Stadionas. Netoliese – Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Stadionas

Nesitikėjau, kad iš darbo sugrįžęs tėvas puls bartis.

Pikti tėvo žodžiai ir skaudino, ir glumino. Juk aš – rimtas ligonis. Stipriausiai peršalau. Perštėjo gerklę, kosėjau, čiaudėjau, šoktelėjo temperatūra. Dar pridėkite galvos sopulį, silpnumą, ir suprasite, kaip sumautai jaučiausi.

Kad parėjęs tėvas ims prikaišioti, nė neįtariau. Tuo metu man labiausiai rūpėjo mama. Gaila jos. Ji vėl turėsianti vargo. Teks kviesti daktarę, ieškoti vaistų, gal ant nugaros trumpam prilipins deginančius garstyčių lapus, puls virti karšo pieno su medumi. Taip nutikdavo visuomet, kai iš kojų išversdavo gripas.

Mama niekuomet nerodydavo pykčio. Žinoma, nedžiūgaudavo, nes tikrai per dažnai sergąs, bet ir nepriekaištaudavo turinti niekam tikusį sūnų. Mama tiesiog susikrimsdavo. 

Ir tėvas anksčiau nekeldavo balso. Nusimindavo, kad vėl praleisiu pamokas mokykloje, kad teks vytis į priekį pažengusius klasiokus. Po to būtinai pridurdavo, kad privaląs, po velniais, kuo greičiau imt sportuoti, kitaip ligos pribaigsiančios mane. Bet niekad nekaltino.

Man, be abejonės, būdavo nejauku matyti liūdnus tėvus. Ypač mamą, susirūpinusią dėl maniškės miglotos ateities. Bet didžiausiu nusidėjėliu nesijaučiau. Kuo aš kaltas, kad peršalimai lipte limpa? Ar man pelenais galvą barstytis, kad, išbėgęs į gatvę pasiausti su kiemo vaikais, parsinešu bjauriausius kosulius su čiauduliais?

Tėvas seniai ragino netoliese esančiame stadione rytais bėgioti krosus, praustis po šaltu dušu. Retsykiais prisimindavau šiuos tėvo patarimus, kai kada panašius į įsakymus, kai kada – į maldavimus. Bet juos praleisdavau negirdom arba rasdavau įvairiausių pasiteisinimų, kodėl pasiruošęs mankštintis tik nuo rytdienos. Išaušdavo toji rytdiena, ir aš vėl išsisukdavau – kitą savaitę jau tikrų tikriausiai pradedu sportuoti, o dabar dar negalįs, dar daug neparuoštų namų darbų.

Tėvas. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien buvo kitaip. Tėvas ne juokais įniršo. Jis prikaišiojo dėl visko. Sakysim, kodėl lauke vaikštau be piršinių, atsisagstęs paltuką. Taip vyriškumą demonstruoti turintys teisę tik tie kiemo vaikai, kurie neapsisnaplioja po kiekvieno stipresnio vėjo gūsio. O aš – silpnučiukas, todėl privaląs nešioti ir pirštines, ir kepurę, taip pat užsisegti visas sagas ligi smakro, nepamiršti storo vilnonio šaliko, kurį specialiai anūkui numezgė močiutė…

  • Kai sustiprėsi, gniūžtes svaidyk plikom rankom kiek jėgos leis. O kol toks trapus kaip ką tik iš kiaušinio išsiritęs viščiukas, žinok ribas. Tavo draugams – galima, o tau – ne. Po kiekvieno dūkimo lauke parsineši ligą. Didžiausia gėda visai giminei – krenkšti ir krenkšti, kaip šimtametis senis. Fui koks ligašius, net nemalonu žiūrėti į tave, – priekaištavo tėvas.

Nujaučiau, kad jis ne tiek pyksta, kiek įskaudintas, jog vienturtis mylimas sūnus – toks išgeibęs, ištižęs.

Išliejęs viską, kas buvo susikaupę širdy, tėvas nuskubėjo į kitą kambarį. Daugiau tą vakarą nė karto nepasirodė. Nei pasiteiravo, kaip jaučiuosi, nei saldžių sapnų palinkėjo.

