Stepanakertas

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Giandžoje sugriauti pastatai. Žvilgsnis iš viršaus
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Informacija, jog prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos stipriai apšaudė vieną iš didžiausių Azerbaidžano miestų, – privertė suklusti. Giandža – svarbus miestas. Tai – senoji Azerbaidžano sostinė (tarsi mums – Kaunas). Sostinę prie Kaspijos jūros į Baku azerbaidžaniečiai perkėlė saugumo sumetimais. Kad ji būtų kuo toliau nuo puldinėjančių priešiškų valstybių.

Į atakas prieš Giandžą tarptautinė visuomenė turėtų žiūrėti labai rimtai. Kai azerbaidžaniečiai taikosi į karinius objektus aplink Kalnų Karabacho sostinę Hankendį (šį miestą armėnai perpavadino mirtino azerbaidžaniečių priešo Stepano vardu – Stepanakertu), visi žino, taip pat ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, kad tai – Azerbaidžano teritorija. Taigi, kaip begudrausi, kaip išsisukinėsi, o Azerbaidžanas šeimininkauja savo teritorijoje. Bet kai sviediniai lekia į Giandžą, tai reiškia, kad Armėnija atakuoja kaimyninę šalį. Tarp apšaudomo Stepanakerto ir apšaudomos Giandžos – milžiniškas skirtumas. Nematyti šių skirtumų – tiesiog nepadoru.

Beje, sugriovimai Giandžoje – milžiniški. Šitaip sakydamas remiuosi ne azerbaidžanietiškais, ne turkiškais, o lietuviškais šaltiniais. Štai Europos Sąjungos misijos Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas ponas Kęstutis Jankauskas leidiniui minval.az pareiškė apie patirtus slogius jausmus, išvydus sugriautus pastatus. Jis drauge su kitų ES šalių ambasadoriais apžiūrėjo Giandžą po apšaudymų.

Apie Kalnų Karabacho konfliktą kažkodėl vis dar sakoma pusė tiesos – vengiama išguldyti visą tiesą. Net ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kodėl neatkreipus dėmesio į videointerviu, kurį yra davęs buvęs Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas (youtube.com)? Jis mano, kad kompromisų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho pasidalijimo buvo galima pasiekti dar 1997 metais. Tačiau tuo metu Kalnų Karabache įsitvirtinusiems armėnams (vadinamasis Karabacho klanas) buvo maža ir maža. Klanas norėjęs visko, jų apetitai buvo milžiniški. Tie armėnų politikai, kurie blaiviau žiūrėjo į konfliktą, buvo nustumti į šalį.

Giandža po Armėnijos atakų

Kai tvirtinama, jog Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklausąs Azerbaidžanui, bet šiuo metu ten gyvena armėnai, – vėl gudraujama. Šitaip tvirtinant tarsi norima pasakyti, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui tik teoriškai, o praktiškai – ten įsikūrę vien armėnai.

Taip, jau trys dešimtmečiai, kai ten nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Tačiau sakant ar rašant, kad Kalnų Karabache nūnai gyvena vien armėnai, būtina, mano supratimu, paaiškinti, jog visais laikais ten gyventa labai daug azerbaidžaniečių. Bet azerbaidžaniečių ten nūnai nelikę. Jie iš ten išvyti. Išvyti jėga – grasinant, atimant turtą, žudant. Tad tvirtinti, jog šiame regione gyvena vien etniniai armėnai, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos. Šitaip teigdami visuomet pasidomėkime, kodėl Kalnų Karabache, o ir Jerevane, Armėnijos sostinėje, šiandien nėra nė vieno azerbaidžaniečio. Susimąstykime, iš kur atsirado milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių? Iš dangaus nukrito? Štai tada bus aišku, kodėl šiandien Kalnų Karabache nėra nė vieno azerbaidžaniečio.

Pasakoma tik pusė tiesos ir tuomet, kai tvirtinama, esą Rusija palaiko Azerbaidžaną, nes tiekia jam modernius ginklus. Taip, tiekia. Bet kodėl nepriduriama, kad Kremlius ginklus tiekia ir Armėnijai? Skirtumas vėl akivaizdus – ginkluotė Azerbaidžanui parduodama tarptautinėmis rinkos kainomis, o Armėnijai ji tiesiog dovanojama arba parduodama už simbolišką kainą. Beje, ginklai Azerbaidžanui iš Rusijos keliauja atvirai, o į Armėniją – slaptai, aplinkiniais keliais. Jau esu rašęs, kad Azerbaidžanas šiais metais užfiksavęs daug Rusijos transportinių lėktuvų skrydžių į Armėniją. Oficialusis Kremlius ciniškai tvirtina, jog lėktuvais į Armėiją buvo gabentos statybinės medžiagos.

Šia legenda labai sunku patikėti. Jau vien todėl, kad Armėnijos mieste Giumri dislokuota daugiatūkstantinė Rusijos karinė bazė.

