1941 metų getai
Septyniais Oskarais apdovanotame filme „Šindlerio sąrašas“ labai tiksliai pavaizduotas žydų gyvenimas Krokuvos gete (įsteigtame 1941 m. pradžioje) – suvaržytas (šeimai buvo galima gyventi ne didesniame kaip 16 kvadratų plote), uždaras (getus saugodavo tiek vokiečiai, tiek patys žydai), vargingas (nuolat trūko maisto), tačiau vis tiek gyvenimas: su savo vidaus savivalda (taryba – judenratu), vietine policija, vidaus prekyba, mokyklomis, valgyklomis, papročiais, kultūriniais renginiais, netgi vestuvėmis, religinėm apeigom ir politinėm partijom.
Sušaudymai gete buvo pavieniai atvejai – iki 1942 m. vasaros, kuomet pogromo metu buvo nužudyta apie 7 tūkst. žydų („prasta darbo jėga“). Krokuvos geto sunaikinimas 1943 m. kovą, jo gyventojų išvarymas į koncentracijos (mirties) stovyklas, buvo staigmena net „pateptajam“ naciui, žiauriajam SS hauptšurmfiureriui Amonui Giotui, atsakingam už Krokuvos getą ir labai sėkmingai kartu su Šindleriu lobusiam iš žydų darbo. Jam, kaip ir daugeliui vokiečių, buvo sunkiai suvokiama, kam reikia naikinti pigią ir gerą darbo jėgą – juolab karo metu.
Todėl nėra pagrindo abejoti Šiaulių apskrities viršininko Igno Urbaičio nuostaba dėl Žagarės geto sušaudymo 1941-ais metais, nes Gargžduose, Kaune ar Plungėje žydai buvo atvaryti šaudymui ne iš specialiai įrengtų getų. Kita vertus, pirmomis karo dienomis specialieji nacių operatyviniai būriai (einsatzkomandos) žydų žudymus stengėsi pasauliui parodyti kaip stichines lietuvių keršto akcijas, tad geto gyventojų šaudymas tokiai suktai priedangai lyg ir netiko.
1941 m. ir pats žodis getas nedvelkė mirtimi, neturėjo tokio, kaip šiandien, šiurpinančio krūvio. Žodis getas, apibūdinantis tik žydų gyvenamą rajoną, atsirado 16 amžiaus pradžioje Venecijoje ir buvo vartojamas ne tik Vakarų Eurpopoje, bet ir Lietuvoje, kur žydai (litvakai) gyveno ypač kompaktiškai, uždarai, vienoje miesto ar miestelio vietoje. I-ojo pasaulinio karo metu Vilniuje leistame vokiškame laikraštyje „Wilnaer Zeitung“ (1916-1918 m.) Vilniaus centre buvęs žydų kvartalas jau tuomet vadintas – getu: „Sendaikčių turguje juntama žydų kvartalo dvasia. Gete viskas pavirtę prekyviete…“.
Iki nacių okupacijos Lietuvoje buvo žinoma apie žydų suvaržymus Vokietijoje, apie getus Lenkijoje, tačiau nebuvo žinoma, kad žydų izoliavimas baigtųsi masinėmis žudynėmis. Priešingai – nacių elgesys leido manyti, kad žydams vienintelė saugi vieta yra getai. Po 1941 m. birželio 27 d. nacių organizuotų žydų žudynių Kaune jų organizatorius SS brigadenfiureris W. Stahleckeris žydams pareiškė, kad nuo tolesnių „lietuvių pogromų“ vokiečiai galės juos apginti tik tuomet, jei jie persikels į saugomus getus: „Po pirmojo pogromo buvo pakviestas žydų komitetas ir jam buvo pranešta, kad […] geto įsteigimas yra vienintelė priemonė normalioms gyvenimo sąlygoms sudaryti. Tuomet žydai staiga pareiškė, kad jie bandys savo tautiečius kaip galima skubiau sutelkti Vilijampolėje, kur buvo numatyta įkurti žydų getą“, – savo ataskaitoje Berlynui rašo Stahleckeris.
