai gaila tų, kurie šiandien šąla Baltarusijos – Lietuvos ir Baltarusijos – Lenkijos pasienyje. Viešojoje erdvėje karts nuo karto skelbiami filmuoti kadrai ir nuotraukos, pasakojančios, kokių kančių patiria neteisėtai į Vakarus prasibrauti sumanę pabėgėliai. Tačiau ir be tų vaizdų nesunku suvokti, kaip „saldu“ rudenį gyventi miške po atviru dangumi. Nenorėčiau atsidurti jų kailyje.
Ir vis tik Lietuva neturi kitos išeities – privalome būti bejausmiai. Kad ir kas nutiktų, į savo teritoriją neturime įsileisti nė vieno nelegalaus migranto. Jei valstybės sieną leisime peržengti bent vienam iš jų, kaip sakė tūlas LRT forumo nelegalių migrantų tema pašnekovas, mus nušluos nuo žemės paviršiaus. Tuomet jau nebesustabdysime upės tekėjimo. Net jei mus prievartaus nusileisti Europos Sąjungos biurokratai bei žmogaus teisių gynėjai, turime statyti neperžiangiamus barjerus be trupinėlio gailesčio – jokių neteisėtų sienos perėjimų. Niekam – nei moterims, nei vaikams, nei vyrams.
Šitokios pozicijos linkęs laikytis ne vien dėl to, jog bijau gausaus migrantų antplūdžio, kuris vos tris milijonus gyventojų turinčiai Lietuvai tikrai bus pražūtingas. Mes privalome elgtis taip, kad tie nelaimėliai pradėtų mus gerbti. O jų pagarbą užsitarnausime tik vienu būdu – griežtai elgdamiesi. Jei manote, jog mus gerbs, jei visur ir visada rodysime daug užuojautos, – klystate. Pataikavimais, nuolaidomis nieko nelaimėsime. Kai kam mano pastabos pasirodys esančios paradoksalios, tačiau drįstu manyti turįs teisę analizuoti tokias temas. Mat 1994-aisiais metais ilgokai gyvenau tarp musulmonų Šiaurės Kaukaze. Gyvenau be vadinamojo „stogo“. Gyvenau tarp čečėnų neturėdamas jokios „diplomatinės neliečiamybės“. Per pusmetį, praleistą Grozne, perpratau, kokia tikroji, o ne fasadinė jų elgesena, suvokiau, kaip ir kada galima užsitarnauti jų pagarbą. Pasirodo, labai paprasta – tereikia būti savimi. Jei mes siekiame, kad jie neužsiliptų mums ant galvų, o taptų patikimais mūsų partneriais, turime, vaizdžiai tariant, nebijot skelti antausio. Taip, nesuklydau – esant reikalui privalome skelti antausį, kad jų ausyse net spengtų.
LRT forumas. Nelegalių migrantų tema
Jei nueinanti nuo politinės arenos Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsitikinusi, jog Vokietiją gerbs dėl to, kad Berlynas masiškai priima migrantus, jiems dalindamas neužsitarnautas privilegijas, pašalpas, socialinius būstus, – ji kvaila politikė. Širdies gilumoje nelegalūs migrantai nesuvokia, kaip galima gerbti Vokietiją, kuri labiau rūpinasi svetimais, nei savais. Nelegalūs migrantai iš musulmoniškų šalių negerbs ir tų, kurie pro pirštus žiūri į jų netaktiškus išpuolius. Pavyzdžiui, jie paniekinančiai išmeta ant žemės atvežtus maisto paketus pabėgėlių stovykloje Varėnoje ar Pabradėje, o lietuviai, užuot nusispjovę ir palikę badauti, verčiasi per galvą, kad būtų kuo greičiau atgabenti labiau koloringi, šiltesni, skanesni pietūs. Toks lietuviškas humaniškumas migrantams vargu ar suvokiamas. Jie po tokių reveransų greičiausiai į mus žiūri kaip į bailokus nevykėlius.
Atmintin įstrigęs youtube.com erdvėje matytas videofilmukas, pasakojantis, kaip pas vieną įtakingą čečėną į Grozną atvyko garsus Rusijos dainininkas. Puikiai matyti, kaip į dainininką Ramzanas Kadyrovas draugiškai sviedžia tortą ir visi, tiek atvykėlis, tiek čečėnai, kvatoja, suprask, tai labai sąmojinga ir juokinga.
