Nė kiek nenustebau, kai LRT.lt nepublikavo maniškio straipsnio „Ko nepasakė prof. Šartūnas Liekis?“ Tai – ne pirmas sykis, kai lietuviškuosiuose portaluose neįmanoma paskelbti Armėniją kompromituojančių faktų.
Šios aplinkybės nesureikšminu. Kiekvienas leidinys turįs teisę į specifinę nuomonę. Nūnai cenzūra beveik neįmanoma. Neįsileidžia? Kurk savo asmeninį portalą, rašyk pranešimus socialiniuose tinkluose, į youtube.com kanalą kelk videofilmus. Jei taviškė medžiaga išties įdomi, svarbi, aktuali, turi galimybių tapti kur kas populiaresniu, nei publikuodamas savo komentarus skaitlingą tiražą turinčiuose privačiuose portaluose. Beje, aš taip ir darau, ir vargo nematau.
Tačiau visuomeninio transliuotojo statusą turintis portalas lrt.lt – sutikite, kiek kitokia byla. Juolab kad ir tema, kurią turiu omenyje, – svarbiai skaudi. Dvi kaimyninės Pietų Kaukazo valstybės nesutaria, kariauja, ginčijasi. Mums, lietuviams, aiškintis, kas teisus, kas – ne, privalu sąžiningai. Be abejo, privatūs leidiniai turį teisę ignoruoti istoriko prof. dr. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Jei jums svarbiau būti proarmėniškais nei ieškoti tiesos, – taip ir elkitės. Jūsų valia.
Bet ar lygiai taip pat elgtis galįs iš biudžeto solidžias finansines dotacijas gaunantis visuomeninio pobūdžio leidinys? LRT.lt nenoras įsileisti šių eilučių autoriaus, beje, kaip ir istorikas A.Liekis, besidominčio Azerbaidžano istorija ir Kalnų Karabacho tema 2016-aisiais išleidusio knygą „Juodojo Sodo tragedija“, paskatino giliau pažvelgti, kas gi tose internetinėse erdvėse pasakojama apie azerbaidžaniečių ir armėnų priešpriešą.
Profesoriaus Egdūno Račiaus pozicija
Deja, dominuoja būtent tie, kurie tyčia ar dėl nesusigaudymo nutyli tikrąsias kariavimo priežastis. Tarp kelių dešimčių per pastaruosius kelerius mėnesius paskelbtų rašinių radau, regis, tik vieną nuo pradžios iki galo sąžiningą, objektyvų straipsnį. Tai – VDU Regionistikos katedros profesoriaus, islamo tyrinėtojo, religijotyrininko Egdūno Račiaus komentarą. Šis autorius kalba be užuolankų.
Pirma: Pasaulis laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi, t.y. nepripažįsta armėnų teisės jį administruoti.
Antra: armėnų – azerbaidžaniečių konfliktas nėra religinis karas; tereikia prisiminti, kad musulmoniškasis Iranas remia ne musulmonišką Azerbaidžaną, o krikščioniškąją Armėniją.
Trečia: po XVI-ojo amžiaus Kalnų Karabachas niekad nepriklausė armėnams. Nuo XVI amžiaus šį regioną valdė Persija, Rusija, paskui – Azerbaidžanas. Tad šiandien kvaila pretenduoti į žemes, kurios tau neva priklausė iki XVI-ojo amžiaus (kai kurie istorikai, beje, tvirtina, kad net iki XVI amžiaus nebuvo jokių armėniškų karalysčių).
Ketvirta: E.Račius publikacijoje „Ekspertas apie atsinaujinusį konfliktą Kalnų Karabache: atsiskleidžia JAV bei Rusijos interesai“ tvirtina nemanantis, jog Armėnija siekia suartėti su Vakarais. O štai Azerbaidžanas, jo manymu, norįs bičiuliautis su NATO.
Kanadiečio filmas
Kita į objektyvumą pretendojanti publikacija – interviu su kanadiečių režisieriumi Francois Jacobs, sukūrusiu dokumentinį filmą apie šį konfliktą. Čia nors ir aiškiai nepasakoma, jog kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tačiau vis tik esama ir tokių sakinių: „Lygiai taip pat puikiai suprantu Azerbaidžano poziciją, kuri, beje, retai išklausoma, tikriausiai jokia žiniasklaidos priemonė visame pasaulyje neatspindi tos šalies istorijos“.
