Buvusiame sostinės Petro Cvirkos skvere pradėti aplinkos tvarkymo darbai, montuojama scena renginiams. Kastyčio Mačiūno nuotr.
Sostinėje, buvusiame Petro Cvirkos skvere, pradėti aplinkos tvarkymo darbai. Kartu su šių metų gegužę vykusių kūrybinių dirbtuvių dalyviais buvo sutarta, kaip šią vietą atnaujinti ir pritaikyti renginiams. Į pirmuosius bus kviečiama dar šią vasarą, skelbia Vilniaus savivaldybė.
Prieš metus išmontavus P. Cvirkos paminklą, aikštė tarp Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių iki šiol netraukė miestiečių – buvo nepatogi judėjimo negalią turintiems žmonėms, taip pat tėvams su vaikiškais vežimėliais, dviratininkams. Kūrybinių dirbtuvių metu pateikta įvairių pasiūlymų, kas galėtų atsirasti šioje erdvėje – atvira vasaros skaitykla, vieta aktyviam laisvalaikiui, sportui, kūrybai, lauko kavinės. Daugelis šių pasiūlymų ir bus įgyvendinti.
Tvarkymo darbus atlieka įmonė „Grinda“. Skvere jau statoma nemaža scena, įrengiamas apšvietimas. Aikštėje pastatyta ir kilnojamųjų tualetų, papildomų šiukšliadėžių, nauji dviračių stovai. Prie laiptų netoli viešojo transporto stotelės įrengiama nuovaža žmonėms, turintiems individualių poreikių, tėvams su vaikiškais vežimėliais, dviračiais. Skvere tvarkoma veja.
Pirmasis renginys numatytas rugpjūčio 18–21 d. – į skverą kvies vietos bendruomenės festivalis „Coexist“.
Nauja scena galės naudotis miestiečiai, organizacijos, pateikusios prašymą ir renginį suderinusios su miesto savivaldybe.
Skverą 1959 m. suprojektavo Vladislovas Mikučianis. Teritorija praėjusiais metais buvo įtraukta į saugomų vertybių sąrašą.
Skverui šalia Valdovų rūmų suteiktas Bonos Sforcos vardas. Sauliaus Žiūros nuotr.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba trečiadienį pritarė Istorinės atminties komisijos siūlymui Valdovų rūmų muziejaus skverą pavadinti Bonos Sforcos vardu. Manoma, kad toje vietoje Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo žmona, karaliaus Žygimanto Augusto motina XVI a. pr. buvo įkūrusi itališką sodą.
Apie 12 arų ploto skveras šalia rytinio Valdovų rūmų muziejaus korpuso, Gedimino pilies kalno papėdėje, dabar priklauso Vilniaus pilių valstybiniam kultūros rezervatui.
Vilniaus istorijos atminties komisija šiemet yra užsibrėžusi tikslą sostinės erdvių pavadinimuose sukurti geresnį balansą, įamžinant iškilias moteris ir vyrus, pažymima savivaldybės pranešime.
2021 m. Valdovų rūmų muziejaus renesansiniame sode buvo atidengtas Bonos Sforcos bareljefas iš bronzos ir marmuro, auksuotas ir padengtas emaliu (skulptorius – Jonas Gencevičius). Sodas lankytojams atvertas 2018 m. Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bona Sforca – istorinė asmenybė, siejanti Lietuvą su Apulijos regiono sostine Bariu. Kilusi iš garsios Milano Sforcų giminės, Bona Sforca po tėvo mirties persikraustė gyventi į Barį, kurį valdė Bonos motina. B. Sforca buvo palaidota Šv. Mikalojaus bazilikoje Baryje (Italijoje). Tad Barį ir Lietuvą sieja istoriniai ryšiai, miestų bendradarbiavimas. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga viena Bario miesto gatvių net buvo pavadinta Lietuvos („Via Lituania“) vardu.