Man buvo netikėtai skaudu. Labiausiai – dėl palyginimų. Mėginau prisiminti, ar kas nors dar mane yra išvadinęs neapsiplunksnavusiu viščiuku? Prisiminiau kaime pats tetą kartoninėje dėžėje cypsinčius geltonpūkius viščiukus. Tik neatsargiai paimk į rankas, tik stipriau pamyluok, ir, žiūrėk, čia pat nugeibsta, galveles atmeta atgal…

Bet tėvo teisybė. Silpnas. Per metus – penki ar šeši susirgimai. Tikrai negaliu prilygti kietuoliams, kurie kieme bimbinėdavo plačiai atsisagstę striukes, o pirštines – demonstratyviai susikišę į kišenes, ir niekuomet nesirgdavo. 

Ir aš norėjau būti tvirtas, kaip jie. Atsagstytas paltas, nerūpestingai susuktas šalikas tuomet buvo šaunaus vaikino ženklai. O jei visos sagos kilpelėse, vadinasi, tavo vardas – mamos lepūnėlis.

Nenorėjau, kad mane pravardžiuotų mamos sūneliu. Deja, kiekvienas bandymas atrodyti šauniai baigdavosi nesėkme – atguldavau į patalą mažiausiai savaitei. Nė neišmaniau, kaip elgtis. Nuobodus maratonų bėgiojimas kiekvieną rytą man neatrodė panašus į išsigelbėjimą.

Tiesa, tėvas dažnai vakarais pasakodavo apie mane, paauglį, sužavėjusių meninių filmų aktorių paauglystes. Kadaise buvę niekam tikę apsiseilioję berniukai. Tačiau jie užsispyrė plaukioti, boksuotis, ir štai kokiais tvirtais tapo. Tikri kaubojai, piratai, keliautojai. Gražu pažiūrėti! Kokie raumenys, koks pasitikėjimas savimi! O aš, atsidūręs džiunglėse ar dykumoje, nė mylios nenuslinkčiau! Tuoj pat išvirsčiau iš koto.

Kitą rytą, kai mama, pamatavusi temperatūrą, apsidžiaugė, jog karščio beveik nebėra, į mano kambarį įžengė tėvas. Nesusiraukęs, bet įsitempęs, tarsi būtų kažką labai svarbaus sumąstęs. Prisėdo ant lovos krašto. Maniau, vėl prikaišios dėl ištižimo. Bet ne. Šį sykį prisipažino tikįs laiminga pabaiga: „Nesisielok, viskas būsią kuo puikiausiai.“ Tik aš privaląs duoti tvirtą pažadą. Vyrišką, nesulaužomą pažadą, kurio negalima nei pamirši, nei atšaukti, nei iškeisti į ką nors kitką.

Nujaučiau, ką jis turįs mintyse. Nors ir labai nenorom, – pažadėjau. Nors užmušk, nesupratau, kaip stiprumą vyrui galįs suteikti nuobuodus lakstymas stadiono bėgimo takeliais. Bet tegul bus tėvo viršus. Tėvas tvirtino kito kelio nematąs – išgelbėti mane pajėgs tik krosai. Pabandysiu. Gal jis teisus.

Tėvas tęsė: maratonus bėgiosiu kiekvieną mielą rytą, net šeštadieniais ir sekmadinieniais; jokių priešgyniavimų, jokių „rytoj“. O kad tikrai nedrįsčiau atsisakyti, prikišo mamos ašaras: aš dabar gulįs paslikas lovoje, o ji, vargšelė, vonios kambaryje užsidariusi tyliai verkia, mat jos mylimiausias sūnelis – silpniausias iš silpniausių…

XXX

Stadionas, į kurį po savaitę trukusio negalavimo išbėgome kartu su tėvu, greičiausiai pats neišvaizdžiausias visoje Lietuvoje. Priklausė jis mokyklai, kurioje mokiausi. Dienomis ten rengdavo fizinio lavinimo pamokas. Dažniausiai žaisdavome futbolą. Vakarop čia rinkdavosi įvairiausio plauko padaužos – tai slapta rūkydavo, tai siurbčiodavo alų. Bet anksti ryte jis – tuštutėlis. Akmens skalda pabarstytu takeliu kibildžiuodavo nebent keletas pagyvenusių pensininkų.

Stadiono bėgimo takelis. Slaptai.lt nuotr.

