Štai ir sulaukėme JAV – Ukrainos prezidentų akistatos. Keletą sykių dėl Vašingtono kaltės atidėliotas Dž. Baideno (Joe Biden) ir Volodymiro Zelenskio pokalbis vis tik buvo surengtas.
Kaip tvirtina Ukrainos prezidento kanceliarijos atstovas, Ukrainos karinės žvalgybos karininkas Aleksijus Arestovičius (jo videokomentarų gausu įvairiausiuose internetiniuose kanaluose, įskaitant youtube.com), Ukraina turinti teisę džiūgauti. Ukrainos delegacija net nesitikėjo, jog bus tiek daug pasiekta.
Pirma, JAV prezidentas jau nebetvirtina, esą Ukraina privalanti laikytis Minsko susitarimų taip, kaip juos supranta Kremlius. Jei susitikęs su Vladimiru Putinu ar Vokietijos kanclere Angela Merkel ponas Dž.Baidenas kadaise dažnokai prisimindavo sąvoką „Minsko susitarimai“, tai po griežtų V.Zelenskio pareiškimų, jog Ukraina niekad nežais pagal Kremliaus primestas taisykles, nūnai nė sykio nepaminėjo Minsko vardo. Vašingtone suprato, jog beprasmiška prieavartauti Ukrainą laikytis Maskvos sukonstruotų žaidimo taisyklių, kurios prorusiškų separatistų teises vertina rimčiau nei ukrainiečių teises.
Antra, Ukraina sulaukė griežtų Amerikos patikinimų, jog Baltieji rūmai tebegerbia Ukrainos teritorinį vientisumą, ukrainiečius laiko savo sąjungininkais, neatmeta galimybės, jog kada nors Ukraina taps NATO nare, papildomai Kijevui duoda keliasdešimt milijonų dolerių gynybos reikmėms.
V.Zelenskis ir J.Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Vadinasi, galima džiūgauti? Džiaugtis dar anksti. Tikroji padėtis tampa aiški tik tuomet, kai politikų viešai ištarti žodžiai vertinami pagal nuveiktus darbais, kai gretinami optimistiškai ir pesimistiškai pasaulio ateitį matančių politikos ir karo ekspertų pareiškimai. Palyginkime ir mes karinio eksperto A.Arestovičiaus ar JAV gyvenančio buvusio KGB karininko Jurijaus Šveco komentarus su JAV gyvenančių Amerikos atsargos karininko Garry Tabaxo ir buvusio Rusijos prezidento patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, taip pat gyvenančio ir dirbančio JAV, įžvalgomis.
Kaip diena ir naktis. JAV skiriama finansinė parama Ukrainai bent šiuo metu niekingai menka su tuo, kiek pinigų Vašingtonas skirdavo pasaulio žiniasklaidos puslapiuose šiandien kasdien išsamiai aprašomo Afganistano reikmėms. Apibendrinus Ukraina iš amerikiečių per metus dabar sulaukia tiek dolerių, kiek dar visai neseniai Afganistanui būdavo atseikėjama per vieną parą. Ukrainai skiriama parama sąlyginai menkesnė net už Palestinai duotus pinigus. Todėl kelis šimtus milijonų dolerių, kuriuos Dž.Baidenas sutiko skirti, galima laikyti pasityčiojimu iš su Rusija jau beveik dešimtmetį kovojančios Ukrainos.
Dž.Baideno pareiškimai, esą Vašingtonas laiko Ukrainą drauge, partnere, sąjungininke, – kol kas tėra žodžiai, neparemti konkrečiais žingsniais. Net jei tie žodžiai būtų patvirtinti Dž.Baideno parašu, – dar nieko nereiškia. Štai JAV su Afgaistanu buvo sudarę strateginės partnerystės sutartį, bylojančią ypatingą JAV dėmesį afganistaniečiams. Dž.Baidenas, įsakęs kuo greičiau bėgti iš Afganistano, sulaužė šiuos susitarimus pačiu bjauriausiu būdu. Taip, iš anksto neperspėjo oficialiojo Kabulo, nors padorūs politikai, nusprendę atsisakyti priimtų strateginio partnerio įsipareigojimų, privalėjo įspėti antrąją pusę kur kas anksčiau, nei prieš, vaizdžiai tariant, kelias dienas.
Ką ten – Afganistanas? Nusprendęs kuo greičiau nešdintis iš Afganistano ponas Dž.Baidenas neįspėjo net NATO sąjungininkų. Pavyzdžiui, britų kariškiai po vienpusiškų Dž.Baideno sprendimų buvo atsidūrę labai pavojingoje padėtyje. Kaltinti Afganistano prezidentus, esą šie korumpuoti, todėl neverti paramos, – taip pat nesąžininga. Mat pastaruosius keliolika metų Afganistanui vadovavę premjerai ir prezidentai buvo … Vašingtono parinkti bei prastumti asmenys. Nekompetencija kaltinamas Afganistano prezidentas – Barako Obamos administracijos (taigi – ir Dž.Baideno) palaimintas kandidatas.
Štai kokių kontrargumentų įvairiose ukrainietiškų televizijų studijose pažėrė Amerikoje gyvenantys ir dirbantys G.Tabaxas ir A.Ilarionovas. Viena iš svarbių pastabų – Dž.Baidenas neturi stuburo. Pasišnekėjo su V.Putinu, – prabilo apie Minsko susitarimus. Diskutavo su V.Zelenskiu, – apie Minsko susitarimus nė neprasižiojo. Rytoj susitiks su Donbaso ir Luhansko separatistais – vėl kitaip suoks?
Viliaus Bražėno paskaita. Vytauto Vocko nuotr.Vilius Bražėnas. Vytauto Visocko nuotr.
Chaotiški Amerikos žingsniai – blogą lemiantis ženklas. Tai byloja apie neteisingus Baltųjų rūmų pasirinkimus užsienio ir vidaus politikoje. Jūs norite paklausti manęs, ar galima aklai pasitikėti G.Tabaxu ir A.Ilarionovu? Juk esama manančiųjų, pavyzdžiui, taip įsitikinęs J.Švecas, kad tie du ponai specialiai juodina Dž.Baideną, mėgindami Ukrainą supriešinti su JAV. Savo asmeniniame TV kanale ponas J.Švecas maždaug taip pasakęs: „Kremlius, pasitelkęs pagalbon Ukrainoje ir aplink Ukrainą užimaskavusius savo agentus, stumte stumia Ukrainą į Amerikos vidaus rietenas“.
Neatmetu tokios galimybės. Bet tą patį galima pasakyti ir apie beatodairiškai Dž.Baideną liaupsinančius vyrus ir moteris (jie dažniausiai beatodairiškai keikia Donaldą Trampą). Per didelis optimizmas – taip pat žalingas. Kiek jau matėme situacijų: regis, viskas klostosi kuo puikiausiai, sąjungininkai – patys sąžiningiausi, patys ištikimiausi, tačiau staiga paaiškėja, jog stovime ant prarajos krašto ir tuoj tuoj nusirisime žemyn.
Suprasti, kur link krypsta Amerika, – labai svarbu. Naudodamasis proga norėčiau prisiminti jau senokai Anapilin iškeliavusį, Amerikoje ilgus dešimtmečius gyvenusį Vilių Bražėną. Su šiuo oratoriumi, politines paskaitas skaičiusiu tiek Amerikoje, tiek paskui – Lietuvoje, buvau asmeniškai pažįstamas. Esu skelbęs jo straipsnių, videointerviu. Prisipažinsiu, tuomet, su juo važinėdamas po Lietuva, nenorėjau tikėti, kad JAV – didžiuliame pavojuje. O juk V.Bražėnas nuolat kartojo, jog šią puikią šalį norima sugriauti iš vidaus. Ją ardo kairiosios, komunistinės jėgos, kiršinančios juoduosius su baltaisiais, moteris su vyrais, tradicinės orientacijos atstovus su seksualinėmis mažumomis, darbščiuosius su veltėdžiauti tetrokštančiais, Dievą tikinčiais ir ateistais, šeimos instituciją branginančiais ir ją niekinančiais… Prisipažinsiu, anuomet maniau, jog Ameriką iš vidaus gerai pažįstantis V.Bražėnas gerokai sutirština spalvas. Buvau įsitikinęs, jog Amerika – nesugriaunama.
