Didesnę dalį Lietuvos visuomenės sukrėtė Vilniaus mero įžūlumas, kuris, net su sostinės taryba nepasitaręs, savavališkai, matyt, negavęs kompetentingos kultūros paveldo apsaugos institucijos leidimo, pavertė istorinę Lukiškių aikštę paplūdimiu.
Visi prisimename, kiek laiko užtruko diskusijos dėl Lukiškių aikštės valstybinio įprasminimo. Nuomonės linko į istorinę Vyčio skulptūrą, po jo heraldinio pripažinimo – visų laikų pasipriešinimo visiems užpuolikams simbolio. Tos diskusijos tebesitęsia.
Pagaliau išgirdome oficialios, su kultūros paveldu susijusios institucijos, Valstybinės kultūros paveldo komisijos, reakcijos. Deja, pasmerkusi mero sprendimą, Komisija tuo ir apsiribojo.
Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.lt
„Skubotai priimti sprendimai dėl tokių valstybės istorinei atminčiai svarbių objektų, nesuteikus progos visuomenei išreikšti nuomonės, skatina šios susiskaldymą dėl svarbių paveldo objektų įveiklinimo, sako Valstybinė kultūros paveldo komisija.”
32 straipsnis. Atsakomybė už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymų pažeidimus
Asmenims, pažeidusiems nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymus, taikoma baudžiamoji, administracinė ir kitokia atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
33 straipsnis. Žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, atlyginimas
Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
Juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalą nekilnojamosioms kultūros vertybėms, jų teritorijoms arba apsaugos zonoms, privalo suremontuoti, restauruoti arba atkurti vertybes, atstatyti jų teritorijų arba apsaugos zonų fizinę būklę ir, be to, atlyginti padarytus nuostolius.
Lukiškių aikštės fontanuose žaidžia vaikai. Slaptai.lt
Nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų ar apsaugos zonų atstatymo būdą bei nuostolių dydį nustato Kultūros vertybių apsaugos departamentas.
Lėšos, gautos atlyginus padarytus nuostolius, naudojamos pagal šio įstatymo 27 straipsnį iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamiems nekilnojamųjų kultūros vertybių saugojimo darbams finansuoti.
Akivaizdu, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymai yra pažeisti. Net ir tuo atveju, jei kompetentinga institucija leidimą paversti Lukiškių aikštę pliažu merui patyliukais davė.
Šiandien Seimas vienbalsiai parėmė rezoliuciją (inicijuotą Seimo narių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno) dėl mūsų laisvės pirmeivių, dar 1979-aisiais nepaisant realios grėsmės parengusių viešą Memorandumą dėl Ribentropo-Molotovo pakto ir jo pasekmių panaikinimo, kurioje susiejo juos su Baltijos keliu, atvedusiu į Kovo 11.
Ne tokia paprasta buvo Memorandumo sukūrimo ir paskelbimo istorija. Siūlau ištrauką iš knygos apie vieną iš Memorandumo signatarų – Vladą Šakalį, „Antarktidos imperatorius“, Vilnius 2009.
Minint Molotovo–Ribbentropo pakto 40-ąsias metines, slaptuosius protokolus ir ją papildančią istorinę medžiagą kartu su komentarais dviejuose numeriuose paskelbė Povilo Pečeliūno (Kovo 11 signataro Sauliaus Pečeliūno dėdė) leidžiamas pogrindinis almanachas „Alma Mater“. Šio leidinio trečiasis (1979 m. liepos–rugsėjo mėn.) numeris buvo išleistas kaip protesto ženklas prieš Stalino ir Molotovo bei Hitlerio ir Ribbentropo sąmokslą, pasmaugusį Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Vienas iš jau minėto Antano Sakalausko bičiulių, taip pat kaunietis medicinos instituto studentas Šarūnas Žukauskas, 1973 m. su slaptųjų protokolų medžiaga pakliuvo į KGB rankas.
Vilniaus KGB rūsiuose Š. Žukauską likimas suvedė su Vladu Šakaliu, tardomu už nepadarytus nusikaltimus. Vladas padėjo Š. Žukauskui parašyti baigiamąją kalbą „teisme“, kuris už mėginimus viešai paskelbti Molotovo–Ribbentropo pakto dokumentus pasmerkė Šarūną Žukauską kalėti šešerius metus.
Iš Vlado Šakalio interviu Audroniui Ažubaliui JAV 1990 m.
