Rankas šalin nuo Ukrainos. Slaptai.lt foto Savo asmeninėje Facebook paskyroje radau pranešimą apie spektaklį, kurio premjerą bus galima išvysti balandžio 9-ąją. Spektaklio pavadimimas: „Saša, išnešk šiukšles”. Spektaklis bus rodomas Valstybinio Mažojo teatro scenoje. O juk reikėtų būtinai pamatyti. Kodėl? Štai tos priežastys…
Gintaras Visockas
… Ukraina, 2014-ieji. Saša, jau kuris laikas anapilin iškeliavęs karininkas, yra visiškai įsitikinęs, kad mirtis – anaiptol nepakankamas pasiteisinimas tam, kuris prisiekė ginti savo tėvynę, ypač po šeštosios mobilizacijos. Dėl to jis yra pasiryžęs grįžti į šį pasaulį, į politinių neramumų kamuojamą Ukrainą, ir eiti į karo mūšio lauką. Jo žmona bei nėščia podukra su tuo nesutinka, jos nenori dar kartą patirti netekties skausmo. Moterys prieštarauja savanaudiškai vyrų pasaulio logikai, pagal kurią jos tegali laukti ir gedėti – ir vis tiek (iš)gyventi sudėtingiausiomis sociopolitinėmis bei asmeninėmis aplinkybėmis. Ukrainiečių skausmas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka, daryta Vilniuje parodos apie Ukrainą metu.
Kovo 1 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre turėjo prasidėti vieno iš naujosios Ukrainos režisierių bangos lyderių Staso Žyrkovo (Stas Zhyrkov) statomo spektaklio САША, ВИНЕСИ СМІТТЯ („Saša, išnešk šiukšles“) pagal ukrainiečių dramaturgės Natalijos Vorožbit (Natalya Vorozhbit) pjesę repeticijos. Tačiau Rusijai pradėjus visą pasaulį sukrėtusį karą Ukrainoje, šios šalies vyrai liko ginti savo žemės. Ukrainos teatro žmonės, daliję save žiūrovams, šiandien taip pat yra kariai. Tarp jų – ir rež. S. Žyrkovas. Tuo metu, kai jo šeima yra saugi Lietuvoje, jis liko ten, kur kaukia sirenos ir virš galvų lekia raketos… „Gyvenimas čia telpa vos į du krepšius, kurių viename – drabužiai pasikeisti, kitame – dokumentai. Visa kita, pasirodo, neturi reikšmės. Mūsų ratas čia – labai aiškus ir apibrėžtas – gyvename trumpais atstumais tarp pavojaus signalų ir žinučių šeimai bei artimiesiems, o svajonės staiga tapo labai paprastos – kad visi liktume gyvi ir saugūs. Tik tiek“, – sako rež. S. Žyrkovas. Krymo pusiasalis – tai Ukraina
Eskizas „Saša, išnešk šiukšles“ pernai tapo vienu iš festivalio „DramaFest“ nugalėtojų. 2022 m. šis eskizas taps Valstybinio Vilniaus mažojo teatro repertuariniu spektakliu. Nepaisant susiklosčiusios situacijos, nutarta repeticijas tęsti ir užbaigti režisieriaus pradėtą darbą. Rež. S. Žyrkovas dalyvauja repeticijose nuotoliniu būdu. „Repeticijos teatre, tos dvi valandos kasdien, man leidžia patikėti, kad aš dar kažką sugebu, kad dar galiu būti kažkuo naudingas, dar turiu profesiją, ypač dėl to, kad ji tokia efemeriška. Tai vienas iš labiausiai mane palaikančių dalykų šiuo sudėtingu laiku“, – teigia rež. S. Žyrkovas.
Spektaklis САША, ВИНЕСИ СМІТТЯ („Saša, išnešk šiukšles“) yra apie tai, kaip gyventi praradus žmogų, kaip susitaikyti su jo mirtimi, išėjimu: „Man atrodo, kad su artimų žmonių netektimi iki galo susitaikyti visgi neįmanoma. Pjesėje paliečiama mirties tema šiomis dienomis yra itin aktuali, mat dabar mirtis labai priartėjo, jos baimę, alsavimą mes jaučiame kasdien“, – teigia rež. S. Žyrkovas.
