Džo Baidenas. Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos ir JAV vyriausybės stengiasi viena kitą paremti ir surasti viena kitai argumentų, kaip užvilkinti karinę paramą Ukrainai. Tokį jų elgesį lemia pagrindo jau seniai nebeturinti Rusijos baimė, tačiau laiko delsimui jau nebėra.
Taip Eltai sakė vieno iš žymiausių JAV analitinių centrų „Atlantic Council“ vyresnioji ekspertė, buvusi viena iš šio centro Eurazijos instituto vadovių Melinda Haring. Ji lankėsi Užsienio reikalų ministerijos organizuojamame „Sniego susitikime“.
Tokiomis įžvalgonis M. Haring dalijosi komentuodama penktadienį Vokietijoje, karinėje Ramšteino bazėje įvykusį viršūnių susitikimą, kuriame taip ir nebuvo priimtas sprendimas siųsti vokiškus tankus į Ukrainą.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas aiškino, kad Berlynas pasiųs „Leopard“ tankus į Ukrainą tik tuo atveju, jei pirmieji savo „Abrams“ tankus ten pasiųs amerikiečiai. Pastariejji teigia, jog amerikietiški tankai reikalauja sudėtingos priežiūros bei ilgo pasirengimo juos naudoti, todėl jų siuntimas neturėtų didelės karinės reikšmės.
Taigi, kai kurios Europos šalys, kurios taip pat turi vokiškus tankus, pavyzdžiui, Lenkija, paskelbė, jog vis vien siųs juos į Ukrainą, nelaukdamos Vokietijos palaiminimo tai daryti.
„Tai kažkokia nesibaigianti frustracija, o ją lemiantys dalykai vyksta užkulisiuose. Jake‘as Sullivanas (JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais – ELTA) ir jo partneris Vokietijoje nuolatos bendrauja vienas su kitu ir vienas kitam stengiasi numušti ryžtą bei ūpą, atkalbinėti vienas kitą nuo šio sprendimo, paremti vienas kito nenorą tai daryti. Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
Man atrodo, kad būtent tai ir yra pagrindinis dalykas – jie vienas kitą savotiškai dengia, remia. Jie dažnai kalba ir vienas kitam suranda argumentus, kodėl reikia delsti. Taigi, mes dėlto dabar ir esame įstrigę aklavietėje“, – Eltai sakė M. Haring.
Pasak ekspertės, būtent dabar Ukrainai reikia duoti ne tik tankus, bet ir kitą sunkiąją ginkluotę, reikalingą puolimui.
„Būtent dabar yra laikas tai daryti, prieš tai, kai Rusija persigrupuos ir sutelks naujas jėgas su tūkstančiais mobilizuotųjų.
Žinome, kad Rusija savo puolimą pradės šį pavasarį. Taigi, ukrainiečiai turi smogti dabar. O tam jiems reikia papildomos sunkiosios ginkluotės. Tačiau dabar mes matome daugybę išsisukinėjimų nuo to, kad jiems padėtume. Vašingtonas dengia Berlyną, Berlynas dengia Vašingtoną. Bent aš taip matau padėtį“, – tvirtino pašnekovė.
Ji ragino JAV administraciją žengti pirmąjį žingsnį, kuris atimtų iš vokiečių paskutinius argumentus, kodėl nereikia „išlaisvinti „Leopardų“.
„Kodėl amerikiečiams neduoti ukrainiečiams poros „Abrams“ tankų, jei tai padėtų išlaisvinti „Leopardus“? Tai – vienas pagrindinių klausimų, kuriuos mes kėlėme „Sniego susitikime“. Tankai vokiški Leopard 2. Youtube.com
Administracija atsako, kad tai būtų beprasmiška kariniu požiūriu – jų neišeitų tinkamai prižiūrėti, jie vartoja per daug degalų. Tačiau juk galima pasiųsti du tankus, kaip simbolį. Jeigu tai išlaisvins „Leopardus“, padarykite tai. Būtent tai ir būtų esminis dalykas“, – sakė ekspertė. Pasak jos, pagrindinė tokio elgesio priežastis – Rusijos baimė. M.Haring teigė, jog tiek JAV, tiek tokių valstybių, kaip Vokietijos, valdžioje vis dar bijoma „eskalacijos“, to, jog karas gali išsilieti per sienas, imti grasinti ne tik kitoms Europos valstybėms, bet ir tapti pasauliniu atominiu karu.
„Tačiau mes neturėtume bijoti. Rusija visuomet grasina ir gąsdina. Ji nuolatos grasina branduoliniu smūgiu ir niekados savo grasinimų neišpildo.
Žinoma, mes neturime būti beatodairiški ir nutrūktgalviai. Tačiau tankų siuntimas neperžengia jokios „raudonosios linijos“, kuri net neegzistuoja. Ši JAV administracija nuolatos teisindavosi, kodėl negalime siųsti vis sunkesnės ginkluotės. Tačiau esminis dalykas – jokia „raudona linija“ neegzistuoja“, – sakė M. Haring.
