sužeistieji

Sovietų Sąjungoje jau 1947 metų viduryje baigė surašyti ginkluotųjų pajėgų kare išeikvotą materialinį turtą – iki paskutinio šovinio ir autkojų. O kiek žmonių padėjo galvas, skaičiuojama nesuskaičiuojama iki šių dienų.

Stalinas ir Chruščovas nemėgo vienas kito. Ir teisybės nemėgo

„Neįtikėtina, bet faktas: Pergalės 65-mečio išvakarėse tebėra diskusijų dalykas tai, kiek žmonių neteko SSRS, – prieš dešimt metų rašė BBC rusiškosios redakcijos žurnalistai. Savo tyrimą jie pateikė atsiprašę dėl aritmetinių veiksmų kalbėjime apie didžiausią tragediją – bet priartėti prie tiesos teįmanoma taip, kaip sprendžiamas mokyklinis uždavinys apie baseiną su įleidžiamu ir išleidžiamu vandeniu. Iš tikrųjų – visus praėjusius septynis dešimtmečius pavieniai tyrėjai ir mokslininkų, specialistų komisijos skaičiavo skaičiavo, bet jų išvadose nurodomi skaičiai skiriasi milijonais. Kadangi visi sutinka jau niekada nepavyksiant nustatyti tikrą skaičių, pažiūrėkime, kaip buvo skaičiuojama.

Kremliaus valdovas Josifas Stalinas interviu pagrindiniam komunistų partijos leidiniui laikraščiui „Pravda” 1946 metų pavasarį pasakė, kad dėl vokiečių įsiveržimo Sovietų Sąjunga neteko apie 7 milijonų žmonių – dalyvavusių kautynėse, užkluptų okupuotoje teritorijoje, išvežtų į vokiečių katorgą. Ir pridūrė: Sovietų Sąjunga neteko daugiau, negu Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstijos kartu paėmus (tebuvo praėjusi savaitė nuo Vinstono Čerčilio kalbos Jungtinėse Valastijose, Fultone, kurioje jis įspėjo apie komunistinio totalizmo grėsmę pasauliui). 1945-ųjų vasarą kariuomenės apskaitos ir kontrolės valdyba buvo pateikusi Stalinui tokius duomenis: tik Raudonosios armijos (RKKA) karių netekta 9 675 tūkstančiai, iš jų pateko į nelaisvę ir laikomi dingusiais be žinios – 3 344 tūkstančiai; iš 13 960 tūkstančių sužeistųjų 2 576 tūkstančiai liko invalidais. Neilgai trukus Kremlius gavo ir Ypatingosios komisijos vokiečių nusikaltimams Sovietų Sąjungoje tirti ataskaitą apie okupacijos aukas: 6 716 760 civilių ir 3 912 883 karo belaisvių. Tai buvo gerokai daugiau negu Stalino pasakyta ir jų Sovietų Sąjungoje jų nepaskelbė. Tačiau jais pasinaudojo SSRS kaltintojai Niurnberge vykstančiame Tarptautiniame karo tribunole, pateikę dokumentus apie 10 845 456 sovietinių žmonių žūtį. 

Kaip žinoma, 1945 metų birželio 24 d. Maskvoje, Raudonojoje aikštėje, įvyko įspūdingas Pergalės paradas, bet jis nevirto kasmečiu, kaip kad gali atrodyti sprendžiant iš pastarųjų dešimtmečių (paskesnis įvyko tik 1965 metų gegužės 9-ąją, pradėjus valdyti Leonidui Brežnevui, vėliau – jubiliejiniais 1975, 1985 ir 1990 metais ir tik nuo 1995-ųjų būna kasmet). Ko džiūgauti, kai toks karo palikimas: miestuose elgetaujantys berankiai, bekojai karo invalidai, kaimai be vyrų (čia tikėtasi, bet nesulaukta kolūkių panaikinimo), 1946-ųjų badas; kai kurie vietiniai partiniai vadovai kreipėsi į Staliną su prašymu atšaukti demonstraciją 1917-ųjų socialistinės revoliucijos garbei: žmonės neturi kuo apsirengti. 1949 metais turėjo įvykti kas dešimt metų vykdomas gyventojų surašymas, bet Stalinas, matydamas išaiškėsiant tikrąjį žmonių netekties mastą, surašymo atsisakė. Diktatorius nepageidavo ir knygų su karo prisiminimais.