Dabar nusprendžiau dar sykį atidžiai perskaityti V.Bražėno knygas apie tai, kaip JAV teritorijoje kryptingai keliamas chaosas. Omenyje turiu „Naują pasaulio santvarką“ ir „Priminimus bendražygiams“.
Gal tuomet bus aiškiau?
JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org
Apie tai britų laikraščiui „Guardian“ papasakojo buvęs KGB šnipas Jurijus Švecas, kurį Sovietų Sąjunga praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo išsiuntusi veikti Vašingtone. Švecas palygino Trumpą su „Kembridžo penketuku“ – britų šnipų grupe, kuri Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo pradžioje perduodavo Maskvai valstybės paslaptis.
67 metų Švecas buvo svarbus žinių šaltinis Craigo Ungero knygai „American Kompromat“ („Amerikiečių kompromatas“, 2021), kurioje aptariami Trumpo santykiai su mirusiu finansininku Jeffrey‘iu Epsteinu. 2018 m. išėjo kita Ungero knyga „House of Trump, House of Putin“ („Trumpo namai, Putino namai“).
„Tai pavyzdys, kaip verbuojami žmonės, kai jie dar buvo studentai, kad po to iškiltų iki reikšmingų pareigybių; panašiai nutiko su Trumpu“, – pasakė Švecas telefoniniame pokalbyje iš savo būsto Virdžinijos valstijoje.
KGB majoras Švecas devintąjį dešimtmetį dirbo Vašingtone. Kaip priedanga pasinaudojo TASS‘o agentūros korespondento darbu. 1993 m. jis apsigyveno JAV ir gavo JAV pilietybę, dirbo saugos tarnybos tardytoju, buvo 2006 metais Londone nužudyto Aleksandro Litvinenkos partneris.
Ungeras naujausioje knygoje aprašo, kaip Trumpas patraukė sovietinių tarnybų dėmesį, kai jis 1977 m. pirmąkart vedė čekų modelį Ivaną Zelničkovą. Trumpas tapo verbavimo operacijos taikiniu. Veiksmus vykdė Čekoslovakijos žvalgyba, bendradarbiaudama su KGB.
1980 metais renovuotame Niujorko viešbutyje „Grand Hyatt New York“ buvo atidaryta Trumpo bendrovė „Trump Organization“ – jo pirmas didžiulis darbas nekilnojamojo turto rinkoje. Trumpas šiam viešbučiui nupirko 200 televizorių iš sovietinio emigranto Semiono Kislino, elektronikos bendrovės „Joy-Lud“ bendrasavininkio Niujorko Penktojoje aveniu.
Jurijus Švecas
Švecas mano, kad bendrovę „Joy-Lud“ kontroliavusi KGB, o Kislinas veikęs kaip „agentas stebėtojas“, identifikavęs jauną perspektyvų verslininką Trumpą kaip potencialų aktyvą. Kislinas neigia sąsajas su KGB.
1987 metais Trumpas su žmona Ivana pirmąkart lankėsi Maskvoje. Švecas mano, kad tuomet KGB stengėsi paveikti Trumpo pažiūras. KGB operatyvininkai, meilikaudami Trumpui, pakišo mintį, kad jis turėtų užsiimti politika.
„KGB buvo surinkusi daug informacijos apie jo asmenybę, vadinasi, asmeniškai žinojo, kas jis toks. Pojūtis toks, jog jis buvo labai neapsaugotas intelektine, psichologine prasme ir pasidavė meilikavimui“, – Švecas pasakoja savo atsiminimuose.
„Jie tuo pasinaudojo. Jie žaidė žaidimą, kad jiems padarė didelį įspūdį jo asmenybė ir jie matantys Trumpą, tą vaikiną, kuris vieną dieną galėtų tapti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu, kad tik tokie žmonės, kaip jis, gali pakeisti pasaulį. Jį „pamaitino“ šiomis aktyviomis sumanymų frazėmis, ir tai įvyko. Tuomet tai buvo didelis tuometinės KGB veiklos pasiekimas“, – tvirtina Švecas.
Sugrįžęs į JAV, Trumpas pradėjo domėtis galimybe būti nominuotas JAV prezidento rinkimams nuo Respublikonų partijos, net surengė kampanijos mitingą Niuhempširo valstijos Portsmuto mieste. Šiai akcijai paskyrė puslapio dydžio reklamą laikraščiuose „New York Times“, „Washington Post“ ir „Boston Globe“, skleidžiusią skepticizmą dėl JAV dalyvavimo NATO, apkaltinusią Japoniją išnaudojant JAV.
Švecas pasakojo, kad toks požiūris apie gynybą sujaudinęs Maskvą. Tuomet jis ką tik buvo grįžęs iš JAV į gimtinę ir KGB pirmojoje vyriausiosios direkcijos būstinėje Jeseniove gavęs telegramą, charakterizuojančią šią reklamą kaip veiksmingą „aktyvo planą“, kurį įvykdė naujas KGB aktyvas.
EPA – ELTA nuotraukoje – specialusis prokuroras Robertas Miuleris
„Buvo sunku patikėti, kad kas nors tai paviešintų savo vardu ir kad tai paliktų įspūdį rimtiems žmonėms Vakaruose, bet taip įvyko ir pagaliau šis vaikinas tapo prezidentu“, – sako buvęs KGB šnipas.
Maskva teigiamai atsiliepė apie Trumpo rinkimų pergalę 2016 metais. Ypatingojo prokuroro Roberto Millerio tyrime neaptariamas slaptas Trumpo kampanijos bendrininkų pokalbis su Rusijos atstovais.
Švedas laikraščiui „Guardian“ pasakoja apie savo atliktą tyrimą: „Man Millerio pranešimas teikė didelių vilčių, nes žmonės laukė, kad bus iš esmės ištirti visi Trumpo ryšiai su Maskva, bet buvo tirta tik nusikaltimą liečiantys klausimai. Tenai nebuvo jokių papildomų tyrimo aspektų dėl Trumpo ir Maskvos santykių.“
„Mes nusprendėme tuos pamatus tvirtinti. Todėl aš atlikau savo tyrimą ir tada susitikau su Craigu. Mes nusprendėme šioje knygoje parašyti tai, ką paliko neištyręs Milleris“, – pridūrė Švecas.
Septynių knygų autorius ir buvęs žurnalo „Vanity Fair“ redaktorius Ungeras sakė, kad Trumpas buvo Rusijos „aktyvas“. „Tai prasidėjo devintąjį dešimtmetį, kai rusai kaip patrakę ėmė verbuoti ir stengėsi patraukti dešimčių dešimtis žmonių“.
„Trumpas buvo tobulas taikinys daugeliu atvejų: jo išdidumas ir narcisizmas padarė jį natūraliu verbavimo taikiniu. Tai buvo kultivuojama ilgiau nei 40 metų, iki pat jo išrinkimo“, – tvirtina naujos knygos autorius.
Apie pirmą Trumpo kelionę į Maskvą ir galbūt ryšį su KGB yra rašęs ir „Guardian“ užsienio korespondentas L. Hardingas savo 2017 m. išleistoje knygoje „Collusion: Secret Meetings, Dirty Money, and How Russia Helped Donald Trump Win“(„Sąmokslas: Slapti susitikimai, nešvarūs pinigai, ir kaip Rusija padėjo Donaldui Trumpui nugalėti“).
Lubianka – buvusi KGB būstinė. EPA – ELTA nuotr.
Hardingas, pateikdamas ištraukas iš savo knygos internetiniame žurnale „Politico“, detaliau apibūdino tuometinę situaciją KGB ir Sovietų Sąjungoje.
Hardingas rašė, kad KGB neturėjo didelių pasisekimų veikiant prieš JAV, todėl norint pagerinti veiklą buvo pasitelktos „draugiškos žvalgybos“, pavyzdžiui, Čekoslovakijos ir Rytų Vokietijos. Autorius daro prielaidą, kad KGB sudarė Trumpo dosje jau 1977 metais, kai jis vedė 28 metų Čekoslovakijos modelį Ivaną Zelničkovą. Jo pirmąja žmona, kaip komunistų valdomos šalies piliete, domėjosi tiek šalies žvalgyba, tiek JAV Federalinis žvalgybos biuras (FBI), tiek Centrinė žvalgybos valdyba (CIA).
