Sirijos sostinė Damaskas. EPA – ELTA nuotr.
Kairas, gegužės 7 d. (dpa-ELTA). Arabų šalių užsienio reikalų ministrai nusprendė grąžinti Siriją į Arabų Lygą. Tai sekmadienį Kaire, kur vyko neeilinis ministrų susitikimas, pareiškė organizacijos generalinio sekretoriaus atstovas Gamalas Rushdis. Tai reiškia, kad baigiasi Sirijos prezidento Basharo al Assado vyriausybės izoliacija – šalis 2011 m. buvo pašalinta iš organizacijos dėl smurtinių veiksmų prieš savo gyventojus.
Pasak naujienų agentūros „Al Arabija“ ir Jungtinių Arabų Emyratų laikraščio „The National“, Sirijos grąžinimas susietas su keliomis sąlygomis. Damaskas bus įpareigotas atnaujinti pokalbius su opozicija dėl naujos konstitucijos ir atverti kelią rinkimams. Be to, vyriausybė turės sudaryti sąlygas grįžti pabėgėliams, leisti humanitarinę paramą bei pažaboti narkotikų kontrabandą į kaimynines šalis. Mainais arabų šalys finansiškai rems Sirijos atstatymą ir ragins sąjungininkes šalis pasitraukti iš Sirijos.
Arabų Lyga Sirijos vyriausybės narystę sustabdė 2011 m., kai ši ėmėsi smurtinių veiksmų prieš savo gyventojus. Sirijos vyriausybiniai daliniai savo laiku jėga malšino protestus šalyje. Protestai peraugo į iki šiol trunkantį pilietinį karą, per kurį žuvo daugiau kaip 350 000 žmonių.
Daugiau kaip 14 mln. gyventojų dėl mūšių paliko savo namus, 6,8 mln. jų tapo pabėgėliais savo šalyje. JT duomenimis, daugiau kaip 90 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.
Politinis sprendimas yra „vienintelis kelias“ susitarti, Kaire pradėdamas posėdį sakė Egipto užsienio reikalų ministras Samihas Shukris. Užsienio valstybių įsikišimas paaštrino krizę Sirijoje. Vyriausybė su sąjungininkais šiuo metu kontroliuoja apie 70 proc. susiskaldžiusios šalies.
Artimiausias 22 narių organizacijos viršūnių susitikimas numatytas gegužės 19 d. Saudo Arabijoje. Po sekmadienį priimto sprendimo karalystė gali kviesti B. al Assadą dalyvauti šiame susitikime. Pasak „Al Arabija“, Sirijos delegacija nuo dabar gali dalyvauti organizacijos susitikimuose. Jokio papildomo pritarimo, pavyzdžiui, valstybių lyderių ar monarchų arabų šalyse, nereikia.
Sirijos prezidentas B. al-Assadas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Maskva, kovo 15 d. (AFP-ELTA). Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas trečiadienį priėmė Sirijos vadovą Bašarą al Assadą deryboms, Kremliui siekiant pataisyti santykius tarp Damasko ir Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano.
Susitikimas surengtas po to, kai praėjusią savaitę netikėtai buvo paskelbta apie Kinijai tarpininkaujant atkurtus pagrindinių Artimųjų Rytų varžovių Saudo Arabijos ir Irano diplomatinius ryšius.
R. T. Erdogano ir B. al Assado ryšiai nutrūko prasidėjus karui Sirijoje, o sėkmingas Kremliaus tarpininkavimas suteiktų V. Putinui diplomatinės įtakos, nes dabar Rusija yra tarptautiniu mastu izoliuota dėl karo Ukrainoje.
„Mes nuolat palaikome ryšį, o mūsų santykiai plėtojami“, – sakė Rusijos vadovas B. al Assadui per televiziją transliuotoje jų susitikimo pradžioje, taip pat pasidžiaugė „svarbiais kovos su tarptautiniu terorizmu rezultatais“.
Antradienį į Maskvą atvykęs B. al Assadas išreiškė paramą Maskvos karinei kampanijai Ukrainoje ir sakė, kad šis vizitas bus „naujas aspektas“ jo šalies santykiuose su Maskva.
B. al Assado ir R. T. Erdogano susitikimas?
R. T. Erdoganas yra užsiminęs, kad galėtų susitikti su B. al Assadu, o jų gynybos ministrai gruodžio mėnesį susitiko Maskvoje per pirmąsias tokias derybas nuo karo Sirijoje pradžios.
Pasak Turkijos žiniasklaidos, Rusijos, Turkijos, Sirijos ir Irano diplomatai šią savaitę turėtų susitikti Maskvoje, kad parengtų dirvą užsienio reikalų ministrų susitikimui. Tačiau prieš tai reikia išspręsti sudėtingus klausimus, visų pirma susijusius su Turkijos karių buvimu Sirijos šiaurėje.
Damaskas yra ištikimas Maskvos sąjungininkas – ši 2015 metais įsikišo į Sirijos konfliktą ir surengė oro antskrydžius, kad paremtų vyriausybės pajėgas. Remiamas Rusijos ir Irano, Damaskas susigrąžino didžiąją dalį teritorijos, kurios buvo netekęs ankstyvuoju karo etapu.
Sirijos kare nuo 2011 metų, kai buvo žiauriai slopinami antivyriausybiniai protestai, žuvo apie pusė milijono žmonių, o dar milijonai buvo priversti palikti savo namus.
12-osios demokratinių protestų metinės
Tūkstančiai sirų trečiadienį dalyvavo demonstracijoje karo nuniokotos šalies šiaurės vakaruose, sukilėlių kontroliuojamoje teritorijoje, minėdami 12-ąsias demokratinių protestų pradžios metines ir atmesdami bet kokį tarptautinį santykių su Damasku „normalizavimą“.
Idlibo mieste demonstrantai mojavo revoliucinėmis vėliavomis ir laikė plakatus su užrašais: „Žmonės reikalauja režimo žlugimo“ ir „Laisvė ir orumas visiems sirams“.
Protestai trečiadienį vyko ir Tabkoje, kurdų kontroliuojamoje Rakos provincijos teritorijoje centrinėje Sirijoje, pranešė AFP fotografas.