Kai imama šaukti, kad Azerbaidžanas specialiai apšaudo krikščionių šventyklas Kalnų Karabache, pirmiausia derėtų išsiaiškinti, ar tikrai prie tokio pobūdžio objektų nėra įkurta Armėnijos ginkluotųjų pajėgų? Juk žinome, kaip kartais gudraujama kare – savo kareivius slepia mokyklose, universitetuose, ligoninėse, kad oponentai negalėtų šaudyti, o jei vis tik šaudytų – juos būtų galima apkaltinti pakėlus ranką prieš civilius. Mūsų atveju – prieš istorijos, religijos, architektūros šedevrus.

Kai siekiama įrodyti, jog oficialusis Jerevanas Kalnų Karabache gina krikščioniškąsias vertybes, susiraskime youtube.com videointerviu, ką apie tai mano, pavyzdžiui, Rusijos žurnalistas Maksimas Ševčenko arba armėnų istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Armėnija negina jokių krikščioniškų vertybių. Armėnija kompromituoja krikščionybę. Toks būtų apibendrinimas išklausius tuos videokamera užfiksuotus interviu.

Giandža po apšaudymų

Azerbaidžano spaudoje, sakykim, haqqin.az leidinyje, teko skaityti azerbaidžaniečių žurnalistų parengtą interviu su buvusiu Latvijos prezidentu Valdžiu Zatleru. Buvęs Latvijos prezidentas V.Zatleras teigia, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Baku turįs teisę susigrąžinti prarastas žemes. O Europos derybininkai turėjo užtektinai laiko sureguliuoti šį konfliktą ne tik taikiai, bet ir teisingai. Bet toji Minsko grupė konflikto nesureguliavo. Pasakyta taip aiškiai, kad aiškiau nė nereikia.

O ką apie senosios Azerbaidžano sostinės apšaudymą mano buvę Lietuvos prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė? Ši tema jiems – neįdomi, neaktuali?

Norėčiau taip pat išgirsti, kaip šį konfliktą vertina istorikas, praėjusios kadencijos Seimo narys (ar išrinktas į naująjį Seimą – palaukime galutinių rezultatų po dviejų savaičių) Arūnas Gumuliauskas, dar šių metų spalio 1-ąją socialiniuose tinkluose pasigyręs, jog Tarpparlamentinių ryšių su Armėnija grupė buvo susitikusi su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu. Esą to susitikimo metu buvo aptartas konfliktas Kalnų Karabache. Jei aptartas – tai klok viešai, ką aptarėte, dėl ko sutikote, o kur nuomonės išsiskyrė. Labai būtų įdomu sužinoti, ar išdrįso istorikas A.Gamuliauskas bent užsiminti, kad, remiantis tarptautine teise, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalo palikti Kalnų Karabachą? Ar vis tik apsiribojo „giliu susirūpinimu dėl aukų abiejose pusėse“?

Ką manąs apie Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, privaląs pareikšti ir buvusio Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Žodį „privaląs“ vartoju neatsitiktinai. Ponas V.Pranckietis, eidamas Lietuvos parlamento lyderio pareigas, už visų mokesčių mokėtojų pinigus skrido į Armėniją, paskui – už mūsų visų pinigus svečiavosi Azerbaidžane. Taigi dabar tegul kloja visą tiesą tarsi per išpažintį, kokios naudos būta iš jo vizitų? Ko vertos tokios turistinės kelionės? Ką jis manąs apie Giandžos apšaudymus?

Neturi moralinės teisės tylėti, man regis, ir Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė, dar visai neseniai priėmusi draugiškiems susitikimams Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, neva atsivežusią į Vilnių kažin kokį taikos planą, kaip įmanoma sutaikyti Jerevaną ir Baku. Kur tas taikos planas, kokia jo vertė?

Įdomi ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos pozicija. Kai agresyviai besielgiantis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas (visi puikiai prisimename jo tarptautinei teisei akivaizdžiai prieštaraujančius žodžius, esą Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“) apsirgo koronavirusu, G.Nausėda socialiniuose tinkluose paskelbė reiškiantis linkėjimus kuo greičiau pasveikti.

Kokius palinkėjimus Lietuvos prezidentas siųs Armėnijos premjerui šiandien?  

2020.10.13; 10:00

Gordijo mazgas

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dabar, kai Lietuvos spaudoje skelbiama daug pranešimų apie įtemtą padėtį Kalnų Karabache, pastebiu keistą tendenciją. Kai kurios europietiškos žiniasklaidos priemonės labai emocingai reaguoja į kiekvieną Azerbaidžano paleistą raketą, nukritusią Stepanakerte ar jo apylinkėse. O štai tuomet, kai Armėnijos paleisti sviediniai sproginėja Giandžos ar Tertero rajonuose, gailesčio civiliams gyventojams – tarsi mažiau.

