Privati Izraelio detektyvų agentūra „Black Cube“ 2017 metais mėgino rinkti medžiagą, kurį galėtų sukompromituoti Rusijos opozicionierių Aleksejų Navalną ir jo įkurtą Kovos su korupcija fondą (KKF), praneša leidinys „The Wall Street Journal“.
Buvęs KKF vykdomasis direktorius Vladimiras Ašurkovas, 2015 metais emigravęs į Didžiąją Britaniją, papasakojo, kad jį apie fondo veiklą klausinėjo indų verslininko, kuris esą norėjo pasamdyti jo bendrovę organizuoti nedidelį renginį, atstovas.
Kvietimą susitikti V. Ašurkovas gavo iš kompanijos „Nile Bridge Capital“. Su juo susitiko vadybininkas, kuris prisistatė esąs Patrikas Dayanas. Pokalbio metu jis ėmė klausinėti apie darbą su A. Navalnu, taip pat apie KKF finansavimo šaltinius. V. Ašurkovas teigia neatsakęs į daugelį klausimų, kurie jam pasirodė įtartini.
Iš tikrųjų P. Dayanas veikė „Black Cube“ pavedimu ir turėjo surinkti kompromituojančios medžiagos apie A. Navalną, sakė leidiniui informuoti šaltiniai. Tokią pat užduotį agentūra davė dar vienai agentei, kuri prisistatė Vanessos Collins vardu ir dėjosi moterų teisių gynėja.
Tarp „Black Cube“ taikinių buvo dar mažiausiai trys A. Navalno bendražygiai, kurie gyvena Rusijoje ir Jungtinėse Valstijose, papasakojo „The Wall Street Journal“ šaltiniai.
Komentuodamas čia publikaciją, A. Navalnas pareiškė manąs, kad rinkti jį kompromituojančią medžiagą užsakė Rusijos verslininkas Ališeras Usmanovas. „Žinoma, nieko nerado. Nes nieko ir nėra, visas mano gyvenimas viešas“, – pridūrė Kremliaus kritikas.
Leidinio žiniomis, pernai „Black Cube“ agentai buvo demaskuoti, kai suorganizavo šmeižikišką kampaniją prieš finansininką ir filantropą George`ą Sorosą.
2017 metais A. Usmanovas bylinėjosi su A. Navalnu ir KKF.
Milijardierius investuotojas ir politinis aktyvistas George’as Sorosas paragino Europą „prabusti“ ir pripažinti tiek vidinių, tiek ir išorinių priešų keliamo „pavojaus mastą“, su kuriuo ES susiduria šiuo metu.
J. C. Junckeris: Europa išlieka gražiausia vieta gyventi. EPA-ELTA nuotr.
Europa „miegodama eina į užmarštį“, o jos žmonės turi „prabusti, kol ne per vėlu“, straipsnyje, kurį paskelbė „Project Syndicate“, perspėjo legendinis investuotojas.
„Jei Europos žmonės neprabus, ES nueis Sovietų Sąjungos 1991-ųjų keliu“, – rašė G. Sorosas. Pasak jo, to nesupranta nei Europos lyderiai, nei paprasti piliečiai.
G. Soroso teigimu, dabartiniai ES lyderiai yra panašūs į Sovietų Sąjungos politbiurą – aukščiausią valstybės valdymo organą – prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą. Milijardierius pareiškė, esą ES lyderiai, kaip ir Sovietų Sąjungos lyderiai prieš pat jos žlugimą, skelbia „ukazus“ (įsakymus), nepaisydami to, kad jie nieko nereiškia.
„Geltonųjų liemenių” streikai Prancūzijoje. EPA – ELTA nuotr.
G. Sorosas artimiausiu išbandymu Europai laiko Europos Parlamento (EP) rinkimus šių metų gegužę, kuriuose euroskeptiškos partijos, prognozuojama, sulauks daug balsų.
