„Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Mantas Bartuška. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Lietuvos geležinkelių“ valdybos pirmininkas Kęstutis Šliužas sako, kad labiausiai tikėtina data, kada Baltarusijos kalio trąšų gamintojos „Belaruskalij“ trąšos nebekeliaus per Lietuvą, yra kitų metų balandžio 1 d.
„Čia galbūt, sakyčiau, vienas klausimas būtų, kada tokie kroviniai į Lietuvą nepateks, tai galiu pasakyti, kad labiau tikėtina, pagal dabar galiojančias sankcijas ir įstatymus, balandžio 1 d. – labiausiai tikėtinas scenarijus“, – antradienio vakarą surengtoje spaudos konferencijoje sakė K. Šliužas.
Pasak jo, jei iki to laiko būtų priimtos Europos Sąjungos (ES) sankcijos arba būtų priimtas Susisiekimo ministerijos inicijuotas įstatymas stabdyti „Belaruskalij“ trąšų tranzitą per Lietuvą, galutinė trąšų gabenimo Lietuvos teritorija nutraukimo data galėtų būti paankstinta.
Jei iki to laiko atsiras naujos sankcijos, ar jos būtų ES, ar Lietuvoje būtų priimtas įstatymo projektas, kurį inicijavo Susisiekimo ministerija pirmadienį. Jei jis įsigaliotų gerokai anksčiau, tai ta data būtų anksčiau. Viskas priklauso nuo teisinės situacijos“, – sakė jis.
K. Šliužas taip pat pažymėjo, kad tranzitą galima nutraukti anksčiau, jei pavyktų rasti teisinių priežasčių, kodėl „Lietuvos geležinkeliai“ ar „Belaruskalij“ nebegali vykdyti iki 2023 metų galiojančios sutarties įsipareigojimų.
„Turbūt trečias variantas – jeigu mes pamatytume tam tikras aplinkybes, dėl kurių viena ar kita sutarties šalis negali vykdyti savo įsipareigojimų, tokių kaip mokėjimai, galimai tai irgi būtų vienas žingsnių, kurie galėtų sukurti tam teisinį pagrindą“, – nurodė valdybos pirmininkas.
Šių metų rugpjūtį paskelbtos JAV sankcijos numato, kad iki šių metų gruodžio 8 d. visi JAV fiziniai ir juridiniai asmenys privalo užbaigti sandorius su Baltarusijos kalio trąšų gamintoja „Belaruskalij“. Po minėtos datos Lietuvoje veikiantys bankai linkę nebeaptarnauti „Belaruskalij“ atliekamų mokėjimo pavedimų, tačiau „Lietuvos geležinkeliai“ iš baltarusių įmonės dar prieš sankcijoms įsigaliojant gavo netipinį avansinį mokėjimą už tranzito per Lietuvą į Klaipėdos uostą paslaugas.
Baltarusijos bendrovė „Lietuvos geležinkeliams“ pervedė avansinį mokėjimą už trąšų tranzitą už lapkritį, gruodį ir pusę sausio mėnesio.
„Lietuvos geležinkelių“ direktorius Mantas Bartuška tikino, kad avansą „Belaruskalij“ pervedė jo nesuderinusi su „Lietuvos geležinkeliais“ ir mokėjimą nesėkmingai buvo bandoma grąžinti. M. Bartuška atkreipė dėmesį, kad nesilaikant sutarties, kuri galioja iki 2023 m., sąlygų, Susisiekimo ministerijai pavaldžią įmonę užgriūtų ieškiniai ir šimtus milijonų siekiančios baudos.
Skaičiuojama, kad iki šiol „Lietuvos geležinkelių“ antrinė įmonė „LTG Cargo“ per metus vidutiniškai gabeno per 10 mln. tonų „Belaruskalij“ krovinių už maždaug 60 mln. eurų.
Antradienį vakare geležinkelių valdyba pranešė, kad M. Bartuška po pereinamojo laikotarpio trauksis iš „Lietuvos geležinkelių“ direktoriaus pareigų.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Pirmadienį prasidėsiantis Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono oficialus vizitas Lietuvoje yra puiki proga įvertinti ir mūsų šalies užsienio politikos kryptis.
