Sunkiai pravažiuojamas kelias. Slaptai.lt nuotr.
Vyriausybė 2019 metų rudenį pinigų skyrė kelio tiesimui iki Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) priklausančio Zbignevo Jedinskio sklypo ir naujai pastatyto namo, sekmadienį pranešė LRT radijo naujienų tarnyba.
Kaip skelbia LRT radijas, 2019 metų spalio 30 dieną susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus teikimu, Vyriausybė patvirtino nutarimą, pagal kurį 125 tūkst. eurų buvo skirti vienintelei gatvei Pabradėje asfaltuoti – Arnionių gatvei. Būtent joje, akcentuoja LRT radijas, ir gyvena LLRA-KŠS priklausantis Seimo narys Z. Jedinskis.
Kartu radijas primena, kad būtent per šį Vyriausybės posėdį pinigai skirti ir gatvei šalia premjero Sauliaus Skvernelio namų Vilniaus rajone asfaltuoti.
„Dabar tikrai nekomentuosiu, paklauskite savivaldybėje, aš čia nieko nežinau”, – komentuodamas tvarkomą kelią LRT radijui sakė Z. Jedinskis ir žurnalistės paprašytas paaiškinti, ar politikas žinojo, kad bus tiesiamas kelias, tikino, kad apskritai apie tai girdintis pirmą kartą.
„Pirmą kartą girdžiu, nesąmones šnekate”, – teigė politikas.
LRT radijas taip pat atkreipė dėmesį, kad Švenčionių merui investicijų ir regioninės plėtros klausimais patarinėja Seimo nario Z. Jedinskio sūnus Edvardas Jedinskis, kuris jau buvo patekęs į žurnalistų akiratį dėl galimo naudojimosi Seimo viešbučio paslaugomis.
Z. Jedinskio sūnus LRT žurnalistę tikino, kad neprisimena, ar dalyvavo svarstant jo tėvo gatvės tvarkymo klausimą.
„Neatsimenu, kaip ten iš tikrųjų buvo tada. Manau, kad visi projektai sveikintini. Tikriausiai gal į gerą pusę žiūrėjome, nes visam rajonui čia geriau“, – komentavo E. Jedinskis. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) narys Zbignevas Jedinskis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Savo ruožtu Širvintų savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Andrius Šarėjus LRT teigė, kad sprendimams politiko sūnus įtakos neturėjo, o prioritetiniais šie darbai tapo dėl netoli suprojektuoto paplūdimio.
„Kažkieno prioritetų šitoje vietoje tikrai nėra, ar tai, kad dirba artimas giminaitis, ar nedirba. Prioritetas yra patys rajono ir jo gyventojų interesai, siekiami rezultatai. Ne dėl vieno žmogaus dirbama savivaldybėje. (…) Toje vietoje gyvena, sakykime taip, šeima, bet kartu šalia tos vietos eina kelias prie jau suprojektuoto miesto paplūdimio“, – kalbėjo A. Šarėjus.
ELTA primena, kad daug kritikos dėl asfaltuojamos gatvės susilaukė ir premjeras S.Skvernelis.
Portalas15min.lt atlikęs tyrimą dar 2019 m. lapkričio mėnesį skelbė, kad iš Vilniaus rajono kelių asfaltavimui papildomai skirtų 300 tūkst. eurų beveik visa suma atiteko Smiglių kaimo Upės gatvės, kurioje gyvena premjeras S. Skvernelis, remontui. Pats Vyriausybės vadovas teigė, kad į šalia jo namų tvarkomos gatvės procesus nesikišantis.
Ar suskaičiavote, kaip dažnai mūsų miestų ir rajonų merai patenka į politinius skandalus vien dėl to, kad pradeda draugauti su tais, su kuriais nederėtų bičiuliautis oficialiems Lietuvos atstovams?
Plungės variantas
Įsiminėme, kaip Plungės valdžia į Rusijos stovyklas šiemet pasiuntė poilsiauti mūsų vaikučius. Plungiškių vizitas į kaimynes puldinėjančią Rusiją akivaizdžiai prieštaravo sveikam protui. Ne vien dėl to, kad net ir politiškai neutralius renginius Rusija sumaniai išnaudoja politinėms reikmėms. Kai kurie atvejai tokie akivaizdūs, kad ir be Lietuvos URM rekomendacijų visiems mums turėjo būti aišku: Lietuvai verčiau susilaikyti nuo daugelio, išskyrus gyvybiškai reikalingas, pavyzdžiui, Misija – Sibiras, išvykų į agresyvią šalį.
Kai Kremlius liausis skriaudęs silpnesniuosius, kai nustos Baltijos šalių pašonėje rengti agresyvias puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, kai baigs meluoti, esą 1945-aisiais mus išvadavo, štai tada ir vėl mūsų vaikai galės ilsėtis Rusijoje. Bet ne atvirkščiai. Neturėkime iliuzijų, esą savo teatrais, koncertais, dailės parodomis galima suminkštinti Vladimiro Putino širdį, esą demonstruojant lietuvišką geranoriškumą įmanoma pagerinti „Lietuvos – Rusijos santykius“.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Džiugu bent jau dėl to, kad Plungės valdžios neapsižiūrėjimas spaudoje įdėmiai analizuotas. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, dirbantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, pastebėjo: parlamentaras vis dar norįs tikėti, jog tai – tik politinis Plungės neraštingumas. Nors duodamas interviu šių eilučių autoriui prisipažino, kad minėtas Plungės valdžios elgesys balansuoja tarp dviejų sąvokų: arba politinis neraštingumas, arba sąmoningas oficialios Lietuvos politikos nepaisymas.