Iškėlus trečią bylą buvau tardomas dvejus metus. KGB rūsiuose prie konservatorijos. Gal jums ir keista, bet tas visas bylas galima pakelti. Baltais siūlais siūtos – grubus darbas. Trečiosios bylos metu KGB rūsiuose sutikau kaunietį Šarūną Žukauską, šeštakursį Medicinos instituto studentą. Jo byloje figūravo Molotovo–Ribbentropo slaptųjų protokolų kopija. Tada mažai kas Lietuvoje apie juos žinojo. Aš taip pat ne. Paprašiau, kad jis tuos tekstus gautų – tardomasis gali reikalauti bylos išrašų (jį tardė Rimkus, mano senas „pažįstamas“). Leido. Persirašiau juos kuo smulkiau ir per visus katorgos metus išsaugojau – patyręs buvau. Grįžęs iš lagerio nusprendžiau, kad tam paskirsiu visą savo likusį gyvenimą. ………………………………………………………………………………………….
Sužinojęs apie Molotovo–Ribbentropo paktą, jo pasirašymo aplinkybes, slaptuosius protokolus ir tai, kad ši medžiaga Lietuvoje jau platinama, Vladas Šakalys suprato, kad vien platinti medžiagą nepakanka. Atvykusiai į pasimatymą motinai išdėstė savo mintis, bet rezultatų nebuvo.
Antarktidos imperatorius. Viršelis
Praėjo penkeri metai. 1979 m. grįžęs iš įkalinimo vietos į Vilnių Vladas Šakalys, nors ir oficialiai prižiūrimas sovietinės milicijos, iš karto ėmė svarstyti, kaip geriau panaudoti slaptus Molotovo–Ribbentropo pakto susitarimus Lietuvos laisvės byloje. Kaip tik tuo metu jam dalyvaujant susikūrė Lietuvos laisvės lyga, labai tikusi tam reikalui įgyvendinti.
Iš Vlado Šakalio interviu Audroniui Ažubaliui JAV 1990 m.
Sugrįžau prieš pat Molotovo–Ribbentropo sutarties 40-ąsias metines. Nutarėme su Antanu Terlecku parengti tai progai skirto pareiškimo tekstą. Julius Sasnauskas ir Antanas – truputį prisidėjau ir aš – surašė galutinę 45 pabaltijiečių pareiškimo redakciją“ […] „Surinkę parašus nuvažiavom į Maskvą. Ten pareiškimą pasirašė A. Sacharovas. Tiesą sakant, jo parašas ir atvėrė duris tam dokumentui, kitaip jis gal būtų ir nenuskambėjęs taip plačiai. Mūsų pareiškimą parėmė keli rusų disidentai, jo pažįstami.
Su parengtais teksto metmenimis A. Terleckas ir J. Sasnauskas rugpjūčio 12 d. nuvyko į Tartu pas Martą Niklusą, lietuvių disidentų teismų stebėtoją iš Estijos. Tartu lietuviai kartu su Martu Niklusu tekstą patikslino. Kitą dieną M. Niklusas surinko estų parašus. Po to šis tekstas buvo perduotas Šiauliuose Jadvygai ir Jonui Petkevičiams. J. Petkevičienė netrukus nuvyko į Jelgavą pas Ivarą Žukovskį, jis ir padėjo jai surinkti latvių parašus.
Galiausiai parašai buvo surinkti Lietuvoje. Kreipimąsi į pasaulį su reikalavimu panaikinti Molotovo–Ribbentropo pasekmes ir atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę 1979 m. vasarą pasirašė daug Lietuvos laisvės lygos narių.
Antanas Terleckas rugpjūčio 20 d. į Maskvą nusivežė dokumentą su lietuvių, latvių bei estų parašais. Ten jie pirmiausia susitiko su Malva Landa, ji pasiūlė pridėti kelis sakinius, išreiškiančius rusų disidentų pritarimą išdėstytiems teiginiams. Ji pati perspausdino tekstą su priedu ir skubiai nuvežė pas Andriejų Sacharovą ir Eleną Bonner pasirašyti, nes žinojo, kad jie rengiasi išvykti. A. Sacharovas atidžiai perskaitė tekstą ir pasirašė pareiškęs, kad Baltijos tautų atžvilgiu buvo padarytas nusikaltimas ir joms turėtų būti suteikta galimybė pasirinkti savo tolesnės raidos kelią. Tą patį padarė ir jo žmona E. Bonner. Po to Malva Landa pasirašė dokumentą, pati nuvyko pas A. Lavutą ir T. Velikanovą toliau rinkti parašų. Buvo surinkti parašai tų, kurie tą dieną buvo rasti.