Ji pridėjo, jog, jos nuomone, nuolatinį Vokietijos delsimą priimti ryžtingus sprendimus gali lemti ir išskaičiavimas, jog ji galės pirmoji grįžti prie „įprasto biznio“ su Rusija po to, kai baigsis karas.
Paklausta, kaip vis dėlto baigsis „Leopard“ istorija, ji prognozavo, kad po kelių savaičių Vokietija vis dėlto leis kitoms šalims siųsti šiuos tankus į Ukrainą, nors pati greičiausiai jų ir nepasiųs.
M. Haring, kalbėdama apie strateginį visų Vakarų mąstymą Rusijos atžvilgiu, teigė, jog jis keičiasi, tačiau pernelyg lėtai.
„Manau, kad apie esminius strateginio mąstymo pokyčius vis dėlto galime kalbėti. Aš tikiu prezidentu Joe Bidenu, kai jis nuolatos kartoja, kad mes būsime ten tiek, kiek reikės. Bet ar tie pokyčiai vyksta pakankamai sparčiai? Ne. Aš nuolatos dėl to kritikuoju J. Bideno administraciją. Mano nuomone, ji veikia per lėtai, vilkdama kojas.
Amerikiečių karinė kolona. Vytauto Visocko nuotr.
Deja, manau, kad jūs teisus – Vakarų mąstymas išlieka iš esmės reaktyvus. Jis keičiasi tik po naujos Bučos, Borodiankos, po naujo Dniepro bombardavimo“, – sakė ekspertė.
Pasak jos, toks Vakarų delsimas kelia ir vis didesnį pyktį Ukrainos visuomenėje, kuri vis labiau kenčia nuo karo.
„Auga pyktis ir nusivylimas Vakarais. Jie padeda Vakarams kovoje su Rusija, jie silpnina Rusiją. Mes norime apmokėti didelę dalį to karo sąskaitos, tačiau patys aukotis nesame pasiryžę“, – sakė M. Haring.
ELTA klausė JAV ekspertės, ką ji mano apie tai, jog tiek JAV politikoje garsėja raginimai sustabdyti arba apskritai nutraukti paramą Ukrainai, o lėšas verčiau nukreipti Amerikos reikmėms.
„JAV Kongrese visada buvo stipri bendra abiejų partijų koalicija, kuri remia Ukrainą. Ji neišnyks ir tai man teikia daug vilties. Net, nepaisant visos Donaldo Trumpo administracijos beprotybės, bendra politika Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu buvo iš esmės gera. Tačiau tas augantis skepticizmas išties yra ir šį procesą reikia atidžiai stebėti“, – sakė M.Haring.
Ji paminėjo įtakingo konservatyvaus analitinio centro „The Heritage Foundation“ neseną ataskaitą, kurioje visiems konservatyviems JAV parlamentarams nurodoma neberemti J. Bideno administracijos prašymų skirti papildomą finansavimą Ukrainai, o ankstesni paramos Ukrainai paketai vadinami „nepagrįstais“ ir „neskaidriais“.
„Taigi, ta grupuotė Respublikonų partijos viduje toliau puls paramą gynybai ir tai procesas, kurį tikrai turėsime atidžiai stebėti. Aš maniau, kad parama Ukrainos gynybai bus neliečiama bent iki J. Bideno administracijos kadencijos pabaigos. Tačiau jie tai vis vien puls, aiškindami, kad išleidžiame tam per daug pinigų, kuriuos verčiau turėtume išleisti keliams Montanoje. Dar labiau nerimauju dėl pavojaus Ukrainos biudžeto rėmimui. Juk tai pinigai, kurie leidžia išgyventi pačiai Ukrainos valstybei. Tai – daugiau nei vien tik ekonomikos palaikymas. JAV pernai skyrė 9 milijardus ir tai leido veikti mokykloms, geležinkeliams, išmokėti pensijas. Ukraina nėra žlugusi valstybė, tai ne Afganistanas ir didele dalimi tai yra būtent dėl šitos paramos biudžetui. O daliai respublikonų labai nepatinka ši parama. Tad šiemet šiai paramos Ukrainai daliai kils tikrai didelė grėsmė“, – sakė M. Haring.
Klausiama, kiek ši tendencija gali plėstis, ji teigė, jog padėtis dabar daugmaž stabili, be to, su radikaliausiais respublikonais mėginama kalbėtis bei derėtis šiuo klausimu.
„Tačiau aš nežinau, ar jie girdi kokius nors argumentus ir juos priima. Aš manau, kad jie nelaiko Ukrainos tikra šalimi. Jie mano, kad Ukraina yra politinis futbolas, kurio pagalba galima įmušti įvarčius prezidentui J. Bidenui.
Tai – vienas iš baisiausių dalykų, kuriuos aš matau šiose diskusijose. Jie nežino nei kas yra Buča, nei Dniepro bombardavimas, jiems apskritai tai nesvarbu.