Tuo tarpu lietuviams vokiečiai pateikė kitokį motyvą (liudija Kauno burmistras Kazys Palčiauskas): „1941 m. liepos pradžioje Kauno komendantas plk. J. Bobelis atvyko į Rotušę ir burmistrui pranešė, kad gener. maj. Pohl reikalaująs Kauno m. žydų tautybės gyventojus iškeldinti į atskirą miesto dalį gyventojų saugumo sumetimais. Žydų bendruomenė esanti stipriai infiltruota besislapstančiais komunistais, kurie galį apšaudyti per miestą pražygiuojančius vokiečių karius ir tuo būdu išprovokuoti keršto – baudimo akciją prieš nekaltus miesto gyventojus. To meto sąlygomis motyvas atrodė įtikinantis. Žydų tautybės gyventojų koncentracija veiktų preventyviai: išsišokimas prieš vokiečių karius sudarytų tiesioginį pavojų patiems žydams. Todėl savivaldybė turinti pasiūlyti miesto dalį, į kurią žydų tautybės gyventojai turėtų persikelti. Buvo parinkta Vilijampolė, nes ten nuo seno tirščiausiai žydų gyventa. Tada Kauno komendanto ir burmistro vardu buvo paskelbtas pranešimas, prasidėjęs maždaug šiais žodžiais: “Šiuo pranešama Kauno miesto gyventojams, kad Kauno m. žydų tautybės gyventojai privalo persikelti”… ir t.t.
Skelbimui pasirodžius laikraščiuose, atėjo į savivaldybę žydų komitetas aiškintis: kas įsakė tai padaryti ir kodėl. Buvo paaiškinta, kas buvo girdėta iš komendanto plk. J. Bobelio ir patarta su jo pagalba aiškintis pas gen. maj. Pohl. Po kiek laiko vėl į savivaldybę atėjo žydų komitetas, bet šį kartą tik prašė savivaldybės pagalbos, organizuojant ir vykdant persikėlimą. Tam tikslui buvo paskirta žydų komiteto reikalams Rotušės pirmojo aukšto patalpos, o savivaldybės skyrių vedėjams duoti nurodymai teikti reikalingą pagalbą, jei žydų komitetui tos pagalbos reikėtų.“
Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, klausdamas, ar tokia lietuvių „taktika Lietuvos žydų reikalui pakenkė ar padėjo“, pateikia šiuos argumentus:
„Stahleckeris buvo įsakęs komendantui Kauno žydus iškelti į Vilijampolę per 5-6 valandas. Komendantas Bobelis atsikalbėjo, kad techniškai taip greit neįmanoma. Jis informavo Lietuvos laikinąją vyriausybę. Jis pateikė savo projektus. Vyriausybė tuos projektus svarstė ir atidėliojo, ir jie liko nepriimti. Bet laimėta laiko. Burmistras Palčiauskas ir komendantas Bobelis 1941 m. liepos 10 išleido įsakymą žydams keltis į Vilijampolę; terminą davė nuo liepos 15 iki rugpiūčio 15. Vadinas, laimėta laiko ne 5-6 valandos, bet pusantro mėnesio.
Vilnius buvo kitoje karinėje apygardoje, ir Vilniaus lietuvių administracijai nebuvo leidžiama palaikyti ryšius su Kaune esančia Lietuvos laikinąja vyriausybe. Ten ir žydų reikalas buvo pradžioje kitaip tvarkomas. Kaip liudija Isaac Kowalski, kurio atsiminimus skelbė New Yorko laikraštis „Jewish Press“, žydai buvo gaudomi ir varomi tariamai į darbus. Bet iš tų “darbų” jie negrįždavo. Tada ir Vilniaus žydai panoro patys gyventi drauge, gyventi ghetto. Šie Kowalskio liudijimai rodo, kad Kaune, nors Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėjo jokios tiesioginės įtakos žydų likimui, nei jų ghetto nei jų naikinimui, bet vyriausybės paskirtieji žmonės (komendantas ir burmistras) laikėsi vyriausybės linijos ir savo taktika laimėjo žydų naudai laiko ir švelnesnę padėtį iki to laiko, kai vokiečių administracija juos nušalino ir pastatė sau patikimus žmones. Vilniaus žydai buvo suvaryti į ghetto lygiai tokiu pat būdu, kaip darė bolševikai 1940 ir 1941 metais, apsupdami gyventojų namus anksti rytą ir per trumpą laiką įsakydami pasiruošti ir išveždami į vagonus, kuriais juos transportavo į Sibirą ar kalėjimus. Su Vilniaus žydais taip buvo padaryta, kai jau Kaune Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo likviduota.“
Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, steigęs Šiaulių getą ir prižiūrėjęs kitus Šiaulių apskrities getus, įkurtus jo pirmtako Konovskio, taip pat teigė, kad tuo metu nei jis, nei jo aplinka nemanę, kad getai baigsis žydų sunaikinimu: „Rozenbergas mums aiškinęs, kad Šiauliuose žydai ir prieš karą gyveno gete. Uždarymą į getus Rozenbergas laikė humanišku dalyku“. Iškart po karo, 1945 m., sąjungininkai buvo sulaikę Geweckę, tačiau po tyrimo paleido. Tiesa, vėliau, 1970 m. Gewecke buvo nuteistas 4,5 metų kalėjimo, bet ne dėl minėtų getų steigimo ir priežiūros, o dėl vieno kalinio nužudymo. Teismo metu Gewecke teigė, kad dar 1941-ais A/3 operatyvinio būrio vadas K. Jägerisjam buvo nurodęs likviduoti visus Šiaulių žydus, tačiau Gewecke tų įsakymų nevykdė pasiremdamas reichskomisaru Rytų kraštams H. Lohse.
