Minėdamas 1941 m. Birželio sukilimo 80-etį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido VDU garbės daktaro prof. Kęstučio Skrupskelio straipsnių rinkinį „Užpulti gynėmės. 1940–1941 metų įvykiai ir jų ištakos“.
Knygoje spausdinami 25 straipsniai, kuriuos K. Skrupskelis parašė per pastaruosius dvidešimt metų. Knyga suskirstyta į 4 skyrius: „Kas sukilo“ (čia daugiausia dėmesio skiriama aktyviausiems Birželio sukilimo dalyviams), „Lietuvių ir žydų santykiai“, „Okupacijoje ir sukilime“ (šiame skyriuje apžvelgiamos pirmosios bolševikų okupacijos dienos ir 1941-ųjų sukilimas) ir „Laikinoji vyriausybė ir antroji okupacija“.
Įvadinį tekstą parašė dr. Kęstutis Girnius, knygos sudarytojas Vidmantas Valiušaitis.
Pateikiame kelias knygos autoriaus K. Skrupskelio mintis:
„Sukilimą liečiantys pagrindiniai nesutarimai kryžiuojasi apie rengėjų vidines nuostatas. Brazaitis ir kiti jo interpretacijai artimi autoriai tvirtina, jog sukilimo vadovai, labai sunkiomis sąlygomis veikdami, manevravo, turėdami tikslą Lietuvai laimėti nors ir ribotą, bet tikrą nepriklausomybę. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad jie bandė sukurti bazę, kuri padėtų kraštui atsilaikyti naujos okupacijos metu ir, politinėms aplinkybėms pasikeitus, taptų naujos atkuriamos valstybės pagrindu. Taip sako Brazaitis. Tuo metu jo kritikai (ir aktyvistų kritikai apskritai) – visur temato pataikavimą, kolaboravimą su naciais. Tačiau skirtumą tarp manevravimo ir pataikavimo tegalime atskleisti įsigilinę į įvairių veikėjų vidines nuotaikas. Jeigu įsivaizduojame žmogų, kuris eina nužudyti karaliaus, suprantame ką jis daro: jis atrodys nuostabus pataikūnas. Norėdamas prieiti prie karaliaus, jis turi karalių garbinti. Bet būtų labai neteisinga tvirtinti, kad jis yra pataikūnas. Jis siekia visai ko kito, nors iš šalies žiūrint ir nesuprantant, kas vyksta karaliaus dvare, jo elgesys atrodys kaip pataikavimas. Dėl to dėmesys ir turi būti kreipiamas į tai, ką žmonės iš tikrųjų galvojo. Kadangi žvelgdamas iš šalies, nematysi skirtumo tarp pataikavimo ir bandymo savo priešą apgauti.“
„Apmaudu, bet po šitiekos ginčų ir praėjus daugybei metų vis dar mažai ką žinome apie patį Škirpą. Mokslų Akademijos bibliotekoje perskaitęs jo 1941 m. sausio 31 d. rašytą ilgą laišką Draugo redaktoriui Leonardui Šimučiui, nustebau. Pasirodo, Lietuvos situaciją ir galimybes Škirpa išanalizavo ypač kruopščiai ir detaliai – jeigu darysime vienaip, tai pasekmės bus tokios ir tokios, o jeigu kitaip, tai va kas iš to išeis. Jis skaičiavo divizijas, tankus ir puikiai suprato, kad didieji įvykiai Lietuvos neaplenks, o čia ji jau nieko negalės pakeisti. Politinėje plotmėje sukilimas ir Laikinoji vyriausybė buvo nukreipti prieš vokiečius – svarbiausia priversti juos skaitytis su įvykusiu faktu, kad užėmę Lietuvą negalėtų visiškai laisvai šeimininkauti. Manau, Škirpa vertas keleto biografijų. To nebūčiau sakęs, prieš atsitiktinai užkliūdamas už šito įžvalgaus laiško, kuris keletui istorikų yra žinomas, bet niekur nepaskelbtas.“
„Aktyvistų frontas nebuvo vienos ideologijos organizacija, jungė įvairių politinių pažiūrų bei įsitikinimų žmones. Jame galėjo dalyvauti ir pronaciškų pažiūrų žmonės. Brazaitis mini majorą Joną Pyragių, kuris buvo vienas iš Aktyvistų fronto steigėjų. Pagal Brazaitį, audringą ir jam nesėkmingą pokalbį su Laikinosios vyriausybės nariais jis baigė atsisveikinimu „Heil Hitler“. Jeigu žmogus privačiai šitaip atsisveikina, tai kažką pasako apie jo nuotaikas. Pyragius priklausė voldemarininkų grupei, kuri surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Iš tiesų būtų nuostabu, jeigu visi Aktyvistų fronto žmonės apie Hitlerį bei nacių ideologiją būtų galvoję lygiai taip pat. Todėl tikėtina, kad kai kurie dokumentai, kurie tuo laikotarpiu atsirado, buvo kompromisinio pobūdžio, fragmentiškai atspindintys įvairių grupių pažiūras. Tačiau stipri tendencija: skaitai dokumentą, randi frazę – tuojau kaltinamas Brazaitis, kaltinamas Maceina.”
„Interpretuojant dokumentus būtina tokią [holokausto] periodizaciją turėti omenyje. 1941 metų vasaros veiksmus reikia vertinti vienaip, o panašius veiksmus tų metų rudeny – jau kitaip. Pavyzdžiui, iš pradžių daug kas – tiek lietuvių, tiek žydų, – getus įsivaizdavo kaip tam tikras saugesnes užuovėjas. Tik vėliau pradėta suprasti getus esant spąstais. Dar 1941 metų liepą getus steigti galėjo ir geros valios žmonės, net žydų užtarėjai, gelbėtojai. Apie vėlesnį laikotarpį to paties pasakyti jau nebegalima.“
„Įdomiausia istorija yra aiškinamoji istorija, kuri, tarp kitų uždavinių, skverbiasi į patį istorijos veikėjų vidų ir stengiasi suvokti, kas iš tiesų juos skatino geriems ar blogiems darbams. Vadovaujantis tokios istorijos samprata, išryškinus sukilimo rengėjų motyvus, neišvengiamai susiduriame su klausimu: ar jie teisingai įvertino susidariusią padėtį ir surado geriausią išeitį? Nors ir geriausių norų vedami, gal jie pervertino manevravimo galimybes ir savo pareiškimais tarnavo tiktai nacių politikai? Pirmasis jų veiklos motyvų klausimas liečia tik jaunųjų katalikų moralinę vertę. Jie yra smerkiami kaip nemoralūs žmonės, nes pritarė Hitleriui ir t.t. Ir tas tonas labai ryškus. Antruoju motyvu, kurį dabar keliu, gilinamės į jų sugebėjimą mąstyti ir veikti. Ir geros valios žmonės per žioplumą padaro daug žalos. Manau, jog jaunieji katalikai buvo geros valios žmonės. Ar jie buvo tomis sąlygomis pakankamai išmintingi? Šio klausimo nesiimu svarstyti (…).“
528 psl. knygos kaina 12 Eur, ją galima įsigyti LGGRTC virtualiame knygyne.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
2021.09.29; 11:00