Nikitai Chruščiovui ir jo šalininkams nuvainikavus Stalino asmens kultą, buvo pradėta rengti 6 tomų „Didžiojo tėvynės karo istorija”. Jos autoriai ketino paskelbti naujus duomenis apie tai, kiek „žmonių gyvybių nusinešė karas” – daugiau kaip 26 milijonus. Šiuo skaičiumi pasibaisėjęs Chruščiovas, liudijama, pasipriešino: pirmam kartui užteks ir 20 milijonų. Naujoji „Didžiojo tėvynės karo istorija” perskirstė nuopelnus: antai 3 tome Chruščiovas minimas 39 kartus (jis buvo Ukrainos komunistų vadovas, frontų karo tarybos narys), o Stalinas – tik 19 (nors karo metais ėjo visas įmanomas aukščiausias pareigas; „pergalės maršalas” Žukovas paminimas vos keturis kartus, Hitleris  – 76. Ar Stalino nuopelnams liaudies akyse sumenkinti (tiek žmonių pražudė!), ar taip buvo nustatyta, bet tuo „atlydžiu” vadinamu SSRS istorijos tarpsniu akademiniuose veikaluose rašyta: tik kautynių lauke (neskaičiuojant negrįžusių iš nelaisvės) krito daugiau kaip 10 milijonų karių.

Naujas Sovietų Sąjungos komunistų partijos, taigi ir šalies vadovas Leonidas Brežnevas 1965 metais, minint Pergalės 20-metį, kalbėjo: „Toks žiaurus karas, kokį patyrė Sovietų Sąjunga, nebuvo likimo lemtas nė vienai kitai tautai. Karas nusinešė daugiau kaip dvidešimt milijonų sovietinių žmonių gyvybes.” Maršalas Ivanas Konevas oficialiai paskelbė, kad šiame kare savo gyvybes paaukojo 10 milijonų sovietinių kareivių ir karininkų, įskaičiuojant mirusius nuo žaizdų  ir nelaisvėje. Kitais metais buvo pradėta leisti „Antrojo pasaulinio karo istorija” (1966-1982 metais išėjo 12 tomų. Tas pats Konevas primygtinai prašė neskelbti RKKA nuostolių konkrečiose operacijose, kol jis ir jo bendražygiai gyvi (neseniai išardė paminklą šiam maršalui Prahoje). Beje, toje „Istorijoje” Brežnevas (baigė karą fronto politinės valdybos viršininku, generolas majoras) paminimas 24 kartus, Stalinas – 17, Žukovas ir Chruščiovas – po septynis).

Sovietų Sąjungos maršalą pataisė Rusijos generolai

1993 metais Maskvoje išleido knygą „Slaptumo žymės nelikus. SSRS ginkluotųjų pajėgų nuostoliai karuose, koviniuose veiksmuose ir kariniuose konfliktuose: statistinis tyrimas” (Гриф секретности снят: Потери Вооружённых Сил СССР в войнах, боевых действиях и военных конфликтах); paskesniais dešimtmečiais šis tyrimas kitais pavadinimais buvo išleistas bent 9 kartus (naujausias – šiais metais) su papildomais ar patikslintais duomenimis, bet su ta pačia išvada, kurią padarė buvusio Generalinio štabo viršininko pavaduotojo, generolo pulkininko Grigorijaus Krivošejino vadovaujami autoriai: kare galvas padėjo 8 668 400 RKKA karių, iš viso karo negandos nusinešė 26,6 milijono sovietinių žmonių gyvybių.

Dabar žinome, kad dar 1988-ųjų pabaigoje tuometis Gynybos ministras maršalas Dmitrijus Jazovas buvo pateikęs slaptą pažymą su šiais skaičiais Michailo Gorbačiovo vadovaujamam SSKP politiniam biurui: esą žmonės reikalauja, o ir nedraugai iškraipo, todėl siūlome paskelbti viešai. Biuro nariai nelinko skubėti ir visiškai slaptu nutarimu pavedė Valstybiniam statistikos komitetui, Gynybos ministerijai, Mokslų akademijai suburti mokslininkų grupę ne tik ginkluotųjų pajėgų, bet ir civilių gyventojų netekčiai Didžiojo tėvynės karo metais patikslinti (dabar žinome ir tai, kad ministro pateikti duomenys buvo anaiptol ne nauji, o dar 1966-1968 metais Generalinio štabo komisijos atlikto tyrimo išvadų kiek pataisytas variantas).