Iškart privalau pabrėžti, jog karas, kur jis bekiltų, prieš ką bebūtų nukreptas – blogas, smerktinas, netoleruotinas reiškinys. Jei tik galima išvengti karinių susidūrimų, privalu siekti taikos. Tokia mano asmeninė pozicija. Aš – visomis keturiomis pritariu sakantiems, jog kad ir kokia prasta būtų taika, ji vis tik geriau nei karas. Man nuoširdžiai gaila abiejose pusėse kariaujančių kareivių, juolab – civilių, kokia bebūtų jų odos spalva, kokia kalba jie bekalbėtų.

Tačiau negaliu tylėti, kai karts nuo karto prasprūsta užuominos, esą Azerbaidžanas elgiasi neva barbariškai, atakuodamas Kalnų Karabache esančius objektus. Suprask, šiame regione gyvena daug civilių. Suprask, Armėnijos ginkluotosios pajėgos neturi kitos išeities – jei Azerbaidžanas apšaudo armėnų kontroliuojamą Kalnų Karabachą, Jerevanas priverstas keršyti apšaudant azerbaidžanietiškus miestus ir gyvenvietes.

Toks žvilgsnis – paviršutiniškas. Tarp Stepanakerte ir Giandžoje sprogstančių sviedinių Lietuva turėtų įžvelgti svarbų skirtumą. Giandžoje ar Tertere gyvenantys azerbaidžaniečiai puikiai žino, jog jų miestai priklauso Azerbaidžanui, nes šių miestų priklausomybė Azerbaidžanui pripažįstama visos tarptautinės bendruomenės.

O kam priklauso šiuo metu Kalnų Karabache gyvenantys armėnai? Stepanakerte ir jo apylinkėse įsikūrę armėnų civiliai puikiai žino, kad Kalnų Karabachas priskiriamas Azerbaidžanui. Stepanakerte gyvenantys armėnai galį iki užkimimo šaukti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės armėnų žemės“, tačiau jie puikiai žino, jog Vakarai nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. Stepanakerte įsikūrę civiliai negali nežinoti (jei nežino – tai jų bėda; privalu bent minimaliai domėtis užsienio politika), jog Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta net Armėnija. Beje, ši Armėnijai nepalanki tarptautinės bendruomenės nuostata nesikeičia nuo pat konflikto pradžios.

Be to, kai šaukiama, esą „Kalnų Karabachas – etninės armėnų žemės“, būtina mažų mažiausiai pridurti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės azerbaidžaniečių žemės“, jog Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas dar ne taip seniai vadinosi Hankendžiu, jog istorija puikiai menanti egzistavus musulmonišką (azerbaidžanietišką) Kalnų Karabacho chanatą, kuriame daugumą sudarė musulmonai, t.y. azerbaidžaniečiai. Šito nepaneigsi.

Kalnų Karabache vyksta mūšiai. EPA – ELTA nuotr.

Žodžiu, žvelgiant atidžiai, oficialusis Baku nedaro nieko blogo, apšaudydamas Kalnų Karabachą. Oficialusis Baku bombarduoja savo teritoriją. O kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos bombarduoja Giandžą ir Terterą, jos atakuoja svetimas žemes. Štai toks skirtumas tarp Stepanakerte sprogstančių azerbaidžanietiškų raketų ir Giandžoje sprogstančių armėniškų sviedinių.

Kita svarbi pastaba – derybos dėl konflikto sureguliavimo negali tęstis amžinai. Jei Azerbaidžanas nusprendė, jog daugiau laukti Vakarų pagalbos iškrapštant iš Kalnų Karabacho okupacines armėnų pajėgas nebegali, – jo valia. Mes privalome gerbti Azerbaidžano nusiteikimus. Vakarai turėjo užtektinai laiko spustelėti Jerevaną, kad šis pradėtų bent minimaliai gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Tačiau Vakarų derybininkai, ėmęsi reguliuoti Baku ir Jerevano tarpusavio santykius, pareigą padėt azerbaidžaniečiams susigrąžinti prarastas teritorijas prisimindavo tik tuomet, kai regione imdavo sproginėti bombos. Vos tik pabūklai nutildavo– Vakarai tuo pat pamiršdavo Azerbaidžano prašymus priverst Armėniją laikytis tarptautinių žaidimo taisyklių. Pamiršdavo iki naujų šūvių.

Mano supratimu, tokia Vakarų pozicija – nepriimtina, smerktina. Nejaugi tik Baku kaltas, kad dabar žūsta civiliai abiejose fronto pusėse? Moralinė atsakomybė dėl jau keletą savaičių trunkančių susirėmimų krenta ir Vakarų derybininkams.