Šaltojo karo metais čekų ir vengrų šnipai garsėjo savo profesionalumu ir buvo dažnai panaudojami užsienio valstybių operacijose, ypač JAV ir Lotynų Amerikoje, nes buvo ne tokie pastebimi kaip Maskvos siųsti šnipai.
Zelničkovos pirmoji santuoka buvo sudaryta su Austrijos nekilnojamojo turto agentu. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ji persikėlė į Kanadą – pas draugą slidinėjimo instruktorių, nes tuo metu likti Čekoslovakijoje buvo „neįsivaizduojamai sunku“. Po to Zelničkova persikėlė į Niujorką ir 1977 metų balandį susituokė su Trumpu.
2016 m. Čekijoje atskleistose bylose paaiškėjo, kaip Čekoslovakijos šnipai sekė Trumpą ir skaitė laiškus, kuriuos Ivana Trumpa siuntė savo tėčiui inžinieriui Milošui. Paaiškėjo, kad Ivana Trumpa yra paminėjusi savo vyro susidomėjimą politika.
Sugrįždamas į 1987 metus, Hardingas rašo, kad Trumpo vizitą į Maskvą sovietų diplomatinė tarnyba aukščiausiu lygiu suderino su KGB. Tai įvyko tuo metu, kai KGB užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Vladimiras Kriučkovas norėjo, kad KGB darbuotojai užsienyje užverbuotų kuo daugiau amerikiečių.
Pats Trumpas pasakojo, kad jo pirmos kelionės į Maskvą idėja gimė 1986 metų rudenį, kai vieno verslininko renginyje sėdėjęs šalia Sovietų Sąjungos ambasadoriaus Jurijaus Dubinino ir kalbėjosi apie didelio ištaigaus viešbučio statybą šalia Kremliaus. Dubinino dukra „buvo skaičiusi apie Trumpo Bokštą ir viską žinojo apie jį“, – rašė Trumpas savo 1987 m. išleistame biuletenyje „The Art of the Deal“ („Sandėrio menas“). Natalija Dubinina pasakoja, kad Trumpas jos tėvą sutikęs 1986 metų kovą Trumpo Bokšte ir ambasadorius sužavėjęs Trumpą kaip puikus anglų kalbos žinovas ir nuostabus pokalbio draugas.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone
Trumpas rašė, kad 1987 metų sausį gavęs Dubinino laišką, jog sovietų tarptautinė turizmo agentūra „Inturist“ susidomėjusi viešbučio statyba. Dubininas suderino kelionę, ir Trumpas su žmona Ivana ir jos asistentu 1987 metų liepos 14 d. išskrido į Maskvą, kur jis buvo nuoširdžiai priimtas. Per šią kelionę Trumpas aplankė ir Leningradą.
Hardingas pažymi, kad po šios ir būsimų kelionių į Maskvą nieko nebuvo pasiekta dėl verslo galimybių Rusijoje, bet Trumpas sugrįžo į Niujorką su nauju strateginiu tikslu – kurti politiko karjerą aukščiausiu lygiu, kaip JAV prezidento.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vakar, balandžio 7-ąją, Seime palaiminta Dariaus Jauniškio kandidatūra. Lietuvos saugumui šis buvęs kariškis vadovaus dar vieną kadenciją.
Kas ir kodėl nemėgsta Dariaus Jauniškio?
Ar teisingai pasielgė Lietuvos parlamentas, suteikdamas tokią privilegiją – dvi kadencijas vadovauti pagrindinei šalies slaptąjai tarnybai – sužinosime tuomet, kai ji baigsis. Antrąją vertinti – dar anksti. Kaip sakoma, jei labai skubėsi – gali susimauti.
Kol kas požiūrį įmanoma susidaryti tik dėl pirmosios kadencijos. O ji buvo sėkminga. Įsitikinimas, kad D.Jauniškis greičiausiai vertas šių pareigų dar vieną sykį, ypač sustiprėjo atidžiai išklausius balandžio 7-ąją plenarinių posėdžių salėje vykusių audringų ginčų „už“ ir „prieš“. Jei parlamentaras Petras Gražulis sako „ne“, vadinasi, reikia elgtis priešingai. Jei D.Jauniškį parlamento tribūnoje net suplukęs kritikuoja Kovo 11-osios Akto signataras Zigmas Vaišvila, – vadinasi, D.Jauniškis yra vertas pagarbos.
Atidžiai apsidairę rastume ir daugiau tokio pobūdžio įžvalgų. Politikos apžvalgininkui Kęstučiui Girniui kilo abejonių, kodėl buvo duotas žodinis, o ne raštiškas įsakymas sutelkti dėmesį į keliolika Lietuvos prezidento rinkimų kompanijoje dalyvaujančių politikų, visuomenininkų, žurnalistų? Ar tik neieškoma priekabių tik tam, kad būtų surastas pretekstas triukšmauti?
Dėl parlamentaro P.Urbšio klausimų – jau esu sykį rašęs. Jei šis buvęs STT darbuotojas nesuvokia, kodėl Kalnų Karabachas yra ne Armėnijos, bet Azerbaidžano teritorija, ar jis gali suprasti, kodėl VSD tikrino informaciją apie svarbiuose šalies rinkimuose dalyvaujančius asmenis, kodėl viešai nepaskelbė duomenų, kiek sekta, tikrinta, stebėta?
Keista ir parlametaro Vytauto Bako laikysena. Matyt, užgautos asmeninės ambicijos: jis pažėrė įtarimų, tačiau niekas rimtai į juos nepažiūrėjo. Kodėl jis įsivėlė į priešpriešą su VSD vadovybe būtent baigiantis D.Jauniškio pirmąjai kadencijai, – taip pat galvosūkis.
Jei man tektų rašyti ironiškai, galėčiau pajuokauti, o gal VSD – agrokoncernas, kuriam skiriamos kvotos, kiek šiais metais leidžiama atlikti stebėjimo aktų, o kurie stebėjimai – jau pertekliniai? Dar to betrūko, jei savo žodį tartų lygių galimybių institucijos – imtų nurodinėti VSD vadovybei, kiek per metus leidžiama stebėti vyrų ir kiek – moterų. Kad, gink Dieve, nebūtų pažeistos proporcijos. Priešingu atveju piktintųsi, esą VSD negerbia dailiosios lyties atstovių – suprask, kodėl labiau domisi vyrais, o ne moterimis.
Kai paskelbiau straipsnį „Kam reikalinga žvalgyba, kuriai nieko neleidžiama daryti?“ (slaptai.lt, 2020.03.21), sulaukiau priekaištų, jog į šoną nustūmęs laisvos, demokratiškos visuomenės principus. Nei nustūmiau, nei pamiršau, nei ignoruoju. Puikiai žinau, kad be priežiūros išsigimsta net patys padoriausi laikraščio redaktoriai.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ir vis tik nuolat prisimenu: žvalgyba – ne vaikų darželis. Jos negalima nuo galvos iki kojų supančioti biurokratiniais, administraciniais apribojimais, patikrinimais, revizijomis. Visų gyvenimiškų situacijų smulkiai nesurašysi į teisės aktus. Jei po kiekvienos bent kiek rimtesnės operacijos į Seimo tribūną (omenyje turiu ne uždarą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos posėdį) kviesime VSD vadovą viešai atsakinėti tiek į rimtus, tiek į kvailus politikų klausimus, mūsų saugumas pavirs sunkiai kvėpuojančia biurokratine kontora.
Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo argumentai
Užuot tampę VSD vadovą į spaudos konferencijas verčiau peržiūrėkime keletą paskutiniųjų ukrainiečių portalo gordonua.com redaktoriaus Dmitrijaus Gordono interviu su buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu (pasitraukė į JAV, kur nūnai dirba analitiku) ir buvusiu Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrėjumi Ilarionovu (taip pat pasitraukė į Vakarus, kur sėkmingai pluša analitiku). Tuos interviu, nors jie – ilgoki, net kelių valandų trukmės, verta pamatyti.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Štai J.Švecas įsitikinęs, kad Ukrainos prezidentas Volodymiras Zeleskis gal ir turįs gražių norų, bet jo kadrų politika – tragiška. Būtent Kremlius primeta V. Zelenskiui, kokius asmenis jam privalu skirti į strategiškai svarbius postus. Būtent V.Zelenskio nesusigaudymas, kas yra kas, suteikia V.Putinui galimybę valdyti Ukrainą „iš vidaus“.
