Galima sau pateikti paprastą klausimą: kodėl dejuoja gyventojai Lietuvoje? Ne visi, bet tam tikra dalis. Dejuojama dėl Vilniaus apšvietimo, dėl krizės, dėl politikų korupcijos. Visų pirma reikia suvokti, ką gali ir ko pilietis negali pakeisti. Ir koks pilietis gali keistis ir keisti, o koks – nepajėgus. Sovietiniais okupacijos laikais buvo užauginta šimtai milijonų individų, kurių aš individais nepavadinčiau. Nes jie yra socializmo – kolektyvizmo eksperimento pasekmė.
Toks žmogus nuo mažens buvo pratinamas, kad darbo bus, kovoti nereikia, tavimi bus pasirūpinta. Viskas už tave bus padaryta. Valstybės valdymas – politikų reikalas, kontrolė – politikų reikalas, visos svarbiausios gyvenimo sferos – politikų reikalas, o piliečiai gyvena savo gyvenimą, laukdami, kol jiems parodys teisingą kryptį. Tarsi dvi valstybės vienoje. Vieni veda į komunizmą, o kiti bėga paskui, kas griūna, tą pakelia, o kas miršta, tą numeta. Pats kvailas, jeigu nesugebėjo sulaukti komunizmo atėjimo į Žemės planetą.
Continue reading „Jeigu Švedijos politikai ateitų valdyti Lietuvos…”