Praėjus beveik pusantrų metų, Gorbačiovas, jau SSRS prezidentas, Aukščiausiosios tarybos (tuomečio parlamento) iškilmingame posėdyje Pergalės 45-mečiui paminėti pranešė: „Karas nusinešė beveik 27 milijonus sovietinių žmonių gyvybių.” Kitą dieną, gegužės 9-ąją, maršalas Jazovas paskelbė RKKA, karinio laivyno ir NKVD vidaus kariuomenės kovinių operatyvinių negrįžtamų nuostolių dydį: 11 444 100 karių;  demografinis nuostolis – apie 8 700 tūkstančių (koviniai negrįžtami nuostoliai – tai kritę kautynėse, mirę nuo žaizdų, ligų, dingę be žinios, patekę į nelaisvę, nepriklausomai nuo jų tolesnio likimo; koviniai demografiniai nuostoliai – atėmus grįžusius iš nelaisvės ir atsiradusius laikytus dingusiaisiais be žinios).

2010-ųjų pavasarį, Pergalės dienos išvakarėse, Gynybos ministerija kreipėsi į šalies vyriausybę su prašymu oficialiai pripažinti nurodytą žuvusiųjų kare skaičių  – 8,7 milijono ir 26,6 milijono – tačiau pritarimo nesulaukė. Vis dėlto šių duomenų tvirtai laikosi daugelis vadinamųjų Kremliaus istorikų. „Mes netekome 27 milijonų žmonių. Ir jeigu kas pamėgins padaryti ką nors panašaus, mes pakartosime”, – neseniai, kovo pradžioje, pasakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas interviu valstybinei naujienų tarnybai TASS. Ir pridėjo, gal suvokęs paleidęs dviprasmybę: „Kas pas mus su kardu ateis, tas nuo kardo ir kris.” Studijoje susirinkę klaustojai karštai plojo.

Klastingas profesoriaus Overmanso skaičius

Prie pirmojo skaičiaus nė vieneto nebuvo pridėta ar atimta ir naujame generolo Krivošejino statistinio tyrimo leidime, „Netekčių knygoje”, pasirodžiusiame 2009 metais (Великая Отечественная без грифа секретности: Книга потерь). Tačiau specialistams knygoje” negalėjo nekristi į akis kai kas skirtinga nuo ankstesniuose leidimuose skebta. Antai autoriai pridėjo pastabą, kad vokiečių mokslininkai, vadovaujami istoriko Riudigerio Overmanso, po kruopščių tenykščiuose archyvuose esančių dokumentų tyrimo nustatė Vermachto kovinius negrįžtamuosius nuostolius siekus 5,3 milijono kareivių ir karininkų. Autoriai rašo atsižvelgę į tyrimo išvadas ir atitinkamai patikslinę fašistinio bloko šalių nuostolius.  

Iš tikrųjų – juk dar 2001 metais jie teigė, kad sovietų-vokiečių fronte žuvo 4 270 700 Trečiojo reicho karių. O dabar rodoma jau kita: nukauta mūšiuose, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios 5,3 milijono Vokietijos karių (RKKA – 6 885 mln.). Raudonosios kovinis negrįžtamasis nuostolis liko toks pat (11444,1 tūkst.), tuo tarpų vokiečių (8 876,3 tūkstančio) parodytas 1,8 milijono didesnis negu buvo 1993 metų leidime. Vokietijos su sąjungininkais ir RKKA demografinis nuostuolis (išskaičiavus grįžusius iš nelaisvės) sudaro atitinkamai: 6771,9 tūkstančio ir 8 744,5 tūkstančio; santykis – 1:1,29 . „Kaip matome, – parašyta, – Vokietijos ir jos sąjungininkų koviniai negrįžtamieji nuostoliai buvo milžiniški – 10,3 milijono žmonių.” Lentelėje nurodomas šių „milžiniškų” ir RKKA nuostolių (11,5 milijono) santykis – 1:1,1 (1993 m. buvo 1:1,3).

