sovietų kariai

Žurnalisto užrašai

Horsto Gerlacho knyga „Raudonasis košmaras“. Viršelis

Leidykla „Briedis“ pristato Horsto Gerlacho knygą „Raudonasis košmaras“. Tai autobiografinis pasakojimas apie paprastą vokiečių paauglį, baisaus likimo atplėštą nuo šeimos ir patekusį į sovietų lagerius Sibire.

Kai 1944 m. Raudonoji armija įsiveržė į Prūsiją ir pradėjo stumtis į vakarus, Elbingo apylinkėse ūkininkavusių Gerlachų šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Kuo labiau artėjo sovietai, apie kurių vykdomus žiaurumus sklandė kraupiausi gandai, tuo didesnė panika apėmė vietos gyventojus. Jaunasis Horstas kartu su kitais paaugliais buvo pasiųstas ręsti vadinamosios Rytų sienos (vok. Ostwall) – gynybos įtvirtinimų prieš sovietus, tačiau vokiečių pajėgos buvo priverstos nuolat trauktis, užleisti poziciją po pozicijos.

Jaunuolis kasdien matė didžiulius pabėgėlių srautus, stebėjo vis didėjantį chaosą ir baiminosi dėl nežinios. Ilgainiui trauktis jau buvo per vėlu ir Gerlachų šeima atsidūrė spąstuose. Į jų kaimelį įsiveržė pikti ir atgrasūs sovietai. Jie įsikūrė šeimos ūkyje, grasino sušaudyti, plėšikavo, prievartavo ir girtavo. Horsto tėvas buvo išvestas į nežinią. Daugiau namiškiai jo nebematė.

Frontui nuslinkus toliau į vakarus, okupantai pradėjo rengti vis didesnes žmonių medžiokles. Gaudyti ne tik nacių partijos nariai, ne tik Vermachte tarnavę vyrai, bet ir paprasti civiliai, įskaitant paaugles merginas ir jaunuolius. Pastarasis faktas istorikų retai nušviečiamas. Tūkstančiai pilnametystės nė nesulaukę paaugliai turėjo „išpirkti nacių režimo kaltę“, plušdami tolimiausiuose Sovietų Sąjungos lageriuose. Išsivedimas apklausai „kelioms dienoms“ paprastai pasibaigdavo gyvuliniais vagonais ir kelione į nežinią. Tarp nelaimėlių atsidūrė ir šios knygos autorius, prieš tai kelias savaites kalintas sulaikymo rūsiuose ir Įsruties kalėjime. Ten jis buvo kvočiamas ir mušamas. Sovietų saugumiečiai žūtbūt norėjo išgauti prisipažinimą, kad nepilnametis tarnavo Vermachte ar buvo nacių organizacijų narys.

Kelionė traukiniu į Sibirą tęsėsi visą amžinybę. Horsto bendrakeleiviai mirė iš bado ir nuo išsekimo, negaudami jokios medicinos pagalbos. Nuošaliose stotelėse gyviesiems tekdavo iškrauti mirusiųjų kūnus. Šis košmaras autoriaus sąmonėje įsirėžė visam gyvenimui. Nuolat kamavo svarstymai: argi visa tauta be išimties yra verta tokio elgesio?

Prie Ižmos upės esančiuose lageriuose kaliniai turėjo dirbti pačius įvairiausius darbus, tačiau sunkiausias buvo geležinkelio tiesimas. Žiemą kamuojami arktinio speigo, o trumpą vasarą – tuntų ėdrių mašalų ir uodų, bedaliai kaliniai „išpirkinėjo kaltę“, vienas po kito žūdami nuo choleros, dizenterijos, šalčio, bado, verčiami plušti iki išsekimo. Stovyklų administracija vokiečių moteris išnaudojo seksualinėms paslaugoms, žadėdama įvairių lengvatų. Tarp kalinčių vyrų taip pat formavosi hierarchija, vystėsi patys įvairiausi santykiai – nuo bičiuliškų iki priešiškų. Siaubingos sąlygos vienus nužmogino, o kitus sutaurino.

Tame raudonajame košmare, kai likimo bičiulius šienavo mirties dalgis, Horstui pasisekė – jis liko gyvas. Prie to nemažai prisidėjo dvasios grūdinimas, smalsaus jaunuolio pokalbiai su kalinčiais dvasininkais, patraukusiais jį į tikėjimą. Pamažu iš vaikino, Vokietijoje auklėto didžiavokiškos arogancijos dvasia, gimė vyras, gebantis atjausti svetimą skausmą, suvokiantis jo likimą lėmusį priežasčių ir pasekmių dėsnį.