Bevardžiam skverui Vilniuje suteikus iškilios asmenybės Lenkijos karalienės ir Didžiosios Lietuvos kunigaikštienės vardą, bus pagerbtas jos indėlis į renesanso kultūros sklaidą, Vilniaus puoselėjimą.
Vilniuje atvertas skveras kovotojo Juozo Lukšos-Daumanto atminimui. Kastyčio Mačiūno nuotr.
Minint laisvės kovotojo Juozo Lukšos-Daumanto 100-ąsias gimimo metines, atvertas jam skirtas skveras Tuskulėnų, Apkasų ir Minties gatvių sankirtoje.
Žirmūnų trikampyje esančiame skvere suformuota keletas funkcinių zonų su vietomis prisėsti ir bendra vaikų žaidimo aikštele, atnaujinti želdiniai, pėsčiųjų ir dviračių takų dangos. Teritorijoje pasodinta daugiau nei 50 naujų medžių ir krūmų masyvas, jungiantis žaliąsias erdves ir tampantis žaliaisiais koridoriais. Skvere rekonstruoti seni pėsčiųjų takai, įrengtas naujas dviračių takas, atnaujintas šiuolaikiškas apšvietimas ir mažoji architektūra. Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Prieš penkerius metus J. Lukšos-Daumanto vardas buvo suteiktas nedidelei aikštei tarp Savanorių pr. ir S. Konarskio gatvių Naujamiestyje. Planuojant jo sutvarkymą prisiminta čia stovinčios skulptoriaus Rimanto Dauginčio skulptūros „Lakštingala“ istorija. Protesto prieš sovietų sienų kontrolę vardan, 1990 metais jis susidegino prie Vengrijos sienos.
Pasak savivaldybės Tarybos narės Kamilės Šeraitės, nuspręsta, kad skulptūra „Lakštingala“ verta likti svarbiausiu šios aikštės akcentu. Bet tai būtų riboję galimybę čia pat įamžinti J. Lukšos-Daumanto atminimą, tad nuspręsta ieškoti kitos vietos. Netoli naujojo J. Lukšos-Daumanto vardą gavusio skvero Žirmūnuose veikė partizanų štabas, kuriame lankydavosi pats J. Lukša-Daumantas.
Kaip skelbiama savivaldybės pranešime, skvere atsirasiančiam paminklui baigiamos rengti konkurso sąlygos, jos bus pristatytos skulptorių bendruomenei Lietuvos dailininkų sąjungoje. Tikimasi jau kitų metų pavasarį išrinkti geriausią projektą. Šiuo metu čia jau atidengta vardinė J. Lukšos-Daumanto lietuvių, anglų kalbomis ir Brailio raštu.
Atnaujintas laisvės kovotojo J. Lukšos-Daumanto vardo skveras sostinės Žirmūnų mikrorajone. Vilniaus m. sav. nuotr.
100-ąsias Lietuvos laisvės kovotojo Juozo Lukšos-Daumanto gimimo metines Vilnius pasitiko sutvarkęs pernai jo vardu pavadintą skverą ir ruošdamasis konkursui, kviečiančiam sukurti paminklinį objektą šiai asmenybei pagerbti, sakoma Vilniaus miesto savivaldybės pranešime.
Šiemet kovo mėnesį Vilniaus tarybai pritarus sprendimui partizanų vado J. Lukšos-Daumanto vardą suteikti skverui Apkasų ir Tuskulėnų gatvių sankirtoje, teritorija buvo tvarkoma kartu su visu vadinamuoju Žirmūnų trikampiu – kvartalu tarp Tuskulėnų, Minties ir Žirmūnų gatvių.