Aš visą gyvenimą esu respublikonė, bet aš šiandien nebeatpažįstu savo partijos. Jie atrodo tarsi pamiršę Šaltąjį karą. Jie nepagalvoja, kaip buvęs prezidentas Ronaldas Reaganas elgtųsi tokioje situacijoje. Tai iš tiesų gąsdina. Senieji argumentai, kurie buvo naudojami kalbant su konservatyvių pažiūrų, į gynybos klausimus orientuotais politikais, dabar neturi jokios prasmės ir efekto“, – sakė M. Haring.
Kaip kitą „problemą“ ji paminėjo dešiniąją JAV žiniasklaidą, pirmiausia – televizijos kanalą „Fox news“, kuris kursto priešiškumą Ukrainai.
O paklausta apie paties karo eigą šiais metais, ji nedrįso prognozuoti, ar Ukraina tikrai gali šiemet jį laimėti.
Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Visi nori, kad Ukrainai šiais metais laimėtų. Bet ar tai pavyks, labai priklauso nuo mūsų, Vakarų. Itin daug – nuo Vašingtono.
Rusija nebegali pasiekti didelių pergalių mūšio lauke, nors dabar žūtbūt stengiasi tai daryti. Jie meta viską į Bachmutą, tačiau jų aprūpinimo grandinės, kariuomenės kovinė dvasia – prastos būklės. Nežinia, kiek V. Putinas dar gali mobilizuoti žmonių. Galbūt tiek, kiek jam reikės, tačiau aš manau, kad gali būti pasiektas taškas, kai visuomenė ims su tuo nebesutikti.
Žiema buvo šilta ir ne tokia sunki, kaip tikėjomės. Europa išlaikė vienybę ir tai labai svarbu. Ukrainiečiai kaunasi kaip padūkę. Bet jie pavargę, jiems dar daug visko reikia, o mane labai neramina tas visuomenėje augantis pyktis“, – sakė JAV ekspertė.
Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Lenkijos užsienių reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius, atvykęs į „Sniego susitikimą“ Lietuvoje, ketvirtadienį susitiko su Lietuvos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi. Po susitikimo Lenkijos ministras pabrėžė, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino istorijos interpretacijos turi būti užkardytos, ir pasidžiaugė, kad abi kaimyninės šalys šią problemą supranta vienodai.
Lenkijos ministras teigė, kad Lenkija ir Lietuva turi panašius saugumo iššūkius, o vienas iš jų – Rusijos skleidžiama dezinformacija bei tikslingas istorijos falsifikavimas.
„Vis didesni dezinformacijos bandymai iš Rusijos pusės, arba asmeniškai iš V. Putino. Mes matome pavojų, kad bus falsifikuojama mūsų šalių istorija. Turime kartu pasipriešinti šioms grėsmėms“, – pabrėžė J. Czaputowiczius.
L. Linkevičius teigė, kad Lietuva su sąjunginėmis nuoseklia užsienio politika stengiasi užkirsti kelią Rusijos diktatūrai ir agresyvios šalies politikos stiprėjimui.
„Mus vienija istorija ir šia prasme, kad mes tikrai neleisime taip lengvai falsifikuoti mūsų istorijos. Mūsų strateginiai komunikacijos ekspertai bendradarbiauja ir jau duoda atkirtį melui, kuris vėl bandomas skleisti perrašant istoriją, atgaivinant Stalino, kaip teigiamo veikėjo, įvaizdį, ar pateisinant Ribentropo ir Molotovo paktą (…) Noriu pasakyti, kad dirbame glaudžiai ir efektyviai, tai tęsime toliau“, – sakė L. Linkevičius.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Pasak jo, nepaisant Rusijos vidaus politikos pokyčių, ši šalis vis dar nepaiso tarptautinių susitarimų.
„Dėl pokyčių Rusijos valdžioje – tai Rusijos vidaus reikalas, ir labai anksti daryti bet kokias išvadas apie pokyčius politikoje. Mes ne kartą esame pabrėžę, kad tikimės iš Rusijos elgesio pagal galimybes, potencialą kurti stabilumą pasaulyje. Kol kas Rusija pasirinkusi kitą kelią ir kuria konfliktus. Per konfliktus daro įtaką įvairiems regionams ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. (…) Kokia bus Rusijos vyriausybė, su tokia mes ir pasiruošę bendradarbiauti. Tačiau tikime, kad tai turi vykti pagal taisykles, pagal tarptautinius įsipareigojimus ir tai yra svarbi sąlyga tam, kad kažkokie santykiai apskritai pagerėtų ir būtų konstruktyvesni. Kol kas jie tokie nėra, todėl belieka apgailestauti“, – kalbėjo L. Linkevičius.
Lietuvos ministrui pritarė ir J. Czaputowiczius, pažymėdamas, kad teigiamų pokyčių Rusijoje kol kas nematyti.