Horstas Gerlachas į Rytų Vokietiją grįžo 1946 m. pabaigoje, sovietų tardytojams taip ir nepavykus jam primesti tarnystės hitleriniam režimui. Tačiau jo dar laukė sunki kelionė į Vakarus, o paskui ir už Atlanto, kur tapo krikščionių dvasininku. Prisiminęs savo kančios ir skausmo kupiną gyvenimą, jis rašė: „Pamažu tvirtai įtikėjau. Prisiminiau daugelį esminių savo gyvenimo virsmų. Išdidus vokietis, griežtas nacionalistas, žydų nekenčiantis nusidėjėlis, militaristas, rusų priešas… Visi šie mano įvaizdžiai nuolatos varžėsi vienas su kitu. Susimąsčiau, ar nevertėtų jų atmesti ir pakeisti kuo nors prasmingiau. „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, teatsiliepia. Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Apr 22,17). Šie žodžiai iš Apreiškimo Jonui privertė susimąstyti.“

Informacijos šaltinis – leidykla „Briedis”

2022.10.14; 07:06

Aktualijos

Antakalnio kapinėse Vilniuje uždengiamas paminklas sovietų kariams. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ketvirtadienį juodais audeklais pradėtos dengti Antakalnio kapinėse esančios Antrojo pasaulinio karo sovietų karius vaizduojančios stelos.
 
Taip sostinės savivaldybė reaguoja į incidentą, kai necenzūriniais žodžiais buvo aprašinėtas memorialas sovietų kariams. Dėl saugumo ketinama įrengti ir vaizdo stebėjimo kamerą. Artimiausioje ateityje ketinama šias sovietinius karius vaizduojančias stelas nukelti.
 
„Šį rytą „Grindos“ darbuotojai uždengė 6 sovietų karius vaizduojančias stelas. Tam panaudota storesnio pluošto agroplėvelė. Siekdami apsisaugoti nuo galimų vandalizmo aktų, memorialo apylinkėse taip pat įrengėme vaizdo stebėjimo kamerą. Ji veiks tiek prevenciškai, tiek ir padedant nustatyti kaltininkus, jei incidentai kartotųsi“, – Eltai teigė Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas.
 
ELTA primena, kad praėjusią savaitę paminklas sovietų kariams buvo apipaišytas necenzūriniu žodžiu.
 
Praėjusios savaitės trečiadienį Antakalnio kapinėse esančias Antrojo pasaulinio karo sovietų karius vaizduojančias stelas nuspręsta perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Toks sprendimas buvo reikalingas tam, kad šešios stelos būtų nukeltos. Tą padaryti planuota iki lapkričio 1-osios. Tačiau suplanuotus darbus sutrikdė tai, kad Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių komitetas pranešė apie memorialui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Į šią instituciją kreipėsi etniniais rusais prisistatę asmenys. Kazimieras Juraitis, Dmitrijus Glazkovas, Tatyana Brandt ir Anastasiya Brandt, skundžiasi, kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas demontuoti stelas Antakalnio kapinėse pažeidžia jų tautinių mažumų teises ir teisę privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
 
Reaguodama į sprendimą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, Teisingumo ministerija  (JT) Žmogaus teisių komitetui pateikė Lietuvos poziciją. Teisingumo ministrės Ewelina Dobrowolskos teigimu, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos remiantis klaidinančia informacija.
 
Praėjusią savaitę R. Šimašius teigė, kad siekiant įgyvendinti sprendimą dėl stelų nukėlimo, dar reikės sulaukti JT Žmogaus teisių komiteto atsakymo. Ketinama, kad stelų išgabenimo darbai bus pradėti lapkričio mėnesį.
 
Nukelti 6 Antrojo pasaulinio karo sovietų karius vaizduojančias stelas sostinės Taryba vienbalsiai nusprendė dar birželio pradžioje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.10.13; 10:30
Aktualijos

Necenzūriniais žodžiais aprašinėtas memorialas sovietų kariams. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.

Antakalnio kapinėse esančias ir Antrojo pasaulinio karo sovietų karius vaizduojančias stelas Vilniaus miesto savivaldybė audeklu ketina uždengti jau kitą savaitę. Reaguojant į incidentą, kai necenzūriniais žodžiais buvo aprašinėtas memorialas sovietų kariams, taip pat ketinama įrengti vaizdo stebėjimo kamerą.
 