Šiam kanadiečiui, jei tik galėčiau, pasiūlyčiau susipažinti, ką apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus rašęs lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius, kadaise gyvenęs ir dirbęs Azerbaidžano sostinėje. Katalikiškos Lietuvos rašytojas V.Krėvė besąlygiškai rėmė musulmonus azerbaidžaniečius. Juos laikė teisiais, padoriais, sąžiningais…
Kokių akcentų pasigendu
Visose kitose publikacijose dažniausiai vengiama aiškiai pasakyti: pasaulis nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. O tai – labai svarbu. Tai – pamatas bet kokiai diskusijai. Šitaip nepabrėžus ginčai praranda bet kokią prasmę – tampa nebeaišku, kas, su kuo ir dėl ko kariauja. Nebežinai, kas auka, kas – agresorius. Šitaip sakydamas nemanau, kad pasaulio opinija – šventa karvė, kurios negalima kritikuoti. Bet analizuojant dviejų valstybių konfliktą privalu žinoti, kokia oficiali pasaulio opinija. Galų gale ar įmanoma objektyviai žvelgti į konfliktą dėl Kalnų Karabacho ir nutylėti, kad šio regiono nepriklausomybės nepripažįsta net oficialusis Jerevanas?! Kalnų Karabachas – niekieno žemė? Nieko panašaus. Tai – Azerbaidžanas
Grįžti prie prof. Š.Liekio minčių kratinio rašiniuose „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“ nesiruošiu (kas norės, tegul atsiverčia maniškę publikaciją „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis?”).
Nuliūdino Edwardas Lucasas
Tačiau tokių, kurie įrodinėja panašiai kaip prof. Š.Liekis, portalas lrt.lt per paskutiniuosius keletą mėnesių prispausdinęs užtektinai. Vienas iš nuliūdinusių, nustebinusių autorių – Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edwardas Lucasas. Omenyje turiu jo komentarą „Senasis postkomunistinis erdvės naratyvas neatitinka tikrovės“.
E.Lukasas rašo: „Armėnija paprašė Rusijos pagalbos pagal 1997 metais pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį. Rusija siūlė žodžius, bet jokių darbų. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, Kremliaus vadovaujamas darinys, kuris neva yra NATO atitikmuo, visiškai nesugebėjo apsaugoti ją pasirašiusios Armėnijos nuo Azerbaidžano, kuris tos sutarties nėra pasirašęs“.
Bet kodėl, leiskite nusistebėti, Armėnija nusipelnė apsaugos, pagalbos, užuojautos? Juk šiame konflikte būtent Armėnija – agresorė. Ne Azerbaidžanas iš Armėnijos atėmė Kalnų Karabachą, o Armėnija atplėšė 20 proc. teritorijų iš Azerbaidžano. Armėniją ne saugoti, o bausti dera. Kad ir ekonominėmis sankcijomis. Už tai, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nepakluso tarptautinei oponijai, už tai, kad nepasitraukė iš Kalnų Karabacho, už tai, kad šių metų pabaigoje iš sunkiųjų artilerijos pabūklų apšaudė nieko bendro su konfliktu neturinčius azerbaidžaniečių miestus – Bardą, Giandžą ir Terterą. Tris dešimtmečius Azerbaidžanas kantriai laukė, kol Vakarai padės jam taikiai, civilizuotai iškrapštyti armėnų separatistus iš Kalnų Karabacho. Bet Vakarai – nepadėjo. Žaidė savus dvigubus, trigubus, keturgubus žaidimus.