Pasak režisieriaus, dramaturgė Natalija Vorožbit savo pjesėje remiasi gogoliška tradicija – čia esama ir mistikos, ir humoro. Pirmoje pjesės dalyje pas Katią ir Oksaną (žmoną ir podukrą) ateina Saša – iš pradžių net sunku suprasti, kad jis miręs. Antroje dalyje veiksmas vyksta kapinėse, ir tarsi bandoma susitaikyti su aplinkybėmis. Galiausiai trečiojoje dalyje kalbama apie 2014 metus – Maidaną. Ši tema labai aktuali šiuo metu, mat milijonai žmonių dabar patiria tą patį košmarą, kuris daugelį palietė jau anuomet, – praranda artimuosius, namus, savo žemę. Jie nežino, ar galės ir turės kur grįžti. Kita vertus, spektaklis turi ir neabejotiną istorinę misiją, perspektyvą – čia parodoma, nuo ko viskas prasidėjo – paliečiamas pradinis šių dienų karo taškas, kurį mes visi tąkart pražiūrėjome… Rusijos ambasada Vilniuje – Ukrainos Didvyrių gatvėje. Sauliaus Žiūros nuotr.
*Šio spektaklio režisierius S. Žyrkovas liko Ukrainoje ginti savo žemės, tačiau kūrybos procesas nenutrūko. Režisieriui stebint repeticijas bei dalyvaujant jose nuotoliniu būdu, baigtas vienas kūrybos proceso etapas, kurio rezultatas – spektaklis, gimęs karo sąlygomis, – pristatomas žiūrovams.
Natalija Vorožbit
САША, ВИНЕСИ СМІТТЯ („Saša, išnešk šiukšles“)
Režisierius – Stas Žyrkov (Ukraina),
Kompozitorius – Bohdan Lysenko (Ukraina)
Scenografas, kostiumų dailininkas – Artūras Šimonis
Virtualios ceremonijos metu penktadienio vakarą Kauno teatralams už įsimintiniausius 2020 metų scenos meno kūrinius įteikti „Fortūnų“ apdovanojimai. Tiesiogiai internetu transliuotą šventę surengė Kauno miesto savivaldybė bei jos įsteigtas Kauno miesto kamerinis teatras.
Nuo 1996-ųjų apdovanojimų laureatams kasmet įteikiamos skulptoriaus Stasio Žirgulio kurtos „Fortūnos“ statulėlės, diplomai, o „Padėkos Fortūna“ teatro meno kūrėjui ar kūrėjai atitenka už viso gyvenimo nuopelnus.
ELTA jau skelbė, kad šiemet apdovanojimų konkurse dalyvavo 7 profesionalaus teatro įstaigos – Kauno valstybinis lėlių teatras, Kauno miesto kamerinis teatras, Kauno šokio teatras „Aura“, Kauno valstybinis muzikinis teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras ir asociacija „Teatronas“. Komisijai, kurią sudarė teatrologės dr. Rūta Mažeikienė (pirmininkė), dr. Jurgita Staniškytė ir dr. Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, muzikologė Beata Baublinskienė ir architektas Linas Tuleikis, pateikta vertinti 12 sceninių kūrinių.
„Fortūnos“ statulėlėmis apdovanotos dvi kūrybinės komandos. Apdovanojimas įteiktas spektaklio vaikams „M♥Š“ (Kauno valstybinis lėlių teatras) kūrybinei grupei, taip pat už judesio, vaizdo ir garso sintezę apdovanota spektaklio „Begalybės“ (Kauno šokio teatras „Aura“) kūrybinė komanda.
Tradiciškai baigiamajame Kaune kasmet organizuojamos Teatro savaitės, skirtos Tarptautinei teatro dienai pažymėti, renginyje penktadienį įteiktos ir 4 individualios „Fortūnos“. Režisierius Antanas Obcarskas apdovanotas už spektaklio „Batsiuviai“ režisūrą (Nacionalinis Kauno dramos teatras). Už tame pačiame spektaklyje sukurtą Roberto Skurvio vaidmenį „Fortūna“ įteikta aktoriui Sauliui Čiučeliui. Tokiu pačiu apdovanojimu įvertinta spektaklio kūdikiams „Pasaulėliai“ (Kauno valstybinis lėlių teatras) idėjos autorė, režisierė ir choreografė Birutė Banevičiūtė.