Kuris iš „Netekčių knygoje” pateiktų miriado skaičių jos autoriams – ir dar daug, daug kam – buvo svarbiausias? Ar tik jos pabaigoje pateiktasis – 1:1,1. Iš operatyvinių kovinių nuostolių didžiąja dalimi sprendžiama apie valstybėje pasiektą karo meno lygį, vadų kompetetingumą, asmeninės sudėties išmokymą. Kokia kaina sumokėta – pagal tai nustatoma valstybės politinės ir karinės vadovybės atsakomybė, klostosi šalies reputacija pasaulio visuomenės akyse.

Gal todėl kuriems generolams ir tokio santykio pasirodė maža. Antai minint Pergalės 70-metį per TV nuskambėjo naujiena: Gynybos ministerijos naujausi duomenys nuvainikuoja Vakarams pataikaujančių liberalų mitą, neva SSRS gyvosios jėgos nuostoliai buvo didesni negu nacistinės Vokietijos. Laidos svečias generolas Aleksandras Kirilinas (Gynybos ministerijos valdybos viršininkas, „Netekčių knygos” redaktorius) pareiškė: jeigu skaičiuotume tik kritusius sovietinių ir hitlerinių kariuomenių kautynėse, tai hitlerininkų ir jų sąjungininkų žuvo 207 900 daugiau negu sovietinių kareivių ir karininkų. Išbraukus iš kovinių nuostolių skilties vokiečių koncentracijos stovyklose numarintus 2,7 milijono sovietinių belaisvių (vokiečių belaisvių mirė nepalyginti mažiau) kariavusių pusių nuostolių santykis susilygintų… Tą patį apie vokiečių nuostuolius generolas pakartojo ir vienai federalinei naujienų tarnybai: „naujausiais duomenis, viršijo sovietinės kariuomenės nuostuolius.”

Tuo tarpu nepriklausomi istorikai vėl sukilo. Atkakliausiai su generolais tada susikovė ir dabar tebekariauja buvęs Karo mokslų akademijos docentas Levas Lopuchovskis (tarnavo SSRS raketinėse pajėgose, vadovavo pulkui, o brandžių metų sulaukęs istoriku tapo, jo paties žodžiais, norėdamas kadaise sužinoti kariavusio tėvo likimą ir išgirdęs jam sakoma: „Kapitone, neprasidėk, nes gali surasti visai ne tai, ko ieškai, ir tada gailėsies visą gyvenimą”). Net rašė abiems Rusijos prezidentams – Dmitrijui Medvedevui ir Vladimirui Putinui: „Neleiskite klastoti!” Skelbė atvirus laiškus. Jį kaltino kėsinimusi įžeisti kai kurių Gynybos ministerijos pareigūnų garbę ir orumą…

Trumpai sakant, Lopuchovskis atskleidė, kad „Netekčių knygoje” pateiktas vokiečių profesoriaus (laikomas autoritetingiausiu šios srities tyrėju) skaičius 5 318 000 rodo ne Vokietijos kare su SSRS žuvusiuosius, o Vokietijos kovinius demografinius nuostolius visuose Antrojo pasaulinio karo teatruose (Rüdiger Overmans. Deutsche militärische Verluste im Zweiten Weltkrieg). Profesoriaus duomenimis, Rytų fronte Vokietija neteko 3,5-4 milijonų karių (įskaičiuojant ir mirusius nelaisvėje). Oficialiais Vokietijos vyriausybės duomenimis, ginkluotosios pajėgos neteko 4 192 tūkstančių karių.

Lopuchovskis nuogąstavo, kad ši klastotė nepakliūtų į pradedamą rengti 12-os tomų „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istoriją”. 2015-aisiais jis atsivertė pirmąjį tomą ir perskaitė: „Tyrimais nustatyta, kad bendri vermachto negrįžtamieji nuostoliai sovietų-vokiečių fronte nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 9 d. sudarė 8 876,3 mln. (taip tekste – Lopuchovskio pastaba) kareivių ir karininkų (kai kurių vokiečių istorikų duomenimis – 5,3 mln.)…” Kaip generolo Krivošejino knygoje: sovietų-vokiečių fronte Vermachto patirti demografiniai nuostoliai (5 965,9 tūkstančio) yra 666 tūkstančiais… didesni negu visi vokiečių nuostoliai Antrojo visuose pasaulinio karo frontuose.