„Sutinku su ministro nuomone, Lenkija taip pat stebi, kas vyksta Rusijoje. Mums sunku dar komentuoti Rusijos vidaus politikos pokyčius (…) Mes norėtume, kad Rusijos politika būtų labiau susijusi su tarptautinės teisės paisymu, taip pat su tiksliu tikrovės istorijos vertinimu“, – sakė J. Czaputowiczius.
Ministrai susitikimo metu aptarė ir besivystančius dvišalius santykius, regiono saugumo iššūkius, energetikos ir transporto infrastruktūros projektų įgyvendinimą, Europos Sąjungos darbotvarkės aktualijas. Susitikimo metu taip pat buvo skirta dėmesio tautinių mažumų bendruomenių sąlygų gerinimui abiejose šalyse, aptarti 2020 metų susitikimų planai. Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.
J. Czaputowiczius taip pat susitiks su ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu ir Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu, padės gėlių ant Sausio 13-osios aukų kapų Antakalnio kapinėse bei aplankys 1863-1864 metų sukilimo vadovų ir dalyvių kapus.
Lenkijos užsienio reikalų ministras taip pat dalyvaus sausio 16-17 dienomis Trakų rajone vyksiančiame „Sniego susitikime“, kuriame bus aptarti regiono saugumo iššūkiai.
Ketvirtadienį darbo vizito į Lietuvą atvyks Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius.
Su kaimyninės šalies diplomatijos vadovu užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius aptars dvišalius santykius, regiono saugumo iššūkius, energetikos ir transporto infrastruktūros projektų įgyvendinimą, Europos Sąjungos darbotvarkės aktualijas.
Susitikimo metu tikimasi skirti dėmesio tautinių mažumų bendruomenių sąlygų gerinimui abiejose šalyse, aptarti 2020 metų susitikimų planus.
J. Czaputowiczius taip pat susitiks su ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu ir Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu, padės gėlių ant Sausio 13-osios aukų kapų Antakalnio kapinėse bei aplankys 1863-1864 metų sukilimo vadovų ir dalyvių kapus.
Lenkijos užsienio reikalų ministras taip pat dalyvaus sausio 16-17 dienomis Trakų rajone vyksiančiame „Sniego susitikime“, kuriame bus aptarti regiono saugumo iššūkiai.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ketvirtadienį susitinka su Ukrainos užsienio reikalų ministru Pavlo Klimkinu, atvykstančiu į tradicinį saugumo politikos ekspertų „Sniego susitikimą“.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos ir Ukrainos ministrai aptars dvišalio bendradarbiavimo, Ukrainos europinės darbotvarkės ir tarptautinės politikos aktualijas, ypatingą dėmesį skirs sankcijų dėl tebesitęsiančios Rusijos agresijos prieš Ukrainą, situacijos Azovo jūroje, Rusijos neteisėtai sulaikytų Ukrainos jūreivių išlaisvinimo klausimams.
Ministrų susitikimo metu Lietuvoje viešinti Ukrainos vaikų grupė pristatys tarptautinį socialinį projektą „Gerumo knyga“, prie kurio prisijungė daugiau nei 300 tūkst. Ukrainos vaikų ir suaugusiųjų. „Gerumo knyga“ jau yra įteikta Popiežiui Pranciškui, Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui, užsienio valstybių vadovams.
„Sniego susitikimas“ yra neformalus saugumo politikos ekspertų susitikimas, kuriame aptariami pagrindiniai transatlantinei bendruomenei kylantys iššūkiai ir atsakas į juos. Šiemet dvyliktąjį kartą organizuojamas renginys vyks sausio 10-11 dienomis Trakuose. Ukrainos užsienio reikalų ministras P. Klimkinas „Sniego susitikime“ dalyvaus pirmą kartą. Pastarąjį kartą P. Klimkinas Lietuvoje lankėsi su darbo vizitu 2017 metais.
Eltos korespondentas Benas Brunalas ir Tarptautinio gynybos studijų centro Taline studijų vadovas ir analitikas Tomas Jermalavičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Po praėjusią savaitę įvykusio „Sniego susitikimo“ vėl prakalbta apie būtinybę Baltijos šalims intensyviau bendradarbiauti įsigyjant karinę ginkluotę. Tačiau Baltijos šalių bendradarbiavimo istorija rodo, kad ne visada pavyksta įgyvendinti bendrus projektus ir suderinti politines pozicijas.
Tarptautinio gynybos studijų centro (ICDS) Taline studijų vadovas ir analitikas Tomas Jermalavičius teigia, kad kylantys nesutarimai tarp Baltijos valstybių nesikerta su fundamentaliais saugumo ir gynybos klausimais. Tuo tarpu kartkartėmis išryškėjantys Lietuvos, Latvijos ir Estijos strateginės komunikacijos skirtumai taip pat neturėtų stebinti. Tai, anot analitiko, lemia skirtingas nacionalinis charakteris.