O pats iškilmingiausias („Padėkos Fortūnos“) apdovanojimas įteiktas choreografei Birutei Letukaitei-Komskienei, Kauno šokio teatro „Aura“ direktorei ir meno vadovei, už ilgametį indėlį į Lietuvos šiuolaikinio šokio meną ir Kauno miesto kultūrinio gyvenimo puoselėjimą.
Dar keli kūryba Kaune pernai pasižymėję teatro menininkai buvo apdovanoti diplomais. Vienas iš jų įteiktas aktorei Gretai Šepliakovaitei už vaidmenis spektakliuose „Pirmeiviai“ ir „Elektra“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras). Diplomu apdovanotas ir aktorius Deividas Breivė už vaidmenis spektakliuose „Pirmeiviai“, „Elektra“, „Batsiuviai“ bei „Iš kūno ir kraujo“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras). Už kūrybą šiuolaikinio cirko spektaklyje „Where do I Connect?“ (spektaklio autoriai Džiugas Kunsmanas, Adrian Carlo Bibiano) tokį patį apdovanojimą pelnė aktorius ir akrobatas Dž. Kunsmanas. Diplomu taip pat įvertintas Auksinių scenos kryžių nominantas, kompozitorius Andrius Šiurys už muziką spektakliui „Kafka Insomnia“ (Kauno miesto kamerinis teatras ir „Kosmos Theatre“).
Šių metų apdovanojimų ceremoniją, kaip praneša Kauno kamerinio teatras, režisavo teatro režisierius, dramaturgas, gatvės meno kūrėjas Linas Jurkštas. Apdovanojimų ceremoniją vedė aktorius Aleksandras Kleinas. Muzikinius sveikinimus teatralams parengė solistė Marija Arutiunova drauge su Kauno bigbendu bei šokio teatras „Aura“.
Tarptautinei teatro dienai skirtos Teatro savaitės programą rengė 10 Kauno kultūros organizacijų, pakvietusios šio meno gerbėjus net į 20 renginių. Tiek pramoginiai renginiai, spektaklių (tarp jų – ir premjerinių) peržiūros, parodos ar proginių kūrybinių dirbtuvių veikla dėl galiojančių karantino apribojimų kėlėsi į virtualią erdvę.
Teatro skulptūros. Slaptai.lt nuotr.
Kultūros ministerija sulaukė 75 siūlymų skirti Profesionaliojo scenos meno premijas už 2020 m. darbus. Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Profesionaliojo scenos meno premijos laureatams bus įteiktos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Renginį tiesiogiai transliuos LRT.
Premijų už reikšmingiausius einamųjų metų darbus, išskirtinius profesinius laimėjimus ir premijos už ilgametį indėlį į scenos meną laureatams bus įteikiami atminimo ženklai – „Auksinis scenos kryžius“, o už naujų sceninės išraiškos formų paieškas – atminimo ženklas „Boriso Dauguviečio auskaras“.
Šiais apdovanojimais siekiama įvertinti 2020 m. profesionaliojo scenos meno srities kūrėjų, tyrėjų ir kitų meno srities darbuotojų reikšmingiausius metų darbus ir išskirtinius profesinius laimėjimus dramos, operos, operetės ir miuziklo, baleto, šokio, lėlių ir objektų teatro, teatro vaikams ir jaunimui srityse bei juos paskatinti. Kaip ir kasmet, bus skiriama ne daugiau kaip 17 premijų.
Siūlymus skirti premijas vertino komisija, kurioje – devyni teatro, šokio, dailės ir muzikos ekspertai: Margarita Alper, Silvija Čižaitė-Rudokienė, Monika Jašinskaitė, Lina Klusaitė, Rasa Murauskaitė, Martynas Petrikas, Evgeniya Shermeneva, Janina Stankevičienė ir Birutė Ukrinaitė-Garbačiauskienė.
Kultūros ministerija skelbia nominantų (išskyrus Padėkos premijos ir Boriso Dauguviečio auskaro) sąrašą:
Režisūra
Antanas OBCARSKAS už spektaklius „Alisa“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ir „Batsiuviai“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras ir teatras „Utopia“);
Krystian LUPA už spektaklį „Austerlicas“ (Valstybinis jaunimo teatras);
Dalius ABARIS už operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras).