Tą rytą, kai su tėvu patraukėme į stadioną, buvo bjauriai drėgna. Silpnai lašnojo, sniegas – ištižęs, visur – purvo balos. Pradėjome ristele. Šlept – šlept. Tėvas bėgo vis greičiau ir greičiau, o aš vos vos krutėjau, smarkiai nuo jo atsilikdamas. Nutrepsėjau tik du ratus. Tėvas nekreipė dėmesio: pirmą kartą užteks. Svarbiausia – bėgioti kievieną šventą dienelę, tegul ir po trupučiuką, vos po keletą metrų, bet kasdien, kiekvieną rytą.

Po to pusvalandį mankštinomės prie sportininkams skirtų turėklų, skersinių, specialių kopetėlių. Prisimenu, prie viršuje permesto skersinio neprisitraukiau nė karto. Džiaugiausi, kad niekas nematė, kaip beviltiškai rangausi tarsi ant kabliuko maunamas sliekas.

Pirmoji treniruotė nepaliko įspūdžio. Koks gi malonumas – murgdytis purvyne per patį šlapdribos įkarštį. Nieko ypatingai malonaus nepajutau ir po savaitės, mėnesio. Bet štai po trijų, kai į Lietuvą atkeliavo gražus, šiltas pavasaris su palei Nerį sužaliavusiuose krūmuose suokiančiomis lakštingalomis, pagavau save dar nė sykio nesusirgęs. Nei kada gerklės skaudėjo, nei kosėjau. Jau ir tris ratus be didesnio vargo įveikdavau. Beveik kilometrą be kelių metrų. 

O lygiai po metų manęs jau būtume nepažinę. Tėvas savo užrašuose pažymėjo storu raudonu pieštuku dieną, kada pradėjome bėgioti maratonus. Tą datą jis vadino mano antrąja gimimo diena. Mama net tortą iškepė, paspirgino mėgstamų kotletų. Taip ir atšventėme pirmuosius metus, kai nė sykio nepasiligojau.

Tada dar nė neįtariau, kad pamilsiu rytmečio krosus, kad ilgainiui be jų neįsivaizduosiu savo gyvenimo. Jei kurį nors rytą per žurnalistinius darbus nespėdavau susiruošti prie starto, visądien jausdavausi kaip sulaužytas, kaip maišu per galvą trenktas. O nubėgęs savuosius tris kilometrus niekad nesiskųsdavau energijos, žvalumo ir ištvermės trūkumu.

Tuomet nenujaučiau, kad ir stadionas prie Žirmūnų vidurinės mokyklos mano gyvenime tapsiąs toks svarbus. Jo takeliu krosus bėgau bene trisdešimt metų. Beveik – kiekvieną mielą rytą. Pliaupia lietus ar saulė plieskia į akis – o aš lygiai 6 valandą ryto jau kraipausi stadione. Leisdavau sau tik vieną, na, daugiausiai du kartus per savaitę patinginiauti. Sunku patikėti, kad tik žole kur ne kur apsodintą mažytę futbolo aikštę ir siaurą bėgimo takelį teturintis stadionas, – tai ištisas pasaulis. Labai svarbus: būtent čia grumtasi su savomis silpnybėmis, baimėmis, abejonėmis.

Netikėkite, kurie sako, kad bėgimas – nuobodus, monotoniškas užsiėmimas. Kaip Šiaurės tautos turinčios šimtus sniego ir ledo apibūdinimų, taip ir aš galėčiau nesustodamas porinti apie savo pamiltą stadioną. Vienoks jis pliaupiant vasaros lietui, kitoks – krapnojant rudenio dulksnoms. Koks jis nepakartojamas ankstų vasaros rytą – kai dar visi pučia į ūsą, kai tylu, kai oras gaivus. Dar kitoks – žiemą, kai siaučia pūgos, kai bėgimo takelis užverstas sniegu iki kelių, kai žvelgdamas į priekį nieko nematai – tik baltą miglą.