Kitas J.Šveco pareiškimas – dėl žymaus JAV prezidentų patarėjo nacionaliniais klausimais Henrio Kisindžerio. J.Švecas mano, kad būtent H.Kisindžeris įkišo Rusijos įtakos agentą į Donaldo Trampo rinkiminį štabą.
O čia – A.Ilarionovo atsakymas, ką jis manąs apie Prancūzijos prezidentą Emanuelį Makroną. Viename iš savo gausių videokomentarų, skelbiamų tiek gordonua.com, tiek youtube.com erdvėse, A.Ilarionovas pastebėjo, kad E.Makronas anksčiau buvo visai kitoks – kritikuodavo Kremlių. Dabar Prancūzijos lyderis klusniai ir entuziastingai pritaria visiems V.Putino pasiūlymams. Prancūziškas kūliaverstis? Jokio stebuklo nėra. Tai greičiausiai tas atvejis, kai Rusijos slaptosioms taryboms pavyko gauti Prancūzijos vadovą kompromituojančios medžiagos. Jei nenori būti viešai sukompromituotas, E. Makronas priverstas elgtis tarsi klusnus šunytis.
Beje, tas paskutinysis videointerviu su A.Ilarionovu – velniškai įdomus. Sakyčiau – sensacingas. Gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske sprogdino visai ne čečėnai – tai Rusijos slaptųjų tarnybų darbas. Brutaliai, barbariškai paaukojant kelis šimtus savų piliečių siekta sukurti specifines politines sąlygas konkrečiam asmeniui – V.Putinui. Šis faktas byloja, kad Rusijos FSB, SVR, GRU ir visos kitos slaptosios tarnybos dirba be jokių suvaržymų. Jei reikės, – nužudys tūkstančius. Tokia A.Ilarionovo nuomonė.
Andrėjus Ilarionovas. Apostrophe.ua nuotr.
Anos Politkvoskajos nužudymą organizavo vėlgi Rusijos slaptosios tarnybos. Boriso Nemcovo mirties užsakovai tie patys – Rusijos slaptosios tarnybos (ne Ramzanas Kadyrovas). Rusijos slaptosios tarnybos tiesiog sumaniai prisidengė čečėnų tautybės vyrais.
A.Ilarionovo įsitikinimu, opozicionierius Aleksėjus Navalnas sėkmingai išnaudojamas „v temnuju“. Jam per antrąsias ar trečiąsias rankas pamėtėjama kompromituojanti medžiaga apie Rusijos prezidentui V.Putinui nusibodusius politikus. Vaizdžiai tariant, A.Navalnas, pats to nesuprasdamas, padeda V.Putinui atsikratyti politiniu balastu. Kai kuriais savo aplinkos žmonėmis V.Putinas atsikrato būtent padedamas prieš korupciją kovojančio A.Navalno tyrimais.
Be to, A.Ilarionovo, labai nusivylęs Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu. V.Zelenskis nemato, nepastebi, nesuvokia, kaip jį iš visų pusių apstatė Rusijos agentais, sprogdinančiais šalį iš vidaus. V.Putinui nieko daugiau nebereikia – jis daugmaž valdo situaciją Ukrainoje per „savo žmones”…
Net jei šiuose J.Šveco ir A.Ilarionovo argumentuose – ne viskas tiesa, juos verta turėti omenyje. Kad suprastume, kokiomis sąlygomis tenka dirbti mūsų saugumui, bandančiam apsaugoti Lietuvos politikus, pareigūnus, visuomenininkus nuo situacijų, į kurias įklimpo JAV, Pancūzijos ir Ukrainos vadovai.
Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.
Buvęs KGB žvalgybos agentas Jurijus Švecas tvirtina, kad kai Vladimiras Putinas pasitrauks, CŽV vadovybė savo šlovės muziejuje privalės pastatyti jam padėkos žvaigždę su užrašu „Ačiū tau, agente „Nuorūka“.
Iš kur tokia netikėta versija? Rusijos prezidento Vladimiro Putino (Владимир Путин) dėka buvo padarytas šuolis plėtojant Amerikos karinį-pramoninį kompleksą, Pentagono biudžetas išaugo iki rekordinių 738 milijardų JAV dolerių, o didžiausios šalies karinės kompanijos yra užpildytos užsakymais, – interviu GORDON leidiniui sakė buvęs sovietų žvalgybos pareigūnas, V.Putino kolega KGB (КГБ) institute Jurijus Švecas (Юрий Швец), šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV.
Jurijus Švecas: „Esu giliai įsitikinęs, kad Kremliuje dabar sėdi tie vadinamieji „naudingi idiotai“, kurie labiausiai kenkia Rusijai ir tuo pačiu padeda stiprinti JAV bei NATO.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.
„Dėl CŽV padėkos ponui V.Putinui – aš rimtai. Taip galvoju. Po SSRS žlugimo JAV karinis-pramoninis kompleksas buvo susitraukęs iki minimumo. NATO tapo popierine organizacija. Ir tik dėka titaniškų Kremliaus pastangų žvanginant ginklais Pentagono biudžetas šiais metais išaugo iki rekordinio 738 milijardų JAV dolerių, o didžiausios JAV gynybos kompanijos dabar vos spėja atlikti visus karinius užsakymų. Agresyvi V.Putino veikla sustiprino JAV kariniu požiūriu ir taip pat privertė atsibusti NATO“. Taip sakė Dmitrijui Gordonui Amerikoje nuo 1993-ųjų įsikūręs buvęs KGB darbuotojas J.Švecas, kadaise mokęsis su V.Putinu toje pat KGB mokykloje (Jurijaus Andropovo vardo KGB institute) ir tvirtinantis, kad V.Putinui tame institute buvo prilipusi nepagarbi „Nuorūkos“ pravardė.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
„Amerikos kompanijos Raytheon ir Lockheed gauna iš Pentagono ilgai lauktą kontraktą kurti naujos kartos sistemas. Skirtingai nuo Rusijos Federacijos, tai yra tikras, o ne animacinis ginklas. Kremliaus propagandistai klausia su patosu: „Ar esate pasirengęs mirti už Tartu?“ O NATO, reaguodamas į Kremliaus agresyvų elgesį, atgimsta kaip Fenikso paukštis, pradeda didžiausias pratybas per pastaruosius 25 metus prie pat Rusijos Federacijos sienų (jos niekada nebuvo surengtos taip arti Maskvos) ir sukuria galingą karinę grupę, kuri ten liks visam laikui.” Tai – dar viena ištrauka iš J.Šveco interviu, duoto Gordonua.com leidiniui.
J.Švecas taip pat prisiminė, kad būtent V. Putinui mosuojant antiamerikietišku kumščiu Amerikoje buvo demaskuota dešimt Rusijos nelegalių žvalgybos agentų, įskaitant Sovietų Sąjungos didvyrį Michailą Vasenkovą (Михаил Васенков), dirbusį nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Pasak J.Šveco, Michailas Vasenkovas gyveno JAV teritorijoje maždaug nuo 1970-ųjų. Jis buvo vadinamasis KGB agentas nelegalas. JAV žvalgyba sugebėjo šio nelegalo bylą pavogti iš SVR (Služba vnešnej razvedki) būstinės Jaseneve ir slapta atsigabenti į JAV. O juk toji byla – 400 puslapių storio folijantas. Tokio skandalo Rusijos žvalgybų struktūrose nebuvo nuo pat 1917-ųjų. Bet Rusijos žvalgyba vis tik apsijuokė, ir tai nutiko tik todėl, kad valstybei vadovauja buvęs KGB agentas nevykėlis, pravarde „Nuorūka“.