Idlibo regionas yra paskutinis didelis sukilėlių bastionas, kurio nekontroliuoja B. al Assado Rusijos remiamos pajėgos.
Sukilėlių užimtose Sirijos šiaurės ir šiaurės vakarų teritorijose, kurias kontroliuoja islamistų grupuotės ir Turkijos remiami kovotojai, gyvena daugiau kaip keturi milijonai žmonių, mažiausiai pusė jų atsikėlė čionai iš kitų šalies dalių.
Žemės drebėjimo Turkijoje ir Sirijoje aukų skaičius viršijo 37 500. EPA-ELTA nuotr.
Stambulas, vasario 13 d. (dpa-ELTA). Praėjus savaitei po pražūtingo žemės drebėjimo Turkijos ir Sirijos pasienyje žuvusiųjų skaičius išaugo iki daugiau kaip 37 500.
Vien tik Turkijoje priskaičiuoti 31 643 žuvusieji, pirmadienį pranešė valstybinė naujienų agentūra „Anadolu“, remdamasi nepaprastųjų situacijų tarnyba „Afad“. 80 000 žmonių, šiais duomenimis, buvo sužeisti.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) teigimu, Sirijoje žuvusiųjų yra mažiausiai 5 900. Tūkstančiai vis dar laikomi dingusiais.
7,7 ir 7,8 balo stiprumo požeminiai smūgiai Turkijos ir Sirijos pasienio teritoriją sudrebino ankstyvą praėjusios savaitės pirmadienio rytą.
Turkija. Žemės drebėjimas šį sykį – labai stiprus.EPA – ELTA foto
Ankara, vasario 6 d. (AFP-ELTA). Turkijoje ir Sirijoje per stipriausią beveik per šimtmetį žemės drebėjimą regione bendras aukų skaičius pirmadienį išaugo iki daugiau nei 2 300 žmonių. Turkijoje ir Siriboje – stiprus žemės drebėjimas. EPA – ELTA foto
Turkijos pagalbos tarnybos pranešė, kad per 7,8 balo žemės drebėjimą žuvo mažiausiai 1 498 žmonės, o kaimyninėje Sirijoje patvirtinta dar 810 žmonių žūtis, tad iš viso žuvusiųjų jau yra 2 308.
Siriją sudrebino galingas žemės drebėjimas. EPA – ELTA foto
Damaskas, vasario 6 d. (AFP-ELTA). Pirmadienį Sirijos vyriausybė paragino tarptautinę bendruomenę padėti šaliai, kurioje per 7,8 balo žemės drebėjimą kaimyninėje Turkijoje žuvo daugiau nei 800 žmonių.
„Sirija kreipiasi į Jungtinių Tautų valstybes nares (…) Tarptautinį Raudonojo kryžiaus komitetą ir kitas humanitarines grupes“ ir prašo padėti „atremti niokojantį žemės drebėjimą“, sakoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime.
Turkijoje – stiprus žemės drebėjimas. EPA – ELTA foto
Stokholmas, vasario 6 d. (ELTA). Švedijos vyriausybė pareiškė suteiksianti skubią pagalbą nuo smarkaus žemės drebėjimo nukentėjusioms Turkijai ir Sirijai, praneša SVT.
Abiem šalims ministrų kabinetas skiria 7 mln. Švedijos kronų (apie 613 tūkst. eurų). Raudonajam Kryžiui tarpininkaujant, 5 mln. Švedijos kronų bus perduota Turkijai, o 2 mln. – Sirijai.
Be to, Švedija nusiųs nukentėjusiems žmonėms palapinių, šildymo įrangos, geriamojo vandens, higienos reikmenų. Vyriausybė svarsto tolesnės pagalbos priemones.
„Kai tik turėsime aiškesnį vaizdą, ko reikia Turkijai ir Sirijai, būsime pasirengę priimti sprendimus dėl papildomos pagalbos“, – sakė Švedijos užsienio prekybos ministras Johanas Forsselis. Turkija. Žemės drebėjimas šį sykį – labai stiprus. EPA – ELTA foto
Ankstų vasario 6-osios rytą Turkijos pietryčius ir Sirijos šiaurės vakarus supurtė keli galingi žemės drebėjimai, kurių stiprumas siekė 7,7 balo. Vidurdienį požeminiai smūgiai pasikartojo ir padarė dar daugiau žalos.
Naujausiais duomenimis, stichijos šėlsmas pareikalavo mažiausiai 2600 žmonių gyvybių.
Jungtinė Karalystė (JK) pirmadienį paskelbė įvedanti tikslinių sankcijų šešiems Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimo pareigūnams, įskaitant užsienio reikalų ministrą Faisalą Mekdadą. Sankcijos įvestos už „represijas Sirijos žmonių atžvilgiu ir pasinaudojimą jų kančiomis“.
Priemonės, pagal kurias Sirijos pareigūnams bus draudžiama įvažiuoti į JK ir bus įšaldomas jų turtas šalyje, paskelbtos per 10-ąsias Arabų pavasario Sirijoje metines. Sankcijos taip pat įvestos B. al-Assado patarėjui, dviem aukšto rango kariuomenės vadams ir dviem verslininkams.
„B. al-Assado režimas Sirijos žmones pasmerkė dešimtmečiui brutalumo vien už reikalavimą taikių reformų“, – pranešime tvirtino JK užsienio reikalų sekretorius Dominicas Raabas.
„Šiandien dar šešis režimo asmenis laikome atsakingus už piliečių, kuriuos jie turėtų saugoti, puolimą“, – teigė D. Raabas.
Tai yra pirmosios Sirijos režimo vadovybei JK įvestos sankcijos pagal po „Brexito“ pradėtą įgyvendinti nepriklausomą JK sankcijų politiką. 353 sankcijų paketą JK perėmė iš anksčiau ES įvestų sankcijų.
JK, kuri 2020 m. sausį oficialiai pasitraukė iš ES, anksčiau sankcijas įvesdavo per bendriją.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pirmiausia pateiksiu informaciją, kurią skelbia ELTA, pasakodama apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono (Emanuelis Makronas) pareiškimus Briuselyje.