Skvere suformuotos kelios funkcinės zonos su vietomis prisėsti ir bendra vaikų žaidimo aikštelė, atnaujinti želdiniai, pėsčiųjų ir dviračių takų dangos. Visoje Žirmūnų trikampio teritorijoje pasodinta naujų medžių ir krūmų, kurie sujungia žaliąsias erdves ir tampa žaliaisiais koridoriais. Kvartale įrengta naujų poilsio erdvių, kuriose gausu želdinių, ribojančių poilsio zonas nuo gyvenamųjų namų, gatvės triukšmo bei dulkių. Įrengta ir naujų, o kai kur rekonstruoti seni pėsčiųjų ir dviračių takai, sporto ir aktyvaus poilsio aikštelės, rekreaciniai pėsčiųjų takai.
Teritorijoje atnaujinta mažoji architektūra (nauji suoliukai, šiukšliadėžės, dviračių stovai), įrengtas šiuolaikiškas apšvietimas. Juozas Lukša – Daumantas
Prieš penkerius metus J. Lukšos-Daumanto vardas buvo suteiktas nedidelei aikštei tarp Savanorių pr. ir S. Konarskio gatvių Naujamiestyje.
Planuojant jo sutvarkymą prisiminta čia stovinčios skulptoriaus Rimanto Dauginčio skulptūros „Lakštingala“ istorija. Protesto prieš sovietų sienų kontrolę vardan 1990 metais jis susidegino prie Vengrijos sienos. Pasak savivaldybės Tarybos narės Kamilės Šeraitės, nuspręsta, kad skulptūra „Lakštingala“ verta likti svarbiausiu šios aikštės akcentu. Bet tai būtų riboję galimybę čia pat įamžinti J. Lukšos-Daumanto atminimą, tad nuspręsta ieškoti kitos vietos. Netoli naujojo J. Lukšos-Daumanto vardą gavusio skvero Žirmūnuose veikė partizanų štabas, kuriame dažnai lankydavosi pats J. Lukša-Daumantas.
Šį rudenį planuojama skelbti meninio akcento skvere konkursą, kviesiantį čia įamžinti kovotojo už laisvę atminimą.
Gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – prie Vilniaus savivaldybės oficialiai atidarytas kalbininko Jono Jablonskio vardo skveras. Renginyje dalyvavo gausus būrys vilniečių ir paties J. Jablonskio proanūkiai – vienas iš jų pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.
Susirinkusius pasveikino mero pavaduotojas Vytautas Mitalas.
Renginyje dalyvavęs profesorius V. Landsbergis priminė visiems, kad J. Jablonskis gyveno netoliese ir pasidalijo savo šeimos asmeniškais širdingais prisiminimais apie savo tėvo vaikišką draugystę su kalbininko sūnumi. „Čia yra vietos, kuriomis jis vaikščiojo ir jo vaikai čia lankstydavo. Vienas iš jų, mano tėvas Vytautas, draugavo su J. Jablonskio sūnumi. Aplink juos lakstydavo ir mergytės, viena iš jų – Ona Jablonskytė, kuri vėliau ištekėjo už mano tėvo Vytauto. O J. Jablonskio sūnus nusižiūrėjo Sofiją Landsbergytę. Taip šios dvi šeimos tapo ypatingai artimos“, – pasakojo prof. V. Landsbergis.
Jis taip pat pasidžiaugė, kad Vilnius turi J. Jablonskio skverą, kad savivaldybės Taryba priėmė tokį sprendimą, o šiandien jame vyksta ceremonija, susijusi su lietuvių kalbos ir knygos diena, taip prasmingai prisimenant didįjį kalbos darbininką.
„Tai didis kalbininkas, mokslininkas ir darbininkas, visą gyvenimą pašventęs lietuvių kalbai. Ir būtent tai kalbai, kuri yra kasdieną vartojama raštu ir kurios yra mokoma mokyklose ir universitetuose, kad ji būtų švari, taisyklinga, tvarkinga ir bendravimui bei viskam tinkanti – ir mokslui, ir poezijai, ir politikai. Tokia kalba buvo būtina moderniai šiuolaikiniai tautai ir Jablonskiui tai buvo gyvenimo pašaukimas. Mes ir dabar rašome Jablonskio kalba. Jablonskiui atitenka svarbus istorinis vaidmuo – ne tik mokslininko ar kalbininko, bet ir tautos kūrėjo, nes be kalbos mes nežinia, kas būtume“, – sakė pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas.