Kažin ar Lohse ir Gewecke tai darė iš humanistinių paskatų: Lohse buvo paskirtas Rytų srityje, o Gewecke – Šiaulių apskrityje atstatyti tvarką ir normalias darbo sąlygas, todėl abu stengėsi be reikalo nesipykti su lietuviais (kaip jau minėta, tokių paskatų vedinas generolas von Roques pasipriešino Laikinosios Vyriausybės suėmimui) bei nežudyti žydų – pigios darbo jėgos. Kaip kitoje dalyje matysime, prie tokio Gewecke‘s racionalumo ir žydų išgelbėjimo nemažai prisidėjo lietuviai – Šiaulių antinacinio pogrindžio lyderiai.
Taigi, Jägerio žiaurumas ir karjerizmas (istorikas K. Stangas rašo, kad Jägeris ypač mėgo stebinti savo vadovus) iš esmės lėmė tai, kad Lietuvos teritorijoje absoliuti dauguma žydų (taip pat ir mažuosiuose getuose) buvo nužudyti taip anksti – 1941 m., dar iki Vanzės konferencijos, kurioje nacių vadai galutinai apsisprendė sunaikinti žydus. 1941 m. gruodžio 1 d. Jägeris su pasitenkinimu atraportavo Berlynui: „Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys [A/3] pasiekė užsibrėžtą tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų šeimas. Jų liko Šiauliuose apie 4500, Kaune apie 15000, Vilniuje apie 15000. Šiuos žydus darbininkus aš taip pat norėjau sunaikinti. [Tačiau] jie palikti įvairiems būtiniems darbams, ir aš manau, kad ir žiemai praėjus, jie dar bus labai reikalingi. Esu tos nuomonės, kad reikėtų tuojau pradėti žydų darbininkų sterilizavimą, ir taip sutrukdyti jų dauginimuisi. Jei po to kuri nors žydė taptų nėščia, ji turi būti likviduota.“
Už tokius šėtoniškus nuopelnus Jägeris tuoj pat buvo paaukštintas: praėjus dviem dienom po ataskaitos jau paskirtas saugumo policijos ir SD vadu Lietuvos generalinėje srityje. O 1943 m. vasarį Jägeris paskelbė Joną Noreiką vienu iš antinacinio pogrindžio vadu ir pasiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Istoriko, buv. Vilniaus Gaono žydų muziejaus Panerių memorialo vedėjo Zigmo Vitkaus pokalbyje su Lietuvos žydų bendruomenės nariu, Vilniaus geto tyrėju Ilju Lempertu teigiama: „Kai 1941 metų birželio 24-ąją į Vilnių įžengė Vermachtas, žydų bendruomenei iškilo mirtinas pavojus. Tik žmonės tada to nežinojo. O jei būtų žinoję, nebūtų patikėję. Manė, kad blogių blogiausia, kas gali nutikti, tai vyrus paversti vergais, o suvarymas į getą, praktika, prasidėjusi 1940 metais okupuotoje Lenkijoje, be abejonės, neteisingas, žeminantis, bet ne fatališkas veiksmas. Anot I. Lemperto, getas nebuvo nei koncentracijos stovykla, nei kalėjimas. „Normaliu laikotarpiu“ judenratas ir miesto savivaldybė rūpinosi pačiais įvairiausiais dalykais: geto kanalizacija ir vandentiekiu, elektra, kurį laiką veikė netgi telefonais, paštas, laikraščių kioskas. Nuo 1942 metų sausio iki 1943-iųjų rudens gete vyko baisus ir kartu „normalus“ gyvenimas. Per Pesachą kepami macai, dirba ješivos, sinagogos, veikia košerinio maisto valgykla. Veikia mokyklos, medicinos punktas, žmonės myli vienas kitą, tuokiasi, palieka tėvų namus. Rengiami koncertai, 1942 metų sausio 18 dieną įvyksta pirmasis teatro vaidinimas. Manoma, kad vokiečius gali suminkštinti geras darbas, esą gerai dirbančiųjų nešaudys. Laikas parodys, kad jie buvo neteisūs, nors pusantrų ramesnių metų – ilgas laiko tarpas susidaryti tokiai iliuzijai.