Taigi: „Daugiau kaip 300 džihadistų iš Sirijos per Turkiją permesta į Kalnų Karabachą. „Mes turime informacijos, kad daugiau kaip 300 Sirijos džihadistų, anksčiau išvežtų iš Alepo rajono, per Turkijos Gaziantepo miestą permesti į konflikto zoną Kalnų Karabache (dalyvauti karo veiksmuose Turkijos remiamo Azerbaidžano pusėje – ELTA). Tai patvirtintas faktas, šie žmonės identifikuoti, jie visi susiję su teroristine „Islamo valstybės“ organizacija. Aš tai svarsčiau su prezidentu Vladimiru Putinu, kuris patvirtino, kad Rusija taip pat turi tokių duomenų“, – Briuselyje pareiškęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Dar Emanuelis Makronas pridūrė: „Toks (Turkijos) elgesys nedera šaliai-NATO narei, mes laikome tokius veiksmus visiškai nepriimtinais. Šiuo atveju raudonoji linija jau peržengta“.
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Azerbaidžanas tvirtina užėmęs kelis Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas tai neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“
Tai – informacinės agentūros ELTA pranešimas.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
O dabar – keli šių eilučių autoriaus pastebėjimai. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus, sąžiningas, principingas politikas, jis visiškai nesikištų į sudėtingus Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius. Mano supratimu, Belgijos sostinėje Briuselyje ponas Makronas privalėjo prisipažinti, kad jis negalįs būti objektyvus arbitras, kadangi Prancūzijoje gyvenanti gausi ir įtakinga armėnų bendruomenė, daranti jam milžinišką spaudimą.
Jei Prancūzijos vadovas Makronas nuoširdžiai ieškotų tiesos ir teisingumo, jis, paminėdamas, kiek kariauti mokančių vyrų perkelta į Azerbaidžaną iš Sirijos, čia pat privalėjo pateikti duomenis, o kiek gi armėnų kilmės Prancūzijos piliečių pastaraisiais metais buvo slapta permesta į Armėniją, kad kariautų prieš azerbaidžaniečius? Jis, piktindamasis Sirjijos džihadistų perkėlimu į Kalnų Karabachą, taip pat privalėjo pateikti duomenis, kiek gi armėnų kilmės libaniečių, prisidengiant tuo didžiuoju sprogimu Beiruto jūrų uosto sandėliuose, perkelta į Armėniją tik tam, kad padėtų armėnams šaudyti į Azerbaidžano pusę?
O gal Prancūzijos vadovas drįs tvirtinti, kad Kalnų Karabache prieš Azerbaidžaną nekariauja nė vienas Prancūzijos pilietis? Štai Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas armėniškoje spaudoje yra prasitaręs, jog „Kalnų Karabache gali kariauti ir kitų valstybių armėnų kilmės piliečiai“. Armėnijos vadovas nedviprasmiškai prisipažino, jog „Kalnų Karabachą išlaikyti atplėštą nuo Azerbaidžano padeda daug armėnų kilmės vyrų iš įvairiausių pasaulio šalių“. Turkijos žvalgyba turinti duomenų, kad Prancūzija šiuo požiūriu – ypač nuodėminga. Tad kodėl Makronas, demonstruodamas duomenis apie „džihadistus“, nemosuoja ataskaitomis apie Prancūzijos piliečių aktyvius veiksmus eskaluojant karą Kalnų Karabache?
Jei prancūzų lyderis Makronas būtų įžvalgus politikas, jis duomenų apie kariaujančius samdinius bent jau neaptartų su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris turįs ypač didelės patirties permetant rusų samdinius į Gruziją, Čečėniją, Moldaviją, Ukrainą. Tai, kad Makronas aptaria samdinių klausimus būtent su Kremliaus diktatoriumi, labai dažnai besinaudojančiu „samdinių korta“, – itin gėdinga prancūziška politika.
Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą, kad Armėnijai padėtų kariauti prieš Azerbaidžaną
Ir dar – viena pastaba. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus vaikinas, jis reikalautų ne vien taikos, jis ragintų atkurti ir teisingumą. O teisingumas – Azerbaidžano pusėje. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, kad Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Tokios pat pozicijos laikosi ir oficialusis Paryžius. Tad reikalaujant taikos dera reikalauti ir teisingumo: vis tik padėkime Azerbaidžanui susigrąžinti tai, kas iš jo atimta, – Kalnų Karabachą. Jei Makronas nesivadovautų dvigubais ir trigubais standartais, bent užsimintų: mums, europiečiams, turėtų būti labai gėda, kad per trisdešimt metų taip ir nepadėjome Azerbaidžanui taikiomis priemonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho; mes, europiečiai, turėtume pripažinti, jog mūsų derybininkai, bandę išspręsti Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą, yra didžiausi nevykėliai.
Jei Prancūzijos prezidentas turėtų bent truputėlį sąžinės, jis Briuselyje būtų pareiškęs: „Išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą labai lengva, paprasta, tereikia priverst Armėniją iš Kalnų Karabacho išvesti savo kariauną“. Užuot maivęsis, užuot nutaisęs labai susirūpinusio, protingo politiko mimiką, jis turėjo puikią progą prisipažinti: kol Jerevanas neišves visų savo kariškių iš Kalnų Karabacho, įskaitant ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų, tarptautinių normų nesilaikančiai Armėijai privalu taikyti pačius griežčiausius ekonominius ir politinius apribojimus.
Jei Prancūzijos prezidentas būtų principingas politikas, vengiantis dviprasmybių, Belgijos sostinėje jis kolegoms iš JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos būtų prisipažinęs: „Bandau įsivaizduoti Prancūziją, iš kurios atimtų 20 proc. jos terotorijos. Kaip mes, prancūzai, pasielgtume? Trisdešim metų kantriai lauktume sėkmingų derybų rezultatų?“
Deja, Prancūzijos lyderis taip niekad niekur nėra pasakęs, nes jis – iš tų, nepadoriųjų, politikų…
R. T. Erdoganas reikalauja JT reformos. EPA-ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas per JT Generalinės Asamblėjos visuotinius debatus pareikalavo reformuoti Jungtines Tautas. „Mes matėme, kokie neefektyvūs šioje krizėje yra esami globalūs mechanizmai“, – sakė jis savo vaizdo žinutėje, turėdamas omenyje koronaviruso pandemiją. Esą prireikė savaičių ir mėnesių, kol Saugumo Taryba įtraukė pandemiją į savo darbotvarkę.