„Kol taikomos laikinosios apsaugos priemonės, stelos bus uždengtos. Tokią priemonę ketiname naudoti nuo kitos savaitės iki paminklo nukėlimo darbų. Taip pat įrengsime vaizdo stebėjimo kamerą, kuri padės apsisaugoti nuo galimų vandalizmo aktų“, – Eltai teigė Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Gabrielius Grubinskas.
 
Toks sprendimas priimtas laukiant Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių komiteto nutarimo. Kaip trečiadienį sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius, sprendimas nukelti stelas priimtas siekiant neerzinti žmonių ir apsaugoti objektus nuo vandalizmo aktų. ELTA primena, kad šią savaitę paminklas sovietų kariams buvo apipaišytas necenzūriniu žodžiu.
 
Šios savaitės trečiadienį Antakalnio kapinėse esančias Antrojo pasaulinio karo sovietų karius vaizduojančias stelas nuspręsta perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Kaip teigė R. Šimašius, priėmus sprendimą, dar reikės sulaukti JT Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) atsakymo. Ketinama, kad stelų išgabenimo darbai bus pradėti lapkričio mėnesį.
 
Nukelti 6 Antrojo pasaulinio karo sovietų karius vaizduojančias stelas sostinės Taryba vienbalsiai nusprendė dar birželio pradžioje.
 
Vis tik, Vilniaus miesto savivaldybei pranešus, kad paminklas turėtų būti nukeltas spalio mėnesį, sprendimui oponuojantys asmenys kreiptasi į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetą. Pareiškėjai prisistatė etniniais rusais. Kazimieras Juraitis, Dmitrijus Glazkovas, Tatyana Brandt ir Anastasiya Brandt, skundžiasi, kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas demontuoti stelas Antakalnio kapinėse pažeidžia jų tautinių mažumų teises ir teisę privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
 
Reaguodama į sprendimą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, antradienį Teisingumo ministerija pateikė Lietuvos poziciją. Teisingumo ministrės Ewelina Dobrowolskos teigimu, Lietuvos pozicijoje yra pažymima, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos remiantis klaidinančia informacija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.10.07; 08:00
Aktualijos

Kultūros ministras Simonas Kairys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kultūros ministras Simonas Kairys ragina suvaldyti emocijas dėl pristabdytų Antakalnio kapinėse esančio memorialo nukėlimo darbų po to, kai buvo kreiptasi į Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių komitetą (ŽTK). Ministras pabrėžia, jei laikinąsias apsaugos priemones Antakalnio kapinių memorialams pritaikiusi tarptautinė organizacija nesupranta, kam skirti Rusijos paminklai, Lietuva turi kantrybės teisiniu keliu tai argumentuotai paaiškinti.
 
Vilniaus miesto savivaldybei pranešus, kad paminklas turėtų būti nukeltas spalio mėnesį, buvo kreiptasi į JT ŽTK. Kreipęsi pareiškėjai, įvardijami kaip etniniai rusai, Kazimieras Juraitis, Dmitrijus Glazkovas, Tatyana Brandt ir Anastasiya Brandt, skundžiasi, kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas demontuoti stelas Antakalnio kapinėse pažeidžia jų tautinių mažumų teises ir teisę privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Po kreipimosi paminklui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemones. Ministras teigia, kad tokios situacijos buvo galima tikėtis.
 
„Aš kažko panašaus laukiau ir man tai nėra jokia nuostaba, nes tokia šalis kaip Rusija tikrai turi sugalvoti kažkokią intrigą. Pažiūrėkime ir pavardes žmonių, kurie čia sugalvojo teikti tokį skundą. (…) Tai turime suvaldyti emocijas, labai aiškiai sudėlioti procesus, atskirti, kas yra kas“, – ketvirtadienį „Žinių radijui“ teigė S. Kairys.
 
„Tikrai aš maniau, kad žymiai anksčiau turėsime tokią situaciją, kokią turime dabar su Antakalnio memorialu. Bet visgi reikia labai aiškiai suprasti dalykus ir juos kantriai kartoti – Lietuva nepažeidžia jokios Ženevos konvencijos. Ženevos konvencijoje yra labai aiškiai parašyta, kaip yra gerbiami karių kapai ar laidojimo vietos ir visa tai yra užtikrinama“, – pridūrė ministras .
 