Tradiciškai į Rytų partnerystės šalių aktualijas bei Rusijos klausimą susikoncentravusi Lietuva, sutinka ekspertai, tiek Prancūzijai, tiek Paryžiaus keliamoms problemoms skiria per mažai laiko. Jų teigimu, įvertinus Prancūzijos potencialą ir reikšmę Europos Sąjungai, Lietuva turėtų siekti daugiau Paryžiaus dėmesio, todėl privalo būti aktyvesnė ne tik gilinantis į Viduržemio jūros regiono problemas, bet ir labiau įsiklausyti į E. Macrono reiškiamas ambicijas, perkrauti santykius su Maskva ar didinti ES karinį savarankiškumą.
Prancūzija yra viena didžiųjų pasaulio valstybių, kuri natūraliai užduoda reikšmingą toną Europos Sąjungos raidai. Ir tai savaime suprantama. Prancūzija – galingą istoriją ir kultūrą turinti, branduoliniam klubui priklausanti nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė. Todėl, nepaisant santykinai neintensyvaus ekonominio bendradarbiavimo, Prancūzija yra ir turėtų būti viena svarbiausių šalių Lietuvai.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Visgi, pažymi Marylando universiteto universiteto vyr. mokslininkė, atsakinga už šios mokslo įstaigos vykdomo projekto ICONS krizių simuliacijų modeliavimą Eglė Murauskaitė, Paryžiaus reikšmę Lietuva ne visada sugeba pakankamai įvertinti ir pastangų, siekiant plėtoti šaliai itin svarbius strateginius santykius su Prancūzija, dažnai pritrūksta.
Aptariant tai, kodėl Prancūzijos klausimo svarba Lietuvos užsienio politikoje nėra aukščiausių prioritetų sąraše, galima surasti ne vieną aiškinimą. Viena vertus, Lietuvą ir Prancūziją skiriantis geografinis atstumas natūraliai sudėlioja skirtingą geopolitinių prioritetų lauką.
Prancūzai švenčia nacionalinę šventę. EPA – ELTA nuotr.
„Prancūzijai visada yra aktualiau Pietų partnerystė, Afrikos valstybės, mums aktualiau yra Rytų partnerystė su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis“, – Eltai teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorė, politologė Margarita Šešelgytė.
Kitaip tariant, Prancūzijos lyderystė Viduržemio jūroje Lietuvai, didesnę savo dėmesio dalį skiriančiai Europos politikai Rytuose, itin didelio įspūdžio nedaro. Visgi užsienio politikos ir saugumo ekspertai ne kartą kritikavo Lietuvos lokalumą susikoncentruojant tik į vieno regiono problemas. Pabrėžta, kad Bendrijoje įsitvirtinti siekiančios net ir mažosios ES narės neturi prabangos tapti vieno klausimo šalimis.
Dar vienas svarbus veiksnys, kuris gali turėti įtakos Vilniaus ir Paryžiaus santykiams – išsiskiriantys valstybių požiūriai, kaip reaguoti į problematišką Rusijos kaimynystę.
Prancūzijos ir Rusijos santykiai bei Prancūzijos valdžios tradiciškai pasirenkamos politikos organizavimo formos Maskvos atžvilgiu yra tai, ką Lietuvai ne visada pavyksta suprasti ar tuo labiau pritarti.
Lietuva nesupranta Prancūzijos sieko su Rusija problemas spręsti dialogu
Geostrateginė Maskvos krytis Paryžiui kelis pastaruosius amžius buvo svarbus geopolitinis svertas – ypač sąveikaujant su kitomis didžiosiomis pasaulio galiomis.
„Prancūzija nuosekliai vykdo politiką, kurioje Europa su Rusija skatinama siekti kompromiso ir bendradarbiavimo – dialogu siūlo spręsti iškilusias krizes. Tuo tarpu Lietuva tam griežtai priešinasi“, – teigia E. Murauskaitė.
Panašu, kad nuo šios strateginės linijos prancūzų neatbaidė nei Šaltojo karo metu buvusi Rytų ir Vakarų konfrontacija, nei Rusijos imperialistinės ambicijos jau XXI a. Visgi, pažymi analitikai, tam tikrų komplikacijų Prancūzijos siekyje palaikyti geopolitiškai ir ekonomiškai pragmatiškus santykius neišvengta.
Prancūzijos tankai karinio parado Paryžiuje metu. EPA – ELTA nuotr.