J.Švecas taip pat atkreipia dėmesį, kad V.Putinui valdant į Vakarus (daugiausia į JAV) buvo pervesta iš Rusijos apie vieną trilijoną JAV dolerių. Už tuos pinigus, kuriuos valdininkai slapta pervedė į sąskaitas JAV bankuose, Rusijoje buvo galima sukurti Rojų. Bet V.Putinui valdant šis trilijonas stiprina ne Rusijos, o JAV ekonomiką.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Jurijaus Šveco pavardė portalo slaptai.lt skaitytojams žinoma. Ne sykį iš ukrainietiško leidinio gordonua.com esame persispausdinę interviu su šiuo buvusiu sovietų žvalgu, prieš 25-erius metus pasitraukusiu į Vakarus ir iki šiol Amerikoje sėkmingai dirbančiu verslo analitiku.
Šiandien mums rūpi, ką J.Švecas manąs apie vadinamąją „Steinmeierio formulę“, kurią Ukrainai perša tiek Vakarai, tiek Rusija. J.Švecas neigiamai vertina „Steinmeierio formulę“ (kurią 2016-aisiais sugalvojo Vokietijos prezidentas Frankas – Walteris Steinmeieris).
J.Švecas perspėja, kad Ukrainai susivienijus su Rusijos nuteriotomis Rytų Ukrainos sritimis iš Donbaso ir Luhansko vakarų kryptimi legaliai plūstels tūkstančiai potencialių Rusijos agentų – teroristų, separatistų, samdomų žudikų. Todėl vokiška formulė – tai „kontrolinis Ukrainos šūvis sau į smilkinį“. Būtent tokį terminą pavartojo J.Švecas.
J.Švecas pritaria tiems, kurie mano, jog būtina atsisakyti beprotiškos idėjos surengti „laisvus rinkimus“ Rusijos okupuotame Donbase ir Luhanske.
J.Švecas įsitikinęs, kad jei tik bus atidaryta siena su okupaciją išgyvenusiomis sritimis, Ukraina nustos egzistavusi kaip nepriklausoma valstybė, o jos piliečių gyvenimas pavirs pragaru. Kodėl?
Užėmusi Donbaso ir Luhansko teritorijas Rusijos žvalgyba pasirūpino užverbuoti tūkstančius vietinių gyventojų. Okupacijos metu Rusijos žvalgybos tarnybos supančiojo šimtus vietinių gyventojų. Kai kurie iš jų į ginkluotas separatistų pajėgas patraukė verčiami bado – juk reikėjo kaip nors maitinti šeimą. Vienintelis apmokamas darbas tuo metu – stoti į Rusijos kontroliuojamų separatistų gaujas. O ten – ne pyragai. Nori gauti atlyginimą – šaudyk į ukrainiečius.
V.Zelenskis – naujasis Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Pasak J.Šveco, šiuo konkrečiu atveju naudinga prisiminti, kad vienas pirmųjų sovietų valdžios aktų buvo įsakymas panaikinti atlyginimą caro armijos karininkams. Tie, kuriems reikėjo maitinti savo šeimas bado sąlygomis, turėjo kreiptis į bolševikų tarnybą. Todėl iš 150 tūkstančių caro armijoje tarnavusių karininkų 75 tūkstančiai įstojo į darbininkų ir valstiečių Raudonąją armiją – dvigubai daugiau nei tų, kurie prisijungė prie Baltosios gvardijos.
Kažkas panašaus nutiko, tvirtina J.Švecas, ir Rytų Ukainoje. Pirmiausia ten nuvyko Igorio Girkino (Strelkovo) teroristai ir išdalino ginklus vietiniams nusikaltėliams, kurie jau seniai palaikė glaudžius ryšius su Rusijos Federacijos specialiosiomis tarnybomis. Likusius gyventojus teroristais ir separatistais pavertė mokėdami atlyginimą. Buhalterija itin paprasta: ekonomika yra sužlugdyta, todėl jei norite pamaitinti savo žmoną ir vaikus, stokite į mūsų gretas ir nušaukite bent vieną vadinamąjį „benderininką“.
Taigi Rusijos slaptosios tarnybos Rytų Ukrainoje gyvenusius žmones supančiojo priversdamos juos daryti nusikaltimus, įskaitant žmonių žudymą ir kankinimą. Dabar šie neturi kur trauktis: jei pasiduos Kijevui, sės į kalėjimą, jei ne – privalės dirbti Kremliaus agentais. Tokia verbavimo taktika labai gerai žinoma Rusijos banditams. Pats Vladimiras Putinas ja naudojasi nuo 1990-ųjų. Beje, krauju supančiotus agentus Rusijos žvalgyba labai vertina. Esą jie niekur nepabėgs, neišduos. Tokiems gali būti patikėta bet kokia užduotis, net pati kruviniausia.
J.Švecas įsitikinęs, kad kai įvyks okupuotų ir okupacijos nepatyrusių žemių „susivienijimas“, net ne V.Putinas, o žymiai žemesnio rango Kremliaus darbuotojai skambins Ukrainos prezidentui ir duos nurodymus, ką ir kaip reikia daryti. Jei V.Zelenskis atsisakys, jei blaškysis, šimtai potencialių teroristų legaliai pateks į Ukrainos miestus vakarų ir centrinėje dalyse ir pradės žudyti, sprogdinti, bauginti. Sprogdins Ukrainos patriotus Dniepropetrovske, Zaporožėje, Lvove, Kijeve, Odesoje. Prie jų prisijungs prokremliškos ilgametės slaptosios tarnybos, įsitvirtinusios Ukrainos elite nuo KGB laikų.
Dėl pavienių, tačiau dažnų teroro aktų garsūs Ukrainos žmonės žus vienas po kito. Po kiekvieno tokio atvejo Kremlius skambins V.Zelenskiui ir teirausis: „Na, berniuk, ar viską supratai?“
Tuo pat metu ukrainiečiai nustebs, kad Ukrainos žvalgyba SBU yra nepajėgi atremti priešiškos žvalgybos diversijų. Tada Kremliaus propagandistai dar garsiau rėks, kad Ukraina yra žlugusi valstybė, o Vokietija ir Prancūzija dar kartą pareikš gilų susirūpinimą.
Tokią Ukrainos ateitį mato J.Švecas, jei Ukraina pasirinks „Steinmeierio formulę“.
Be kita ko, J.Šveco manymu, Rusijos žvalgybos agentūra neapsiribos teroro akcijomis Ukrainoje. Ji išnaudos Ukrainą kaip trampliną rengiant žudymus Vakaruose, už tai kaltindama „kažkokius mistinius banderovcininkus“. Žinoma, tai – melas. Bet Pancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel tuo noriai patikės…
J.Švecas atkreipia dėmesį: „jei kas nors sako, kad to niekada negali nutikti, atsiminkite, jog Rusijos specialiosios tarnybos jau sugebėjo susprogdinti gyvenamuosius namus su taikiais gyventojais savo sostinėje ir kituose Rusijos miestuose“. Ir niekas, žinoma, negalėjo patikėti, kad FSB ir GRU atliks teroristinius išpuolius NATO šalies sostinėse naudodamos masinio naikinimo ginklus (radioaktyviuoju poloniu ir Novičioku)…
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
J.Švecas neabejoja: Kremliaus strateginiame plane yra nedeklaruoto karo perkėlimas į Ukrainos miestus masinio teroro pagalba. Taigi Vakarų Ukrainos „susijungimas“ su Rytų Ukraina ir sienų su ja atvėrimas nėra vien tik vėžio ląstelių implantavimas į sveiką organizmą. Tai – kontrolinis šūvis sau į galvą.
Jei Ukraina įsileis į savo teritoriją vadinamuosius „krauju parištus” teroristus, tai bus beprotiška, savižudiška kvailystė.
Dabar Ukraina grumiasi Minske pagal formulę „vienas prieš tris“. VZelenskio pažadas pasiekti taiką nereiškia, kad tai turi būti padaryta nusižudant.
Prašoma, kad Ukraina atleistų…
J.Švecas pripažįsta, kad už uždarų durų Ukrainos delegacija patiria didžiulį spaudimą. Sprendžiamas klausimas, ar ji išliks Ukraina. Ukrainos likimas neturėtų būti nagrinėjamas užkulisiuose. Derybos turėtų būti kuo skaidresnės.