„Netekčių knygoje” skaitome: palyginę Vokietijos su sąjungininkais ir Sovietų Sąjungos patirtus visus – karių ir civilių gyventojų – demografinius nuostolius (atitinkamai 11,9 mln. ir 26,6 mln. žmonių), matome, kad SSRS karo metais prarado žmonių 2,2 karto daugiau, negu Vokietija ir jos sąjungininkai. Fašistinėje Vokietijoje iš visų kare žuvusiųjų daugiau kaip pusė buvo kariai. Tuo tarpu SSRS koviniai demografiniai nuostoliai (8,7 mln.) sudaro vieną trečdalį visų netekčių, o likusią dalį (17,9 mln.) sudaro netektis civilių gyventojų, kurių daugumą hitlerininkai numarino jų vykdyto genocido metu.

Tiesiai nepasakoma, bet juk ir skaitytojai – nemaži. Kaip primena BBC žurnalistai, nepriklausomi istorikai seniai atkreipė dėmesį į SSRS, o vėliau Rusijos vadovybės politinį suinteresuotumą mažinti kovinius nuostuolius („ne taip blogai vis dėlto kariavome”) ir didinti bendruosius („štai kokią kainą sumokėjome už žmonijos išgelbėjimą nuo fašizmo”. Nepriklausomi istorikai neigia kovinius demografinius nuostuolius – 8,7 milijono ir  SSRS bendrąjį demografinį nuostolį – 26,6 milijono (kaip jis buvo apskaičiuotas – atskira kalba). Viktoras Zemskovas manė, kad šių skaičių paskelbimu prasidėjo „propaganda apie ypatingą Didžiojo tėvynės karo pobūdį, karą, kuriame gyventojų prarasta nepalyginti daugiau negu karių”.

Istorikas archyvininko, karo archeologijos žurnalo („Военная археология”) redaktoriaus Sergejaus Sadovnikovo nuomonė: „Tikrieji koviniai nuostoliai yra daug didesni – gali būti, net du kartus.” Net nuo valdiškųjų istorikų labai nenutolstantis Aleksandras Isajevas pripažįsta, kad Grigorijaus Krivošejino vadovaujamų autorių pateikti duomenys (jis vadina juos oficialiais) „deja, yra sumažinti” ir linksta pasikliauti dviem autoriais, nurodantiems „labiau pagrįstą tų nuostolių dydį” – 10,9 milijono. O štai trys autoriai – Viktoras Zemskovas, Igoris Ivlevas ir Levas Lopuchovskis vienu balsu teigia, esą Raudonosios armijos negrįžtamieji nuostoliai yra nuo mažiausiai 11,5 milijono iki daugiau kaip 16,5 milijono karių.

(Karo istorikas generolas pulkininkas Dmitrijus Volkogonovas (sovietinės kariuomenės vyriausiosios politinės valdybos viršininko pavaduotojas, vėliau SSRS gynybos karo istorijos instituto viršininkas, Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas ir kita, mirė 1995 metais) turėjo galimybę valstybiniuose archyvuose šeimininkauti kaip namų bibliotekoje (beje, joje sukauptus dokumentus duktė perdavė JAV kongreso bibliotekai). Parašė apie 30 knygų, tarp jų visų SSSR vadovų politines biografijas. Volkogonovas teigė, kad SSRS karo metais negrąžinamai prarado 16,3 milijono karių (3,2 karto daugiau nei Vokietija), o pridėjus žuvusius taikius gyventojus, partizanus, pasipriešinimo kovotojus žuvo ne mažiau kaip 25-26 milijonai žmonių.)

Rusiško skaičiavimo naconaliniai ypatumai

Rusijos tyrėjams iš tiesų keblu rasti tiesą, nes Sovietinėje kariuomenėje apskaita, kaip pripažįstama, šlubavo ir karo pabaigoje. O vadinamuoju pradiniu karo periodu, RKKA traukiantis prie katastrofos krašto, buvo visiškai padrika. 6 dešimtmetyje buvo sunaikinti beveik visi RKKA eilinių ir atsargos prievolininkų įskaitos dokumentai, iki šiol tyrėjams neleidžiama susipažinti su archyvuose slepiamais kitais dokumentais. Antai po karo liko duomenys apie daugiau kaip apie 7 milijonu dingusių be žinios karių asmens duomenys – karinių dalinių vadų pranešimuose (1 720 951) ir karinių komisariatų įskaitos dokumentuose (5 435 311).