Klėtelė, kurioje gimė ir gyveno Jonas Jablonskis vaikystės metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvių kalbos instituto direktorė Albina Auksoriūtė papasakojo iki šiol mažai žinomų faktų apie J. Jablonskį ir priminė, kad lygiai prieš 115 metų baigėsi lietuvių kova dėl galimybės mintis reikšti savuoju raštu.
J. Jablonskio 1901 m. Tilžėje išleista „Lietuviškos kalbos gramatika“ padėjo suvienodinti lietuvių kalbos rašybą. Ši gramatika svarbi ne tik dėl suvienodintos rašybos – būtent šios knygos dėka buvo padėti pagrindai bendrinei lietuvių kalbai.
Kalbininkas labai daug nuveikė ir dirbdamas su lietuvių kalbos terminologija – būtent jis 1921 m. įkūrė Terminologijos komisiją prie tuometinės Švietimo ministerijos, kurioje aktyviai dirbo. Taip pat J. Jablonskis sukūrė kelis naujadarus, kurie prigijo ir iki šių dienų: tai tokie terminai, kaip savaitės dienos (pirmadienis, antradienis ir t. t.), vienaskaita, daugiskaita, degtukas, pieštukas, įspūdis, vaizduotė, vadovėlis ir daugelis kitų. J. Jablonskis taip pat daug dirbo taisydamas kalbą, raštus, dirbo vertėju.
Renginio metu, pasak Vilniaus savivaldybės pranešimo, buvo skaitomos gražiausios poetų Janinos Degutytės ir Justino Marcinkevičiaus eilės, skambėjo Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika“ atliekami kūriniai.
Ilgus metus be pavadinimo buvusiam skverui Šnipiškių seniūnijoje J. Jablonskio vardas buvo suteiktas pernai, tačiau sulaukta tinkamos simbolinės progos jo atidarymui.
J. Jablonskio skveras įsikūręs tarp Konstitucijos prospekto, L. Kačynskio, Lvovo ir Kalvarijų gatvių. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – kalbininkas 1904-1906 m. gyveno netoliese esančiame name Kalvarijų gatvėje.
Skveras yra nuolat prižiūrimas, apšviestas, apželdintas, jame įrengti suoliukai. Prieš dešimtmetį skvere buvo pastatyta skulptoriaus Vidmanto Gylikio ir architekto Mariaus Markūno sukurta skulptūra „Šviesa“.
Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Penktadienį Ukrainos sostinėje Kijeve buvo atidarytas skveras, pavadintas prieš kelerius metus nužudyto Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo vardu, praneša portalas „telegraf.com.ua“.
Ceremonijoje dalyvavo Kijevo meras Vitalijus Klyčko ir velionio duktė Žana. Skveras yra netoli Rusijos ambasados – Surikovo gatvės ir Oro laivyno prospekto kampe.
Sprendimą suteikti skverui B. Nemcovo vardą Kijevo miesto taryba priėmė dar praėjusių metų lapkričio 15 d.
Vienas griežčiausių Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikų 55 metų B. Nemcovas buvo nušautas 2015 metų vasario 27 d. vėlai vakare Maskvoje netoli Kremliaus, kai jis kartu su drauge Ana Durickaja ėjo per Didįjį Moskvorečės tiltą.
2017 metų birželio 29 d. Rusijos teismas, nagrinėjęs B. Nemcovo nužudymo bylą, pripažino kaltais penkis čečėnus, kuriems paskirtos ilgos laisvės atėmimo bausmės. Bet tikrieji nužudymo užsakovai liko nežinomi.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka apdovanojo B. Nemcovą po mirties Laisvės ordinu.