Turėdamas omenyje konfliktą dėl ginčytinos gamtinių dujų žvalgybos bei ginčų dėl sienų rytinėje Viduržemio jūros dalyje, R. T. Erdoganas pabrėžė, kad jo šalis pasiruošusi dialogui ir nori konferencijos šia tema su regiono atstovais. Forume esą turėtų būti atstovaujami ir Kipro turkai.
Praėjusiais mėnesiais rytinėje Viduržemio jūros dalyje paaštrėjo ginčas tarp Graikijos ir Turkijos bei tarp Turkijos ir Kipro. Graikija kaltina Turkiją prie graikų salų atliekant nelegalią dujų žvalgybą. Ankara kaltinimus atmeta ir teigia, kad vandenys priklauso Turkijos šelfui.
R. T. Erdoganas savo kalboje taip pat akcentavo, kad Turkija priėmė 4 mln. pabėgėlių iš Sirijos. Turkija pasiaukojo ir „išgelbėjo visos žmonijos garbę“, sakė jis. „Deja, kai kurios šalys, įskaitant ir kai kurias Europos valstybes, pažeidžia pabėgėlių ir migrantų teises“, – kalbėjo Turkijos vadovas.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkija išlaikys savo karinį buvimą Šiaurės Sirijoje, „kol Sirijos žmonės bus laisvi“, antradienį teigė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ir kartu sukritikavo parlamento rinkimus vyriausybės kontroliuojamuose regionuose karo nusiaubtoje šalyje.
Po sukilimo prieš Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą 2011 m. Turkija remia kai kurias sukilėlių grupuotes Sirijoje, siekiančias, kad B. al-Assadas būtų nuverstas.
Nuo 2016 m. Turkija tris kartus įsiveržė į Šiaurės Siriją, siekdama kovoti su „Islamo valstybės“ (IS) grupuote ir kurdų kovotojais, kuriuos laiko teroristais.
R. T. Erdoganas antradienį, be kita ko, sukritikavo sekmadienį Sirijoje vykusius parlamento rinkimus.
„Šiomis dienomis jie rengia rinkimus Sirijoje, vadinamuosius rinkimus. Ar ten gali būti tokie rinkimai?“ – teigė Turkijos vadovas.
Per karą Sirijoje, prasidėjusį 2011 metais, žuvo mažiausiai 500 tūkst. žmonių. Sirijos prezidento B. al-Assado režimas dabar vėl kontroliuoja maždaug du trečdalius šalies teritorijos.
Sirijos prezidentas B. al-Assadas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas trečiadienį pasmerkė JAV Sirijos režimui per koronaviruso pandemiją įvestas sankcijas.
„Nepaisydamas Jungtinių Tautų (JT) generalinio sekretoriaus raginimo per COVID-19 pandemiją švelninti sankcijas, Vašingtonas, kaip ir Briuselis, nusprendė prailginti prieš Siriją nukreiptų priemonių galiojimo laikotarpį“, – televizijos transliuotame susitikime su Irano ir Turkijos prezidentais sakė V. Putinas.
„Be to, buvo įvestos naujos sankcijos, kuriomis greičiausiai siekiama „uždusinti“ Sirijos ekonomiką“, – sakė jis per vaizdo konferenciją, kurioje dalyvavo ir Hassanas Rouhanis bei Recepas Tayyipas Erdoganas.
Cezario aktas, kuriuo buvo įvestos naujos sankcijos Sirijoje, įsigaliojo birželio viduryje. Pirmiausia sankcijos buvo pritaikytos 39 asmenims ar subjektams, taip pat ir prezidentui Basharui al-Assadui ir jo žmonai Asmai.
Įstatymu nustatytomis sankcijomis siekiama priversti B. al-Assadą patvirtinti JT Saugumo tarybos 2015 m. rezoliuciją Nr. 2254, kurioje raginama Sirijoje nutraukti ugnį, surengti rinkimus ir politinį perėjimą.
Rusija bei Iranas yra pagrindiniai B. al-Assado sąjungininkai, Teheranas sankcijas taip pat smerkia.
Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.
Emi Makinon / Foreign Policy
Praėjusių metų pabaigoje videojuostoje buvo užfiksuota žiauri žmogžudystė. Ją parodė socialiniuose tinkluose, ji sulaukė labai daug peržiūrų. Joje užfiksuota, kaip netoli Palmiros miesto Sirijoje (prie dujų gamyklos Al-Šajer) rusakalbiai samdiniai kankina ant žemės pargriautą sirą, vėliau įvardytą kaip Hamdi Butas. Rusakalbiai samdiniai kūju daužė per nelaimėlio kojas ir rankas, po to – nupjovė galvą ir kūną padegė.
Šiuos rusų samdinių iš vadinamosios Vagnerio (Wagner) grupės žiaurumus aprašo Foreign Policy leidinys (autorius – Emi Makinonas). O rusų leidinys „Nezavizimaja gazeta“ tiesiai šviesiai sako: tie, kurie nukankino sirą Mamdi Butą – kariniai rusų samdiniai iš grupės Vagner. Belieka priminti, kad šiems liūdnai pagarsėjusiems samdiniams vadovauja Jevgenijus Prigožinas, labai artimas Vladimiro Putino sąjungininkas.
Karnegio fondo ataskaitoje pabrėžiama, kad pačioje Rusijoje karinių samdinių (privačioms struktūroms priklausančių karių) veikla uždrausta, tačiau Rusija juos panaudoja užsienyje tiek dalyvaujant kariniuose veiksmuose, tiek instruktuojant užsienio šalių kariškius, tiek prekiaujant nelegaliais ginklais.
Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze
Naujojoje Frontline Forensics ataskatoje (drauge su Arizonos valstijos universitetu ir New America analitiniu centru) smulkiai aprašomos siro Hamdi Buto mirties aplinkybės, pastebima, kad mobiliojo telefono kamera nufilmuotos siro kankinimo akimirkos tapo ypač populiarios tarp socialiniuose tinkluose savo kategorišką nuomonę reiškiančių rusų ultranacionalistų.
Arizonos universiteto profesorius Kendis Rondo pastebi pavojingas tendencijas: niekieno Rusijoje nekontroliuojami rusų ultranacionalistai vienijasi su rusų kariniais samdiniais, kuriuos Kremlius panaudoja smogiamosiose, diversinėse, provokacinėse operacijose už šalies ribų.
Ir vis tik esama paradoksų. „Vagnerio grupė tapo legenodomis ir mitais apaugusia organizacija ir Rusijos, ir užsienio spaudoje, tačiau nėra nė vienos oficialiai Vagnerio vardu užregistruotos organizacijos.“ Tai – Džeko Margolino, nekomercinio perspektyviųjų tyrimų gynybos srityje centro (C4ADS) vyriausiojo analitiko, žodžiai.
Vagnerio grupės veikla – labai naudinga Rusijos valdžiai. Ji leidžia samdiniams praturtėti, o valdžiai oficialiai nesusitepti rankų, atliekant žiaurius, nusikalstamus karinius išpuolius užsienio valstybėse.
Sirijos prezidentas B. al-Assadas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Beje, Vagnerio grupė – ne vienintelė. Tiksliau tariant, ji turi itin daug padalinių skirtingiausiais pavadinimais. Todėl ją taip sunku demaskuoti. Manoma, kad tą nelaimėlį sirą nukankino samdiniai iš „EvroPolis“ („ЕвроПолис”) kompanijos.
„Korporatyviniai rusų duomenys ir muitinių ataskaitos, kurias analizavo C4ADS, leidžia manyti, jog „EvroPolis“ samdiniams buvo pasiūlyta 25 proc. pelno nuo sirijos naftotiekių, atimtų iš „Islamo Valstybės“. Taigi spėjama, kad vien 2017-aisiais ši kompanija uždirbo apie 162 milijonus JAV dolerių. Oficialusis Kremlius, be abejo, neigia turįs ryšių su Vagnerio grupe.
Šių įvykių analizė taip pat išryškino pavojingą tendenciją: Rusijoje sparčiai auga karinių samdinių populiarumas. Vis daugiau jaunų Rusijos vyrų norėtų tapti samdiniais – dalyvauti kariniuose mūšiuose anapus Rusijos sienų. Jie didžiuojasi esą žiaurūs, negailestingi. Jie tvirtina esą turtingi ir įtakingi. Jie mano, kad Rusija privalo plėsti savo teritorijas tiek į Vakarus, tiek į Rytus.
Sirijoje nuo pilietinio karo pradžios gimė mažiausiai 4,8 mln. vaikų. Karo metais 9 000 vaikų žuvo arba buvo sužaloti, skelbia Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF).
UNICEF teigimu, nuo konflikto pradžios 2011 metų kovo 15 d. dar milijonas sirų vaikų gimė jau kaip pabėgėliai kaimyninėse šalyse.
„Karui įžengiant į 10-ius metus, milijonai vaikų žengia į antrąją savo gyvenimo dešimtį apsupti karo, smurto, mirties ir perkėlimo“, – sakė UNICEF vykdomoji direktorė Henrietta Fore.
UNICEF, remdamasi patikrintais duomenimis nuo 2014 metų, kai buvo pradėtas oficialus stebėjimas, nurodo, kad žuvo 5 427 vaikai ir dar 3 639 buvo sužeisti. Tuo pačiu laikotarpiu beveik 5 000 vaikų buvo užverbuoti kovoti, atakuota beveik 1 000 švietimo ir medicinos įstaigų.
Dėl karo dar daugiau kaip 2,8 mln. vaikų nelanko mokyklos pačioje Sirijoje ir kaimyninėse šalyse. UNICEF teigimu, dvi iš penkių mokyklų negali būti naudojamos, nes yra sugadintos ir sugriautos, jose glaudžiasi perkeltos šeimos arba jos yra naudojamos kariniais tikslais.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkija paprašė NATO papildomos pagalbos dėl įvykių Sirijoje, kuri padėtų apsaugoti sienas ir atsakyti į migracijos iššūkius. Tai pirmadienį po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu pranešė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
„Šiandien derybose mes daugiausia dėmesio skyrėme padėčiai Sirijoje. Aš pabrėžiau, kaip svarbu, kad NATO ir Aljanso šalys suteiktų Turkijai papildomą pagalbą. Sirijos ir Turkijos siena – tai pietrytinė NATO siena. Krizė Sirijoje – tai grėsmė mūsų regionui ir visai Europai tiek saugumo srityje, tiek humanitarinėje srityje. Nė viena Europos šalis negali sau leisti prabangos likti abejingai Sirijos tragedijai“, – pareiškė jis.
Anot R. T. Erdogano, Turkija „devynerius metus buvo Europos ir NATO bastionas prieš grėsmę iš Sirijos, buvo vienintelė NATO šalis, kuri kovojo su „Islamo valstybe“, taip pat priėmė 3,7 milijono pabėgėlių iš Sirijos“.
Šis pareiškimas nuskambėjo prieš Briuselyje įvyksiantį R. T. Erdogano susitikimą su Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen ir Europos Vadovų Tarybos pirmininku Charlesu Micheliu, kurie greičiausiai pareikalaus, kad Turkija vėl laikytųsi 2016 metais pasirašyto susitarimo dėl pabėgėlių. R. T. Erdoganas savo ruožtu gali reikalauti tolesnės finansinės paramos.
Graikijos policija ašarinėmis dujomis stabdė migrantus iš Turkijos. EPA-ELTA nuotr.
Trečiadienį Graikijos policija ir kariuomenė panaudojo ašarines dujas prieš šimtus migrantų, mėginusių patekti į šalį iš Turkijos. Tai pranešė „Reuters“.