Akivaizdi ir Lietuvos kaltė. Užuot griežtai pareiškę delegacijoms iš Armėnijos, jog privalu gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, mes dažniausiai apsiribodavome pataikūniškais proarmėniškais reveransais. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime, kaip prieš metus mūsų Seimo pirmininkas skrido į Armėnijos sostinę Jerevaną, po kurio laiko – į Azerbaidžaną?! Jau tada, 2019-aisiais, mūsų portalas klausė – kodėl Seimo pirmininkas nuskubėjo į Armėniją? Juk nukentėjusi pusė – Azerbaidžanas. Dabar vėl prisimenu šį keliauninką. Akivaizdu, kad mūsų Seimo pirmininko vizitas į Jerevaną neatnešė nė menkiausios naudos. Armėnija nebuvo įtikinta išvest savo ginkluotųjų pajėgų iš svetimų žemių. Tikriausiai mūsų parlamento vadovas nė nebandė įtikinti Jerevano, jog armėnų pajėgoms privalu nešdintis iš Kalnų Karabacho. Vargu ar mūsų Seimo pirmininkas bent užsiminė Jerevano valdžiai apie pabėgėliais tapusių azerbaidžaniečių moralines kančias netekus gimtųjų namų Jerevane ar Stepanakerte (oficialiai palikti savo gimtuosius namus buvo priversti palikti per 900 tūkst. azerbaidžaniečių). 

Lietuva neturinti teisės smerkti Azerbaidžano dar ir dėl to, kad pati visai neseniai panašiai elgėsi. Sykį, viešint Azerbaidžane, manęs paklausė, kaip jie, azerbaidžaniečiai, trisdešimt metų kantriai laukdami ir niekaip nesulaukdami Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savų teritorijų, turėtų elgtis – laukti dar tris dešimtmečius?

Trys Klaipėdos krašto išvaduotojai

Be abejo, aš buvau atsargus: nežinau, neįsivaizduoju, neturiu nė menkiausios moralinės teisės dalinti patarimus. Tačiau azerbaidžaniečiams tąsyk papasakojau, kaip Lietuva susigrąžino Klaipėdos kontrolę 1923-aisiais.     

1923-aisiais metais Klaipėdos kraštą administravo ne Lietuva. Jį administravo  su lenkais flirtavę prancūzai. Nėra sunku numanyti, kam pirmenybę būtų teikę lenkams pataikavę ir į lietuvius priešiškai šnairavę prancūzai, jei anuomet mes, lietuviai, būtume pasikliovę vien derybomis, vien užsienio šalių padorumu. Juk teisėti Lietuvos reikalavimai Paryžiui nė kiek nerūpėjo. Tuometinis Paryžius turėjo savų planų – sustiprinti Lenkiją. Net ir Lietuvos sąskaita. Tad derybos dėl uostamiesčio ateities galėjo tęstis iki begalybės arba imperialistei Lenkijai palankiu keliu.

Klaipėdos krašto išvaduotojai jėga sugrąžino Lietuvai uostamiestį

Lietuva pasielgė labai išmintingai, suplanavusi Klaipėdos susigrąžinimo operaciją. Karinė operacija buvo parengta 1922-ųjų metų slaptame Šaulių sąjungos vadovų posėdyje. Šios operacijos esmė – Lietuvos kareivius aprengti civilių Klaipėdos krašto sukilėlių uniformomis, juos slapta permesti į Klaipėdos kraštą ir išvyti iš ten visas svetimas pajėgas vaizduojant, kad tai padarė būtent vietiniai klaipėdiečiai. Lietuva nuo pat pradžios slėpė, kad Klaipėdą vaduoja Lietuvos kariuomenė. 

Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slapyvardis – Budrys). Karinei akcijai laikas parinktas taip pat išmintingai – 1923 metų sausio 11-ąją Belgijos ir Prancūzijos armijos įžengė į Vokietijos Rūro sritį ir tokiu būdu Europos spauda domėjosi vien šiuo įvykiu. Be to, Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche buvo pareiškęs, esą Klaipėda turinti tapti Laisvąja valstybe – neva niekam nepriklausančia. Tad delsti nebuvo galima.

Klaipėdos kraštą užėmė Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė. Ją sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Bendras karių skaičius – 1753.

Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9-ąją, kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą: „vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra nedelsiant paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis“.

Klaipėdos krašto išvadavimo vadovybė
Klaipėdos krašto išvadavimo vaizdai

Sausio 10-ąją mūsų drąsuoliai su užrašais ant rankų MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) peržengė sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė bei Pagėgiai buvo paimti dar tą pačią dieną be pasipriešinimo. Klaipėdos šturmas prasidėjo sausio 15-ąją anksti ryte.

Prancūzai pasidavė greitai. Sausio 15-osios popietę jie jau buvo sudėję ginklus. Sukilimo metu žuvo prancūzų, vokiečių ir lietuvių karių.

Tąsyk Lietuva nusispjovė į tarptautinės bendruomenės pasipiktinimus dėl karinių veiksmų. Ji atmetė tokių kaip Jules Laroche įsivaizdavimus, esą Klaipėdą privalu paskelbti kažin kokia laisvąja valstybe. Ji surengė tikrą karinę išlaisvinimo operaciją, nors, žinoma, oficialiai visąlaik neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo. Derybos su Europa dėl Klaipėdos likimo mums anuomet baigėsi sėkmingai – Klaipėda buvo pripažinta Lietuvai.