Kai pliaupdavo vasariškas lietus, įsivaizduodavau atsidūręs džiunglėse. Kai tekdavo mindyti per naktį supustytą sniegą, dėdavausi ligi pat Ašigalio nusigavusiu keliautoju, praradusiu šunų kinkinį ir slides. Kai laukdavo painus egzaminas, sukti ratus aplink futbolo aištę būdavo neramu, o kai kontroliniai darbai jau įvertinti teigiamais pažymiais, lėkti tapdavo tarsi lengviau, paprasčiau. Kartą išbėgęs į stadioną sugalvojau, kaip sudėlioti sudėtingą straipsnį. Susikūprinęs prie rašomojo stalo keletą valandų bergždžiai svarsčiau, nuo ko pradėti, kokius žodžius parinkti, kaip užbaigti. Bet vos tik atsidūriau stadione, galvoje tarsi prašviesėjo…

Kai išvažiuodavau į komandiruotę kur nors toliau, visuomet į kelionės krepšį įsimesdavau sporto batelius. Kur tik nesu bėgęs kroso – ir Tbilisyje, ir Grozne, ir Taline, Kopenhagoje, Stokholme, Baku… Čečėnijos sostinėje būsiu išgąsdinęs vieną moteriškę. Ji, žingsniuodama apytušte gatve, pamanė, kad ją vejuosi, ir smuko į pirmą pasitaikiusį kiemą, nuo gatvės atitvertą aukšta aklina geležine tvora. Iš kiemo netrukus iššoko medžiokliniu dvivamzdžiu ginkluotas vyras. Bet pamatęs ristele bėgantį šviesiaplaukį jaunuolį nusišypsojo, draugiškai pamojavo ranka. O Kopenhagos viešbutyje kiekvieną rytą mane telefonu žadindavo budinčioji. Kad nepramiegočiau savosios mankštos. Visi viešbučio darbuotojai buvo įpratę, kad aš rytais skubu ne prie švediško pusryčių stalo, o į lauką – bent pusvalandį palakstyti aplinkinėmis gatvelėmis.

Stadione prie Žirmūnų gimnazijos. Slaptai.lt nuotr.

Grįžus namo tekdavo prisipažinti – kaip malonu vėl klipinėti savąjame stadione. Nenoriu pasirodyti esąs sentimentalus, bet tikrai pasiilgdavau savojo – žirmūniškio. Čia pažįstamas kiekvienas kupstas, kiekvienas akmenėlis. Pasakysiu šitaip: manyti, kad stadione tik raumenys tvirtėja, vadinasi, nieko nenutuokti apie gyvenimą.

Norėčiau būtinai papasakoti ir apie vieną žaismingą, kuriozišką nutikimą. Kartą susiruošiau palakstyti per pietus, mat buvau sulaukęs atsostogų ir netyčia pramigau besimėgaudamas teise niekur neskubėti. Kai jau beveik apibėgau dvylika ratų ir ruošiausi sustot, stadionan sugužėjo trys kažkur matyti vietiniai chuliganėliai. Jie susėdo ant vieno iš suoliukų, įkastų prie bėgimo rato, ir, užsirūkę cigaretes, atsikimšę alaus butelius, puolė komentuoti mano bėgimo manierą. Nieko užgaulaus. Jie buvo draugiškai nusiteikę. Tiesiog plėšdami dūmą susilažino, ar aš vis dar trepsėsiu, kai jie užbaigsią savo vaišes. Jie buvo tikri, kad iškrisiu pirmas, nes celofaniniame maišelyje atsinešę daug alaus, kišenėse – daug cigarečių.

Ar galėjau sustot išgirdęs tokias replikas? Mintyse ir aš sukirtau rankomis: lėksiu, kol jiems nusibos spoksoti, kaip suku ratą po rato. Pasitaikė puiki proga išmėginti savo galimybes – jei įveikiu dvylika ratų, gal galėčiau nubėgti ir dvidešimt?

Ir ką sau manote? Laimėjau. Iš pradžių buvo sunku. Raumenys jau pasiruošė poilsiui. Bet kai nusprendžiau rungtyniaut, kas ką, iš kažkur atsirado jėgų, ir aš be didesnio vargo bėgau ir bėgau, nelėtindamas greičio, nerodydamas nė mažiausių nuovargio požymių. Praslinko pusvalandis, prasidėjo antrasis. O aš vis risnojau savo kedais dusliai trinksėdamas į suplūktą takelį. Jų alus seniai išlaižytas, cigaretės surukytos. Jie tylom, jau be ironiškų pastabų, pakilo nuo suoliuko ir beveik slapta, vogčiomis iškurnėjo iš stadiono. Net neastsisveikinę. Gerokai atitolę iš už penkiaaukščių namų kampų atsisukdavo pasižiūrėti, gal aš kartais palūžau. Bet aš vis dar lėkiau bėgimo takeliu.