Nuolatinis tarptautinės teisės, daugiašalių susitarimų pažeidinėjimas, Krymo aneksija, Malaizijos oro bendrovės „Malaysia Airlines“ reiso MH17 lėktuvo numušimas, apnuodijimai Novičioku Solsberyje bei pasikėsinimas naudojant tą pačią medžiagą į Aleksejų Navalną yra tai, kas šiuo metu Prancūzijos valdžios elitą privertė į Rusiją pažvelgti itin kritiškai.
Tačiau, nepaisant to, Prancūzijos politika Rusijos atžvilgiu ir toliau remiasi dialogo paieškomis. Būtent tai, pabrėžia M. Šešelgytė ir E. Murauskaitė, Lietuvos politiniam elitui ne visada yra suprantama.
„Mus pykdo, kad prancūzai sako, jog su Rusija reikia bendrauti ir išsakyti savo kritiką įvairiais klausimais, o ne iš viso nutraukti santykius. Tai buvo nuolatinė prezidento Macrono pozicija ir ji, ko gero, išlieka, nes pastaruoju metu – net kalbant dėl įvykių Baltarusijoje ar dėl Navalvo – vis tiek yra (palaikomas – ELTA) dialogas“, – teigė M. Šešelgytė.
„Tai mums nėra suprantama, nes mes – remdamiesi savo patirtimi – norėtume iš viso su Rusija nebendrauti“, – teigė TSPMI direktorė, pabrėždama, kad tokiai Lietuvos pozicijai atsirasti prielaidas sukūrė ne tik agresyvi Rusijos geopolitinė laikysena ar nuolatinis istorijos perrašinėjimas, tačiau ir būgštavimai, kad Prancūzijos švelninami santykiai su Maskva gali stumtelti ir bendrą europinį palankumą Rusijos atžvilgiu.
Savo ruožtu saugumo ekspertės E. Murauskaitės manymu, nors ir būtų sunku atsakyti, kokia santykių su Rusija forma yra geriausia, Lietuvos užsienio ir saugumo politikos architektai bent jau kartais turėtų pripažinti, kad Prancūzijos propaguojamas dialogas kai kuriais klausimais su Kremliumi gali duoti apčiuopiamesnių rezultatų.
„Praėjusių metų gruodį matėme, kad (Prancūzijos inicijuotas – ELTA) dialogas dėl Ukrainos buvo veiksmingas. Jei Baltijos šalys ir Lietuva ypač nuosekliai bando daryti spaudimą ir advokatauja ES sankcijoms prieš Rusiją dėl Ukrainos, Prancūzija, nors ir palaiko sankcijas, kartu palaiko ir dialogo galimybę. Gruodį inicijuotas Normandijos dialogas baigėsi labai greitai sėkmingu apsikeitimu Ukrainos ir Rusijos kaliniais. Taigi buvo pasistūmėta“, – teigė E. Murauskaitė, pabrėždama, kad Lietuvos remiama laikysena, paremta griežtu Rusijos sulaikymu ir sankcionavimu, kol kas aiškesnių rezultatų neatnešė.
„Manau, kad dažnam lietuviui yra sunku tiesiog suvirškinti poziciją, kad su Rusija galima kalbėtis. Mūsų retorika yra tradiciškai labai griežta. Kita vertus, sunku pasakyti, kokios apskritai yra dialogo su Rusija galimybių ribos“, – svarstė E. Murauskaitė.
Būgštaujama, kad Rusija atsidurs Kinijos įtakoje
TSPMI direktorė M. Šešelgytė teigia, kad Prancūzijos palaikoma pozicija siekti su Maskva kalbėtis net tuomet, kai Kremliaus režimas akivaizdžiai ignoruoja tarptautinę teisę, gali kilti ir iš strateginio intereso neleisti Maskvai nuslysti į raumenis užsiauginusios Kinijos glėbį.
Xi Jinpingas (k.) ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Mokslininkės teigimu, Prancūzijoje įsivaizduojama, kad susiklosčius tokiam scenarijui didelių iššūkių patirtų būtent Europos demokratijos.
„Nepatvirtintas dalykas, bet kalbama – ir analitikai apie tai kalba – kad vis dėlto Prancūzijoje į Rusiją žiūrima kaip į valstybę, kuri gali būti balansinė valstybė kalbant apie tolesnius santykius su Kinija. Macronas bijo, kad Rusija gali atsidurti Kinijos įtakos sferoje ir kad tai bus labai nenaudinga demokratinėms valstybėms Vakarų pasaulyje, ypač Europoje. Todėl jo tikslas yra neleisti Rusijai nuslysti į Kinijos glėbį“, – teigė M. Šešelgytė.