Nutikimas Širvintose
Ir vis tik kai kurie mūsų miestų ir rajonų merai nelinkę mokytis iš Plungės klaidų. Ką turiu omenyje? Buvęs Širvintų meras Vincas Jasiukevičius socialiniuose tinkluose neseniai demonstravo Maskvos srities Ščiolkovo rajono delegacijos filmą apie vizitą į Širvintas. Tas filmukas buvo pavadintas „Širvintos – miestas, kuriame mes laukiami“ (apie tai rašyta baltnews.lt ir kai kuriuose kituose internetiniuose leidiniuose).
Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė drauge su visa Širvintų rajono valdžia, į kurią įeina ir konservatorių, ir darbiečių, ir Liberalų sąjūdžio atstovų, pasipiktino buvusio Širvintų mero palankumu svečiams iš Rusijos sostinės rajono.
Apie šią konfliktinę situaciją trumpai informavo Lietuvos agentūra ELTA. Remiantis ELTA pranešimu, galima tvirtinti, jog Širvintų rajono merė Ž.Pinskuvienė pademonstravo sveikintiną budrumą – ji ne tik paprašė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos rekomendacijos (Lino Linkevičiaus vadovaujama URM patarė susilaikyti nuo panašaus pobūdžio draugysčių). Ji net viešai pareiškė savo poziciją. ELTA rašo: „Tai, kad buvęs meras, nesuderinęs su Savivaldybe, viešai demonstruoja draugystę, oficialiai atstovauja Širvintų rajonui ir jį pristato Rusijos Federacijos Ščiolkovo delegacijai, vertiname kaip akibrokštą. Tai spjūvis į veidą ne tik Širvintų rajonui, bet visai Lietuvai ir bendroms užsienio politikos nuostatoms“, – sako Širvintų rajono savivaldybės merė Ž. Pinskuvienė“.
Mano supratimu, pagirtinas principingumas: pilietis privalo ne tik pats blogai nesielgti, bet ir kritikuoti blogai pasielgusius kolegas!
Varėnos mero akibrokštas
Tačiau keista, kad kol kas niekas neskuba kritikuoti Varėnos mero Algio Kašėtos. Juk šis taip pat pasielgė keistai, šių metų vasarą kaip oficialus Lietuvos atstovas merijoje priimdamas nei NATO, nei Europos Sąjungos nepripažintos „Arcacho respublikos“ pasiuntinius. Jei jis Dzūkijoje viešėjusius neegzistuojančios respublikos atstovus būtų priėmęs privačiai – pusė bėdos. Bet pasitikti įtartinus pasiuntinius kaip Varėnos šeimininkui – jau rimtas nusižengimas, leidžiantis įtarti esant povandenines sroves.
Dar keisčiau, kai Varėnos meras oficialiai pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Ar šie Varėnos mero užmojai nežemina mūsų valstybės? Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet Lietuvos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur jie – Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Nežinantiems, kur ieškoti Arcacho, priminsime, kad tai – Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabacho regionas, kurį, Rusijos kariškių remiami, armėnų separatistai 1988 – 1994-aisiais atplėšė nuo Azerbaidžano. Azerbaidžaniečiai šią savo žemę vadina Kalnų Karabachu – Juoduoju Sodu. Tikrasis tos teritorijos vardas – Kalnų Karabachas. Taip ir Lietuva turėtų vadinti šią žemę – tik Kalnų Karabachu. Žinoma, lietuviams nebūtina giliai pažinti Pietų Kaukazo istorijos. Tačiau lietuviams būtina žinoti bent jau oficialią Lietuvos URM poziciją šiuo subtiliu klausimu.
O Lietuvos URM nuomonė kategoriška: „Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, o tai reiškia, kad Kalnų Karabachas šiuo metu traktuojamas kaip neatskiriama Azerbaidžano teritorija“.
Tad visiems Lietuvos piliečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas konfliktas dėl Kalnų Karabacho, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai. Juolab kad Armėnijoje šiuo metu įkurta (ir ilgam) Rusijos karinė bazė. Tad jei šiandien bijome draugauti su agresyviąja Rusija, atsargiai draugaukime ir su šalimis, kuriose dislokuoti kariniai Rusijos daliniai.
Kam priklauso Aušros vartai?
Lenkijos parlamentas
Oponentams gali pasirodyti, jog tokio pobūdžio nesusipratimai – smulkmenos. Smulkmenų politikoje nėra. Neseniai sužinojome, kad Lenkija savo piliečių pasuose pradėjo paišyti Vilniaus architektūros perlą – Aušros vartus. Atsitiktinumas? Neapsižiūrėjimas? Privalome dėkoti lenkams už Aušros vartų populiarinimą? Man regis, tokie paišymai – akivaizdus spjūvis Lietuvai, įsitikinusiai, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Lenkiški pasai skelbia visai ką kitą: „Varšuva slapta mano, kad Vilnius – lenkų ir kad Vilnių reikia lenkijai anksčiau ar vėliau susigrąžinti“.
Įtarimus, jog egzistuoja slapti planai maksimaliai padidinti politinę ir kultūrinę Lenkijos įtaką Vilniaus kraštui, netiesiogiai patvirtina ir pagarsintas buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Būtent toji privati diskusija, kurioje apstu Lietuvą įžeidžiančių bei žeminančių posakių, o ne oficialūs Lenkijos URM atstovų atsiribojimai, byloja apie tikrąsias nuotaikas kaimyninėje šalyje.
Taigi visi mūsų kaimynai, net ir tolimoji Armėnija, braižo slaptus planus Lietuvoje. Tik mes, lietuviai, regis, nebeturime ambicijų, rimtų užmojų, didelių tikslų – nekuriame nei slaptų, nei viešų sumanymų, kaip gintis, nenusileisti, pereiti į kontrpuolimą…
Šis tekstas buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje Draugas.org