Moters vaidmuo
Aistė ZABOTKAITĖ už Alisos vaidmenį spektaklyje „Alisa“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras);
Danutė KUODYTĖ už auklės Veros vaidmenį spektaklyje „Austerlicas“ (Valstybinis jaunimo teatras);
Viktorija KUODYTĖ už Svetos Salmanovos vaidmenį spektaklyje „Žmogus iš žuvies“ (Valstybinis jaunimo teatras).
Vyro vaidmuo
Vytautas ANUŽIS už Franko Bertono vaidmenį spektaklyje „Alisa“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras);
Matas DIRGINČIUS už Benua vaidmenį spektaklyje „Žmogus iš žuvies“ ir Maksimiliano Austerlico vaidmenį spektaklyje „Austerlicas“ (Valstybinis jaunimo teatras);
Sergejus IVANOVAS už Žako Austerlico vaidmenį spektaklyje „Austerlicas“ (Valstybinis jaunimo teatras).
Aktorių ansamblis
Aktorių ansamblis spektaklyje „Irano konferencija“ (Juozo Miltinio dramos teatras);
Aktorių ansamblis spektaklyje „Kvėpuojame drauge“ (Lietuvos rusų dramos teatras);
Aktorių ansamblis spektaklyje „Respublika“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir Münchner Kammerspiele).
Scenografija
Lauryna LIEPAITĖ už scenografiją spektakliams „Alisa“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ir „Batsiuviai“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras ir teatras „Utopia“);
Fabien LÉDÉ už scenografiją spektakliui „Respublika“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir Münchner Kammerspiele);
Sigita ŠIMKŪNAITĖ ir Dalius ABARIS už scenografiją operai „Skrajojantis olandas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras).
Vaizdo projekcijos
Mikas ŽUKAUSKAS už vaizdo projekcijas spektakliui „Austerlicas“ (Valstybinis jaunimo teatras);
Adomas GUSTAINIS ir Karol RAKOWSKI už vaizdo sprendimus spektakliui „Respublika“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir Münchner Kammerspiele);
Gediminas VANSEVIČIUS, Dinas MARCINKEVIČIUS ir Paulius OFICEROVAS už vaizdo sprendimus spektakliui „Už geresnį pasaulį“ (Artūro Areimos teatras).
Muzika spektakliui
Arturas BUMŠTEINAS už muziką spektakliams „Austerlicas“ ir „Urbančičiaus metodas“ (Valstybinis jaunimo teatras);
Antanas JASENKA už muziką šokio spektakliui „Begalybės“ (Kauno šokio teatras „Aura“);
Andrius ŠIURYS už muziką vizualiniam gyvos muzikos spektakliui „Kafka Insomnia“ („Kosmos Theatre“ ir Kauno miesto kamerinis teatras).
Solistė
Joana GEDMINTAITĖ už Anos Bolein vaidmenį operoje „Ana Bolena“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras);
Asmik GRIGORIAN už Polinos vaidmenį operoje „Lošėjas“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras);
Inesa LINABURGYTĖ už Bobulytės vaidmenį operoje „Lošėjas“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).
Solistas
Vladimiras PRUDNIKOVAS už Generolo vaidmenį operoje „Lošėjas“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras);
Tadas GIRININKAS už Dalando vaidmenį operoje „Skrajojantis olandas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir Henriko vaidmenį operoje „Ana Bolena“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras);
Almas ŠVILPA už Olando vaidmenį operoje „Skrajojantis olandas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras).
Choreografija
Erika VIZBARAITĖ už choreografiją tiriamajam šokio spektakliui „Apnea“;
Maciej KUŹMIŃSKI už choreografiją šiuolaikinio šokio spektakliui „i (aš)“ (Šeiko šokio teatras ir Maciej Kuźmiński Company);
Robert BONDARA už choreografiją šokio spektakliui „Faustas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras).
Šokėja
Marija IVAŠKEVIČIŪTĖ už vaidmenį šokio spektaklyje „Klajojančios kopos“ (Šeiko šokio teatras);
Oleksandra BORODINA už Margaritos vaidmenį šokio spektaklyje „Faustas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras);
Kristina GUDŽIŪNAITĖ už Žizel vaidmenį balete „Žizel“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).