Atsargiai klausosi Prancūzijos raginimų stiprinti ES karinį savarankiškumą
Nors Lietuvą ir Prancūziją vienija ES ir NATO narystė, pati Prancūzija prisideda prie NATO vykdomos oro policijos misijos, o prancūzų kontingentas dislokuotas Vokietijos vadovaujamose NATO priešakinėse pajėgose Lietuvoje, esama tam tikro nuomonių išsiskyrimo žvelgiant į transatlantinę erdvę. Tiksliau tariant, vertinant Europos galimybes turėti nuo JAV savarankiškesnę gynybos politiką.
Dar ne taip seniai ažiotažą sukėlė E. Macrono teiginys, kad Aljansą ištiko „smegenų mirtis“. Ir nors, būtina pažymėti, Prancūzijai klausimų dėl NATO ir jos gyvybinės svarbos Vakarų bendruomenei nekyla, kartkartėmis akcentuojamos strateginio koordinavimo tarp Europos ir Jungtinių Valstijų problemos Lietuvos politikus, akcentuojančius JAV buvimo regione reikšmę, verčia suklusti.
Prancūzijoje ne kartą, ypač po krizių, keltos idėjos, turėti savarankiškesnes Europos pajėgas. Tą, tapęs prezidentu, akcentavo ir E. Macronas.
Abi Eltos kalbintos ekspertės sutinka, kad Europos Sąjunga Prancūzijai yra vienas esminių strateginių dėmenų. Po Antrojo pasaulinio karo globali Prancūzijos galia silpo ir didžiosios galios statuso vien tik savo jėgomis išlaikyti Prancūzija nebepajėgė. ES lygmuo tapo įrankiu plėsti Prancūzijos galią, o kartu ir formuoti šalies identitetą.
„Jei paklausytume Macrono kalbų, tai pamatytume, kad Prancūzija projektuoja Europos perspektyvą – kaip Europa turėtų toliau judėti – per prancūziškąją perspektyvą. Iš čia ir ateina ES strateginės autonomijos koncepcija. Tai yra visiškai prancūziška koncepcija. Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzija suprato, kad į gynybą reikia investuoti ir kad reikia turėti gebėjimą priimti sprendimus pačiam, ypač gynyboje. Ne tik aljanso pagrindu“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
Savo ruožtu Lietuvoje kone įprasta bet kokias ES karinio autonomiškumo intencijas traktuoti su dideliu atsargumu. Tradiciškai deklaruojama, kad euroatlantinės erdvės vieningumas ir JAV karinis buvimas Europoje yra egzistencinis Lietuvos nacionalinis interesas.
Lietuvoje ne kartą, pasisukus kalbai apie europinio lygmens karines pajėgas, teigta, kad karinius pajėgumus senajame žemyne, be abejo, būtina stiprinti, tačiau tai daryti reikia nesukeliant rizikos, kad susiklostys net menkiausias NATO ir sukurtų naujų pajėgų dubliavimas. Tad E. Macronui po pergalės prezidento rinkimuose pareiškus, kad vienu iš kertinių savo siekinių laiko glaudesnį gynybos politikos integravimą, Lietuvoje kilo nuogąstavimas, jog tai gali tapti prielaida trūkinėti euroatlantinei vienybei.
Galima net pastebėti, kad Lietuvos politiniame diskurse būtent E. Macrono išreikštos ambicijos kurti bendras karines pajėgas ir paraleliai formuoti europinę saugumo kultūrą buvo įvertintos kaip kone didesnis iššūkis nei su Donaldo Trumpo prezidentavimu pasikeitusi Baltųjų rūmų retorika Europos didžiųjų valstybių atžvilgiu.
EPA – ELTA nuotrauka: Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Angela Merkel) ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron).
M. Šešelgytė pabrėžia, kad Lietuvos politikai bijo situacijos, kai kilus trintims transatlantinėje erdvėje Lietuvai teks rinktis tarp NATO ir naujųjų Europos saugumo struktūrų. Visgi, jos teigimu, nepaisant to, kad JAV buvimas regione Lietuvai yra be galo svarbus, o jos pasitraukimas gali turėti tragiškų pasekmių, investuoti į santykius tik su viena Atlanto puse Lietuva neturėtų.
„Negalima visų kiaušinių turėti vienoje pintinėje – Europa mums irgi svarbi“, – teigė ekspertė.