Nė neįsivaizduoju, kaip būtų susiklostęs likimas, jei tėvas tąsyk nebūtų per prievartą ištempęs į stadioną. Nebūtų nei pergalę varžybose atnešusių dziudo treniruočių, nei išvykos į Šiaurės Kaukazą pas Rusijos keršto nepabijojusius čečėnus, nei šešerius metus leisto karinio priedo, nei varginančių karinių pratybų, nei susitikimo su Žemaičių alinėje slaptą susitikimą paskyriusiu karinės žvalgybos ir kontržvalgybos vadovu, nei skrupulingai, po kaulelį išnarpliotos Medininkų žudynių bylos, nei teisminės dvikovos su garbės pasigedusiu generolu… Nebūtų nieko, visiškai nieko – tik ligos, poliklinikos, nedarbingumo lapeliai.

XXX

Kai bjaurių ligų iškamuotas mirė tėvas, atvažiavau į Žirmūnus. Nužingsniavau tiesiai stadionan. Kaip ir tą pirmąjį sykį, kai tėvas mane per prievartą už ausų atitempė iki bėgimo takelio, lašnojo silpnas lietus. Nekreipdamas dėmesio į dulksną keletą kartų pėstute apėjau futbolo aikštę. Tie keli simboliniai ratai buvo skirti Tėvo atminimui.  Dėkojau jam, kad anuomet, kai buvau silpnas kaip viščiukas, privertė pamilti rytinius krosus.

Jei kas nors mane tuomet matė, tikriausiai įsivaizdavo, kad aš kvanktelėjęs: pliaupia lietus, stadione – nė gyvos dvasios, tik kažkoks labai liūdnas vidutinio amžiaus vyriškis lėtai žingsniuoja pažliugusiu bėgimo takeliu… 

2020.10.26

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Prisipažinsiu: prieš keletą metų pritariau Lietuvos ketinimams per dvejus metus priimti daugiau kaip 1100 pabėgėlių iš užsienio. Argumentas istorinis: juk ir lietuvių „dipukai“ kažkada – prieš šimtmetį ar daugiau, taip pat karo ir pokario laikais – buvo priglausti Vakaruose, ir šiandien mūsų krikščioniška pareiga teikti prieglobstį bėgantiems pas mus iš kitų varganų šalių.

Kaip globėme pabėgėlius…

2015 m. Lietuva įsipareigojo priimti pabėgėlius iš tokių šalių kaip Sirija, Irakas, Eritrėja. Jose siaučia karai, terorizmas, nestabili politinė situacija. Šventas Raštas moko ne tik tokius vargetas užjausti, bet ir visokeriopai jiems padėti. Kilnus demokratinės šalies bruožas. Priglaudėme, kiek galėjome: per ketverius metus tokių buvo apie 490.  Vieni pasiliko, kitiems Lietuva buvo tramplynas į Vakarus, į turtingesnius kraštus. Neprieštaravome.

Laikinam apsistojimui mūsų šalyje įrengėme stovyklą Rukloje, paskirstėme užsieniečių šeimas į  naujus butus. Skandinavijos šalių pavyzdžiu atvykėlių vaikus mokėme lietuvių kalbos. VLKK ragino savivaldybes sukurti valstybinės kalbos mokymo tinklą ir rengti įvairių sričių pedagogus. Vien tik Ruklos pabėgėlių priėmimo centre 2015 m. organizuoti 190 valandų kalbos kursai ir 40 valandų mokymai pažinti Lietuvos kultūrą.

Migrantai. EPA – ELTA nuotr.