„Deja, antieuropietiškos jėgos rinkimuose džiaugsis pranašumu. Prie to prisideda pasenusi partijų sistema, ES sutarties pakeitimo negalimumas ir teisinių įrankių valstybėms paveikti, kurios pažeidžia ES įkūrėjų išdėstytus principus, trūkumas“, – perspėja vengrų kilmės JAV gyvenantis milijardierius.
G. Soroso komentarai pasirodė Europai neramiu laiku, kai sustiprėjo populistinės ir prieš valdžią nusiteikusios jėgos.
„Brexitas“ Jungtinėje Karalystėje (JK), „geltonųjų liemenių“ keliami neramumai Prancūzijoje, įtakingos dešiniosios partijos Italijoje ir Vokietijoje drebina Bendrijos pamatus. Be to, antiimigracinė politika ir antidemokratiniai veiksmai Lenkijoje ir Vengrijoje gali pagilinti prarają tarp šių šalių ir Europos Sąjungos.
G. Sorosas, be kita ko, aptarė politinę Vokietijos situaciją, kur Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungą (CDU) spaudžia ne tik koalicijos partneriai Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga (CSU) ir socialdemokratai (SPD), bet ir kraštutinės dešinės „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), kuri rinkėjų palaikymo susilaukė dėl euroskeptiškos ir antiimigracinės politikos pažadų.
Teroro aktas Nicoje. EPA – ELTA nuotr.
„Šiuo metu valdančioji Vokietijos koalicija nebegali būti tokia proeuropietiška, kokia ji būtų be AfD įsikišimo“, – pažymėjo G. Sorosas. Kalbėdamas apie „Brexitą“, gerai žinomas investuotojas tikino, kad visuomenė vis labiau supranta neigiamus JK pasitraukimo iš Bendrijos padarinius, tačiau, pridūrė jis, situacija yra tokia sudėtinga, kad „dauguma britų tiesiog nori ją kuo greičiau užbaigti“, nors, tikina G. Sorosas, „Brexitas“ bus įvykis, kuris nulems šalies ateitį.
Apžvelgdamas Italijos 2017 m. migrantų krizę, G. Sorosas pastebėjo „mirtiną ES klaidą“, kai Bendrija įgyvendino Dublino susitarimą, kuriuo buvo nutarta, kad imigrantai turi prašyti prieglobsčio šalyje, į kurią jie pirmiausia atvyko. Italijai sunkiai sekėsi susidoroti su imigrantų, plaukiančių Viduržemio jūra, srautu, o tai „paskatino visuomenę balsuoti už euroskeptiškas partijas“ 2018 m. rinkimuose, teigė G. Sorosas.
Riaušės Belgijos sostinėje Briuselyje. EPA – ELTA nuotr.
Norint atremti antieuropietiškas tiek vidaus, tiek ir išorės jėgas, G. Soroso teigimu, Europa turi pripažinti turinti priešų ir tada „pažadinti miegančią ES daugumą“ bei mobilizuotis, ginant vertybes, kuriomis yra paremta Europos Sąjunga.
„Antraip vieningos Europos svajonė gali tapti XXI a. košmaru“, – savo straipsnį užbaigė G. Sorosas.
JAV milijardieriaus George’o Soroso pašto dėžutėje pirmadienį rastas sprogmuo, informuoja agentūra „Reuters“.
Policijos teigimu, įtartiną paketą rado vienas darbuotojas ir nunešė jį į netoliese esanti mišką. „New York Times“ duomenimis, čia sprogmenį detonavo sprogmenų ekspertai. G. Soroso incidento metu namuose nebuvo.
Legendinis investuotojas G. Sorosas yra priešiškos žiniasklaidos kampanijos savo gimtojoje Vengrijoje taikinys. Be to, jis kliūva dešiniesiems ekstremistams Rytų Europoje ir JAV.