E. Murauskaitės teigimu, apskritai Lietuva turėtų daugiau dėmesio skirti europiniam vektoriui. Anot jos, projektuojant užsienio ir saugumo politikos sprendimus Europoje, reikėtų įsivaizduoti galios trikampį, kuriame – Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė ir nesusikoncentruoti tik į tai, ką sako ir daro Vašingtonas.
„Logiškiausia mūsų politika būtų žiūrėti į Europą kaip į pagrindinį ramstį, o ne į JAV. Ir tada tuos tris kampus balansuoti. Per Dalios Grybauskaitės kadenciją sėkmingai buvo užmegzti santykiai su Vokietija. Su Didžiąja Britanija daugiau diplomatijos „Brexit“ metu buvo. Bet Prancūzija yra tarsi apleista. Aš nesakau, kad būtent dabar Prancūzijai reikia daug dėmesio skirti. Tiesiog visada reikėjo to dėmesio skirti. O dabar didelis deficitas“, – samprotavo saugumo ekspertė.
Lietuvoje ES federalizacijos tema vis dar kelia baimę
Nacionalinio saugumo klausimais Lietuvos atsargumą, kalbant apie naujus gynybinius projektus, lemia baimė, kad struktūriniai pokyčiai euroatlantinėje erdvėje gali kad ir ribotam laiku sukurti vakuumą geopolitiškai aktualiame regione, į kurį ambicijų vis dar neatsisakė Rusija.
Tačiau kalbant apie laikyseną ES tolesnės integracijos atžvilgiu, sutaria ekspertai, Lietuva galėtų būti kur kas lankstesnė.
Šis klausimas aktualus, ypač ieškant bendrų santykio taškų su tradiciškai apie gilesnę ES integraciją bei federalizaciją kalbančia Prancūzija.
Nors Lietuva yra viena proeuropietiškiausių ES valstybių, visgi naratyvas, kad viršnacionalinių struktūrų stiprėjimas nacionalinių prerogatyvų sąskaita yra kenksmingas ir nenaudingas Lietuvai – egzistuoja. Ir jis ganėtinai gajus, apipintas gąsdinimais, esą europinis elitas siekia sunaikinti nacionalines kultūras ir savitumus. Ir šie gąsdinimai artikuliuojami ne tik pasisukus kalboms apie integracinius interesus kietojo saugumo klausimais.
Eltos kalbintų eksperčių teigimu, nepaisant Lietuvos politinio elito užimtų pozicijų, būtina suprasti, kad gilesnė ES integracija, kurią aktyviai remia Prancūzija, nėra žalinga.
„Politikai gal ir nesutiks, nes politikams ir reikia kalbėti apie nacionalinį suverenitetą – bet Lietuvai nėra iš esmės žalinga (gilesnė ES integracija – ELTA). Taip, mes turime užsitikrinti savo balsą prie sprendimų priėmimo stalo, tačiau bendrai federalizacija, kuri stiprina Europą, mums yra naudinga“, – teigė M. Šešelgytė. Popiežius priėmė Prancūzijos prezidentą. EPA-ELTA nuotr.
Jai antrina ir E. Murauskaitė. Anot jos, kol kas Lietuvoje tiesiog iki galo nėra suvoktos gilesnės ES integracijos galimybės.
„Bandoma įsikibti į kažkokį praėjusio amžiaus idealą, kultūrą, kuri jau nebėra tiek stipri. Ir apskritai aš iš Macrono negirdžiu, kad jis siektų įkurti Europos valstybę. O tie žmonės, kurie Lietuvoje dėl to gąsdina, jo siūlymus pristato lyg būtų būtent taip. Manau, kad yra tiesiog pasipriešinimas tam, ko iš tikrųjų net nėra. Galiausiai reikėtų kalbėti apie tai, kad pagrindiniai Macrono siūlymai yra tiesiog dėl strateginės politikos bendrų didesnių tikslų. Prancūzai siūlo ES politikai apimti daugiau sričių“, – sakė Marylando universiteto mokslininkė.