Ši byla turėtų baigtis klausimu: ar Frau Merkel ir Monsieur Macron (o jų asmenyje – Vokietija ir Prancūzija) yra pasirengę sutartimi garantuoti, kad Ukrainos „susijungimo“ su Rytų sritimis atveju šalis netaps masinio teroro teritorija iš Rusijos specialiųjų tarnybų ir jų agentų pusės? Kadangi tikrai nebus teigiamo vokiečių ir prancūzų atsakymo, Ukrainos draugai turėtų mandagiai siūlyti sustabdyti kvailą „Steinmeierio formulę“ ir pradėt analizuoti praktinį klausimą, kaip sukurti veiksmingą demilitarizuotą zoną, pakankamai plačią, kad teroristai per ją niekaip negalėtų pasiekti Ukrainos kariuomenės.
Tarp Vakarų intelektualinio elito, taip pat ir tarp Vakarų politikų, vienas triukas jau seniai populiarus – kalbant apie Rusiją apsimesti idiotais, neva nesuprantančiais, kad V.Putinas yra banditas, o jo režimas – nusikalstamas.
Štai tokios liūdnos J.Šveco prognozės, jei oficialusis Kijevas priimtų „Steinmeierio formulę“
Jurijaus Šveco interviu pateikiame sutrumpintą. Informacijos šaltinis – gordonua.com portalas, leidžiamas Ukrainoje.
Jurijus Švecas – buvęs sovietų žvalgas, prieš 25-erius metus emigravęs į JAV, kur nūnai verčiasi ekonomine žvalgyba. Ukrainiečių internetinis portalas Gordonua.com pateikia su juo interviu.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Pokalbio tema – kodėl JAV
Finansų ministerija pasiūlė Kongresui nuimti sankcijas nuo kai kurių Rusijos
milijardieriaus Olego Deripaskos, priklausančio artimiausiai Vladimiro Putino
aplinkai, kompanijų.
Slaptai.lt skelbia svarbiausias mintis iš Natalijos Dvali pokalbio su ponu J.Švecu.
Intrigos dėl ekonominių sankcijų
J.Švecas apgailestauja, kad susitarimo dėl sankcijų pašalinimo pagal įtartiną schemą O.Deripaskai siekti padeda ir oficialusis Kijevas. Išdėstydamas šias savo įžvalgas jau daug metų ekonominiu analitiku Amerikoje dirbantis J.Švecas pabrėžė, kad Kremlius, pasinaudodamas O.Deripaskos paslaugomis, iki šiol Ukrainoje valdo strategiškai svarbius objektus, turinčius įtakos ne tik Ukrainos ekonomikai, bet ir Ukrainos nacionaliniam saugumui. J.Švecas įsitikinęs, kad jei amerikiečiai nuims nuo aliuminio magnato O.Deripaskos ekonomines sankcijas, tai įmonė „Rusal“ liks įtakingu Kremliaus įrankiu, kurio pagalba Vladimiras Putinas galės ir ateityje siekti savo tikslų Ukrainoje. Beje, „Rusal“ („Русал” – Русский алюминий) pataisys savo įvaizdį remdamasis pačių amerikiečių sprendimais.
Šiuo metu žinoma, kad 2018 metų gruodžio 19 dieną JAV Finansų ministerija nusiuntė Kongresui pranešimą, kad per 30 dienų planuoja nuimti sankcijas nuo grupės kompanijų (En+, „Русал” ir „ЕвроСибЭнерго”), priklausančių aliuminio verslą valdančiam milijardieriui O.Deripaskai. Mainais už tai reikalaujama, kad minėtose kompanijose O.Deripaska neturėtų daugiau nei 50 proc. akcijų, įmones reorganizuotų ir atnaujintų direktorių tarybas.
Kas gelbsti Olegą Deripaską?
Amerikietiškos sankcijos
Olegą Deripaską, įskaitant ir dar 23 rusų verslininkus bei valdininkus, artimus
V.Putino klanui, pasiekė praėjusių metų balandžio 6 dieną. Į sąrašą pateko ir
„Rusal“ („Rusiškas aliuminis“ – išvertus į lietuvių kalbą). Ši aliuminio gamyba
besiverčianti kompanija buvo viena iš trijų stambiausių Pasaulyje. Po to, kai
pradėtos taikyti sankcijos, „Rusal“ akcijų vertė nukrito 30 proc. Iki tol šių
įmonių grupės vertė nebuvo taip žemai kritusi.
Buvęs sovietinis
žvalgybininkas J.Švecas mano, kad JAV Finansų ministerijos pasiūlymas nuimti
sankcijas nuo O.Deripaskos kompanijų abejotinas jau vien dėl to, kad iš magnato
atimamos akcijos bus perduotos tiems, kuriuos kontroliuoja Kremlius tiesiogiai
arba per savo slaptąsias tarnybas. Žodžiu, tebus atlikta rokiruotė: vienos
Kremliui pavaldžios kompanijos akcijos atsidurs kitose to paties Kremliaus
globojamose įmonėse.
Remiantis J.Šveco žodžiais, O.Deripaskos
verslo išlaisvinimas nuo amerikietiškų sankcijų pakenks visai amerikietiškai sistemai,
pagal kurią Rusijai taikomi ekonominiai apribojimai. Deja, dėl to, kad Kremliui
ir Rusijos slaptosioms tarnyboms priklausančios įmonės lengviau atsikvėps,
kalta ir pati Ukraina. Iš pradžių Kijevas įvedė rimtas sankcijas, paskui jų
taikymą „Rusalui“ ukrainiečiai pradėjo taikyti švelniau, ir galų gale taip suminkštino,
kad O.Deripaska nūnai gali drąsiai rodyti Vašingtonui, koks jis neva pažangus:
„aš daugiau niekur neturiu kontrolinio akcijų paketo“.
Olegas Deripaska. Foto – Yuri Kochetkov / EPA
Iki šiol veikusi JAV
Finansų ministerijos taikoma sankcijų koncepcija griūna kaip kortų namelis,
kadangi O.Deripaskos akcijos tiesiog bus perkeltos į kitas dvi Kremliui
tiesiogiai pavaldžias įmones.
Ukrainiečių leidinio Gordonua.com
žurnalistė Natalija Dvali paklausė atvirai: ar tai reiškia, kad Donaldo Trampo
administracija gelbsti nuo amerikietiškų sankcijų vieną iš artimiausių V.Putino
oligarchų?
Ką į tai atsakė J.Švecas? Sankcijos prieš
O.Deripaską pradėjo veikti 2018-ųjų balandžio mėnesį remiantis JAV prezidento
įsakais Nr.13661 ir Nr. 13662 (dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą). Amerika
taikė šias sankcijas būtent tiems verslininkams, kurie ne tik buvo artimi
V.Putinui, bet ir savo finansine galia padėjo Kremliui užpulti Ukrainą.
Bet nuo pat pirmosios sankcijų taikymo
dienos O.Deripaska pradėjo derybas su JAV. O.Deripaskos pasamdyti teisininkai
vedžiojo JAV Finansų ministeriją už nosies: O.Deripaska daugiau nebebus minėtų
kompanijų generalinis direktorius, jo kontroliuojamas akcijų paketas sumažės
nuo 70 iki 44,95 proc. O likusios 25 proc. akcijų bus perduotos kitoms dviems
kompanijoms. Į En+, kurios pagalba
kontroliuojamas „Rusal“, direktorių tarybą bus įtraukti šeši JAV arba
Didžiosios Britanijos piliečiai, ir jie sudarys net pusę tarybos narių.
Remiantis šiais
duomenimis Kremlius neva nebetenka galimybės kontroliuoti „Rusal“, todėl
Amerika neturi nei moralinio, nei teisinio pagrindo taikyti minėtoms įmonėms
ekonominių trukdžių.
Dvi to paties švarko kišenės
J.Švecas sako, kad „būtų
labai gražu, jei ne viena aplinkybė“. Pasak J.Šveco, akcijos, kurios bus
paimtos iš O.Deripaskos kišenės, atsidurs rusiško „VTB Bank“ („ВТБ Банк”)
ir Glencore kompanijos kišenėse. Bet juk šios dvi įmonės – tokios pat kišeninės
Kremliaus įmonės kaip ir „Rusal“. Beje, „VTB
Bank“ formaliai – valstybinis Rusijos bankas, o išties – asmeninis V.Putino
bankas.