Ar žydai nujaučia, kas vyksta Paneriuose? Anot I. Lemperto, nujausti gal ir nujaučia, tačiau negali tuo patikėti. Pirmojo geto valdyba – judenratas, privalanti išduoti naciams tam tikrą žmonių skaičių, kaip sakoma, „darbams“, taip pat tuo netiki. Manoma, kad vyrai dirba, galbūt ne Lietuvoje, o Paneriai – tai trečiasis getas ir pan.
Ar būta galimybės išvengti patekimo į šį „miestą mieste“? I. Lemperto teigimu, nuo pat pradžių buvo galimybė slapstytis, bet reikėjo žinoti, kas vyksta. Lengva mums, šiandienos žmonėms, kai turime prieš akis gražiai knygose sudėliotą paveikslą: „Gelbėtis pradžioje buvo galima, sumaišties laikotarpis tam parankus, tačiau, prieš priimant sprendimą slėptis, reikėjo susigaudyti, kas vyksta. Turėkime omenyje, to meto žmonės apie Holokaustą nežino, apie jį žinome mes, turėdami prieš akis visą Antrojo pasaulinio karo įvykių paveikslą. Jie mato, kad elgiamasi blogai, bet nežino, kad Holokaustas jau prasidėjęs. Be to, 1941-ųjų rudenį naciai įveda mirties bausmę už žydų slėpimą. Kuo toliau, tuo buvo baisiau. Pasakojama, kad tą rudenį Katedros aikštėje pakorę žmogų, padėjusį žydams. Ir lentelę užkabino, kad taip bus visiems“.
Kai kurie žmonės, neišmanantys istorijos, kaltina judenratus bendradarbiavimu (kolaboravimu) su vokiečiais, nors istoriškai pačios bendruomenės regėjo šią instituciją kaip savo tęsinį:„Judenratas – iš tiesų prieštaringai vertinamas. Tačiau taip vertina žmonės, nežinantys istorijos. Pasidomėję giliau, pamatysime, kad juoda-balta istorija čia netinka“, – teigia istorikas I. Lempertas.
Lietuvišką savivaldą (taip pat ir Joną Noreiką) Lietuvos žydų bendruomenė vienareikšmiai vadina pagarbos nevertais kolaborantais, tačiau visiškai kitus vertinimo standartus taiko gete veikusioms žydų savivaldos institucijoms – judenratui ir vidaus policijai, vykdžiusioms nacių nurodymus atrinkti nedarbingus gyventojus (juos veždavo sušaudyti), atimti dalį žydų turto, prižiūrėti, kaip gete vykdomos vidaus taisyklės – Lietuvos žydų iniciatyva Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininko Elkeso Chaimo Chanono ir Kauno geto policijos vadovo Judo Zupavičiaus atminimas įamžintas garbės lentomis.
Panašiai yra ir su tuo „žinojimu – nežinojimu“: 1941 m. žydai, net vokiečiai – getų steigėjai, galėjo nežinoti, kuo viskas baigsis getuose, tačiau lietuviai tikrai „turėjo žinoti“. „Viską suvedus, Lietuvos laikinoji vyriausybė Joną Noreiką siūlė Šiaulių apskrities viršininku dėl to, kad jisai žinojo, kad žydai bus išžudomi, ir tai palaikė.(…) Karl Jäger prašė perduoti jam Šiaulių miesto geto žydus – sunaikinimui. Franz Gewecke jų neatidavė, Šiaulių miesto getas nebuvo likviduotas ir išsaugota daug žydų gyvybių. To negalima pasakyti apie Jono Noreikos valdyto Šiaulių apskrities Žagarės getto“, – savo „istoriniuose tyrimuose“rašo G. Gochinas, o jį cituoja ir jam pritaria Lietuvos žydų bendruomenės vadai.