Generolas Kirilinas (tas – siūlęs išbraukti mirusius nelaisvėje iš kovinių demografinių nuostolių) prieš dešimt metų interviu „Echo Moskvy” tvirtino, kad dingusieji be žinios neabejotinai įtraukiami į kovinius negrįžtamuosius nuostuolius. Bet ne demografinius. Kai 937 tūkstančiai dingusiųjų išlaisvintose nuo okupantų teritorijose buvo pašaukti antrą kartą, tokiu skaičiumi buvo sumažinti demografiniai nuostoliai.    

„Netekčių knygos”(2009) autorių pateiktame abiejų kariavusių šalių nuostolių palyginime esama skilties „nukauta, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios, nekovinis nuostolis” (6 885,1 tūkst.). Kaip sužinoti, kiek vienų, nukautųjų ir mirusiųjų, ir kiek kitų, dingusiųjų be žinios? Iš 1993 metų generolo Krivošejino „Slaptumo žymės nelikus” sužinome: nukauta, mirė nuo žaizdų 6 329,6 tūkstančio; mirė nuo ligų, dėl nelaimingo atsitikimo, nuteisus mirties bausme – 555,5 tūkstančio, iš viso – 6 885,1 tūkstančio karių. Taigi dingusiųjų be žinios – 0. 1993 metų leidime matome skiltį „dingo be žinios, pateko į nelaisvę, nebuvo įtraukti į nuostolių apskaitą pirmaisiais karo mėnesiais” – 4 559 tūkstančiai. 2009 metų leidime randame tik „pateko į nelaisvę” – 4 559 tūkstančiai, iš jų 2 723 tūkstačiai mirė, 1836 tūkstančiai išgyveno (pastarųjų 180 tūkstančių liko svetur); nurodoma ir 937 tūkstančiai antrą kartą pašauktųjų, bet jų prie nieko nereikia pridėti). Dingusiųjų be žinios nėra.

2009 metais  tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasakė, kad dingusiais be žinios laikomi 2,4 milijono karių. Kitais metais „Netekčių knygoje” rasta vietos ir 1 783,3 tūkstančio dingusių be žinios karių. „Daugelis nepriklausomų istorikų mano, kad iš tikrųjų dingusių be žinios karių skaičius gerokai didesnis už oficialiai skelbiamą”, – teigia jiems pritariantis Sergejus Sadovnikovas.

2011 metais Budapešte vykusioje tarptautinėje konferencijoje Antrojo pasaulinio karo aukų apskaitos dalyku vienas Rusijos federalinės archyvų tarnybos vadovų paaiškino, kaip buvo nustatytas civilių gyventojų netekties SSRS mastas – 26,6 milijono. Kadangi karo metais neįmanoma buvo surinkti duomenų apie civilių gyventojų netekimą, specialistai pasitelkė tam reikalui sukurtą metodiką. Pagal ją nustatė, kad 1941 metų viduryje šalyje gyveno 196,7 milijono žmonių,o 1945 metų pabaigoje gimusių iki karo pradžios buvo 159, 5 milijono. Šalis neteko 37,2 milijono gyventojų. Buvo apskaičiuota, kad pagal 1940 metais buvusį žmonių mirtingumą 1941-1945 metais bus numirę 11,9 milijojo žmonių. Prie šio skaičiaus pridėjo karo metais gimusius ir jo eigoje mirusius vaikus (1,3 mln.).                                                         

Istorikas Viktoras Zemskovas paliko ainiams (mirė 2015 metais) skaičiavimą, kurį galima pavadinti jo paties parašytais žodžiais „Ylos maiše nepaslėpsi”. Palyginęs gyventojų surašymo 1939 ir 1959 metais duomenis: „Ylos maišė nepaslėpsi.” 1939 metais SSRS moterų gyveno apie 7,2 milijono daugiau negu vyrų (visų amžių). Pokariu gyventojų skaičius šalyje didėjo labai smarkiai – po 3 milijonus ir daugiau per metus ir berniukų gimė daugiau (bendras prieaugis – beveik 50 milijonų), bet 1959 metais moterų ir vyrų skaičiaus skirtumas siekė 20,7 milijono, tai yra palyginti su prieškario surašymu padidėjo 13,5 milijono žmonių. Paskesnių surašymų duomenimis, prie 1939 metais buvusio moterų ir vyrų skaičiaus skirtumo (7,2 milijono) kiek priartėta, bet 1989 metais to skirtumo padidėjimas dar buvo 8,8 milijono žmonių.