88-erių G. Sorosas JAV rinkimų kovoje 2016 metais rėmė demokratų kandidatę Hilary Clinton.
Šį pavasarį Švenčionių rajone keturi istorijos entuziastai savo iniciatyva ir savo jėgomis pastatė paminklą broliams Juzefui ir Bronislovui Pilsudskiams.
Kas čia tokio? Juk pas mus laisvė, kurią lietuviai supranta labai konkrečiai-materialistiškai: einu, kur noriu, kalbu/rašau, ką noriu, darau, ką noriu (dar neseniai galėjome tęsti: valgau, ką noriu, geriu, ką noriu, bet žalieji valstiečiai laisvę valgiams ir gėrimui kiek pritrumpino…)! Na, tai ir daro, ką nori…
Paminklas man neužkliūva. Apie Lietuvos valstybingumo ir vieno jos valstybingumo simbolių – Lietuvos valstybės sostinės Vilniaus – budelį savo nuomonę ne taip seniai jau išsakiau, Švenčionys nuo Kretingos toli, tad paminklas man, kaip sako žemaičiai, „nei galvoj, nei uodegoj“.
Užtat kur kas įdomesnės man pasirodė tos mintys, kurios sklinda nuo paties paminklo atsiradimo Lietuvos žemėje fakto kaip ratilai nuo vandenin įmesto akmens.
Ar tas faktas liudija nepaprastą lietuvio atminties platumą, kurioje, kaip kokiame Grūto parke ar sąvartyne, savo vietelę randa ir nebereikalingi, istorijos išmesti, žmonių pasmerkti įvykiai ir asmenybės, ir vertingi, reikalingi, bet per nelaimingą atsitiktinumą laikinai pamiršti ar kažkokių piktavalių sąmoningai nuo viešumo slepiami kitokio turinio įvykiai, asmenybės, liudijimai?
O juk, kaip jau mums tvirtai įkalta, visa, kas slapta, kažkuomet tampa vieša…, panašiai kaip prezidentės laiškai skolintis pamėgusiam buvusiam politikui.
O gal mes – mazochistų tauta, Stokholmo sindromu užkrėsti žmonės, kurie ištikimiausiai saugo atminimą būtent tų, kurie sukėlė daugiausia kančių, kurie praliejo daugiausia kraujo ir kuriems labiausiai rūpi neužmiršti nė vieno savo kankintojo ar išdaviko – kad atmintyje nebeliktų vietos tiems, kurie tikrai to verti kaip tautos istorijos, kultūros kūrėjai, jos tapatybės puoselėtojai, jos laisvės sargai ir gynėjai?
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Beje, broliai Pilsudskiai – ne vieninteliai, kurie, turėdami lietuviškas šaknis, savo darbais arba ignoravo gimtinę, arba prisidėjo ją naikinant.
Kodėl nepastačius paminklo Rusijos revoliucijoje, ypač kovose su kontrrevoliucija pagarsėjusiems lietuvių kilmės „karžygiams“: Vytautui Putnai, Jeronimui Uborevičiui, Juozui Vareikiui? Jie irgi nemažai kraujo praliejo, o, palyginus su J. Pilsudskiu, gal net buvo „geresni“, nes nesirinko žudyti būtent lietuvių, o tenkinosi bet kokiu krauju.
Raudonosios divizijos viršininkas Vytautas Putna ypač nusipelnė malšindamas Kronštato sukilimą 1921 m. O kadangi gyvenimas man buvo maloningas susitikimais su įdomiais žmonėmis, jis mane suvedė su Kronštato laivynui vadovavusio ir sukilimo metu nužudyto admirolo anūke Vera, kuri, Rusijai pasukus demokratėjimo keliu, atskubėjo iš JAV į Leningradą-Sankt Peterburgą ieškoti senelio kapo ar bent atsiminimų apie jį. Būtent iš jos aš ir sužinojau, kokiomis priemonėmis ir kaip malšino jūreivių sukilimą šaunusis mūsų tautietis (ir dar Vytauto Didžiojo bendravardis). Tos detalės mane tiesiog sukrėtė, ir išsigandusi, jog miela, amerikoniškai energinga moteris gali susivokti, kad tas žvėris Putna – mano tautietis, aš pasistengiau mūsų pažintį nutraukti…
O gal ir Putna, kaip J. Pilsudskis, laikytinas Lietuvos istorijos „produktu“?
