Žiūriu į vinjetę, kurioje – mūsų dėstytojai: profesoriai, docentai, filologijos, filosofijos mokslų kandidatai… Ir mes, vakarykščiai studentai, penkerius metus jų ugdyti, teikę didesnių ar mažesnių vilčių. Kaip vėliau, susitikimuose, ne kartą esame girdėję – mūsų kursas buvęs labai gabus, jį galima lyginti tik su poetų Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursu. Kalbininkas Aleksas Girdenis – profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, Lietuvos fonologijos mokyklos kūrėjas… Kalbininkė, profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Evalda Marija E.Strazdaitė-Jakaitienė… Kalbininkas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Albertas Rosinas… Kalbininkas, docentas daktaras Aldonas Pupkis… Bet ne tik. Etnografas, religijotyrininkas, vienas žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų, folkloristas, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas, profesorius, habilituotas daktaras Norbertas Vėlius… Literatūrologas, literatūros kritikas, vertėjas, profesorius, habilituotas daktaras Kęstutis Nastopka… Literatūros tyrinėtojas, kritikas, poetas, prozininkas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys… Nepriklausomybės Akto signataras, filosofas, publicistas Romualdas Ozolas… Vietoje daugtaškių prie kiekvienos pavardės būtų galima prirašyti daug knygų, staipsnių pavadinimų, visuomeninės veiklos faktų, bet šio teksto prie studentiškų fotografijų tikslas – parodyti, kokie jie, kokie mes buvome tada, kai dar neturėjome jokių laipsnių ir titulų, kai buvome tik daug žadantys.