Baltijos šalys euroatlantinio saugumo kontekstuose dažniausiai yra suvokiamos kaip vientisas darinys. Tai susiję tiek su valstybių dydžiu ir bendra XX a. istorine patirtimi, tiek su labai panašiais iššūkiais ir grėsmėmis, dabar kylančiomis visoms trims valstybėms. Visos trys šalys iš esmės vienodai vertina Rusijos grėsmę ir nediskutuoja, kad svarbiausias jos atgrasymo įrankis yra NATO.
Tačiau, reikia pažymėti, pasirinkti keliai, kuriais siekiama iš esmės tų pačių bazinių saugumo tikslų, nėra identiški. Maža to, spręsdamos tiek ekonominius, tiek užsienio politikos klausimus, Baltijos valstybės dažnai atsimuša į sienas, neleidžiančias priimti bendrų, suderintų sprendimų.
Žvelgiant į Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo po Sovietų Sąjungos subyrėjimo istoriją, be narystės NATO ir ES, daugiau pavyzdžių, kai valstybės, it „Baltijos kelyje“ stovėdamos, siektų bendrų tikslų, nebuvo labai daug.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Latvijos Prezidentu Raimundu Vėjuoniu ir Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Priešingai, sprendžiant Baltijos šalių regionui svarbius strateginius energetikos, transporto, ekonomikos klausimus valstybių pozicijos dažnai išsiskirdavo. Ne visada, net ir po ilgų diskusijų, pavykdavo rasti bendrą sutarimą. Ekonominiai išskaičiavimai, sutaria ekspertai ir politikai, tapdavo svarbiausiomis Baltijos valstybių nesutarimų priežastimis.
Pavyzdžiui, Baltijos šalims nesutarus dėl bendro regioninio suskystintų gamtinių dujų (SGD) projekto, Europos Komisija praėjusių metų pabaigoje į ES bendrojo intereso projektų sąrašą neįtraukė nė vieno tarpusavy nesutariančių Lietuvos, Latvijos ar Estijos SGD infrastruktūros projekto. Dėl tokio nesugebėjimo suderinti šalių pozicijų buvo prarasta galimybė gauti dešimtis milijonų eurų ES paramos ir taip atpiginti dujas Baltijos šalių gyventojams.
Kitaip tariant, siaurai suvokiamas pragmatizmas ir ekonominiai „išskaičiavimai“ didina riziką, kad mažosios valstybės, neturėdamos pakankamai derybinės galios, bus nepastebėtos arba tiesiog stipriai permokės už savo „individualumą“.
Ar panaši situacija negresia kalbant apie nacionaliniam saugumui ypač svarbius, su karine ginkluote susijusius pirkimus? Praėjusią savaitę užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, apibendrindamas „Sniego susitikimo“ diskusijas, teigė, kad Baltijos valstybėms reikia didinti išleidžiamų išteklių gynybai efektyvumą, todėl, anot jo, Baltijos šalys turėtų grįžti prie svarstymų kartu pirkti ginkluotę. Tačiau bent jau kol kas suderinti karinės įrangos įsigyjamų poreikių Baltijos valstybių lygiu nesisekė.
Tarptautinio gynybos studijų centro (ICDS) Taline studijų vadovo ir analitiko T. Jermalavičiaus nuomone, išsiskiriančios Baltijos šalių nuomonės didesnio nerimo kelti neturėtų. Anot jo, svarbu, kad Baltijos valstybės susitaria dėl fundamentalių saugumo principų. O tai, kad kai kuriose detalėse susitarimo pasiekti ne visada pavyksta, yra natūralus, su specifine valstybių patirtimi ir skirtingu nacionaliniu charakteriu susijęs dalykas.
Pavyzdžiui, 2005 metais Latvijos Prezidentė Vaira Vykė-Freiberga nusprendė dalyvauti gegužės 9-osios minėjimo iškilmėse, kai tuo tarpu Estijos ir Lietuvos Prezidentai atsisakė.
Estijos vėliava. Antroji – Europos Sąjungos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje, ypač Prezidento Valdo Adamkaus prezidentavimo laikotarpiu, daug kalbėta apie politinę lyderystę Rytų Europos regione, o estai – apie vidaus problemų sprendimą ir Estijos, kaip „auksinės provincijos“, kelią.
Apskritai kalbant, lietuviai ne kartą protestantiškose latvių ir estų visuomenėse buvo įvardinti temperamentingais ir greitai užsidegančiais „Baltijos italais“. Tad galbūt nereikėtų labai stebėtis, kad šalies užsienio politikoje esama aštresnio tono bei spontaniškų pasamprotavimų apie tai, kad vien dėl to, jog atėjo 2018-ieji, reikia keisti ne vienus metus tęstą užsienio politikos kursą.
Tai, kad Lietuvos ir Estijos užsienio politikos forma ir strateginės komunikacijos stilius skiriasi, akcentavo ir T. Jermalavičius. Anot jo, Estija pasižymi ramesniu tonu užsienio politikos retorikoje, tuo tarpu Lietuvos komunikacija – kur kas griežtesnė ir „dramatiškesnė“.