Beje, įsisiautėjus stalininiam terorui, ir Putna, ir Uborevičius buvo sušaudyti…
Neišsiaiškinau, ar kas nors pastatė paminklus tiems mūsų „didvyriams“…
Atkreipkite dėmesį: jie vykdė valią bolševikų ir Stalino, svajojusio apie galingą, daugiatautę didvalstybę SSSR – kitų tautų sąskaita, panašiai kaip J. Pilsudskis ir jo užmačių vykdytojas L. Želigovskis svajojo apie didingą ir galingą Lenkijos valstybę „nuo jūros iki jūros“ lietuvių ir kitų tautų sąskaita.
Svajoti juk nedraudžiama, kaip nedraudžiama atsiminti bei priminti užuomaršoms, kas, kaip ir kieno sąskaita siekė savo ambicingų tikslų…
O gal mes, šiandienos lietuviai–palikuonys paprastos, darbščių, pilkų kaip gimtosios žemės grumstas žmonių genties, kuri, daug metų ir net šimtmečių kvailinama savo didžiūnų ir karvedžių, iš godumo ar kvailų ambicijų susiejusių savo likimą su kaimyninių tautų valdančiosiomis dinastijomis, perėmusių jų kalbą, religiją ir papročius, patikėjo, kad viskas, kas gera, gražu, vertinga, būtinai turi būti nelietuviška, atnešta, primesta, prisikviesta „iš svetur“?
Buvo laikai, kai lietuvių didžiūnai savo malonėmis apipildavo autorius, kurie kildino juos iš romėnų. Paskui „giminystės“ imta ieškoti artimesniuose kraštuose: Vokietijoje ar slavų žemėse: Moskovijoje, Lenkijoje.
Beje, daugybę lietuviškos kilmės pavardžių ir šiandien tebeklajoja po Ukrainą, jas tebesaugo Ukrainos archyvai, bet Ukraina mūsų politikams neatrodo pakankamai europietiška, todėl, numojus ranka į modernizmą, europietiškumą ir panašius blizgučius, lietuviškoms pavardėms Ukrainoje tenka „atpažinti“ save per kirilicą, o ukrainietiškos pavardės Lietuvoje „žudosi“ su lotyniško raidyno raidėmis.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neretai tai vienur, tai kitur nuribuliuoja klausimas: kodėl mes, lietuviai, taip lengvai atsisakome savo identiteto, savo šaknų? Ir kodėl, kai identiteto atsisakyti būdavo verčiama prievarta, represijomis, jo atsisakoma būdavo sunkiau? O dabar, kai niekas ne tik neliepia, bet net ir nesiūlo to daryti, lietuvybės atsisakoma taip pat nerūpestingai, kaip nuskaboma ramunė buriant „Myli-nemyli?“
Atsakymų pateikiama įvairių. Dauguma jų turi bendrą vardiklį: didelė dalis Lietuvos kultūrinio „elito“, mokslininkai, menininkai, intelektualai, kurie privalėtų būti tautai autoritetu, pasirodė neatsparūs laisvosios rinkos ir jos liokajų kuriamai vartotojiškai ideologijai.