Gautomis žiniomis, susirėmimai kilo rytą. Į incidento vietą taip pat buvo nusiųsta ugniagesių automobilių.
Su migracija susijusi padėtis Graikijos ir Turkijos pasienyje smarkiai susikomplikavo vasario 28 d., kai Ankara paskelbė atidaranti sienas migrantams dėl to, kad Europos Sąjunga neremia Turkijos veiksmų Sirijos Idlibo provincijoje.
Per patį migracijos krizės įkarštį 2016 metais Briuselis ir Ankara sudarė susitarimą, pagal kurį Turkija uždarė savo sienas su ES migrantams, o Bendrija sumokėjo už tai 6 mlrd. eurų. ES taip pat pažadėjo Ankarai bevizį režimą, bet neištesėjo šio pažado, reikalaudama, kad Turkija pirma pakeistų savo antiteroristinius įstatymus.
Šiuo metu Turkijos teritorijoje yra daugiau kaip 3,5 mln. migrantų, norinčių patekti į Europą.
Europos šalys privalo remti Turkijos „sprendimus“ Sirijoje, jei nori išspręsti migrantų krizę, pareiškė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, apkaltinęs Europą „trypiant“ pabėgėlių teises.
„Jei Europos šalys nori išspręsti šį klausimą, jos turi remti Turkijos pastangas rasti politinius ir humanitarinius sprendimus Sirijoje“, – per televiziją transliuotoje kalboje teigė R. T. Erdoganas.
„Visos Europos šalys, kurios šiandien uždaro savo sienas pabėgėliams, bando juos nustumti smūgiais, skandina jų laivus, net šaudo į juos, trypia visuotinę žmogaus teisių deklaraciją“, – Ankaroje sakė jis.
Po daugiau nei 30 turkų karių žūties per Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimo apšaudymą praeitą savaitę Idlibe, Turkija atvėrė savo sienas ir leidžia į Europą keliauti pabėgėliams ir migrantams.
Turkijoje glaudžiasi apie 3,6 mln. sirų pabėgėlių, o daug migrantų iš kitų šalių, įskaitant Afganistaną, Turkija naudojasi kaip tranzitine šalimi pakeliui į Europą.
Ankara baiminasi dar vieno masinio migrantų antplūdžio, jei paskutinis Sirijos sukilėlių bastionas Idlibas pateks į Sirijos vyriausybinių pajėgų rankas.
Nuo tada, kai R. T. Erdoganas uždegė žalią šviesą migrantams keliauti į Europą, tūkstančių migrantų susirinko Turkijos ir Graikijos pasienyje ir bandė patekti į Graikiją, tai lėmė susidūrimus su Graikijos policija.
R. T. Erdoganas sukritikavo Graikijos reakciją, teigdamas: „Graikai, kurie imasi bet kokių priemonių, kad sustabdytų į jų šalį atvykstančius pabėgėlius, net skandina ir žudo juos kovine amunicija, neturėtų užmiršti, kad vieną dieną jiems patiems gali prireikti tokios pat malonės.“
Savaitgalį Turkija paskelbė pradedanti karinę operaciją „Pavasario skydas“ prieš Rusijos remiamas Sirijos režimo pajėgas, nes pastarosiomis savaitėmis Idlibe žuvo per 50 turkų karių.
Ketvirtadienį R. T. Erdoganas vyks į Maskvą, kur susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Turkijos lyderis tikisi, kad derybose pavyks pasiekti ilgalaikių paliaubų susitarimą ir sukurti „saugumo zoną“.
Turkija savo karine operacija siekia nustumti Sirijos režimo pajėgas iki ribų, nustatytų 2018 m. Ankaros ir Maskvos sutartimi, po kurios pasirašymo Idlibe buvo įrengta 12 Turkijos kariuomenės stebėjimo postų.
Nepaisant šio susitarimo, Rusijos karinės aviacijos remiamas Damasko režimas tęsia puolimą prieš Turkijos remiamus Sirijos sukilėlius ir džihadistus. Per šį puolimą žuvo šimtai civilių, o beveik milijonas buvo priversti bėgti iš savo namų.
Česlovas Iškauskas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Prieš keletą dienų vienas kolega tėškė tiesiai šviesiai: Sirija elgiasi kaip prostitutė. Kaip žinome, tai seniausia profesija pasaulyje (beje, antra po jos – žurnalistika…).
Kodėl ši šalis – viena seniausių pasaulio civilizacijų, klestėjusi su Senovės Egiptu ir Mesopotamija, – dabar vadinama kitų, stipriųjų valstybių, pirmiausia Rusijos, sugulove? Turiu galvoje ne tik karą, kurį ten, antikinius laikus menančiuose Vidurio Rytuose kariauja didžiosios imperijos, bet ir Damasko elgesį, vertinant šimtmečio senumo istoriją.
Štai pavyzdys.
Nauja konflikto kibirkštis
Prieš keletą dienų Sirijos parlamentas vienbalsiai priėmė rezoliuciją, pripažįstančią masines armėnų žūtis Pirmojo pasaulinio karo laikais genocidu. Taip smogtas dar vienas smūgis Turkijai, su kurios pajėgomis Sirijos kariuomenė keletą kartų susidūrė Idlibo provincijoje. Neabejojama, kad šis parlamento sprendimas dar pakaitins įtemptus Damasko ir Ankaros santykius.
Rezoliucijoje tvirtinama, kad „armėnai, asirai ir kitos tautos, įeinančios į sirų naciją, tapo etninio valymo, tikslingų pjautynių ir genocido aukomis“. Parlamento pirmininkas Hamidas Sabbagas buvo dar atviresnis: „Dabar mes matome Turkijos agresiją, kuri remiasi rasistine Osmanų ideologija“. Jis sakė, kad armėnų genocidą vykdė „Erdogano protėviai“.
Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.
Ankara apkaltino Damaską veidmainiavimu. Turkijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame sakoma: „Ši rezoliucija rodo veidmainiškumą režimo, kuris daugelį metų vykdė savo tautos žudynes, iš savo namų išvijo milijonus žmonių ir prieš juos naudojo cheminį ginklą“.