Neįtikėtina – litvakai liaupsina nacį, Šiaulių geto steigėją, ir kaltina lietuviškos savivaldos atstovą, Šiaulių apskrities antinacinio pogrindžio vadovą! Bet juk Žagarės getas buvo ne Noreikos, bet to paties Gewecke‘s pavaldume – visi istoriniai dokumentai akivaizdžiai rodo, kad Noreika perdavinėjo Gewecke‘s įsakymus dėl Žagarės geto, kad žydų likimo klausimas buvo griežtoje nacių, o ne lietuvių kompetencijoje.
Kodėl litvakai neigia akivaizdžiausius faktus ir pažodžiui kartoja sovietinę propagandą? „Nacionalistai apskričių viršininkai, burmistrai kartojo gebits komisarų potvarkius, o kai kur net anksčiau už juos paskelbė savo įsakymus, pagal kuriuos žydai buvo apiplėšiami ir suvaromi į getus. Šiaulių apskr. viršininkas J. Noreika įsakė visos apskrities žydus sukoncentruoti Žagarėje, kur jie buvo masiškai žudomi. Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad tie apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo, jog …“, – taip rašoma 1973 m. KGB užsakymu išleistoje knygoje „Žydų žudynės Lietuvoje“.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Dalia Leinartė teigia, kad „Civilizuota pasaulio bendrija vieningai sutaria, kad genocide dalyvavusių asmenų nepateisina jų sudėtingi gyvenimai ar komplikuotos situacijas, į kurias jie galėjo patekti. Jonas Noreika-Generolas Vėtra 1941 m. rugpjūčio 22 d. būdamas apskrities viršininku perdavė valsčių viršaičiams ir miestelių burmistrams Šiaulių apygardos viršininko Hanso Gewecke`s įsakymą dėl apskrities žydų perkėlimo į Žagarės getą. Tai yra faktas, patenkantis į tarptautinių dokumentų, apibrėžiančių nusikaltimus žmogiškumui arba genocido nusikaltimus. Todėl bet kokia diskusija apie Joną Noreiką turi prasidėti ir baigtis Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto ir Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį šviesoje. Kas pasaulyje suprastų siūlymą „kuo daugiau diskutuoti“ apie neva sudėtingas ir painias biografijas ir motyvus asmenų, tiesiogiai vykdžiusių ir netiesiogiai dalyvavusių Ruandos genocide (1994 m.), bosnių genocide (…)? Tai, kad genocide bendrininkavusio asmens likimas buvo sudėtingas, neturi būti rodiklis, vertinant jo statusą mūsų valstybėje“.
1992 m. Aukščiausiasis Teismas reabilitavo J. Noreiką visa sovietinio kaltinimo apimtimi, taigi ir dėl kaltinimo bendrininkavus su vokiečių valdžia, tačiau mūsų profesorė, be jokio teismo, ėmė ir paskelbė kitą verdiktą – J. Noreika „bendrininkavo genocide“.
Nors pagal LR Konstituciją teisingumą vykdo tik teismai, o asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodomas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Nors pats pagrindinis „bendrininkas“, kurio įsakymus J. Noreika perdavė – Šiaulių komisaras Gewecke – niekada nebuvo teisiamas už getų kūrimus. Todėl ir kyla klausimų: ar profesorė žino, kad „civilizuoto pasaulio bendrija vieningai sutaria“ dėl asmens nekaltumo prezumpcijos? Ar žino, kad tiek pagal tarptautinius teisės aktus, tiek pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą genocidas yra tyčinė, sąmoninga veikla („siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių“)? Ar profesorė galėtų teisme įrodyti, kad J. Noreika sąmoningai suvokė tai, ko 1941 m. (kalbame tik apie 1941 m.) nesuvokė nei jo pirmtakas Ignas Urbaitis, nei Lietuvos gyventojai ir net didžioji dalis nacistinių okupantų?
Žiaurių okupacinių laikų vertinimas pagal šių dienų sampratą nėra istorinės tiesos atstatymas, o tik jos iškraipymas. Dėl tokio iškraipymo perspėjo ir žymus Vilniaus geto vadovas Jakovas Gensas, trukdęs žydų jaunimui pabėgti iš geto, nes manė, kad tuomet getas taps ekonomiškai nenaudingas ir naciai visus jo gyventojus sunaikins: „Mano rankos iki alkūnių kraujyje. Tačiau dabar aš aukoju tūkstantį, kad išsaugočiau 20 tūkstančių. Kai vokiečiai ateina, aš deruosi. Jei nesiderėčiau, jie ateitų patys ir pasiimtų tiek, kiek jiems reikia. Po karo mane galės teisti.“
(Bus daugiau)
2019.12.05; 06:45