Šokėjas
Niels CLAES už vaidmenis šiuolaikinio šokio spektakliuose „i (aš)“ (Šeiko šokio teatras ir Maciej Kuźmiński Company) ir „Klajojančios kopos“ (Šeiko šokio teatras);
Romanas SEMENENKO už Fausto vaidmenį šokio spektaklyje „Faustas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras);
Genadij ŽUKOVSKIJ už Alberto vaidmenį balete „Žizel“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).
Jaunoji menininkė / Jaunasis menininkas
Dramaturgas Laurynas ADOMAITIS už dramaturgiją spektakliui „Alisa“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras);
Operos solistas Paulius PRASAUSKAS už Lordo Rošforo vaidmenį operoje „Ana Bolena“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras);
Režisierė Eglė ŠVEDKAUSKAITĖ už spektaklio „Žmogus iš žuvies“ režisūrą (Valstybinis jaunimo teatras).
Spektaklis vaikams ir jaunimui
„Didysis sprogimas“ (režisierius Zvi SAHAR, Klaipėdos lėlių teatras ir Itim Ensemble);
„MŠ“ (režisierius Andrius ŽIURAUSKAS, Kauno valstybinis lėlių teatras);
„Pasaulėliai“ (režisierė Birutė BANEVIČIŪTĖ, Kauno valstybinis lėlių teatras).
Pandemijai atsparus teatras
Teatrinė instaliacija „fabrica“ (režisierius Naubertas JASINSKAS, Jono Meko vizualiųjų menų centras);
Eidamas Katedros aikšte išvydau nuotrauką – Popiežiaus Jono Pauliaus II portretą. Tai buvo ypatinga nuotrauka: užrašas kvietė, ragino, drąsino – nebijokite! Ar begali būti gražesnis, prasmingesnis linkėjimas? Tokį padrąsinimą džiugu išgirsti. Išties – kodėl turime gyventi susigūžę? Būkime atkaklesni, gajesni, tvirtesni. Drąsiau žvelkime tiek į savo asmeninę, tiek į Lietuvos ateitį!
Vaikščiodamas po Vilnių ir besidžiaugdamas priartėjusia vasara pastebėjau dar keletą dėmesį patraukusių vaizdų. Pavyzdžiui, tie vaikinai ir merginos, iš visų pusių apsėdę paminklą – gražu ar ne? Nieko smerktino, kai paaugliai taip arti … paminklo. Bet ar jie – tikrai arti Lietuvos istorijos? Ar jie žino, kas buvo Karalius, kurio paminklo papėdėje jie džiaugiasi jaunyste? Ar jie bent nutuokia, ką šis karžygys gero nuveikė Lietuvai? O gal tik pablevyzgos, prišnerkš, prispjaudys, ir tada patrauks savais keliais?
Praėjau ir pro Jaunimo teatrą, tarsi visų pamirštą, vienišą. Nebeprisimenu, kada paskutinį sykį svečiavausi šiame teatre. Kaltas, žinoma, ne vien koronavirusas. Kadaise į teatrą, ne vien – Jaunimo, susiruošdavau kartą per mėnesį. Kokių puikių, visam gyvenimui įsiminusių vaidinimų mačiau?! Prisimenu jaudulį, kuris apimdavo peržengus teatro slensktį, kai imdavo gesti šviesos, prasiskirdavo užuolaidos… Net kolekcionavau teatro lankstinukus, kuriuose buvo užrašyta, kas parašė dramą, kas – spektaklio režisierius, kokie aktoriai vaidina…
Dabar – aplenkiu visus teatrus. Tiesiog bijau išvysti tas neva šiuolaikiškas, neva prasmingas modernybes – skeryčiojimus, šūkaliojimus, drabužių draskymus. Sykį nudegiau, nutaręs pažiūrėti labai garbinamo, neva gilaus režisierio spektaklį. Anksčiau gilius jausmus išreikšdavo subtiliai: ašara, nežymiu rankos mostu, vienui vienu žingsniu, galų gale – tylėjimu. Dabar kažkodėl reikia lakstyti po sceną, klykti tarsi išprotėjusiam, keiktis tarsi vežikui…
Ne, tokius „spektaklius” aplenkiu iš tolo. Nenoriu, kad jie bjaurotų atminty pasilikusių anų, tikrųjų, spektaklių grožį…
