Tikriausiai dar prisimename, kokia paminklinė lenta prikalta prie senosios Vilniaus Rotušės sienos? Ten iškaltas gyvybiškai svarbus užrašas, bylojantis, jog Lietuvos nedraugai yra ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešai. Viltinga mintis. Leidžianti tikėti gražia Lietuvos ateitimi. Tuometinių Amerikos ir Lietuvos prezidentų parašais patvirtinas simbolinis užrašas byloja, jog nesame vienui vieni – šį sykį, skirtingai nei praėjusiame šimtmetyje, turime galingą, įtakingą ir, svarbiausia, padorų sąjungininką. Belieka manyti, jog amerikietiška – lietuviška draugystė nusistovėjo ilgam, jog tokio pobūdžio įsipareigojimai – ne popieriniai.
Žodžiu, turėtume džiaugtis amerikietiška – lietuviška partneryste ir ją visomis įmanomomis priemonėmis stiprinti. Deja, Lietuvoje gausu jėgų, kurios nemėgsta Amerikos. JAV – Lietuvos bendradarbiavimo idėją jos linkusios sumenkinti, iškraipyti, apipilti nepagrįstais kaltinimais. Tarsi toje paminklinėje lentoje iškalti žodžiai tereikštų, jog mes, lietuviai, nuo šiol priversti klusniai dalyvauti visose tarptautinėse amerikiečių karinėse ir politinėse aferose mainais už tai nieko vertingo negaudami.
Antiamerikietiškos nuotaikos dažniausiai dar palydimos padūsavimais, girdi, štai draugystė su Rusija mums būtų kur kas naudingesnė ir ekonomiškai, ir morališkai. Jei Rusijos vardas konkrečiai ir nenurodomas, vis tiek leidžiama suprasti: Amerika – toli, o Rusija, kad ir ką bedarytume, – vis tiek arčiau.
Continue reading „Kodėl Amerikai turėtume visuomet linkėti sėkmės” →