Jei Lietuva norėtų stipresnių ryšių su Prancūzija – reikėtų lankstesnės užsienio politikos
E. Murauskaitės įsitikinimu, Lietuva ne viską padarė, kad santykiai su viena įtakingiausių ES ir pasaulio valstybių žengtų į kur kas intensyvesnį lygį. Ekspertės teigimu, tą išduoda ir E. Macrono vizito dienotvarkė Lietuvoje. Prancūzijai, pažymi E. Murauskaitė, itin aktualių Viduržemio jūros ar Afrikos problemų aptarimo lyg ir nėra numatyta, o apie Paryžiui taip pat rūpimus klimato kaitos klausimus, anot jos, pati Lietuva kol kas nėra tarp tų valstybių, kurios turėtų kažką išskirtinai pasiūlyti ir pasakyti. Todėl, kritiškai atsiliepia mokslininkė, E. Macrono vizitui Lietuvoje nėra tinkamai pasiruošta.
„Jei tik parodytume daugiau iniciatyvos, tikrai galėtume laimėti politinių taškų. O dabar bus aplankomi NATO nariai, viskas labai gražu, bet tai vyksta jau kokį 10 metų“, – teigė ji.
Iš dalies jai antrino ir M. Šešelgytė. Pasak jos, Lietuvos užsienio politikoje turėtų suktis kur kas daugiau klausimų. Anot TSPMI direktorės, tai Lietuvai aktualu ne tik dėl siekio plėtoti santykius su tokiomis valstybėmis kaip Prancūzija, tačiau ir dėl kur kas paprastesnių priežasčių.
„Viena vertus, mes (kaip mažoji valstybė – ELTA) negalime turėti globalių interesų, mes natūraliai žiūrime labiau į savo kiemą. Tačiau yra vienas bet – Afrika dabar toli, o kas žino, kaip bus rytoj… Ji gali su visomis savo problemomis ateiti čia. Aš manau, kad atvirumas yra svarbus“, – teigė TSPMI direktorė.
E. Murauskaitės įsitikinimu, esama ir daugiau momentų, kurie atrodo keistai, jei kalbėtume apie tai, ką Lietuva daro, siekdama atkreipti Prancūzijos dėmesį ir taip stiprinti savo pozicijas europiniu lygmeniu.
„Lietuva, pavyzdžiui, vykdo misiją Malyje. Čia, galima sakyti, yra absoliuti klasika, kaip mes vis dar neišnaudojame galimybių plėtoti santykių su Prancūzija. Mes siunčiame karius į Malį su JT vėliava ir manome, kad geriname santykius su prancūzais, nors patys prancūzai ten turi savo misiją ir jiems, kaip aš suprantu, daug labiau patiktų kitokio tipo Lietuvos pagalba“, – sakė ekspertė. Prancūzijos kariuomenės emblema. Prancūzijos kariuomenės nuotr.
Dar viena kol kas ne visiškai išnaudota sritis stiprinant Lietuvos ir Prancūzijos partnerystę – karinių įsigijimų politika. E. Murauskaitė sutinka, kad perkant ginkluotę, ypač jei tai dideli užsakymai, ne tik tiesiogiai stiprinamas šalies apginamumo potencialas, tačiau ir sutvirtinami perkančiosios ir parduodančiosios valstybės ryšiai. Jei, teigia saugumo ekspertė, Lietuva tvirtino santykius su Vokietija įsigydama pėstininkų kovos mašinų, tai su Prancūzija, kurios kariuomenė šiuo metu tarp ES narių yra stipriausia, analogiškų ar didesnių sutarčių nėra. Jos teigimu, ateityje, siekiant stiprinti oro gynybos pajėgas, Lietuvos politikai galėtų rimtai apsvarstyti galimybes pasižvalgyti ir Prancūzijoje.
Apibendrindama šį klausimą Marylando universiteto mokslininkė pabrėžė, kad Lietuvai pasirodyti prancūzams įdomiais trukdo tiek abipusių ekonominių ryšių stoka, tiek ne itin kompleksiškas požiūris į problemų, kurias formuoja Rusijos laikysena ir kaimynystė, sprendimą.
„Man atrodo, kad pernelyg didelis dėmesys skiriamas istorinei Prancūzijos politikai Rusijos atžvilgiu. Taip pat yra per mažai įvertinta Prancūzijos sėkmė vystant dialogą su Rusija. Tikrai per mažai dėmesio skiriama platesniems saugumo interesams, kurie išeitų už tradiciškai įvardinamo Lietuvos saugumo prioritetų ribų. Kitaip tariant, aplink mus yra žemai kabančių vaisių, kuriuos būtų nesunku nuskinti“, – teigė E. Murauskaitė.