Tatjana Velikanova tekstą su parašais perdavė savo pažįstamam Vakarų žurnalistui, per kurį į užsienį patekdavo ir kiti disidentų dokumentai. Taigi vienintelis egzempliorius su originaliais parašais iškeliavo į užsienį, o SSRS viduje liko įvairios kopijos su skirtingu signatarų skaičiumi.
Sutikusiųjų pasirašyti protesto memorandumą buvo 49, bet į Vakarus patekusiame memorandume nebuvo paminėti keturi signatarai, o būtent jis buvo labiausiai išplatintas. Todėl dokumentas gavo 45 pabaltijiečių memorandumo pavadinimą.
Be jau anksčiau minėtų Rusijos disidentų, pasirašydami memorandumui pritarė Viktoras Nekipelovas, Jurijus Belovas, Tatjana Osipova, Ivanas Kovaliovas, Irina Žolkovskaja Ginzburg, Leonidas Ternovskis.
1979 m. rugpjūčio 23 d. protesto pareiškimas buvo parengtas labai profesionaliai ir išskirtinai remiantis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės aktais – šitaip išvengta galimo tik antisovietinio interpretavimo. Iš dokumento matyti, kad jį rengė žmonės, gerai žinoję istorijos faktus.
Dokumentas teigė pasauliui okupuotų Baltijos valstybių rezistentų bendradarbiavimą, nušvietė Vakarams tebegaliojantį Rytų Europos pasidalijimo neteisėtumą. Kartu memorandumas tiek Lietuvos, tiek kitų Baltijos šalių politinei išeivijai liudijo jų tautų tėvynėje gyvybingumą ir ryžtą kovoti dėl nepriklausomybės atkūrimo. Pareiškimas sukėlė tarptautinį atgarsį tiek Europoje, tiek visame pasaulyje. Visiškai ignoruoti dokumento Vakarų politikai negalėjo, nes tai buvo sovietų okupuotų valstybių piliečių oficialus reikalavimas.
Vladas Šakalys, kurio gyvenimo istorija aprašyta Kastyčio Stalioraičio knygoje „Antarktidos imperatorius”
Nuo šiol 45 pabaltijiečių memorandumas tapo svarbiausiu argumentu lietuvių organizacijoms ir diplomatams Vakaruose, reikalaujant atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę.
Savaime suprantama, kad 49 okupuotų Baltijos valstybių piliečių grupė ir jų rėmėjai Rusijoje tapo KGB teroro taikiniu. 1979 m. spalio 3 d. Vilniuje atliktos kratos Antano Terlecko, Vlado Šakalio, Algirdo Statkevičiaus ir Juliaus Sasnausko butuose, kitose vietovėse gyvenusių memorandumo signatarų butuose. Memorandumui patekus į užsienio spaudą ir radiją pradėta ieškoti dokumento originalų Vilniuje, Rygoje, Taline ir Maskvoje. Šiuose miestuose atlikta 14 kratų. 1979 m. spalio 30 d. Antanas Terleckas, o Julius Sasnauskas – 1979 m. gruodžio 11 d. buvo suimti ir vėliau nuteisti.
Iš Vlado Šakalio interviu Audroniui Ažubaliui JAV 1990 m.
Kagėbistai nusprendė surasti bent keletą iš mūsų, kurie savo parašo atsisakytų. Ir tada jau būtų nagrinėjamas ne dokumentų turinys, bet pati intriga. Ta dingstimi ir mane į KGB atsivežė. Tardė penkias valandas. Aš nesutikau atsisakyti. J. Sasnauskas ir A. Terleckas jau buvo suimti. Supratau, kad manęs laukia areštas, tardymai, ilgi metai katorgos. Nusprendžiau slėptis. Slapstydamasis dauginau mašinėle ir protokolus. Žinojau, kad gausiu 10–15 metų. Nutariau pabandyti pereiti sieną. Tokį sprendimą padiktavo neviltis.
Toliau sekė legendinė Vlado Šakalio pasitraukimo į Vakarus per SSRS-Suomijos sieną, „geležinę uždangą”, epopėja.
Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kastytis Stalioraitis
Nurimome, pagaliau. Turime Prezidentą, demokratiniu būdu išrinktą. Nors mano simpatijos buvo Ingridos Šimonytės pusėje, visada sakiau, kad neverksiu, jei prezidentu taps Gitanas Nausėda. Kaip ir daugelis. Svarbu tik, kad jis nenueitų Vokietijos Kanclerio Gerhardo Šrioderio keliu (į Vladimiro Putino Rusiją).
Bet ir be jo Vokietija liko Vokietija. Pernelyg daug saugiklių įdėta sutartyse su ES ir NATO, kad kas nors net Lietuvoje galėtų pakreipti užsienio politiką netikėta linkme. Nors Seimo daugumos bandymai matomi plika akimi. Tai ir bandymai kontroliuoti Lietuvos Banką su visokiomis „tyrimo komisijomis”, tai ir veržimasis pajungti LRT finansinę priklausomybę nuo Seimo daugumos per biudžeto priėmimą, tai ir bandymai įvesti naujus LRT kontroliuojančius „organus”, visko neišvardysiu.
Lietuvos reprezentacijai fiziniu ir protiniu aspektu Gitanas Nausėda gėdos nedaro. Atvirkščiai. Ar aš suklydau, bet jis atrodo visa galva aukštesnis už visus iki vieno šiuo metu esamus ES ir NATO valstybių vadovus. Visada išsiskirs bendrose nuotraukose pasaulinėje žiniasklaidoje Lietuvos naudai. Palinkėkime jam sėkmės.
Be to, kas ten žino Viešpaties Dievo kelius. Lietuvoje esminius reikalus tvarko Seimas ir Vyriausybė. Kai kur net Prezidento kompetencijų lauke (užsienio reikaluose, pavyzdžiui). Ir štai skaitau Andriaus Navicko puslapyje FB:
„Na, o didžiausia intriga, koks politinis vaidmuo laukia Ingridos Šimonytės. Jau pasigirdo balsų, kad jos populiarumas gali gąsdinti Gabrielių Landsbergį, gali prasidėti kovos dėl valdžios TS-LKD. Tačiau tie, kurie bent kiek geriau nusimano apie situaciją TS-LKD viduje ir pažįsta Ingridą, puikiai žino, kad toks scenarijus absurdiškas. Dar rinkimų naktį Gabrielius įvardijo patį perspektyviausią politinį scenarijų: Ingrida veda TS-LKD sąrašą į Seimo rinkimus ir yra šios partijos kandidatas į Vyriausybės vadovo pareigas.”
G. Nausėda ir I. Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jis – Seimo narys, žino ką sako. O Seimo rinkimai ne už kalnų.
Neturiu savo nuomonės tuo klausimu. Man atrodo, ne tiek svarbu, kas ves TS-LKD į Seimo rinkimus, svarbu, kad vedlių tarpe būtų Ingrida Šimonytė, įrodžiusi, jog ją palaiko mažiausiai trečdalis balsuotojų. O jų gali būti ir dar daugiau, turint omeny, kad pasirenkant Gitaną Nausėdą, spėju, daugeliu atvejų lėmė kai kurios jo asmeninės savybės (tikrai ne programiniai ir rinkiminiai pažadai, ar jam klijuojamas liberalizmas), o ne tai, kad Ingrida Šimonytė kilusi iš TS-LKD partijos reitingavimo bei rėmimo. Tad nemaža dalis Gitano Nausėdos rinkėjų balsų greičiausiai atitektų TS-LKD.
Žinoma, balsavusiųjų už Gitaną Nausėdą tarpe buvo ir tokių, kuriems jų „vidinis balsas” iš vienos užsienio kontoros liepė eiti balsuoti „kad tik ne Šimonytė”. Kiek jų buvo – teaiškina sociologai. Bet, sprendžiant iš dabartinių jų prognozių ir analizių, per ateinančius Seimo rinkimus tokių turėtų sumažėti.
Jeigu Prezidento rinkimus būtų laimėjusi Ingrida Šimonytė, tokiu optimistu dėl būsimo Seimo sudėties nebūčiau.
Ačiū Dievui, rinkiminės kampanijos metu abu kandidatai buvo pakankamai korektiški vienas kito atžvilgiu. Tad duetas „Gitanas Nausėda – Prezidentas ir dominuojanti Seimo daugumoje TS-LKD, taip pat, ir su Ingridos Šimonytės autoritetu” Lietuvai būtų visai neblogas variantas bent jau siekiamybės prasme.