„Palyginkime, pavyzdžiui, šalių Prezidenčių Dalios Grybauskaitės ir Kersti Kaljulaid kalbas Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje. Turinio prasme K. Kaljulaid kalbos akcentai buvo tie patys, kaip ir D. Grybauskaitės. Tačiau Lietuvos Prezidentės buvo visai kitoks kalbos stilius: kaip tai buvo pristatoma ir pateikiama“, – sakė kalbėjo T. Jermalavičius.
Lietuvos ir Estijos prezidentės Dalia Grybauskaitė ir Kersti Kaljulaid
„Lietuvos sprendimų priėmėjai ir Lietuvos Prezidentė mano, kad galbūt šiuo metu reikia komunikuoti griežčiau, nes problema yra Vakarai, kurie dar nepakankamai supranta, kokie dramatiški ir pavojingi pokyčiai ištiko regioną. Ir tai reikia dramatizuoti vien tam, kad išlaikytume dėmesį“, – aiškino gynybos politikos analitikas.
Tuo tarpu tai, kas pasakyta švelniu tonu, Estijoje kartais tiesiog praslysta ir lieka nepastebėta, pabrėžė T. Jermalavičius.
Tačiau analitikas pažymėjo, kad ne visada dramatiškas stilius yra naudingas. Anot jo, pernelyg dažna dramatizuota retorika gali sukelti antagonizmą, tad ne visomis situacijomis aštriu komunikavimu reikėtų kliautis. „Drama turi būti instrumentas, kurį reikia taikyti labai selektyviai ir labai atsargiai. O pas mus tos dramos kartais būna per daug“, – kalbėjo gynybos ekspertas.
„Kai vyko „Zapad“ pratybos, Estijoje tokio dramatizavimo nebuvo kaip Lietuvoje. Tačiau buvo labai aiškiai sakoma, kas tai yra, kodėl tai, ką sako Rusijos valdžia, nėra tiesa. Taigi nebuvo tokios isterijos, tačiau nebuvo ir naivumo“, – kalbėjo T. Jermalavičius.
ICDS vadovas taip pat pažymėjo, kad lyginant Estijos ir Lietuvos užsienio politiką, pastarajai yra būdinga vidinio sutarimo stoka. Tuo tarpu estai yra kur kas nuoseklesni. „Jie nusistato liniją ir ja eina, stengdamiesi išlaikyti vidinį konsensusą. Nors ir iškyla įvairių įtampų ir nesutarimų, jie moka išlaikyti bendrą strateginę liniją. Lietuvoje yra šiek tiek chaoso“, – Baltijos valstybes lygino T. Jermalavičius.
Anot jo, diskusijos, kilusios Premjerui Sauliui Skverneliui pareiškus apie poreikį atkurti bendradarbiavimo kanalus su Rusija, būtent tai ir parodo.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Miunchene susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentu Mike’u Pence’u. Susitikime taip pat dalyvavo Latvijos ir Estijos vadovai. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
„Staigūs pokyčiai įmanomi tada, kai įvyksta kažkas labai staigaus ir radikalaus. Tad kas tokio radikalaus įvyko po Krymo okupacijos, kad reikėtų keisti politiką Rusijos atžvilgiu? Nieko radikalaus nenutiko. Tai blaškymasis, nemokėjimas siekti konsensuso ir sutarimo viduje. Aš dažnai tai vadinu maniakiniu depresiniu pobūdžiu, kai iš pradžių visi nekreipia dėmesio, ignoruoja kažkokį klausimą, tada prasideda panika, dramatizavimas. Užsienio ir gynybos politikai reikia nuoseklumo“, – pabrėžė T. Jermalavičius.
Vis dėlto T. Jermalavičius pernelyg nesureikšmino tiek išsiskiriančių valstybių interesų, tiek egzistuojančių skirtumų tarp Baltijos šalių strateginės komunikacijos kultūrų.
„Realybėje mes turime pripažinti, – kalbėjo T. Jermalavičius, – kad esame trys suverenios valstybės, kurios turi savo interesus ir savo nacionalinį požiūrį. Todėl kartais reikia praleisti šiek tiek daugiau laiko, kad tarpusavyje interesai būtų suderinti. Tačiau pažiūrėjus į tokius fundamentalius užsienio politikos vektorius, kaip NATO ir ES ar konkrečiai, kokią politiką įgyvendiname su Rusija bei jai taikomas sankcijas, tai mes visada veikėme absoliučiai sinchroniškai, koordinuotai ir susiderinę tarpusavyje.
Kitaip tariant, pabrėžė ICDS Taline studijų vadovas, kontaktai tarp Baltijos šalių užsienio reikalų ministerijų yra labai intensyvūs, o suvokimas, kad politinėje ir karinėje plotmėje Baltijos valstybės yra bendras geopolitinis ir strateginis regionas yra labai stiprus.