Dar įdomiau, kad minėtam
bankui ir jo vadovui Andrėjui Kostinui taip pat taikomos amerikietiškos
sankcijos. Šis bankas minimas ir specialiojo prokuroro Roberto Miulerio tyrime.
Pasak J.Šveco, D.Trampas, jau būdamas pretendentu į JAV prezidento postą,
pasirašė ketinimų protokolą, pagal kurį Maskvos centre privalo būti pastatytas
„Trampo bokštas“ („Trump Tower”). Kremlius
turėjo išskirti prestižinį žemės sklypą minėtoms statyboms, be to, skirti
milijardą JAV dolerių statyboms finansuoti. Visas šias išlaidas padengti žadėjo
Rusija. Bet tai – dar ne viskas. Rusija pažadėjo D.Trampui sumokėti apie 300
milijonų JAV dolerių už tai, kad jis ant minėto dangoraižio leis paskelbti
užrašą „Trump Tower“. Visa tai finansuoti privalėjo
būtent „VTB bank“ – kišeninis V.Putino bankas.
J.Švecas įsitikinęs: arba JAV Finansų ministerijoje sėdi naivuoliai, arba – kvailiai. Labai įtartina logika: pirma amerikiečiai O.Deripaską pažaboja ekonominiais trukdžiais už tai, kad jis V.Putinui padėjo įgyvendinti Ukrainos užpuolimą. O dabar ketina jį išvaduoti nuo amerikietiškų sankcijų už tai, kad jis dalį savo akcijų perduos … kitoms V.Putino kontroliuojamoms kompanijoms.
Kas liepė pasirašyti tą nesąmonę?
O gal JAV Finansų
ministerijai kažkas daro nematomą įtaką? Į šį klausimą žurnalistės klausimą J.Švecas
atsakė štai taip: „Šiuo metu prieš D.Trampą – 17-a tyrimų. Kulminacija arti.
Specialusis prokuroras jau nustatė, kokį projektą D.Trampas ketino realizuoti
Maskvoje. Belieka paklausti, o ką gi D.Trampas pažadėjo mainais už tą projektą?
Manau, kad JAV Finansų ministerijos laiškas dėl galimybės nuimti sankcijas nuo
O.Deripaskos valdytų įmonių daug ką paaiškina.
Specialusis prokuroras R.Miuleris turėtų Finansų ministerijai pateikti vieną vienintelį
klausimą – „kas jums liepė parašyti tą
nesąmonę“.
Tada Gordonua.com žurnalistė pasiteiravo,
ar galima laikyti rimta apsauga nuo Kremliaus įtakos direktorių tarybą, į kurią
įeina ne mažiau kaip pusė užsieniečių?
Užsieniečiai direktoriai neišgelbės nuo Kremliaus įtakos
J.Švecas mano, kad į direktorių tarybą
priimti užsieniečiai neapsaugo kompanijos nuo Kremliaus įtakos. Pasak J.Šveco,
„Rusal“ vadovybėje jau iki šiol dirbo septynetas užsieniečių. Be kita ko, jie
ten sudaro daugumą. Nepaisant šios aplinkybės kompanija traktuojama kaip
absoliučiai pavaldi Kremliui.
Pavyzdžiui, Rosneft
(„Роснефть”) kompanijos direktorių taryboje – net septynetas
užsieniečių. Tai ir buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis (Герхард
Шредер), ir buvęs sovietinės Vokietijos slaptosios tarnybos Štazi darbuotojas
Matiasas Varnigas (Маттиас Варниг)… Štai kodėl „Rosneft“ laikoma Kremliaus
„šventąja karve“. Ji pavaldi Kremliui būtent į direktorių tarybą įeinančių
V.Putinui lojalių užsieniečių pagalba.
Beje, Matiasas Varnigas – ne tik buvęs Štazi karininkas, bet ypač ištikimas V.Putino
draugas dar nuo tų laikų, kai dabartinis Rusijos prezidentas darbavosi
Drezdene. Ir dar neaišku, kas kam buvo pavaldus: ar V.Putinas – M.Varnigui, ar
M.Varnigas – V.Putinui. Būtent jis dabar padeda V.Putinui valdyti tokias
kompanijas kaip „Transneft“, „Gazprom“, Nord Stream – ne vien tik „Rosneft“ ar
„Rusal“.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Galima net šitaip
pasakyti: jei kompanijoje dirba M.Varnigas, vadinasi, toji kompanija lojali
dabartiniams Kremliaus vadovams. Todėl JAV inansų ministerijos ketinimas į En+
kompaniją dirbtinai įvesti šešis užsieniečius nieko gero neduos.
O kas toks – Robertas Dali?
Pasak J.Šveco, tai
puikus pavyzdys, kaip Kremlius kuria sau lojalių užsieniečių komandą. JAV pilietis
R.Dalis buvo BP (British Petroleum) generalinis direktorius, po to THK-BP
direktorius. Jis buvo ištikimas Didžiosios Britanijos interesams, todėl neįtiko
Kremliui. Patekęs į Kremliaus nemalonę šis vyras netrukus susirgo. Medicininių
tyrimų metu buvo nustatyta, kad jo sveikatai kenkė lėtai ir beveik nepastebimai
veikiantys nuodai.
R.Dalis skubiai paliko
Rusijos Federaciją. Netrukus jis buvo atleistas iš direktorių tarybos. Tai
nutiko 2008-aisiais metais. Bet prabėgus keleriems metams jis lyg ir
„pasitaisė“, nes nuo 2013-ųjų užima svarbų postą „Rosneft“ direktorių taryboje.
Žodžiu, V.Putinas turi milžiniškas
galimybes daryti įtaką į svarbias kompanijas įeinantiems užsieniečiams. Vienus
– įbaugina, kitus, kaip G.Šrioderis, suvilioja dideliais atlyginimais. „Tai,
kad JAV Finansų ministerija tvirtina, jog tikrins į kompanijos En+ direktorių
tarybą įeisiančius užsieniečius – mane glumina“, – pabrėžė J.Švecas. Negalima
turėti jokių iliuzijų, esą minėtos kompanijos, pakeitus direktorių tarybą,
nusikratys Kremliaus diktato. Į tokių kompanijų valdymo organus patekti tik
Kremliui ištikimi asmenys.
J.Švecą stebina ir tai,
kad Ukrainoje apie O.Deripaską labai mažai žinoma. Žinoma nebent tai, kad jis
turėjo skandalingų santykių su laisvo elgesio moterimi, pravarde Nastia Rybka.
Tačiau nežinoma, kaip jis Kremliui padeda Ukrainoje pasiekti strateginių
tikslų. Iki šiol manyta, kad Kremlius daro spaudimą užsienio valstybėms
per „Gazpromą“. Nieko panašaus – Kremliui įtakoti Vakarus padeda ir kitos
žinomos kompanijos, įskaitant ir O.Deripaskos kontroliuojamas. „Gazprom“ ir „Rusal“ – labai panašios kompanijos. Beje,
„Gazprom“ tiesiogiai nepridengia Rusijos slaptųjų tarnybų operacijų, o „Rusal“
– tai tikras Rusijos žvalgybų įrankis.
Aliuminio nešami pelnai
Ką dar reikėtų žinoti, norint susigaudyti,
kaip Rusijos slaptosios tarnybos veikia Ukrainoje? Maždaug 1990-aisiais metais
aliuminio, rekalingo aviacijai ir kosminiams laivams statybai, gavybą Rusijoje
kontroliavo broliai Rubenai iš britų TWG. Jie darbavosi palaikomi brolių
Čiornyje. Jie per metus į šią Rusijos pramonę kasmet investuodavo apie tris
milijardus dolerių. Tais laikais – pasakiški piigai. Būtent jie išgelbėjo
Rusijos aliuminio gamybą nuo bankroto.