Puldami įrodinėti, jog Azerbaidžanas neturintis teisės karinėmis premonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho, prisiminkime šią lietuvišką istoriją.  

2020.10.07; 06:03

Trumposios naujienos

Azerbaidžanas praneša apie mūšius Tovuzo regione. Slaptai.lt foto

Azerbaidžano gynybos ministerija pirmadienį pranešė, kad iš Armėnijos teritorijos buvo paleista minosvaidžių ir haubicų ugnis į du kaimus pasienyje esančiame Tovuzo rajone.
 
„Armėnijos ginkluotosios pajėgos iš 120 mm minosvaidžių ir haubicų D-30 apšaudė Tovuzo rajono Agdamo ir Dondar Gušču kaimus“, – sakė žurnalistams ministerijos spaudos tarnybos atstovas. Anot jo, kaimų gyventojai nenukentėjo.
 
Atstovas pabrėžė, kad Azerbaidžanas imasi „griežtų atsakomųjų priemonių“.
 
Padėtis Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje susikomplikavo liepos 12 d. Sekmadienį Azerbaidžano gynybos ministerija pranešė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos mėgina atakuoti šalies armijos pozicijas Tovuzo ruože, naudodamos artileriją. Mūšiai tęsėsi naktį į pirmadienį. Pasak oficialiojo Baku, per susirėmimus žuvo keturi Azerbaidžano kariškiai, dar keturi buvo sužeisti.
 
Savo ruožtu Armėnijos gynybos ministerijos spaudos tarnyba informavo, kad per apšaudymą prie sienos su Azerbaidžanu buvo lengvai sužeisti du policininkai armėnai.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.14; 07:00
Gordijo mazgasSkaitomiausios

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Paskutinę kovo dieną, prieš pat „melagių“ šventę balandžio 1-ąją, Kalnų Karabache (trumpinkime – KK), kurią vietinė armėnų valdžia vadina demokratine Respublika, vyko vienu metu ir prezidento, ir parlamento rinkimai.

Iš anksto priminsiu, kad Europos Sąjunga pareiškė nepripažįstanti šių rinkimų teisinio pagrindo, nes jau keletas dešimtmečių teritorija yra okupuota Armėnijos. Rinkimų organizatorių nesustabdė nei koronavirusas, kuris ir čia tiesia savo nagus. Pačioje Armėnijoje nuo kovo 16 d. yra paskelbta ypatingoji padėtis ir griežtas karantinas (čia rinkimų dieną buvo užfiksuota beveik 500 užsikrėtusiųjų virusu; tai nedidelė dalis 3 mln. gyventojų turinčioje šalyje, bet jos teritorija perpus mažesnė negu Lietuvos).

Rinkimai KK pirmą kartą vyko be tarptautinių stebėtojų. BBC cituoja Jerevano atstovus, esą taip siekiama apsaugoti juos nuo pavojingos infekcinės ligos. Armėnijoje taip pat įvesta griežta cenzūra, nušviečiant pandemijos plitimo eigą, o pirmadienį vyriausybė pateikė parlamentui įstatymo projektą, numatantį kontroliuoti piliečių pokalbius mobiliaisiais įtaisais. KK uždarytos cerkvės, mokyklos, universitetai, uždrausti masiniai renginiai.

Tačiau rinkimų niekas neuždraudė. Iš 150 tūkst. KK gyvenančių žmonių užregistruota 103 tūkst. rinkėjų, kuriems prie rinkimų punktų dalijamos kaukės ir asmeniniai rašikliai. Kaip praneša BBC, keletas parlamento deputatų reikalavo rinkimus atidėti, nes pandemija neleidžia rengti reikiamos rinkimų kampanijos. Juo labiau kad ypatingosios padėties metu į KK teritoriją įvažiuoti neleidžiama.

Jerevanas, kuris kontroliuoja visas KK veiklos sritis, atsisakė perkelti rinkimus. Mat, nuo 2007 m. nepripažintai respublikai vadovaujantis buvęs Nacionalinės saugumo tarnybos šefas Bako Saakajanas mano, kad jam dabar labai palankus metas. 2017 m., kai jis po dviejų kadencijų vėl buvo perrinktas prezidentu, jo iniciatyva buvo surengtas referendumas, kuris nustatė, kad nuo to laiko KK bus prezidentinė valdymo sistema. Konstitucijos pakeitimai leido „nunulinti“ prezidentavimo terminus ir pasilikti valdžioje iki 2020, o paskui būti išrinktam dar dviem kadencijom. Jerevanas aiškiai nusižiūrėjo į Rusiją, kur V. Putinas žengia tuo pačiu – amžino viešpatavimo valdžios viršūnėje – keliu.