Kai kas mokėsi su didžiausiu noru, kai kas ignoravo ir, vos gavę išmoką, išsinešdino svetur.  Buvo ir tokių, kurie Lietuvos valdžią apskundė teismui, kad mūsų valstybė neužtikrina normalių gyvenimo sąlygų. Tai numato JT priimta Konvencija dėl pabėgėlių statuso. Taip 2016 m. pradžioje viena irakiečių šeima kreipėsi į teismą dėl negauto pabėgėlio statuso, bet neįrodė, kad Irake ji buvo persekiojama dėl religinių priežasčių.

Atvyksta visokių. Antai, paaiškėjo, kad 2017-ųjų sausį Į Lietuvą kaip prieglobsčio prašytojai perkelti irakiečiai esantys paprasčiausi ekonominiai migrantai. Migracijos departamentas atsisakė suteikti jiems prieglobstį ir norėjo išsiųsti iš Lietuvos. Tačiau migrantai nusprendė kreiptis į teismą – esą mūsų specialistai nesuvokia, koks pavojus jiems gresia tėvynėje, nors ekspertai sako tiesiai šviesiai – nei karo, nei kitų susirėmimų ten nėra… Nežinau, kaip baigėsi ši byla.

Turkai, ukrainiečiai ir… kiti

Bet štai pastaraisiais metais, beje, kaip ir buvo prognozuota, vietoj didžiulės bangos emigravusių lietuvių į mūsų šalį plūstelėjo vadinamieji ekonominiai migrantai – sveiki, stiprūs jauni žmonės, ieškantys geresnio gyvenimo. Jų nepavadinsi politiniais pabėgėliais ar prieglobsčio prašančiais. Tiesiog jie nori daugiau užsidirbti, į savo šalį parsivežti pinigėlių, o galbūt praleisti svetur tą metą, kai ten vyksta neramumai ar karai.

Viskas tvarkoje. Dažnai tai neblogi specialistai, uolūs, lojalūs darbininkai. Juk žinome, kokie turkai geri statybininkai, ukrainiečiai garsėja meile Lietuvai ir darbštumu, baltarusiai – artimomis mums šaknimis. Tačiau pastaruoju metu vis girdime: įsileisk gyvatę į užantį… Su tuo srautu atvyksta visokių, galbūt netgi keliančių pavojų mūsų nacionaliniam saugumui. Štai keletas precedentų.

Prieš pat Naujuosius metus sukilo būrys turkų, stačiusių Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadioną. Spaudoje ironiškai buvo rašoma, kad greičiausiai Kaunas patirs Vilniaus stadiono statybos epopėją: ištisus dešimtmečius stovės tik jo griaučiai…

Apie pusšimtis plakatais apsiginklavusių turkų darbininkų susirinko ąžuolyne šalia stadiono ir reikalavo, kad darbdaviai jiems atlygintų skolą už pusmetį – nuo 8 iki 12 tūkst. eurų. Anksčiau skelbta, kad 5 turkai dėl to pradėję bado streiką. Streikininkai apeliuoja ne tiek į savo darbdavius – Turkijos bendrovę „Kayi Construction“, kiek į Lietuvos valdžią. Girdi, kodėl Lietuva neįveda tvarkos… Paskui jie susirinko prie Kauno savivaldybės ir ėmė reikalauti, jog ji „imtųsi visų priemonių, kad su darbuotojais būtų atsiskaityta“.

Kai jiems buvo patarta ieškoti teisybės savo šalyje (juk bendrovė yra turkiška), vienas iš darbininkų profsąjungos lyderių „Kauno dienai“ pareiškė: „Iš esmės mes nelabai ir pasitikime Turkijos teisine sistema, nes ten kas stipresnis, tas teisingesnis. Dėl to norime čia išsikovoti savo teises, nes jei grįšime į Turkiją, žinome, kad neaišku, kiek metų užtruks, kol atgausime savo pinigus…“

Va taip. Kaip sakoma, nuo skaudamos galvos ant sveikos… Gal tai ir menkas Lietuvos skaudulys, tačiau kas gali garantuoti, kad taip nekuriamas precedentas, kai tokių opų mūsų šalyje padaugės.

Bosnija ir Hercegovina uždarė džiunglėmis pramintą migrantų stovyklą. EPA-ELTA nuotr.