Tad ko dabar verkšlenate, esą agresyvusis Vladimiras Putinas sustiprino savas pozicijas Pietų Kaukaze? Sustiprino. Kas dėl to kaltas? Kantrybės netekę azerbaidžaniečiai ar, sakykim, britai? Tai – ne retorinis klausimas. Kol Didžioji Britanija murkdėsi breksitiškuose pelkynuose, Kremlius stiprino savo įtaką Pietų Kaukazo regione. Britai niekaip negebėjo išlukštenti Brexit galvosūkio, vokiečiai tiesė Baltijos šalių interesus pažeidžiančius Nord Stream 2, masiškai kvietė į Vokietiją plūsti migrantus, prancūzai atkakliai paišė šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, amerikiečiams terūpėjo prezidento rinkimai… Niekas nė girdėt nenorėjo oficialiojo Baku prašymų nubaust akiplėšiškai besielgiantį Jerevaną. O kai Kalnų Karacho problema dabar likviduojama be Londono, Berlyno, Paryžaus ir Vašingtono, Vakarai nutaisė įsižeidusiojo miną – kaip gi čia taip, kodėl be mūsų?
Dėl kokių priežasčių Didžioji Britanija puolė Argentiną
Beje, britų apžvalgininkas E.Lucasas nėra nuoširdus analizuodamas Kalnų Karabacho temą. Nes savo rašiniuose, kritiškai vertindamas Azerbaidžano veiksmus, neužsimena, kaip Didžioji Britanija susigrąžino neva jai priklausančias Malvinų (Folkleno) salas. Susigrąžino salų kontrolę panaudodama brutalią karinę jėgą. Oficialusis Londonas nerengė jokių tarptautinių derybų, neorganizavo jokių Minsko grupių, neverkšleno dėl žūsiančių argentiniečių karių. Tiesiog be menkiausio gailesčio skandino Argentinos jūrininkus tol, kol Buenos Airės pasidavė. Britams tąsyk buvo nusispjauti, kas valdo Argentiną – diktatorius ar demokratas (nūnai Lietuvoje poluliari demagogija, esą Armėnija – demokratiška, Nikolas Pašinianas – demokratas).
Tad viešai klausiu pono E.Lucaso: kodėl britams leidžiama brutalia jėga susigrąžinti už tūkstančių mylių nutolusias salas, o Azeraidžanui jėga negalima susigrąžinti čia pat, pašonėje, esančio Kalnų Karabacho?
Kol ponas E.Lukasas neatsakys į šį klausimą, tol jo svarstymai dėl Kalnų Karabacho – beverčiai.
Kas ką nukryžiavo?
Stebina ir apžvalgininko Rimvydo Valatkos komentaras „Dar vienas Armėnijos nukryžiavimas”. Esą vargšė Armėnija bergdžiai apeliavo į tautų apsisprendimo teisę, esą prieš 105 metus Turkijos surengtą genocidą išgyvenusi armėnų tauta patyrė dar vieną skaudų likimo smūgį. Viskas pateikiama aukštyn kojomis, dėliojami visai ne tie akcentai. Apie kokį tautų apsiprendimą užsimenama, jei armėnai jau turį vieną valstybę – Armėniją? Jiems vienos valstybės neužtenka, jie norėtų turėti dvi valstybes? Ar ne per daug? Jei nemokate sugyventi su azerbaidžaniečiais, kelkitės iš jų žemių į Armėniją, Rusiją, Prancūziją, JAV…
Kodėl kėlėtės į svetimas žemes?
LRT.lt erdvėje akys užkliuvo ir už publikacijų „Žmonės jaučiasi palikti veni beprasmiškame kare“ ir „Antrą kartą užklupęs karas ir sirenų gaudesys“. Ten – interviu su Stepanakerte (tikrasis Stepanakerto pavadinimas – Hankendi) gyvenančia armėnų šeima, 2012-aisiais į Kalnų Karabachą atsikėlusia iš Sirijos. Kas ten pasakojama? Mes nenorime karo, karas – beprasmiškas, mes trokštame, kad žurnalistai parodytų, kaip gyvename nuolatinėje baimėje, mums tie septyni su Kalnų Karabachu nesusiję azerbaidžanietiški regionai reikalingi kaip saugumo garantija, armėnai – labai svetingi…
Banalu, primityvu. Tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai norėtų kariauti, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nebūtų svetingi, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nežinotų, kokia sunki pabėgėlių, išvytųjų dalia. Man rergis, LRT žurnalistei derėjo savo publikacijoje aiškiau pabrėžti: o kodėl, bėgdami iš Sirijos, apsigyvenote ne savo žemėse – ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache?