R. T. Erdoganas apkaltino ir Rusiją, kuri vykdė antpuolius prieš taikius Idlibo gyventojus. Jis pareiškė, kad Turkija jėga užtikrins paliaubas Idlibe ir baus tuos, kurie jas pažeidžia.
Armėnai vykdė lėtinį turkų genocidą
Parlamento sprendimas eilinį kartą rodo, kad Sirija tėra žaisliukas – kad neišsireiškus šiurkščiau! – Rusijos rankose. Net nesigilinant į karo šioje šalyje subtilybes, akivaizdu, kad Maskva, kuri globoja marionetinį Armėnijos režimą, diktuoja Damaskui žaidimo sąlygas.
Turkija nepripažįsta termino „genocidas“, kai vertinami 1915 m. įvykiai. Tiesa, tų metų balandžio 24 d. (kai kur ji paskelbta Armėnų genocido aukų atminimo diena) Stambule žuvo apie 800 vietinių armėnų inteligentų, o abipusio konflikto metu – iki pusantro milijono, o Ankaros nuomone, penkis kartus mažiau. Bet šių žudynių jokiu būdu negalima vadinti armėnų genocidu, nes konflikte dalyvavo ir milžiniškus nuostolius patyrė abi pusės. Dar daugiau: vos keli mėnesiai iki įvykių Stambule panašūs teroristiniai veiksmai vykdyti prieš osmanų etnines grupes.
Faktai rodo, kad iki tol jau geroką šimtmetį – nuo 1815 m. – Osmanų imperijoje vyko armėnų sukilimai ir buvo išžudyta dešimtys tūkstančių turkų. Tuomet vyriausybė nuolat informavo aukšto rango armėnų atstovus, kad ji imsis būtinų priemonių, jei armėnai toliau žudys turkus. Deja, armėnų sukilėliai įspėjimą ignoravo, toliau puldinėjo beginkles turkų moteris ir vaikus. 1915 m. balandžio 24 d. vyriausybė dėl minėtų nusikaltimų uždarė armėnų komitetus ir areštavo – nenužudė ar išžudė, o suėmė ir vėliau ištrėmė – daugiau kaip 2300 šių organizacijų vadovų.
XVIII a. prasidėjęs armėnų nacionalizmas per šimtmečius tapo gana agresyvus. Jam pateisinti sugalvota pseudoistorija, neva armėnai yra viena pirmųjų pasaulio tautų ir yra ne indoeuropiečiai (kad armėnai indoeuropiečiai, įrodyta jau senokai), turintys savo pradininką Haiką, t.y. išskirtinė tauta, todėl ją reikia ginti ir užtarti.
Genocido apibrėžimas netinka
Portalas Slaptai.lt ne kartą rašė, kad konfliktas Pirmojo pasaulinio karo metais neatitinka genocido apibrėžimo, kuris priimtas Jungtinių Tautų konvencijos 2-ajame straipsnyje, teigiančiame, jog „tai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar dalinai išnaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią“. Turkija pripažįsta, kad armėnai masiškai nukentėjo nuo žiauraus elgesio, tačiau neigia, kad buvo siekiama šią grupę sunaikinti. Nebuvo planuotų ir sistemingų veiksmų prieš armėnus, o jie persekiojami ir tremiami buvo už armėnų teroristinių organizacijų ardomąją veiklą. Be to, dėl vykdytų žiaurumų keli aukšto rango osmanų pareigūnai buvo nuteisti dar 1919-1920 m.
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
Beveik trys dešimtys šalių, kur, beje, yra skaitlinga ir įtakinga armėnų diaspora (pavyzdžiui, Prancūzijoje), nusikaltimus prieš armėnus yra įvardijusios genocidu. BNS teigimu, iki 2019 m. spalio tokios valstybės buvo: Argentina, Austrija, Belgija, Bolivija, Brazilija, Čilė, Čekija, Kanada, Kipras, Danija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija, Libanas, Lietuva, Lenkija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Paragvajus, Portugalija, Rusija, Slovakija, Švedija, Šveicarija, Vatikanas, Venesuela ir Urugvajus. Pernai spalį prie jų prisijungė JAV, priėmusios atitinkamą Atstovų rūmų rezoliuciją, anksčiau – Europos Parlamentas ir kt. Beje, kol buvo svarstomas Turkijos narystės ES klausimas, genocido pripažinimas net nebuvo svarstomas. Tai liudija Briuselio veidmainiškumą.
Lietuva, kaip visada, paskubėjo…
Deja, Lietuva taip pat pasidavė šiam pripažinimo bumui. Perkeltine prasme, ji nutipeno paskui naują Didįjį Brolį… Lietuvos Seimas 2005 m. gruodžio 15 d. priėmė rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Slaptai.lt autorė Irma Ąžuolė pernai liepą rašė (https://slaptai.lt/irma-azuole-visaziniai-teisuoliai-rizikuoja-tapti-irankiu-kitu-rankose/), kad priimant rezoliuciją posėdyje dalyvavo tik trečdalis Seimo narių – 55 iš 141, o rezoliucijos projektą buvo pasirašę vos 49, ji priimta 48 balsais. Parlamento pirmininkas Artūras Paulauskas dar nebuvo grįžęs iš vizito Šveicarijoje. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Pirmas ją pasirašė Seimo narys Algis Kašėta, kuris netrukus tapo Tarpparlamentinių ryšių su Armėnijos Respublika grupės vadovu…
Tokios rezoliucijos tik gilina Turkijos ir Armėnijos santykių krizę, kuri nejuda iš mirties taško po Jerevano įvykdyto Kalnų Karabacho užgrobimo, t.y. beveik 30 metų. Kita vertus, genocido pripažinimas kuria įtemptą geopolitinę situaciją Kaukaze, kuria naudojasi Rusija. Dabar šis virusas plinta į liepsnojančius Vidurio ir Artimuosius Rytus, kur pavojingą židinį kūrena taip pat Maskva.