Teisingumo ministerija taip pat kreipėsi į JT ŽTK ir Lietuvos pozicijoje pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos remiantis klaidinančia informacija. Todėl, S. Kairio teigimu, jei pasaulinės organizacijos nesupranta, kam yra skirti sovietiniai paminklai, Lietuva yra pasiryžusi savo poziciją išdėstyti teisiniu keliu.
 
„Rusija ir dabar tebenaudoja tą pačią retoriką kaip ir Stalino laikais, kad tai yra paminklai pagerbti išvaduotojus, išlaisvintojus, Didžiojo karo didvyrius, tai nežinau. Lietuva puikiai supranta, kas tai per kalbėjimas ir kam tie simboliai reikalingi, o jei nesupranta pasaulinės organizacijos, mes turime kantrybės ir teisiniu keliu visą tai argumentuotai paaiškinti“, – teigė S. Kairys.
 
ELTA primena, kad pirkimas dėl stelų Antakalnio kapinėse nukėlimo ir išvežimo bei atminimo demontavimo ir sumontavimo rugsėjo pabaigoje baigėsi – jo laimėtojas UAB „Vilniaus BDT“ pasirašė sutartį. Nukelti 6 Antrojo pasaulinio karo sovietų karius vaizduojančias stelas sostinės Taryba vienbalsiai nusprendė dar birželio pradžioje. Kiek anksčiau jos buvo išbrauktos iš nekilnojamųjų kultūros vertybių registro.
 
Vis tik, Vilniaus miesto savivaldybei pranešus, kad paminklas turėtų būti nukeltas spalio mėnesį, buvo kreiptasi į Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių komitetą (ŽTK). Kreipęsi pareiškėjai, įvardijami kaip etniniai rusai, Kazimieras Juraitis, Dmitrijus Glazkovas, Tatyana Brandt ir Anastasiya Brandt, skundžiasi, kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas demontuoti stelas Antakalnio kapinėse pažeidžia jų tautinių mažumų teises ir teisę privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Juos atstovauja – Stanislovas Tomas, kuriam 2016 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra uždraudęs atstovauti pareiškėjams minėtame teisme.
 
Reaguodama į sprendimą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, antradienį Teisingumo ministerija pateikė Lietuvos poziciją. Teisingumo ministrės Ewelina Dobrowolskos teigimu, Lietuvos pozicijoje yra pažymima, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos remiantis klaidinančia informacija.
 
Rugilė Augustaitytė (ELTA)
 
2022.10.05; 10:44
Žurnalisto užrašai

Mėmelio šturmo blefas. Knygos viršelis. Leidykla „Briedis”

Leidykla „Briedis“ pristato Mindaugo Milinio ir Antano Verkelio istorinę dokumentinę knygą „Mėmelio šturmo blefas“.

Tai knyga apie Antrojo pasaulinio karo mūšius dėl Klaipėdos tarp Raudonosios armijos ir Vermachto. Nors nuo šių tragiškų įvykių praėjo beveik aštuoniasdešimt metų, tačiau stebėdami dabartinius įvykius Ukrainoje matome besikartojančią istoriją. Rusų kareivio genetinė atmintis niekur nedingo. Patologiškas žiaurumas pasireiškė ne Sirijoje ar Čečėnijoje, o kur kas anksčiau. Ilgus metus Maskvos propaganda skelbė, kad Raudonoji armija „išvadavo“ sovietinę Lietuvą iš nacių jungo ir grąžino jai Klaipėdą. Tačiau iš tiesų vienus okupantus pakeitė kiti. Ir neaišku, kurie iš jų blogesni. Artėjant sovietinei ordai, Lietuvos kelius užplūdo nuo „išvaduotojų“ bėgančių žmonių vilkstinės. Ten, kur pražygiavo Raudonoji armija, liko liepsnojančios sodybos, sugriauti miestai ir miesteliai, išžudytos ištisos šeimos. Pasiekusios tuometinę Vokietijos sieną, iki dantų ginkluotos gaujos dar labiau sužvėrėjo. Sovietų tankai važiavo nesirinkdami kelio, vikšrais traiškydami besitraukiančias civilių vilkstines. Raudonarmiečiai ieškojo trofėjų, plėšė ir griovė, prievartavo ir žudė moteris, vaikus, senelius. Analogijų su šiandien vykstančiu karu Ukrainoje galima rasti ir sovietų kariaunos veiksmuose Antrajame pasauliniame kare.

