25-uosiuose „Šv. Kristoforo“ apdovanojimuose apdovanoti 11 nominuotųjų. Tarp jų – net šeši, nominuoti IR už pagalbą kovojančiai Ukrainai, ir Vilniuje prieglobstį radusiems ukrainiečiams, skelbiama Vilniaus miesto savivaldybės pranešime žiniasklaidai.
Žurnalistas, rašytojas ir visuomenininkas Andrius Tapinas Šv. Kristoforo statulėle apdovanotas už daugybės žmonių sutelkimą ir įkvėpimą aukoti už savo laisvę kovojantiems Ukrainos žmonėms, už aukotojų ir savanorių rankomis paleistas karinių bepiločių dronų ir kitas laisvės vėjo Ukrainai iniciatyvas.
Visuomenės veikėjas, neseniai LRT apdovanojimuose „Metų valstybės kūrėju“ paskelbtas Olegas Šurajevas deda visas pastangas, kad Nepriklausomybė grįžtų Ukrainos žmonėms. Dabar O. Šurajevo scena – palaikymo akcijos, mitingai, fondo Ukrainai „1K paramos fondas“ veikla, visi projektai, kad rusų okupantai būtų sustabdyti.
Jonas Ohmanas Šv. Kristoforo statulėle apdovanotas už nevyriausybinės organizacijos „Blue / Yellow“ įsteigimą ir pagalbos ukrainiečiams teikimą. „Blue / Yellow“ ukrainiečiams kovoti padeda nuo tada, kai Rusija 2014-aisiais įsibrovė į šalį. Šiuo metu tai bene didžiausias paramos tinklas Lietuvoje. Organizacijos gebėjimas prisitaikyti prie per akimirką galinčių pasikeisti sąlygų ir grėsmių leidžia jai kartu su visų pagalba atrasti efektyviausius paramos ir kovos sprendimus.
Lietuvos ir Ukrainos švietimo projektų vadovė Agnė Klimčiauskaitė-Janavičienė apdovanota už galimybę Ukrainos vaikams gyventi taip, kaip gyvena kiekvienas vaikas, augdamas, tobulėdamas, saugus. Per dvi savaites iš rusų bombarduojamo Charkivo Agnė su bendraminčiais padėjo persikelti mokyklai su vaikais, mokytojomis, mamomis, močiutėmis, gyvūnais – surado jiems ne tik pastogę, bet ir ją įrengė, rūpinosi maistu, mokymosi priemonėmis, ugdymu ir emocine pagalba pabėgėliams.
Laidų kūrėjas, aktyvistas Laurynas Šeškus „Šv. Kristoforu“ apdovanotas už tai, kad sukūrė smagią, saugią ir dosnią užuovėją ukrainiečių vaikams nuo karo vėtrų – Šiuolaikinio meno centrą Vilniuje pavertė ukrainiečių vaikų, mamų, močiučių susibūrimo, žaidimų, koncertų ir įvairiausių kitų pozityvių veiklų vieta. Įvertintos ir „Tūkstantmečio vaikų“ iniciatyvos mažiesiems ukrainiečiams dovanotos Kalėdos Katedros aikštėje, dviračius ir kitą šiltą, paramą.
Apie „Stiprūs kartu“ pirmą kartą Lietuva išgirdo, kai pasaulį sukaustė pandemija. Ir jie vėl ėmėsi veikti, kai Ukrainoje pradėjo siausti karo šmėkla. Nacionalinis savanorių koordinavimo centras petys petin dirbo, kai pasiduoti nebuvo galima, o vienintelis kovos garantas buvo vienybė, telkiama pagalba ir tikėjimas. „Šv. Kristoforu“ „Stiprūs kartu“ apdovanoti už namus, surastus tiems, kas juos prarado.
Vilniaus klubui apdovanojimas įteiktas už miesto ateities kūrimą, kur susibūrę aktyviausi verslo, mokslo, kultūros žmonės puoselėja mecenatystės tradicijas ir stiprindami Lietuvos sostinę tęsia tai, ką kunigaikštis Gediminas pradėjo 1323-iųjų sausio 25-ąją, kai pasaulis pirmą kartą išgirdo Vilniaus vardą.
Pakeisti ligos istoriją ir taip keisti ateitį ne tik tiems, kuriems šiandien labiausiai reikia medikų pagalbos, bet ir tiems, kurie gal dar net negimę, – genetikė, profesorė Sonata Jarmalaitė apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už nuopelnus onkologijos mokslui.
Už muzikos meno puoselėjimą, Vilniaus vardo garsinimą pasaulio scenose Šv. Kristoforu“ apdovanotas įvertintas vienas ryškiausių mūsų šalies dirigentų Modestas Pitrėnas”, – atsiimdama apdovanojimą dirigento žodį perdavė jo žmona, operos dainininkė Ieva Prudnikovaitė,
Habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas ir tikrasis narys Jūras Banys buvo apdovanotas už nuopelnus mokslui, jų sklaidą bei tyrimus. Vienas produktyviausių Lietuvos fizikų laikomas J. Banys yra paskelbęs per 500 mokslinių straipsnių, daugumą jų – tarptautiniuose mokslo žurnaluose.
Už šiuolaikinę architektūrą Vilniuje Šv. Kristoforo statulėlė įteikta architektui Remigijui Bimbai. Jau du dešimtmečius jis kartu su savo komanda formuoja modernųjį miesto veidą. Tai „tylusis darbininkas“, aukščiausio profesionalumo darbais keičiantis ir auginantis Vilnių.
Kai sovietinis okupantas palaužė Lietuvos partizaninį frontą, liko vienintelė, nepasidavusi okupantui institucija – Lietuvos katalikų Bažnyčia. Ne fizine galia, o dvasine tvirtybe Bažnyčia viešai ir pogrindyje priešinosi okupantui, iš tikrųjų vedė Tautą doros keliu išsilaisvinimo link.
Kai kalbama apie Nepriklausomybės atgavimą, dainuojančiąją revoliuciją, visi nuopelnai perdėm priskiriami neva staigiai gimusiam Lietuvos Sąjūdžiui.
Žinotina, kad Tautos Sąjūdis iš nieko negalėjo rastis; jam pagrindą ir ištakas suteikė Vasario 16-osios Lietuva, 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija, partizaninio karo aukos ir atraminė uola – Lietuvos katalikų Bažnyčia, kurios sunaikinti ir jos veiklos nutraukti okupantas nepajėgė. Nors vyko nuožmi ateistinė propaganda, persekiojami bei žudomi dvasiškiai, uždarinėjamos bažnyčios, pakankamai didelė Tautos dalis okupantui nepasidavė, viešai ir pogrindyje okupacijai priešinosi. Tos nepalaužiamos ir nesunaikinamos dvasios užteko Sąjūdžiui rastis, per jį Nepriklausomybę atgauti.
Ypatingą vietą kovoje su okupantu užima prieš keturiasdešimt metų pradėtas leisti pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKBK). Nors šis leidinys nuožmaus persekiojimo sąlygomis negalėjo pasiekti visos Lietuvos visuomenės, tačiau slapčia išgabentas į užsienį ir skelbiamas per užsienio radiją, pasiekdavo tautos ausis, buvo šaukte šaukiančiu kreipiniu pagalbos į Laisvojo pasaulio tautų sąžinę.