Sirija tapo bjauraus ir amoralaus žaidimo įkaite, o kitais žodžiais tariant, Rusijos patiesta kraujuojančia paklode.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos URM ketvirtadienį griežtai reagavo į Sirijos parlamento priimtą rezoliuciją, kurioje Osmanų imperijos teritorijoje XX amžiaus pradžioje vykusios armėnų žudynes pripažįstamos genocidu.
„Šiandien priimtas Sirijos parlamento sprendimas laikyti 1915 metų įvykius vadinamuoju genocidu yra pamokomas pavyzdys, kaip veidmainiauja režimas, kuris daugelį metų rengė skerdynes, milijonus žmonių išvarė iš savo namų ir naudojo cheminį ginklą“, – sakoma Turkijos URM pareiškime.
Jame taip pat teigiama, kad Damaskui „tenka atsakomybė už humanitarinę dramą, vykstančią Turkijos ir Sirijos pasienyje“.
Kaip anksčiau pranešė naujienų agentūra SANA, Sirijos parlamento deputatai rezoliuciją priėmė vienbalsiai. Dokumente pažymima, kad „masiniai nusikaltimai, XX amžiaus pradžioje įvykdyti Osmanų imperijoje armėnų tautos atžvilgiu, pripažįstami genocidu“.
Balandžio 24-ąją Armėnijoje kasmet pažymima Armėnų genocido aukų atminimo diena. Šią dieną 1915 metais prasidėjo armėnų inteligentijos atstovų deportacija iš Konstantinopolio. Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.
XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Osmanų imperijoje reguliariai buvo persekiojami armėnai. 1915 metais buvo sunaikinta daugiau kaip 1,5 milijono šios tautos atstovų. Armėnų tautos genocido faktą pripažino daugelis pasaulio valstybių. Pirmas tai 1965 metais padarė Urugvajus. Vėliau jo pavyzdžiu pasekė Prancūzija, Italija, Nyderlandai, Belgija, Lenkija, Lietuva, Slovakija, Švedija, kitos šalys.
Armėnų genocidą taip pat pripažino Europos Parlamentas ir Pasaulio bažnyčių taryba. Iš 50-ties Amerikos valstijų 44-ios pripažino ir pasmerkė armėnų genocidą, taip pat paskelbė balandžio 24-ąją Armėnų genocido aukų diena.
Turkija neigia kaltinimus dėl armėnų genocido ir griežtai reaguoja į kritiką šiuo klausimu.
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Rusija ir Turkija Sirijoje artėja prie atviros konfrontacijos, praneša agentūra „Reuters“.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas antradienį pagrasino Rusijos remiamoms sirų pajėgoms, kad jos sumokės didelę kainą už atakas prieš jo šalies karius. Vyriausybė Maskvoje tuo tarpu pareikalavo, kad būtų nutraukti visi reidai prieš Rusijos ir Sirijos pajėgas sukilėlių kontroliuojamoje Idlibo provincijoje. Sirijos kariuomenė pabrėžė, kad į turkų atakas bus atsakyta.
Rusijos naujienų agentūra TASS pranešė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas antradienį turėjo telefonu kalbėti su R. T. Erdoganu. JT įspėja, kad dėl mūšių vėl kils pabėgėlių banga Idlibe Sirijos šiaurės vakaruose.
Antradienį sirų daliniams pavyko perimti strategiškai svarbaus kelio M5 tarp Alepo ir Damasko kontrolę – jis nuo 2012-ųjų buvo kontroliuojamas sukilėlių. Turkijos remiami sukilėliai tada pradėjo atsakomąjį puolimą ir priartėjo prie Nairbo miesto.
Pirmadienį situacija paaštrėjo, kad per Sirijos karių surengtą puolimą žuvo penki turkų kariai. Be to, Turkijos ir Rusijos pokalbiai dėl mūšių nutraukimo baigėsi be konkrečių rezultatų. R. T. Erdoganas paskelbė, kad trečiadienį pristatys planą dėl Idlibo.
Turkija remia sukilėlius Idlibe. Rusija ir Iranas tuo tarpu yra Sirijos prezidento Basharo al Assado dalinių pusėje. Nuo 2011 metų, kai kilo pilietinis karas, į Turkiją pabėgo 3,6 mln. sirų. Anot R. T. Erdogano, jo šalis nebegali priimti daugiau žmonių.
Sirijos prezidentas B. al-Assadas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmą kartą atvyko į Damaską ir čia susitiko su Sirijos vadovu Basharu al Assadu. Apie tai Damaske pranešė prezidentūra.
Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, agentūros „Interfax“ duomenimis, sakė, kad abu prezidentai susitiko Rusijos pajėgų bazėje. Vienoje nuotraukoje buvo matyti, kaip jie spaudžia vienas kitam rankas. Apie vizitą iš anksto nebuvo skelbta.
Susitikime buvo kalbama apie padėtį įvairiuose šalies regionuose, sakė D. Peskovas. Situacijos vertinimą pateikė kariuomenė. V. Putinas, anot atstovo, pareiškė galįs užtikrintai pasakyti, „kad buvo įveiktas ilgas kelias šalies teritoriniam integralumui atkurti“.
Sirijos prezidentūros duomenimis, B. al Assadas padėkojo rusų kariams už jų „auką“ pilietiniame kare, informuoja agentūra „Reuters“.
Anot D. Peskovo, V. Putinas važiavo Damasko gatvėmis, kad įvertintų situaciją. Čia esą plika akimi buvo matyti, kad „taikus gyvenimas atkurtas“.
Beveik devynerius metus trunkančiame pilietiniame kare Maskva greta Irano yra svarbiausia B. al Assado rėmėja. Padedamos Rusijos, B. al Assado pajėgos vėl kontroliuoja du trečdalius šalies teritorijos.
V. Putinas netikėtai Sirijoje lankėsi jau 2017 metų gruodį. Tada jis su B. al Assadu susitiko Rusijos karinių oro pajėgų bazėje Latakijos provincijoje šalies vakaruose. 2017-ųjų lapkritį V. Putinas Sirijos vadovą priėmė Sočyje.
Šeštadienį V. Putinas Rusijoje turėtų priimti Vokietijos kanclerę Angelą Markel, su kuria, be kita ko, aptars padėtį Sirijoje.