Žinome mūsų simpatijas Ukrainos laisvės kovotojams, Maidano gynėjams. Bet pastaruoju metu Lietuvą užplūdo šios šalies ekonominiai migrantai, nes, kaip skelbia toks portalas Hirelabas.lt, jau ketveri metai vykdoma darbuotojų paieška ir atranka, Ukrainoje atidaryta darbuotojų atrankų agentūra. Pernai pavasarį Lietuvos vyriausybė parengė įstatymo projektą dėl kvotų nustatymo Lietuvoje ketinantiems dirbti užsieniečiams. Vien 2018 m. Lietuvos įmonėse įsidarbino daugiau nei 52 tūkst. užsieniečių. Dauguma jų atvyko iš Ukrainos, bet tik maža dalis oficialiai kreipėsi dėl darbo vizos.

Reikia tikėti, kad dauguma tų nelegalų – puikūs specialistai, geri darbuotojai. Bet žiniasklaida nurodo, kad su imigrantais atkeliauja…ligos, nes antai policijos suvestinėse paplito Ukrainos moterų, atvykusių į Lietuvą teikti intymių paslaugų, pavardės. Tos plaštakės juk darbo sutarčių neturi…

Tai dar pusė bėdos. Tačiau atvykę ukrainiečiai jau reikalauja tokių pačių darbo sąlygų, kokias turi lietuviai, nes tai esą numato dvišalė pernai liepą ratifikuota Lietuvos ir Ukrainos sutartis. Profesinės sąjungos įspėjo, kad susidursime su tomis pačiomis problemomis, kokias prieš 5-7 metus turėjo Airija ir Norvegija: nepatenkintųjų protestais, nusikalstamumu, nelegalų pertekliumi ir prasta jų kontrole. „Migracijos ir leidimų dirbti procedūros yra per daug sudėtingos ir painios, procesai per ilgi, egzistuojanti tvarka nėra pritaikyta įvertinti skirtingų rinkos aspektų ir poreikių. Esama migracijos politika ne tik apsunkina Lietuvoje veikiančių įmonių veiklos ir plėtros galimybes, bet ir neprisideda prie šalies konkurencingumo, siekiant pritraukti tiesiogines užsienio investicijas“, – priėmus šią sutartį aiškino Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) vykdomasis direktorius R. Sartatavičius.

2018 m. pabaigoje FNTT pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo tarpininkavimo agentūrose, įdarbinant 39 Ukrainos piliečius. Faktas, kad ėmė plisti bendrovių, kurios įdarbina nelegalus ir taip didina šešėlinės ekonomikos dalį, kuri Lietuvos ūkiui yra tarsi akmuo po kaklu.

Vandalai iš Kinijos

Kitas imigrantų akibrokštas niekaip netapatinamas su turkų ar ukrainiečių keliamomis problemomis. Vėlgi prieš pat Naujuosius (kad įvykis per šv. Kalėdas nebūtų per didelis iššūkis katalikiškai Lietuvai) grupelė turistų (?) iš Kinijos  išniekino Kryžių kalną. Vandalizmo aktu kinai pasirinko vietą, kuri yra sakralinė krikščionims ir niekaip nesuderinama su politinėmis intencijomis. Po šio vandalizmo akto prisimintas ir nesenas susidūrimas Katedros aikštėje Vilniuje, kai Kinijos ambasados darbuotojai susikibo su Honkongo protestuotojų rėmėjais. Tai buvo iššūkis visai Lietuvai: esą, didžiulė Kinija sutraiškys liliputišką Lietuvą… Politologai išsakė prielaidą, kad visi šie nedraugiški aktai yra organizuojami Kinijos atstovybėje.

Kryžių kalnas žiemą. Vytauto Visocko nuotr.

Ar tai nereiškia, kad, įsileisdami į mūsų šalį gausią užsieniečių minią, mes rizikuojame savo valstybingumu ir nacionaliniu saugumu – nesvarbu, per kokias sferas jis pasireikštų? Mūsu meilė, simpatijos ir tolerancija vieną kartą gali išaugti į aklumą, kuris atneš žalą Lietuvai ir jos nepriklausomybei. Gal nereikės minėti nei kokių nors Rusijos grėsmių, kai nekontroliuojama imigrantų invazija pasiglemš vos tris dešimtmečius atkurtą laisvę. Tai šliaužiantis pavojus, kurį stebėti ir kuriam priešintis turi visa visuomenė.

2020.01.04; 16:06