Esu labai tingus, retai viešuose renginiuose pasirodantis žmogus, tačiau Didžiojo šeimos gynimo maršo akcijose buvau nusprendęs tiesiogiai nedalyvauti dėl to, kad pats nevairuoju automobilio, o, kaip supratau, čia rinksis ratuoti žmonės, vyks mašinų paradas, dėl karantino apribojimų dalyviams neleidžiant palikti transporto priemonės ribų. Mano šeimoje automobilį vairuoja žmona, taigi šiuo požiūriu esame netradicinė šeima. Tačiau pamatęs ir išgirdęs tai, kaip žvėriškai puolami, dedami į šuns dienas ir dergiami šio maršo organizatoriai, pasinešiau paspartintu tempu išlaikyti vairavimo įgūdžių egzaminą, drauge žvalgausi – kur būtų galimą įsigyti kokį nors drandalietą, o, stojus X dienai, ruošiuosi atjudėti į Vilnių.
Žmonių nuomonės neretai išsiskiria, visuomenėje vyksta diskusijos, tačiau mūsų padangėje dar niekados nebuvo girdėti tokio isteriško kiaulių choro žviegimo kaip dabar, stengiantis suniekinti maršo organizatorius arba įtikinti, kitas pavyzdys, kad Prezidentūros užsakyti sociologiniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti pilietinės visuomenės požiūrį į Partnerystės įstatymą, Stambulo konvencijos ratifikavimo būtinybę ir užmačias sudarkyti rinkimų sistemą, neva yra baisi nesąmonė, marazmų marazmas. Taigi prisigyvenome iki to, kad, kraštutinai susiaurinus demokratijos idėjos supratimą, visuomenės tribūnų pozicijose įsitvirtino sofistinio mentaliteto gauja, bandanti įpiršti mums nuomonę, kad vartotojų visuomenės klestėjimo laikais žmonių nuomonės „darant politiką“ yra nereikalingas balastas, jog neva jau atėjo laikas apsivalyti nuo pilietinės visuomenės likučių kaip nuo pavojingo užkrato.
Ar jūs esate girdėję ką nors apie tai, kad viešai būtų išjuokiami gėjų paradų organizatoriai, lendant į jų privatų gyvenimą, išviešinant neskelbtinas detales? Tačiau štai Arkadijus Vinokuras daug sakančio pavadinimo straipsnyje „Apie šeimos gynėjų susidomėjimą kaimyno išange ir tamsius maršo organizatorių užkulisius“ (Delfi.lt) ne tik trumpai drūtai paporina vadinamųjų organizatorių biografijas nepalankiausioje šviesoje, bet ir paviešina tokias graudžias žmogaus gyvenimo aplinkybes, kad, tarkime, vienas iš renginio krikštatėvių, toks Algimantas Rusteika paeitais metais vertėsi sunkiai, per mėnesį gaudamas tik minimalų uždarbį. Ar tai mirtina nuodėmė? Kaip atrodo, žiūrint iš A.Vinokuro taško, tokia nuoroda turėtų galutinai pribaigti oponentą. Žinia, pats A.Vinokuras neskursta, jeigu neklystu, yra net labai pasiturintis žmogus, užkūręs Lietuvos istorijos niekinimo ir lietuvių tautos dergimo versliuką. Ar klausiate – kas jam moka, kokia valstybė ar institucija yra tikrasis A.Vinokuro veiklos sponsorius? Atsakau – neužduokite kvailų klausimų, nekvaršinkite sau galvos, taip jau yra, kad Lietuvoje kiaulės akis įsistatę personažai vargo tikrai nemato, randa kur pritaikyti savo sugebėjimus, turi didelę paklausą.
Jeigu A.Vinokuras netraukia iki sofisto pagal apibrėžimą, – jo žinomumą lemia truputėlį kiti veiksniai nei principinis neprincipingumas, – tai Romas Sadauskas-Kvietkevičius, kitas Delfi.lt autorius, kartas nuo karto pademonstruoja aukštojo pilotažo sofistinius sugebėjimus. Tačiau bėda ta, kad sofistai paprasta užstringa žodžiuose, neprisikasę iki sąvokos turiningumo nusakymo. R.Sadauskas- Kvietkevičius praeitos savaitės pabaigoje publikuotame straipsnyje (Tikrasis šeimų maršas vyks Motinos dieną; Delfi.lt), skirtame, be visa ko kito, Motinos dienos garbei, bando mus įtikinti, kad tradicinės šeimos vaizdinys yra priplėkęs vaizdinys, tikriausiai nepagalvojęs apie tai, kad iš tokio teiginio toliau seka silogistinės figūros išvada, jog jo Motinos vaizdinys yra priplėkęs vaizdinys.