Karabache tebešaudoma

Tačiau žmonės tai įvertino kitaip: 2018 m. gegužę kilo dideli neramumai Jerevane, paskui, birželį, jie išplito ir į Stepanakertą. B. Saakajanas atsisakė pretenzijų į amžiną lyderystę ir sutiko surengti neeilinius rinkimus. Tačiau jis šiuose rinkimuose dalyvauti negali. O dėl aukščiausio posto kovojo 14 kandidatų – nuo saugumo veikėjų, buvusių ministrų iki žurnalistų.

Parlamento rinkimuose galėjo dalyvauti 10 partijų ir du partiniai blokai. KK parlamente yra vos 33 deputatai.

Žinoma, Baku nepripažįsta nei armėniškojo Kalnų Karabacho, nei šių rinkimų. Vasario 15 d. Miuncheno konferencijos metu Azerbaidžano iniciatyva įvyko antras per ketvirtį amžiaus šios šalies prezidento Ilchamo Alijevo  ir Armėnijos lyderio Nikolo Pašiniano susitikimas (pirmas surengtas 2019 m.). I. Alijevas jį pradėjo nuo esminės Baku nuostatos: „Kalnų Karabachas istoriškai yra Azerbaidžano dalis“. Tai pripažįsta tarptautinė teisė ir Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliucija.

Armėnų lyderis bandė pateikti savo istorinius apibendrinimus, tačiau iškart nukirto: „Neįmanoma išspręsti 30-metį konfliktą vienu ar dviem žingsniais“, – pasakė jis. Tad pusvalandinė diskusija baigėsi tuščiais lozungais, ir šalys išsiskyrė. Gerai tai, kad abu lyderiai atsisveikindami bent paspaudė vienas kitam rankas…

Azerbaidžane išleisto žurnalo apie Karabachą viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Bet dabartinių rinkimų organizavimas KK žemėje parodė, kad Jerevanas toliau įtvirtina savo dominavimą tame Azerbaidžanui priklausančiame žemės lopinėlyje. Naujausiais duomenimis juose pirmauja buvęs premjeras Araikas Arutunianas, antras – užsienio reikalų ministras Masis Mailianas. Kadangi pirmaujantys pretendentai nė vienas nesurinko daugiau negu 50 proc. balsų, matyt, įvyks antras rinkimų turas.

Tai neišspręs šio tris dešimtmečius įšaldyto konflikto problemos. Reikalingos sąžiningos derybos, kurių sąlyga vienintelė: Armėnija turi palikti Kalnų Karabacho teritoriją. To reikalauja vienas pirmųjų nuo konflikto pradžios Jungtinių Tautų dokumentų. Armėniją neteisėtai okupavus dalį Azerbaidžano teritorijos yra pripažinusi Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo taryba dar 1993 metais.

Tai ko verti kokie nors rinkimai okupuotose žemėse?

2020.04.01; 15:00

Gordijo mazgas

Nikolos Pašiniano karikatūra

Tarp Jerevano ir Stepanakerto – įtampa. Susipriešinimas toks ryškus ir akivaizdus, kad priešpriešą galima pavadinti net karine padėtimi. Neoficialia, žinoma.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas giliai nepatenkintas šiuo metu Stepanakerte šeimininkaujančiu vadinamuoju Karabacho klanu. N. Pašinianas čia šeimininkaujančius armėnus norėtų pakeisti savo aplinkos žmonėmis. Šie – priešinasi. Kad abipusė neapykanta itin didelė, byloja kad ir šis faktas: iš Kalnų Karabacho, kuris priklauso Azerbaidžanui, bet šiuo metu armėnų pajėgų okupuotas, N. Pašinianas skubiai išsivežė ten privalomąją karinę tarnybą atlikusį sūnų. Matyt, išsigando, kad Karabacho klano vadeivos nepaimtų jo įkaitu.

Slaptai.lt dar visai neseniai rašė, kaip demonstratyviai, pompastiškai N. Pašinianas išsiuntė sūnų Ašotą tarnauti ne į Jerevaną, kur saugu ir ramu, bet į Kalnų Karabache dislokuotus dalinius, prie fronto linijos su regioną atsiimti siekiančio Azerbaidžano karinėmis pajėgomis. Žurnalistams komentuodamas šį sprendimą N. Pašinianas pagyrūniškai tvirtino, esą tarnybos Armėnijos kariuomenėje neturėtų vengti net aukščiausių šalies vadovų sūnus. Be to, būtent Armėnijos prezidentų, premjerų, parlamentarų, teisėjų, bankininkų sūnus privalo atlikti karinę tarnybą tuose regionuose, kur sunkiausia ir pavojingiausia. N. Pašiniano šeima, – neva puikus pavyzdys.