Anot eksperto, tai, kad kitose srityse Baltijos šalių interesai išsiskiria energetikos ir kai kuriais ekonomikos klausimais, neturėtų kelti nerimo, nes kol kas tai nėra didelė kliūtis vystyti nacionaliniam saugumui svarbiausias dimensijas. T. Jermalavičius pabrėžė, kad Baltijos valstybės puikiai įgudo atskirti klausimus, dėl kurių nesutariama, nuo tų, kurie yra labai svarbūs Baltijos valstybių saugumui.
Tai, kad sprendžiant ekonomikos ir energetikos problemas atsiranda nuomonių skirtumų, nebūtinai reiškia, kad judama priešinga linkme. T. Jermalavičius aiškino, kad kiekviena šalis juda savo greičiu ir turi specifinių vidinių grupių interesų, kuriuos reikia suderinti ir galbūt perlaužti. „Tačiau bet kuriuo atveju mes judame ta pačiame kryptimi, dėl mūsų integravimosi į Europos Sąjungos energetines rinkas, kitaip tariant, bendra strateginė kryptis išlieka ir čia“, – akcentavo saugumo ekspertas.
„Kitaip tariant, atskiri klausiami „neužkrečia“ platesnės darbotvarkės,“ – apibendrino Tarptautinio gynybos studijų centro vadovas ir pabrėžė, kad bent jau diplomatinėje ir karinėje srityse Baltijos valstybės turi gilias bendradarbiavimo tradicijas.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Su tradicinio „Sniego susitikimo“ dalyviais Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį aptarė geopolitinius iššūkius, Europos ir transatlantinį saugumą.
Bendraudama su „Sniego susitikimo“ dalyviais, šalies vadovė pabrėžė, kad atvirai prieš Vakarus nukreiptas agresyvus Rusijos elgesys privertė Europą ir visą transatlantinę bendruomenę peržiūrėti savo gynybos prioritetus bei mobilizuoti visas pajėgas saugumui sustiprinti.
Pasak Prezidentės, objektyvių prielaidų, kad ateityje sumažės geopolitinė įtampa, nėra. Rusija toliau reformuoja savo karines pajėgas ir ginkluotę, testuoja puolamuosius scenarijus prieš Vakarus. Pavasarį, artėjant rinkimams Rusijoje, akivaizdu, kad nesikeis ir Vakarų atžvilgiu priešiška retorika. Todėl esminis Europos ir NATO uždavinys – efektyviai atgrasyti ir atremti besikeičiančias saugumo grėsmes.
Pasak šalies vadovės, transatlantinis saugumas priklauso nuo Baltijos šalių saugumo, todėl NATO viršūnių susitikime liepą būtina parengti efektyvią Aljanso pastiprinimo strategiją, numatyti priemones, kurios užkirstų kelią galimai regiono karinei izoliacijai, ir užtikrinti regioninę oro gynybą. Prezidentės teigimu, NATO turi būti pasirengęs labai greitai pereiti iš taikos į karo režimą ir vykdyti itin plataus masto kolektyvinės gynybos operaciją, todėl reikalinga ir esminė Aljanso štabų reforma.
Prezidentė taip pat pabrėžė, kad fizinis JAV karinių pajėgų buvimas Baltijos šalyse yra kertinis atgrasymo ir regiono saugumo elementas. Valstybės vadovės teigimu, geopolitinė realybė taip pat verčia ES šalis daugiau investuoti į saugumą ir nedubliuojant NATO stiprinti bendradarbiavimą gynybos srityje.
Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mažuoju Davosu vadinamas susitikimas kasmet į neformalias diskusijas sutraukia žymiausius užsienio ir saugumo politikos ekspertus iš viso pasaulio. Šiemet į Lietuvą atvyko buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Alexanderis Wershbow, buvęs vyriausiasis JAV ginkluotojų pajėgų Europoje vadas, prisidėjęs prie rotacinių pajėgų Baltijos valstybėse dislokavimo, generolas leitenantas Frederickas Benjaminas Hodgesas, buvęs Švedijos premjeras Carlas Bildtas, garsus tarptautinis apžvalgininkas Edwardas Lucasas, kiti įtakingi analitikai, žurnalistai ir politologai.
„Sniego susitikimas“ rengiamas jau 11 metus. Neformaliose diskusijose Lietuvos bei užsienio valstybių aukšto rango pareigūnai ir ekspertai apsikeičia analitinėmis įžvalgomis, kurios taip pat padeda mūsų partneriams geriau suprasti šalies bei viso regiono saugumo poreikius ir specifiką.
Sausio 11-12 dienomis Užsienio reikalų ministerija rengia neformalų Lietuvos ir užsienio saugumo politikos ekspertų „Sniego susitikimą“ („Snow Meeting“), kuriame bus aptariami transatlantinei bendruomenei kylantys iššūkiai ir atsakas į juos.
Kasmet nuo 2008 metų antrąją sausio savaitę organizuojamas „Sniego susitikimas“ vyks Paunguriuose, Trakų rajone. Tikimasi, kad jame dalyvaus Latvijos, Estijos ir Vatikano užsienio reikalų ministrai Edgaras Rinkevičius, Svenas Mikseris ir Paulas Richardas Gallagheris, Švedijos ir Estijos gynybos ministrai Peteris Hultqvistas ir Juris Luikas.