Dainininkas turėjo du kelius. Pirmasis: nusišluostyti veidą apsimetant, koks šaunus ir originalus priėmimas. Jis greičiausiai taip ir pasielgė – nurijo karčiąją piliulę. Antrasis variantas: torto likučius ar kokį nors kitą po ranka pasitaikiusį patiekalą derėjo sviesti į šeimininką ir jo asmens sargybinius. Žinoma, R.Kadyrovui ir jo svitai būtų labai nepatikęs dainininko akiplėšiškumas. Tačiau širdies gilumoje čečėnai būtų nuoširdžiai gerbę puikų balsą turintį dainininką iš Maskvos. Gerbtų už tai, kad nepabijojo, kad išdrįso. Dabar tikriausiai laiko liurbiu, kuris vardan solidaus honoraro sutiko atsisakyti elementariausios savigarbos.
Šią istoriją prisiminiau specialiai. Lietuva visuomet privalo rinktis antrąjį variantą – garbę. Garbė, solidumas, išdidumas – ne mažiau svarbūs nei pinigai. Savigarbos netekus prarasime ir visa kita.
Beje, žiūrėdamas lapkričio 15-osios LRT forumą, skirtą nelegalių migrantų temai, pasigedau bent kiek ryškiau įvardintos versijos, jog prie Lenkijos ir Lietuvos sienų su Baltarusija surengta krizė, – Kremliaus noras atitraukti Vakarų dėmesį nuo gruodžio mėnesį ruošiamo puolimo Ukrainos kryptimi. Šį pastebėjimą išgirdau klausydamasis Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio administracijoje dirbančio karinio eksperto Aleksejaus Arestovičiaus videokomentarų. Karinis ekspertas mano, jog Rusija dar šių metų pabaigoje sumaniusi plataus pobūdžio invaziją į Ukrainą, todėl, trokšdama sumėtyti pėdas, sukurpė pabėgėlių krizę prie Lenkijos ir Lietuvos. Tokia krizė reikalinga tam, kad Vakarai pražiopsotų svarbiausią Vladimiro Putino išpuolį, greičiausiai prasidėsiantį, kuomet Vašingtone ir Briuselyje bus švenčiamos Kalėdos.
JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Williamas Burnsas. EPA – ELTA nuotr.
Šių eilučių autorių neramina ir dar viena tema, kurią įvardino buvęs Rusijos prezidento ekonomikos patarėjas Andrejus Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV. Tarptautinę politiką seniai ir profesionaliai analizuojantis ekspertas siūlo atkreipti ypatingą dėmesį į tai, ko į Maskvą buvo atvykęs JAV Centrinės žvalgybos valdybos vadovas Williamas Burnsas su savo svita. W.Burnsas (buvęs JAV ambasadorius Maskvoje 2005 – 2008 metais, CŽV įstaigai pradėjęs vadovauti šių metų kovo mėnesį) lapkričio 2-ąją susitiko su Rusijos žvalgybų bosais Nikolajumi Patruševu ir Sergejumi Naryškinu. Pasak A.Ilarionovo, tokio pobūdžio vizitai, kai į Rusija vyksta JAV žvalgybų vadovas, – labai reti. Šis – itin išskirtinis. Mat truko dvi dienas. Ką W.Burnsas aptarė su SVR ir FSB vadovais, – nežinoma. Į viešumą prasiskverbęs tik vienas sakinys: aptarė Rusijos ir JAV santykius. Taip pat nežinoma, ar būta susitikimo su V.Putinu. Viešojoje erdvėje tėra paskelbta, kad W.Burnsas ir V.Putinas kalbėjosi telefonu. Bet ar tai – įtikinama? Atvykti į Maskvą ir nesusitikti su V.Putinu – ar tikime tokiu paaiškinimu? Juolab kad viešėta ne vieną, o dvi paras.
Ekonomistas A.Ilarionovas atkreipia dėmesį, jog oficialus Vašingtono paaiškinimas, esą JAV prezidentas Joe Bidenas liepė CŽV vadovui skristi į Maskvą neva paskutinę akimirką, nepanašus į tiesą. Nes W.Burnsas į Maskvą beldėsi su solidžia komanda. O tai reiškia, kad paskutinę akimirką tokiam vizitui pasiruošti neįmanoma.
Komentuodamas CŽV ir FSB bei SVR vadovų susitikimą Maskvoje A.Ilarionovas susilaikė nuo viešų įtarimų, girdi, tai reiškia kažin kokius negražius, nuo visuomenės akylai slepiamus Baltųjų rūmų ir Kremliaus susitarimus.