Nikolas Pašinianas ir Ana Akopian – armėnų užgrobtame Kalnų Karabache. Socialinių tinklų foto

Dabar iš šio garsaus pareiškimo nieko nebeliko. Ašotas Pašinianas iš Stepanakerto (azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho sostinės pavadinimas – Hankendi) perkeltas į karinį dalinį prie Jerevano.

Pretekstas tokiam perkelimui – Ašotas neva išsiųstas į trumpalaikius karinius kursus.

Bet tie trumpalaikiai mokymai užsitęsė. Galima spėti, kad Ašotas daugiau niekad nebegrįž į Kalnų Karabache dislokuotą karinį dalinį.

Kodėl nesutarimai kilo tarp Jerevano ir Stepanakerto valdžių, – lengva paaiškinti. Priežasčių – užtektinai. Pavyzdžiui, Kalnų Karabachą okupavę armėnai buvusį Armėnijos prezidentą Robertą Kočarianą laiko teisingu, sąžiningu, principingu politiku, o N. Pašinianas bet kokia kaina siekia jį ilgam pasodinti už grotų. R. Kočarianui šiandien inkriminuojami sunkūs nusikaltimai: piktnaudžiavimas valdžia ir finansiniai nusižengimai.

N. Pašiniano tikslai akivaizdūs: jis norėtų Kalnų Karabacho klaną atskiesti savo žmonėmis.

Įtampa tarp šių dviejų grupių nūnai tokia rimta, kad Kalnų Karabache gyvenantys armėnai demonstratyviai nevažiuoja į Jerevaną švęsti valstybinių Armėnijos iškilmių, o Jerevanas nesiunčia delegacijų į Stepanakerte organizuojamus renginius.

Jerevano ir Stepanakerto grumtynių tema aptariama ir armėniškame armenianreport.com leidinyje. Įdomiausia, kad šiame portale straipsnio „Armėnija – Arcachas: pleištas pavirto praraja“ autorius Tevos Aršakian vartoja terminą „dvi Armėnijos valstybės“. Omenyje greičiausiai turima Armėnija ir užgrobtas Kalnų Karabachas.

Žodžiu, tarpusavyje besipykdami armėnai jau ne tik nesusigaudo, kas teisus, kas kaltas, bet dar net nežino, kiek iš viso valstybių jie šiuo metu turi – vieną ar dvi.

Vaizdžiai tariant, belieka laukti, kada Jerevanas paskelbs Stepanakertui karą. Arba atvirkščiai – Kalnų Karabachą okupavę armėnai prašys pagalbos, kad tarptautinė bendruomenė apgintų juos nuo … Armėnijos agresijos.

2019.06.04; 10:00

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Reguliariai perskaitau, ką, kaip ir apie ką rašo Armėnijos spauda. Ypač atidžiai seku Armenian Report. Skaitydamas ten publikuojamus tekstus bandau suvokti, kodėl armėnai – „patys geriausi“, „patys gražiausi“, „patys puikiausi“.

Analizuojant šiame portale skelbiamų autorių tekstus ryškėja ir dar viena svarbi aplinkybė – iš kur semiamasi neapykantos Turkijai ir Azerbaidžanui, kodėl toji neapykanta – tokia didelė?

Kai esi perskaitęs šimtus Armenian Report rašinių, štai tada būtinai pastebi metodus, kaip konstruojama oficialiojo Jerevano propaganda. Pasirodo, Armėnijai labai svarbus kančios vaizdinys. Bent jau taip, man regis, mano Jerevano ideologai. Jie įsitikinę, kad be nuolatinių, išsamių, įkyrių pasakojimų apie per amžius skriaustą armėnų tautą jie nepasieks savo tikslų – negaus iš Vakarų užtektinai ženklios finansinės paramos „vien už gražias akis“ ir negalės įgyvendinti slaptų ekspansinių planų – plėsti savų teritorijų Turkijos ir Azerbaidžano žemių sąskaita. Jerevano politikai mano, jog kurdami tikras bei išgalvotas legendas apie savo vargus ir bėdas jie privers aplinkinius besąlygiškai remti Armėniją net tuomet, kai ji elgsis agresyviai, nesąžiningai.

Žodžiu, kančios elementas Armėnijos propagandai labai svarbus. Ir vis tik mėgaudamiesi savo išgalvotomis bei tikromis sudėtingos praeities istorijomis jie elgiasi primityviai. Armėnija pamiršta elementariausią tiesą – visos kitos tautos taip pat patyrusios nelaimių, kančių. Gal net daugiau ir baisesnių. Kodėl armėnų vargai turėtų būti svarbesni, už, sakykim, lietuviškus? Kodėl kiekvienų metų balandžio mėnesį, prisimenant 1915-ųjų metų praradimus, į armėnų organizuotą mitingą prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos muziejaus Vilniuje lietuviams privalu susirinkti, o armėnams organizuoti Jerevane lietuvių žūtis pagerbiančių susibūrimų – nebūtina? Kiek sykių Lietuvoje buvo viešai, oficialiai minimi armėnams skaudūs 1915-ųjų įvykiai ir kiek sykių Jerevane pagerbti mūsų tremtiniai, sukilėliai, partizanai? Mes jiems – keliolika kartų, jie – nė vieno sykio?