Susitikime tikimasi sulaukti daugiau nei 100 aukšto rango diplomatų, patarėjų, parlamentarų, saugumo politikos ekspertų iš maždaug 15 šalių, NATO ir Europos Sąjungos (ES) institucijų.
Renginį atidarys Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Susitikime bus diskutuojama, kaip toliau stiprinti transatlantinį ryšį ir įveikti iššūkius saugumui, su kuriais šiuo metu susiduria euroatlantinė bendrija.
Renginio dalyviai taip pat aptars pasirengimą šių metų liepos 11-12 dienomis Briuselyje vyksiančiam NATO valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimui bei galimus sprendimus dėl sąjungininkų saugumo sustiprinimo konvencinių ir hibridinių grėsmių akivaizdoje. Atskira sesija bus skirta glaudesnio ES bendradarbiavimo gynybos srityje iniciatyvoms aptarti.
Lietuvos ir užsienio saugumo politikos ekspertai dešimtą kartą rinkosi į neformalų „Sniego susitikimą“ („Snow Meeting“).
Renginyje Paunguriuose, Trakų rajone, buvo aptariami pagrindiniai transatlantinei bendruomenei kylantys iššūkiai ir atsakas į juos.
Tradiciškai kasmet nuo 2008 m. sausio antrąją savaitę rengiamame „Sniego susitikime“ šį kartą dalyvavo Latvijos, Estijos ir Gruzijos užsienio reikalų ministrai Edgaras Rinkevičius, Svenas Mikseras ir Michailas Janelidzė, naujoji NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoja Rose Gottemoeller, Lenkijos Prezidento kanceliarijos valstybės sekretorius Krzysztofas Szczerskis.
Iš viso susitikime dalyvavo apie 120 aukšto rango diplomatų, patarėjų, parlamentarų, analitinių ir tyrimo centrų tarptautinės ir saugumo politikos ekspertų iš daugiau kaip 20 šalių, ES ir NATO institucijų.
Jubiliejiniame renginyje buvo aptariama transatlantinės bendrijos ateitis po prezidento rinkimų JAV, nuotaikų kaita Europos ir Šiaurės Amerikos visuomenėse, Rusijos iššūkis demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės vertybėmis pagrįstai tarptautinei tvarkai.
Susitikimo dalyviai taip pat diskutavo apie pernai liepą įvykusio NATO valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimo Varšuvoje sprendimų įgyvendinimą ir kitus būdus stiprinti sąjungininkų saugumą konvencinių ir hibridinių grėsmių akivaizdoje. Atskira sesija buvo skirta glaudesniam NATO ir ES bendradarbiavimui aptarti.
Lietuvos ir užsienio saugumo politikos ekspertai dešimtą kartą rinksis į neformalų „Sniego susitikimą“ („Snow Meeting“), kuriame bus aptariami pagrindiniai transatlantinei bendruomenei kylantys iššūkiai ir atsakas į juos.
Tradiciškai kasmet nuo 2008 m. sausio antrąją savaitę rengiamas „Sniego susitikimas“ šį kartą vyks sausio 12–13 dienomis Paunguriuose, Trakų rajone. Jame laukiama Latvijos, Estijos ir Gruzijos užsienio reikalų ministrų Edgaro Rinkevičiaus, Sveno Mikserio ir Michailo Janelidzės, naujosios NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojos Rose Gottemöller, Lenkijos Prezidento kanceliarijos valstybės sekretoriaus Krzysztofo Szczerskio.
Iš viso tikimasi maždaug 90 aukšto rango diplomatų, patarėjų, parlamentarų, analitinių ir tyrimo centrų tarptautinės ir saugumo politikos ekspertų iš daugiau kaip 20 šalių, ES ir NATO institucijų.
Jubiliejiniame renginyje bus aptariama transatlantinės bendrijos ateitis po prezidento rinkimų JAV, nuotaikų kaita Europos ir Šiaurės Amerikos visuomenėse, Rusijos iššūkis demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės vertybėmis pagrįstai tarptautinei tvarkai. Susitikimo dalyviai taip pat diskutuos apie pernai liepą įvykusio NATO valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimo Varšuvoje sprendimų įgyvendinimą ir kitus būdus stiprinti sąjungininkų saugumą konvencinių ir hibridinių grėsmių akivaizdoje.
Atskira sesija bus skirta glaudesniam NATO ir ES bendradarbiavimui aptarti.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su tradiciniame „Sniego susitikime“ (SnowMeeting) dalyvaujančiais įtakingais užsienio ir saugumo politikos ekspertais, analitikais, įtakingais viešąją nuomonę formuojančiais politologais ir žurnalistais.
Šiemet „Sniego susitikimo“ tema – padėtis Ukrainoje ir pasirengimas liepą Varšuvoje įvyksiančiam NATO viršūnių susitikimui.