SVR emblema. Wikipedia.org
Rusijos užsienio žvalgybos vadovas trečiadienį apkaltino Jungtines Valstijas Baltarusijos opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos gynimu ir pažėrė kritikos dėl 20 mln. dolerių sumos, kurią šalis skyrė antivyriausybinių protestų paramai.
Rusijos užsienio žvalgybos tarnybai (SVR) vadovaujantis Sergejus Naryškinas pranešime, kurį paskelbė Rusijos naujienų agentūros, pareiškė, kad Vašingtonas buvusią kandidatę į prezidento postą S. Cichanouskają ir kitus aktyvistus „tvirtai priėmė po savo sparnu“. Sergėjus Naryškinas
Anksčiau anglų kalbos mokytoja ir vertėja dirbusi 38-erių S. Cichanouskaja perėmė savo vyro, populiaraus tinklaraštininko Sergejaus Cichanouskio kandidatūrą į Baltarusijos vadovo postą po to, kai jis buvo suimtas.
Opozicijos politikė šiuo metu yra pabėgusi į Lietuvą, o daugybė jos rėmėjų taip pat buvo priversti trauktis ar buvo įkalinti.
S. Naryškinas tvirtino, kad Vakarai protestus ruošė dar prieš rugpjūčio 9 dienos rinkimus, ir pridūrė, jog JAV įvairioms teisių aktyvistų grupėms išdalino 20 mln. dolerių.
Jo teigimu, lėšos nukeliavo pas „nepriklausomus tinklaraštininkus“, o „patyrę Amerikos instruktoriai“ tokiose šalyse, kaip Lenkijoje ir Ukrainoje, mokė perspektyviausius aktyvistus.
„Protestai nuo pat pradžių buvo gerai suorganizuoti ir koordinuojami iš užsienio, – teigė S. Naryškinas. – SVR turima informacija, JAV vaidina itin svarbų vaidmenį dabartiniuose Baltarusijos įvykiuose.“
Spalvotosios revoliucijos vadovėlis
Aliaksandras Lukašenka dėl masinių protestų, kuriuose reikalaujama jo atsistatydinimo, pateikė kaltinimų įvairioms valstybėms – iš pradžių bandymais destabilizuoti šalį kaltinta Rusija, tačiau vėliau kaltinimų pažerta Ukrainai, Čekijos Respublikai ir Didžiajai Britanijai.
S. Cichanouskaja. EPA-ELTA nuotr.
„Žinome, kas vadovauja (protestams), kas nori, kad kažkas nutiktų Baltarusijoje, tad išliekame budrūs ir esame pasirengę atsakyti į bet kokį iššūkį“, – trečiadienį susitikime su aukšto rango pareigūnais sakė A. Lukašenka.
Jo teigimu, už protestų „daugiausiai“ stovi Jungtinės Valstijos, besinaudojančios savo „tinklais vadinamosios demokratijos paramai“.
Jis tvirtino, kad protestų organizatoriai naudoja „spalvotųjų revoliucijų vadovėlius“, omenyje turėdamas Kremlių remiančių lyderių nuvertimus buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse, pavyzdžiui, Ukrainoje.
Rusijos slaptoji tarnyba SVR (Služba vnešnej razvedki) turi naują vadovą. Juo tapo Sergėjus Naryškinas. Apie tai rašo vokiškame BILD leidinyje žurnalistas Julijanas Repke.
Naujasis SVR vadovas Sergėjus Naryškinas.
Oficiali S.Naryškino karjera prasidėjo 1982-aisiais metais, kai jis tapo Sovietų Sąjungos ambasados Briuselyje darbuotoju, atsakingu už ekonominius klausimus.
Kai kurie šaltiniai spėja, kad jau tada ponas S.Naryškinas turėjo ryšių su tuometine slaptąja SSRS tarnyba KGB ir net kartu su Vladimiru Putinu krimto žvalgybinius mokslus.
Po to, kai V.Putinas tapo Rusijos Federacijos prezidentu, S.Naryškinas tapo Prezidento Administracijos ekonominės valdybos direktoriumi, paskui – ir svarbiausiuoju šios struktūros vadovu.
Spalio 5-ąją oficialiai pristatydamas naująjį SVR vadovą Rusijos prezidentas pažymėjo, esą S.Naryškinas puikiai pasidarbavo ir žvalgybiniuose, ir politiniuose reikaluose, todėl SVR sugebės pakelti į kokybiškai naują lygį.
Tokie V.Putino žodžiai, pasak BILD korespondento Julijano Repkės, reiškia tik vieną: nuo šiol Kremlius dar labiau stiprins savo žvalgybinius veiksmus užsienyje.