Be kita ko, minėtame leidinyje dažnai painiojami pliuso ir minuso ženklai. Ten, kur derėtų pagirti, kritikuojama, ten, kur verta kritikos, – liaupsinama. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje Amerikoje viešėdama dabartinio Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona Ana Akopian papasakojo apie savo asmeninę iniciatyvą „Moterys – taikai“. Interviu su pirmąja Armėnijos ledi parengė „Golos Ameriki“. Tame interviu A. Akopian maždaug taip pareiškė: „Armėnų karių žūtys – beprasmės. Tūkstančiai žuvusiųjų, bet juk tos mirtys – beprasmės. Nes jos nė per centimetrą nepriartino prie konflikto sureguliavimo. O gal net atvirkščiai – net atitolino.“

Šie ponios A. Akopian žodžiai, išdėstyti JAV auditorijai, – dviprasmiški. Juos galima įvairiai suprasti, įvairiai traktuoti. Be abejo, ponia A. Akopian šnekėdama apie „beprasmes mirtis“, omenyje turėjo jaunų armėnų karių žūtis dėl Kalnų Karabacho.

Nikolas Pašinianas ir Ana Akopian – armėnų užgrobtame Kalnų Karabache. Socialinių tinklų foto

Žvelgiant Armėnijos separatistų akimis, – A. Akopian pasakė didžiausią nesąmonę. Švelniai tariant, – paniekino separatistų idealus. Žinoma, A. Akopian nenorėjo įžeisti fanatiškųjų separatistų idėjų užgrobti ir aneksuoti Azerbaidžanui priklausančias žemes. Ji norėjo pasakyti, jog ankstesnės Armėnijos valdžios nieko rimto nenuveikė, kad Kalnų Karabachas atitektų Jerevanui ir okupacija būtų iki galo įteisinta bei įtvirtinta.

Bet, remiantis viešojoje erdvėje nuskambėjusiais žodžiais, karštosios armėnų propagandistų galvos suprato savaip: nejaugi premjero žmona kvestionuoja šventą armėnų kovą vardan Kalnų Karabacho okupacijos? Štai Ambarcum K. portale Armenian Report kritikuoja pirmąją Armėnijos ledi, esą ji akivaizdžiai nusišnekėjo. Suprask, prabilusi apie beprasmes mirtis ji įžeidė žuvusiųjų armėnų karių motinas. Ji įžeidė ir šventąją Armėnijos idėją … plėsti savo žemes. Todėl jai privalu viešai pasiaiškinti bei atsiprašyti.  

Žvelgiant iš Vakarų pusės, Armėnijos premjero žmona pasakė daug tiesos: jaunų armėnų karių mirtys – tikrai beprasmės. Bet vis tik premjero žmona išdėstė ne visą tiesą. Jaunų armėnų karių mirtys – beprasmės, bet ne todėl, kad „iki šiol nesureguliuotas Kalnų Karabacho klausimas“. Jos beprasmės pirmiausia todėl, kad Armėnija šiame konflikte – neteisi. Armėnija – agresorė.

Štai azerbaidžaniečių karių žūtys šiame kelis dešimtmečius tebesitęsiančiame kare nėra beprasmės. Skirtingai nei armėnai, Azerbaidžano kariai gina savo valstybę – šalies teritorinį vientisumą. Jau daug sykių teko priminti, bet priminsiu dar sykį: NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą priskiria Azerbaidžanui. Šią žemę Vakarai traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją. Todėl armėnų karių žūtys ne tik beprasmės. Armėnų kariai, žūstantys dėl Kalnų Karabacho, – savo gyvybes aukoja neteisingam tikslui.

Toks oficialus Vakarų požiūris, tokios pozicijos privalėtų laikytis ir Vakarų sudedamąja dalimi esanti Lietuva. Būtent todėl Lietuvai turėtų būti priimtini Armėnijos premjero žmonos palyginimai dėl „beprasmių armėnų karių mirčių“.

Jei jau norima kritikuoti ponią A. Akopian, šią moterį vertėtų kritikuoti visai už kitką – kad kartu su vyru nuvažiavo į armėnų pajėgų kontroliuojamą azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą. Svečiuotis, lankytis, juolab demonstratyviai fotografuotis užgrobtose žemėse poniai A. Akopian tikrai nederėjo. Nesolidu. Stiprūs, save gerbiantys priešininkai okupuotose žemėse taip nesielgia.

Ypač niekšiška fotografijas, kuriose užfiksuotos neteisėtos išvykos į neteisėtai užgrobto regiono sostinę Hankendį (armėnai šį miestą vadina Stepanakertu), – platinti socialiniuose tinkluose.

2019.05.03; 11:46