Kremliuje šį projektą
kontroliavo vicepremjeras Soskovcas, FSB šefas Barsukovas ir Boriso Jelcino
apsaugos viršininkas Koržakovas. 1996 metais B.Jelcinas atleido šią trijulę, ir
ji netrukus užvaldė aliuminio pramonę Rusijoje. Užvaldė sukompromitavusi
brolius Rubenus ir Čiornyj. Ir tuo pačiu į priekį prastūmė O.Deripaską. 2001
metais O.Deripaska vedė B.Jelcino anūkę ir tapo Jelcinų klano pinigų
prižiūrėtoju.
Kada V.Putinas tapo
šalies vadovu, O.Deripaska galutinai įsitvirtino aliuminio pramonėje kaip
vienintelis rusiško aliuminio gamybos savininkas. Prieš tapdamas aliuminio
magnatu jis turėjo prisiekti V.Putinui, kad bus ištikimas, ir dar į bendrąją
V.Putino sąskaitą pervesti 170 milijonų JAV dolerių kaip kyšį.
Kaip parodė vėlesni J.Šveco tyrimai, visi
O.Deripaskos sandoriai užsienyje buvo kontroliuojami Kremliaus. Ir tai darė
Rusijos specialiųjų tarnybų karininkai, tiek veikiantys, tiek formaliai
išleisti į pesiją.
J.Švecas teigia, kad prieš pat mirtį jo
kolega Aleksandras Litvinenka perdavė sąrašą aukšto rango FSB karininkų, kurie
dirbo O.Deripaskos komandoje.
Apie kompaniją Glencore
O kas toji kompanija Glencore? 1970-aisiais
ją įkūrė amerikiečių verslininkas Markas Ričas. Jei būtų sudarytas žinomiausių
XX amžiaus sukčių sąrašas, šis žmogu užimtų vieną iš pirmųjų vietų. Jis sukaupė
milžinišką turtą padėdamas įvairioms valstybėms apeiti JT taikomas ekonomines
sankcijas. Savo paslaugas jis teikė taip pat ir Sovietų Sąjungai, kuriai buvo
taikomi ekonominiai apribojimai dėl įsiveržimo į Afganistaną ir numušto Pietų
Korėjos lėktuvą.
Po SSRS žlugimo į šią
kompaniją buvo infiltruota daug Rusijos slaptųjų tarnybų agentų. M.Ričas buvo
išstumtas ir į jo vietą atsisėdo Aivanas Glazenbergas. Tas pats A.Glazenbergas,
kurį atidžiai patikrino ir KGB, ir FSB. Tas pats A.Glazenbergas, kuris talkino
O.Deripaskai ir kartu su G.Šrioderiu, M.Varnigu sėdėjo kai kurių kompanijų
direktorių tarybos krėsle.
Taigi Ukraina, pastebi J.Švecas, jau penketą
metų priešinasi Rusijos agresijai, o dabartinis V.Putino pinigų prižiūrėtojas
O.Deripaska kontroliuoja strateginius objektus Ukrainoje. Ukrainos
valdžia dėl „Rusal“ pateko į nepavydėtiną padėtį. Nepaisant aplinkybės, kad
Ukraina įvedė sankcijas O.Deripaskos įmonėms dar 2018 metų gegužę (O.Deripaskai
uždrausta iš Ukrainos išvesti kapitalą ir šioje šalyje užblokuoti jo aktyvai).
Vis tik O.Deripaska
sugebėjo paimti į savo rankas Nikolajevskij įmonę (spalvotieji metalai), Charkovo
traktorių ir Zaporožės aliuminio gamyklas. Su šiomis
įmonėmis jis pasielgė taip, kaip naudinga Rusijai ir labai nenaudinga –
Ukrainai. Bet O.Deripaskai iškelta baudžiamoji byla taip ir liko gulėti
ukrainietiškuose stalčiuose.
Duodamas interviu gordonua.com leidiniui
J.Švecas ironiškai teiravosi: kodėl sankcijos prieš O.Deripaską įsigaliojo tik
praėjus ketveriems metams po Rusijos agresijos pradžios? Nejaugi niekas Ukrainoje
nežinojo, kad O.Deripaska yra V.Putino žmogus?
Svarbu pastebėti, jog prieš O.Deripaską
taikomos ekonominės sankcijos 2017-aisiais buvo užtektinai griežtos. Bet
2017-ųjų pabaigoje „Rusal“ pranešė, kad Nikolajevskij įmonės valdymą perduoda
Glencore. Nors sankcijose buvo numatyta, kad taip elgtis negalima, vis tik
Ukrainos valdžia leido įgyvendinti šiuos pakeitimus.
Minėtame interviu J.Švecas smulkiai,
išsamiai ir įtikinamai papasakojo, kaip Ukraina priimdavo sau nenaudingus
sprendimus ir tuo pačiu O.Deripaskos įmonėms padėdavo kuo puikiausiai
išgyventi.
Kibernetiniai karai
Bet portalą slaptai.lt ypač domina, ar Kremlius tikrai naudojosi „Rusal“, kad įgyvendintų
kai kurias šnipinėjimo akcijas? J.Švecas primena, kad įvykiai Euromaidane 2013–2014 metais išprovokavo žiaurius
kibernetinius karus. Rusijos programišiai atakavo Ukrainos objektus, o ukrainiečių
hakeriai – rusiškus objektus. Remiantis „The Christian Science Monitor“,
2014-aisiais ukrainiečių programišiai atakavo Rusijos gynybos ministeriją,
centrinį banką, VRM. Pažymėtina, kad ukrainiečių atakos buvo žymiai stipresnės
nei rusų programišių išpuoliai.
Kaip vėliau paaiškėjo,
ukrainiečių hakeriai puolė „Rusal“, „Gazprom“, kiniečių ambasadą Maskvoje.
Atsakomybę už tai prisiėmė hakerių grupė hacktivist@rucyborg. Jos dėka buvo pavogta apie 3
tūkst. failų, iš jų kai kurie atsidūrė internete.
Taip pat paaiškėjo, kad “Rusal“
slapta, nelegaliai, vykstant mūšiams Euromaidane, atgabeno į Charkovą
įrenginių, kurie leidžia perimti mobiliuojo ryšio pokalbius. Būtent tos
aparatūros dėka Rusijos žvalgyba galėjo pasiklausyti svarbių Ukrainos, JAV
politikų telefoninių pokalbių. Pavyzdžiui, internete 2014-aisiais metais atsidūrė
Viktorijos Nuland ir amerikiečių ambasadoriaus Kijeve pašnekesiai. Tie
pokalbiai pateikti taip, kad Vakarai atrodytų kuo nepatraukliau.
SBU ženkliukas
J.Šveco žodžiais remiantis, po Viktoro
Janukovičiaus pabėgimo į Rusiją paaiškėjo, kad visa Ukrainos žvalgybos SBU (СБУ) kompiuterinė sistema buvo kontroliuojama
FSB specialistų. Ukrainos žvalgybos būstinėje buvo specialios patalpos, kuriose
dirbo Rusijos žvalgybos atstovai, naudodama išskirtinai rusišką įrangą. Į tuos
kambarius ukrainiečių žvalgybininkams buvo draudžiama įžengti.
Kai žurnalistė pasiteiravo, ar J.Švecas
tiki informacija dėl šnipinėjimo įrangos, buvęs sovietų žvalgas atsakė, kad bet
kokią žvalgybinę informaciją būtina tikrinti daug sykių pačiais įvairiausias
aspektais. Žvalgybininkas negali būti absoliučiai įsitikinęs niekuo. Tačiau JAV
valstybės sekretorės Viktorijos uland ir JAV ambasadoriaus Maskvoje
telefoniniai pokalbiai tikrai buvo perimti. Ta informacija, kurią paskelbia
Wikileaks, dažniausiai tikima be jokių „gal“.
Dosje.Olegui Deripaskai – 50 metų. 2008 metais jo turtai buvo įvertinti 28 milijardais JAV dolerių. O.Deripaska tuo metu buvo vienas iš turtingiausių Rusijos žmonių. Remiantis „Forbes“ sudarytais turtingiausių pasaulio žmonių reitingais, jis užėmė net 9-ąją vietą. Remiantis 2018-ųjų sausio mėnesio duomenimis, jis užima 247 vietą pasaulyje, nes valdo tik 7,1 milijardo dolerių vertės turtą.