Šiandien, slėpdamos už nekritiškam jaunimui ir godžiam vartotojui patrauklių šūkių „Šalin ideologiją!“, „Tik nepolitikuokim!“, „Darom, ką norim!“, ideologiją kuria oligarchijos, didžiosios tarptautinės korporacijos. Valdančiajam kapitalui reikalingas bukas ir paklusnus vartotojas, kuris neturi kitų vertybių, tik vartojimo teikiamus juslinius malonumus. Tad esama padėtis oligarchijoms yra labai patogi, ką liudija jų vis augantys turtai ir vis didesnės žmonių masės skurdas, ir todėl tokią padėtį išlaikyti jos stengiasi iš visų jėgų.
Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vadinasi, rinkos ideologams būtina iš modernaus žmogaus, žmogaus-vartotojo atimti meilę viskam, kas nėra rinkos prekė, t.y., meilę artimui, gamtai, tautinėms tradicijoms, gimtajai kalbai, o tai reiškia – viskam tam, kas sudaro tautinę tapatybę ir ja besiremiančią tautinę sąvimonę.
O kuo rinkai ir jos kariaunai trukdo tautinė savimonė?
Į tą klausimą atsakymą pateikė Gediminas Navaitis. Jo nuomone, tautinė savimonė trukdo transkorporacijoms apriboti nacionalinių valstybių galias, o nacionalinės valstybės joms „nusikalto“ tuo, kad gina savo piliečių interesus, ir stengiasi, kad jų nenukelnėtų tarptautinės korporacijos, bankai. Labai akivaizdus pavyzdys – Islandijos vyriausybė, kuri, prasidėjus 2008 m. finansinei krizei, atsisakė iš savo biudžeto kompensuoti tarptautinių bankų „netektis“ Islandijoje. Ir bankams teko pabrukti uodegas, nieko nepešus…
Na, ir kokiam sorošui gali patikti stipri, savarankiškai nacionalinė valstybė?
Beje, Vengrijos vyriausybė irgi labiausiai siutina Briuselį dėl to, kad apribojo užsienio bankų galias. Užtat Vengrijoje skurstančiųjų procentas kur kas mažesnis, nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, kuri nedrįsta pareikalauti normalių mokesčių iš savo teritorijoje veikiančių užsienio bankų.
Nebedrįsta Lietuva ir viešai demonstruoti savo lietuviškumo. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvažiavę užsienio turistai, ypač prancūzai, stebisi, kodėl mūsų viešbučiai (ir ne tik jie) yra angliškais pavadinimais, argi mes nemokame sugalvoti lietuviškų?
Polonizacija
Tas ir yra, kad nebemokame. Mūsų moksleivių anglų kalbos žinios yra geresnės, nei lietuvių kalbos, nes anglų kalbos mokymui skiriama daugiau išmonės, priemonių ir lėšų, o lietuvių kalba stumiama į podukros vietą rankomis žmonių, kurie labiausiai turėtų ją mylėti, puoselėti, puošti – rankomis pačių lituanistų… laimei, ne visų, bet, deja, tų, kurių, tokių kaip švietimo viceministras Giedrius Viliūnas, profesorius Paulius Subačius, mokslo darbuotoja Loreta Vaicekauskienė, lituanistė mokytoja Elžbieta Banytė… Ir būtent jų savižudiškoms idėjoms kažkodėl atviros visos respublikinės žiniasklaidos priemonės.
Tai jau pastebi net ir tie mokslininkai, kurie pasidavė „mūsų bendros su Lenkija istorijos“ vyliui, bet tiek dar neapako, kad nematytų, kaip šiandien žeminama lietuvių kalba. Praleido progą patylėti, pavyzdžiui, istorikas, daktaras Antanas Kulakauskas: „Lietuvoje yra nepilnavertiškumo kompleksas. Čia reikia specialių tyrinėjimų, bet visa ta mūsų modernizacija vyksta tam, kad lietuvybė, lietuvių kalba būtų nustumta į anglų kalbos šešėlį“.
Žurnalistė Aušra Lėka puikuojasi (auto)ironija: „Nors ir labai didžiuojamės savo kalbos unikalumu, nereikėtų turėti iliuzijų, kad ją masiškai ims mokytis tarptautinio lygio mokslo ar kultūros autoritetai iš užsienio“.
Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Turiu ją nuvilti: galėčiau išvardinti visą eilę pasaulinio lygio mokslininkų, kurie mokėsi lietuvių kalbos ne tam, kad bėgtų vadovauti kokiai nors Lietuvos institucijai, bet tik todėl, kad arba labai vertino mūsų kalbos unikalumą ir grožį, vertingumą mokslui, arba labai gerbė mūsų tautą.
Pastarasis atvejis – pagarba tautai – ypač buvo išbujojęs, Sąjūdžiui iškovojus nepriklausomybę nuo Rusijos, tačiau dabar tokie atvejai žymiai retesni, ir tai liudija, jog tauta praranda kokybę ir … pagarbą kitų tautų akyse.
„Kadangi mes esame Briuselio liokajai, mums istorijos nereikia. Galvokime apie šiandieną, galvokime apie rytdieną. Tačiau rytdienos nėra be praeities. Štai kur yra esmė. Šito nesupranta mūsų aukščiausioji valdžia. Šiandien Lietuvoje vyrauja savinaikos ideologija. Ją stumia ir prezidentūra, ir Seimas, ir Vyriausybė. Čia yra mūsų tragedija. Būtent dėl to iš Lietuvos bėga žmonės“, – nevynioja nuomonės į vatą Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Klumbys.
Kitaip tariant, mūsų priešams nereikia eikvoti savo jėgų ar lėšų, stengiantis mus sunaikinti: mes susinaikinsime patys. Tik prašom netrukdyti patarimais…
Antilietuviška kosmopolitinė Lietuvos istorijos doktrina – tai tik vienas iš lietuvių tautos nutautinimo veiksnių. Lietuvos kosmopolitizacijos tikslas yra sugriauti lietuviškąją kultūrą, tuo pačiu naikinti lietuvių tautą, o Lietuvoje gyvenančius lietuvius ir kitų tautų gyventojus paversti nauja kosmopolitine bendrija – europiečiais. JAV mokslininkai nutautinimą vadina akultūracija, savos tautinės kultūros atmetimą ir kitos kultūros perėmimą. Tam tikslui kuriama naujoji europietinė tapatybė. O kol ji kuriama, smarkiausiais tempais vykdomas lietuvybės naikinimas kaip paruošiamoji sąlyga europinės tapatybės įsigalėjimui.
Dabartinės Lietuvos didžioji elito dalis: stambieji verslininkai, oligarchai, valdžios aukščiausi pareigūnai, prezidentas, didžiųjų politinių partijų vadovai, žurnalistai, šoumenai, politologai aktyviai ar pasyviai prisideda prie Lietuvos nutautinimo, dorovinių tautos vertybių griovimo ir naujos europinės kosmopolitinės tapatybės kūrimo. Filosofas A. Šliogeris taikliai pastebi: „ mūsų televizija – nusikalstama. Tai yra Lietuvos, tautos, visų moralinių pagrindų naikinimas… Kas dirba Lietuvos televizijoje? Visokie Valinskai, Ramanauskai, Zvonkės… Padugnės. Nešvankybių paradas. Be to, negabūs. Jei tauta būtų išsaugojusi savigarbos, moralinės sveikatos likučius, turėtų reikalauti drakoniškos cenzūros. Vaikai pradeda žiūrėti televizorių nuo dviejų – trejų metų. Jie neturi saugiklių, todėl yra totaliai pažeidžiami. Grynai fiziologiniai dirgikliai pavojingi ir kita prasme: jie tiesiogiai veikia, dirgina instinktus, palikdami tuštumą. Ją reikia kažkuo užpildyti. Atsiranda svaigalai, kvaišalai, jau nekalbant apie imperatyvus, sklindančius iš ekrano: grobk, plėšk, prievartauk, žudyk.“