Istorikas skaičiavo toliau: patikėję oficialiai skelbiamu 8 668 400 karių netekimu ir turėdami galvoje nurodomą visą SSRS demografinį praradimą – 26,6 milijono žmonių, turėtume pripažinti, kad šalis karo metais nustojo apie 18 milijonų civilių gyventojų. Akivaizdu, kad vyrams kariaujant tarp likusiųjų namuose didesnę dalį sudarė moterys, tad ir tarp civilių aukų jų turėtų būti ne mažiau kaip pusė, leiskime, 10 milijonų. Jeigu jų iš tikrųjų būtų tiek netekta, o karių būtų prarasta tiek, kiek oficialiai skelbiama, tai moterų ir vyrų skirtumas ir po 1945 metų būtų išlikęs daugiau mažiau toks pat kaip ir prieš karą (7,2 milijono). Tuo tarpu tas skirtumas 1959 metais siekė 20,7 milijono. Iš to istorikas daro išvadą: akivaizdu, kad civilių gyventojų nuostoliai buvo mažesni negu karių arba bent apylygiai, o ne du kartus didesni, kaip oficialiai teigiama.

Zemskovas padarė išvadą, kad  SSRS per karą neteko apie 16 milijonų žmonių, iš jų 11,5 milijono karių ir 4,5 milijono civilių gyventojų. Jo skaičiavimu, 1945 metų pabaigoje iki karo gimusių gyventojų skaičius buvo sumažėjęs apie 38 milijonų žmonių (su emigravusiais), įskaičiuojant karo metais gimusius, tačiau jo pabaigos nesulaukusius vaikus. Kitas istorikas, Igoris Ivlevas, apskaičiavo, kad karo metais šalis neteko 52 milijonų gyventojų.

2017 metų vasarį Rusijos valstybės dūmoje buvo pristatytas pranešimas dėl dingusių be žinios Tėvynės gynėjų likimo nustatymo projekto, kurį rengiant buvo atliktas gyventojų skaičiaus mažėjimo 1941 – 1945 metais tyrimas. Išslaptintais SSRS valstybinio plano komiteto duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais šalies gyventojų skaičius sumažėjo 52  812 tūkstančių žmonių (Ivlevas). Tais metais, skaičiuojama, savo mirtimi mirė iš viso 10  833 tūkstančiai žmonių (iš to skaičiaus –  5 760 tūkstančių vaikų iki 4 metų amžiaus). Dėl karo veiksnių netekta 41 979 417  žmonių; Iš jų negrąžinami nuostoliai – daugiau kaip 19 milijonų tarnavusių kariuomenėje ir apie 23 milijonai civilių gyventojų.

„Kiek tau, Rusija, kainavo 1945 metų Pergalė, – klausia  pasaulinio garso menotyros profesorius iš Sankt Peterburgo Nikolajus Nikulinas savo „Karo prisiminimuose”, parašytuose 7 dešimtmetyje (išleista 2008) – Oficialiais duomenimis – 20 milijonų žuvusių, nedraugų duomenimis – 40 milijonų ir dar daugiau. To neįmanoma įsivaizduoti! Paguldyti petys į petį jie gulėtų nuo Maskvos iki Vladivostoko.” Jaunas seržantas nužygiavo iki Berlyno, buvo keturis kartus sužeistas, daug matė ir girdėjo. Antai Leningrado fronte vieno korpuso vadui pasakę: „Generole, negalima atakuoti šitos aukštumos, mes paguldysime galybę žmonių ir nieko nelaimėsime. Tas atkirtęs: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės, pirmyn!” Šitas generolas, autoriaus žodžiais, nugyveno ilga gyvenimą ir pasimirė savo lovoje.

Paprastų kareivių tiesa kitokia nei generolų, bet tai – atskira tema.

2020.05.06; 07:20