Nenorima aiškiai pasakyti
Stebina ir VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė, davusi videointerviu nuotoliniu būdu LRT.lt žurnalistei. Tesvarstyta, kas iš paskutiniųjų susirėmimų Kalnų Karabache daugiausia laimėjo politinių dividendų. Pirštu bedama į Rusiją – esą ir vėl V.Putinas tapo nugalėtuoju. Bet kur paaiškinimas, kas suteikė Rusijai tokį šansą? Azerbaidžanas, nusprendęs, kad beprasmiška laukti Vakarų pagalbos, ar bedančiai, ištižę Vakarai, nesiteikę padėti Azerbaidžanui? Galų gale – kur aiškus, ryškus paaiškinimas, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija?
Pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai žaidė gėdingą žaidimą – labiau pataikavo agresoriaus statuso nusipelnusiai Armėnijai, o auka tapusį Azerbaidžaną visąlaik, reikia ar nereikia, kritikavo. Prieš keletą metų dėl šio konflikto esu kalbinęs tris Lietuvos europarlamentarus. Tie trys videointerviu niekur neišmesti. Visi jie – puiki iliustracija, kai daug ir gražiai kalbama, o naudos iš tokių pliurpalų – nė trupinėlio, nes nedrįstama, nenorima aiškiai pasakyti – Armėnija yra agresorė.
O ir tie Azerbaidžanui metami kaltinimai, esą jis yra ne toks demokratiškas kaip Armėnija, – ne vietoj ir ne laiku.
Pabandykime įsivaizduoti, jei Azerbaidžanas būtų taip aršiai slopinęs „geltonųjų liemenių“ eitynes, kaip tai darė Prancūzijos valdžia? Man regis, oficalusis Baku būtų išvadintas pačiu baisiausiu niekšu. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono už „geltonųjų liemenių“ eitynių tramdymus kažkodėl diktatoriumi nevadiname.
Kitas pavyzdys: palyginkime Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą. Drįstu manyti, jog Lukašenka – padoresnis nei Pašinianas. Lukašenka skriaudžia tik savus – baltarusius (Astravo AE grėsmė lietuviams – kol kas teorinė, nors ir labai reali). O kuo po šių metų rudenį azerbaidžanietiškų Bardos, Giandžos, Tertero miestų (mažų mažiausiai žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, sužeisti – 322 azerbaidžaniečai) apšaudymų tapo Pašinianas? Demokratu ar karo nusikaltėliu? A.Lukašenkos elgesio žiauriai malšinant protesto mitingus Minske neteisinu, smerkiu A.Lukašenkos brutalumą. Tačiau negaliu nutylėti, kad jis, priešingai nei N.Pašinianas, nėra iš stambiųjų artilerijos pabūklų bombardavęs kaimyninių šalių miestų.
Nustebino ir tai, kad LRT.lt paskelbė kelias dešimtis nuotraukų apie Vilniuje surengtas armėnų eitynes, smerkiančias Azerbaidžano karinę operaciją susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę. Kad publikavo – teisingai pasielgė. Jei eitynės surengtos, – kaip gi jas nutylėsi? Stebina tie patys gudravimai: aiškiai nepasakyta, kad azerbaidžaniečių kariai kalnų Karabache nedaro nieko smerktino – jie tik susigrąžina savas žemes.
Ką pasakys LRT tarybos pirmininkas?
Štai tokia trumputė LRT.lt publikacijų Kalnų Karabacho tema apžvalga. Manau, kad LRT.lt neskelbs ir šio teksto. Todėl nė nesiunčiu. Šiuo straipsniu kreipiuosi į rašytoją Liudviką Gadeikį, kuris yra LRT tarybos pirmininkas.
Šį tekstą adresuoju jums, pone Liudvikai Gadeiki. Manau, turiu tokią teisę, nes kadaise kartu dirbome dienraštyje „Lietuvos aidas“. Žodžiu, esame truputėlį pažįstami. Gamybiniuose pasitarimuose „Lietuvos aide“ ne sykį diskutavome, kas yra objektyvi, nešališka žurnalistika.
Manau, kad prisimenate tuos pokalbius.
Esu tikras, kad juos prisiminti reikėtų vertinant ir šiandienines LRT.lt publikacijas Pietų Kaukazo tema.
2020.11.23; 06:00