1944 m. rudenį Josifas Stalinas Žemaitijoje suplanavo didžiulę Mėmelio (Klaipėdos) puolamąją operaciją. Spalio 5 d. milžiniška armada – per  621 000 kareivių, 9300 artilerijos pabūklų ir 1340 tankų – tiesiog nušlavė kelias Vermachto divizijas. Po penkių dienų Raudonoji armija priartėjo prie Baltijos jūros. Atrodė, kad Klaipėda bus užimta per kelias valandas. Uostamiestį puolė milžiniška 1-ojo Pabaltijo fronto grupuotė: 43-ioji ir 5-oji gvardijos tankų armijos, sustiprintos artilerijos daliniais, – iš viso apie 116 300 karių, apie 600 tankų ir savaeigių pabūklų. Iš oro puolimą rėmė 3-ioji oro armija ir Baltijos laivyno aviacija. Miesto stojo ginti kelios nepilnos Vermachto divizijos – apie 12 500 karių. Puolančiųjų kiekybinė persvara buvo stulbinama – devynis kartus didesnė nei besiginančiųjų. Raudonoji armija puolė bangomis ir savo karių lavonais užvertė Mėmelio prieigas. Spalio 22 d. Mėmelio puolamąją operaciją sovietai buvo priversti nutraukti, nors Klaipėdos užimti taip ir nepavyko. Nutraukti operaciją privertė patirti milžiniški nuostoliai.

Sovietų pusėje vien žuvusiųjų ir dingusiųjų be žinios – apie 4000 žmonių, sužeista apie 9000 karių.  Vermachto nuostoliai dešimteriopai mažesni. Sovietų 5-oji gvardijos tankų armija neteko daugiau kaip pusės tankų.

Žlugusį mėginimą užimti Mėmelį sovietai bandė pavaizduoti kaip pergalę. Esą miestas buvo sėkmingai apsuptas, o armijų grupė „Šiaurė“ atkirsta nuo Rytų Prūsijos. Klaipėdą sovietai užėmė tik 1945 m. sausio 28 d. naktį, Vermachto įgulai atsitraukus į Rytų Prūsiją. 1.25 val. nakties paskutiniai vokiečių daliniai paliko uostą ir raudonarmiečiai įžengė į tuščią miestą. Žodžiu, „šlovingas“ Klaipėdos šturmas – tai pasakos sovietinei liaudžiai. Daugumą nuostolių sovietai patyrė jau po sausio 28 d. nuo minų sprogimų, beieškodami trofėjų ir plėšikaudami.

Knyga „Mėmelio šturmo blefas“ parašyta remiantis istoriniais dokumentais ir amžininkų atsiminimais. Ją papildo šimtai iliustracijų bei žemėlapių.

Informacijos šaltinis – leidykla „Briedis”

2022.05.28; 07:00

Politinės intrigos

Vytautas Leščinskas, šio laiško autorius

Šiandien, 2022-04-07, per LRT radiją transliuotame pokalbyje apie rengiamą vadinamąjį desovietizacijos įstatymą Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis pareiškė, kad jokiu būdu negalima liesti sovietų karių kapinių.

Taip, jei kapinės yra deramoje vietoje, su šia mintimi būtų galima sutikti (žinoma, pašalinus iš jų visus sovietų okupaciją šlovinančius paminklus).

Tačiau pažiūrėkime, kokiose teritorijose tos kapinės plyti: daugiausia miestų ir miestelių centrinėse aikštėse, neretai greta bažnyčių. Ar tai deramos vietos masinėms sovietų karių kapinėms? Taip okupantų elgtasi, aišku, tyčia, siekiant kuo labiau sugniuždyti, pažeminti pamintos šalies gyventojus.

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko nuotr.

Savaime peršasi išvada: netinkamose vietose įrengtas sovietų karių kapines reikia iškeldinti už miestų ir miestelių ribų, suprantama, civilizuotai, išsaugant palaidotųjų aatminimo ženklus – lenteles su vardais, pavardėmis ir t. t. (išskyrus propagandinę sovietinę atributiką). 

Kodėl apie tai nedrįso užsiminti nė vienas iš šio pokalbio dalyvių? Ar tai nėra aiškus požymis, kad net, sakytum, pažangių, gerai žinomų intelektualų, visuomenininkų, – tokių, kaip Andrius Tapinas, Paulė Kuzmickienė, Vytautas Juozapaitis, – mąstysenoje vis dar slūgso okupacijos metais įbrukto sovietinio supratimo apie kultūros paveldo vertybes įšalas?

Vytautas Leščinskas, žurnalistas ir rašytojas

2022.04.07; 13:41