Tačiau niekas negali prilygti Pauliui Gritėnui, tikriausiai labiausiai gličiam sofistinės išminties pardavinėtojui arba greičiau perpardavinėtojui Lietuvoje. Paprastai sofistai maitinasi iš antrų rankų, jeigu vienas kažką pasakė į temą, tai kiti kartos ir kartos, kol žodžiai susidėvės iki skutų.
Praeitą savaitę jie visi vienu balsu staugė apie Prezidentūros užsakytų sociologinių tyrimų menkavertiškumą, tvirtindami, kad demokratinės šalies elitui daugumos nuomonė nieko nereiškia. Esą, jeigu būtų įsiklausoma į daugumos nuomonę, tai mirties bausmė niekados nebūtų panaikinta. Tačiau niekas ir nesako, kad demokratija prasideda su mirties bausmės panaikinimu, štai demokratijos bastiono JAV kai kuriose valstijose mirties bausmės panaikinti niekas neskuba, o tai, kad Putino Rusijoje mirties bausmės vykdymas yra sustabdytas, nedaro Rusijos demokratiškesnės nei per kotą. Kita vertus, dirbtinai forsuojamos abejonės dėl daugumos teisės tapti lemiamu teisėkūros veiksniu didesniu ar mažesniu laipsniu veda į mūsų nepriklausomybės teisėtumo pagrindų užginčijimą.
Tas pats P.Gritėnas leidžia suprasti, kad aukštuomenės, sudarančios mažumą, nuomonė yra svarbesnė nei prastuomenei priskiriamos daugumos nuomonė. Tačiau jeigu tik pabandome suskirstyti visuomenę į aukštuomenę ir prastuomenę, tai net nežiūrint daugumos ir mažumos kiekybinių parametrų nusakymo variacijų, nelieka nieko kito kaip aiškiai konstatuoti faktą, kad P.Gritėnas savo publicistikos vojažais atstovauja labiausiai agresyvios prastuomenės domeno interesams. Tai tiesiogiai nurodo Sokrato susidūrimo su sofistais istorinis precedentas.
Sokratas, diskusijose su sofistais, buvo pirmasis senovės Graikijos laikų žmogus, pasisakęs prieš to meto visuomenėje paplitusią homoseksualizmo ir pederastijos praktiką. Kaip rodo dialogas Puota, sofistai netaupė gražbylystės resursų, siekdami pateisinti pederastijos įpročius, tačiau diskusijos erdvėje jie yra įspraudžiami į kampą Sokrato argumentų. Diskusijose su lipnia sofistų gražbylyste užgimsta aukštasis Sokrato prokalbių stilius. Dar toliau šia kryptimi pasistūmėjo Platonas.
Taigi, ar galime uždrausti žodį „pederastija“, jeigu jį į vartoseną įvedė pats Sokratas, o dar labiau išpopuliarino Platonas. Turėdamas galvoje su pederastijos paplitimu antikoje atsiradusią nepilnamečių atžvilgiu ištobulintą meilikavimo subkultūrą ir visuomenės prijaukinimo taktiką, Sokratas perspėja: „Pederastai yra vilkai ėriuko kailyje“.
Kas be ko, mažumų teisės demokratinėje visuomenėje turi būti ginamos, tačiau užginčijus tautos valios konceptą ir apribojus pilietinės visuomenės dalyvavimą procese, valdžia gali tapti siaura, nutolusia nuo populiacijos lūkesčių, toli gražu neatspindinčia daugumos žmonių interesų sekta. Dauguma savo ruožtu turi teisę tokiais kritiškais momentais viską pervynioti iš naujo.
Kaip atrodo bent man, tik silpnaprotis gali tvirtinti, kad tradicinės šeimos gynėjai kažkokiu tai rakursu yra V.Putino bendraminčiai arba gali būti artimi jam savo dvasia. Ar ne per daug garbės Vladimirui Vladimirovyčiui?
Kaip matėme, užsienio kapitalo valdoma žiniasklaidos bendrovė Delfi.lt suteikia aukštas tribūnas mūsų laikų sofistams. Ar nepavydžiu aš jiems? Tikriausiai kažkur pasąmonės gelmėse pavydžiu net labai, tačiau šįkart bandžiau pateikti tik nuomonių išsiskyrimo protokolą. Dėl teisybės reikia pastebėti, kad Delfi.lt interneto dienraštis kartas nuo karto pateikia ir priešingus nei čia įvardytų oponentų požiūrius. Tačiau tai būna taip retai, iš tiesų, ne dažniau nei man, ne pirmos jaunystės vyriškiui, ima ir nusišypso jauna bei graži panelė gatvėje.
2021.05.03; 16:00
