Štai čia yra arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pastabos dėl kard. Vincento Sladkevičiaus įrikiavimo į KGB agentų sąrašą.
Ta pati priežastis – moralinė skriauda žmonėms, kurie pasiaiškinti ir patys apsiginti nebegali – vertė ir mane reaguoti.
Arkivyskupo komentaras kartu yra ir klausimas: kodėl vis dėlto LGGRTC pirma padaro, tinkamai neapsvarstęs ir deramai nepagrindęs KGB produkcijos viešinimo būdo, o paskui turi aiškintis, teisintis, taisyti klaidas? Vadinti tai „apsivalymu” yra nesusipratimas.
Būdinga tai, kad panašaus pobūdžio dokumentai, be kvalifikuotų komentarų ir paaiškinimų, visą kaltę faktiškai implikuoja aukoms – į nusikalstamos organizacijos voratinklį įvairiausiais būdais įviliotiems ar net prievarta įtrauktiems žmonės. Tuo metu patys budeliai – verbavę, tardę, šantažavę, sekę, kontroliavę tas aukas – lieka „baltomis pirštinaitėms”, tarsi „šone”, jų niekas neieško ir pavardžių negarsina.
O gal aš klystu, gal LGGRTC turi visų enkvaedistų, kabėbistų ir seklių vardus ir pavardes, kurie buvo apspitę kard. V. Sladkevičių nuo pat pokario metų iki Atgimimo? Kurie registravo jo pokalbius bei susitikimus su Nemunėlio Radviliškio nutrėmime jį lankiusiais žmonėmis? Gal aš ką praleidau, bet tokio sąrašo matyti neteko.
Pavyzdžiui, mįslingomis aplinkybėmis žuvusį kunigą J. Zdebskį sekė 77 agentai. Ar jie jau „apšviesti”? Nustebčiau, jeigu V. Sladkevičiaus seklių buvo mažiau.
Taigi, jau vien tai kelia rimtą moralinę dilemą tokių sąrašų publikavimo tikslingumas būtent tokiu būdu, kuriuo LGGRTC jį paskelbė.
Bet tegul kalba Sigitas Tamkevičius:
KGB archyvai apie kardinolą Vincentą Sladkevičių
Kardinolo Vincento Sladkevičiaus negalima traktuoti kaip KGB agento, nors 1958 m. balandžio 16 d. LTSR KGB 4 valdybos, 1 poskyrio viršininko pavaduotojas kapitonas Domarkas jį įvardija kaip KGB agentą (LYA,ap.45,b.98,1.10-13. Vysk. T. Matulionio sekimo byla).
Iš kitų tos pačios bylos dokumentų paaiškėja, kad grįžus iš lagerio vysk. T. Matulioniui, o kun. V. Sladkevičiui dirbant Tarpdiecezinėje Kauno kunigų seminarijoje, 1957 m. KGB du kartus bandė nesėkmingai verbuoti ir nepasisekus užverbuoti pašalino iš dėstytojo pareigų.
1957 m. gruodžio 258 d. kun. V. Sladkevičių slapta konsekravus vyskupu, o vysk. T. Matulionį 1958 m. spalio 17 d. ištrėmus į Šeduvą, KGB puoselėjo viltį įtraukti vysk. V. Sladkevičių į „slaptą“ bendradarbiavimą su jais. 1958 m. spalio 5d. LTSR KGB pirmininko pavaduotojas pulkininkas Martavičius apie tai rašo į SSSR KGB (t.p.,1.28-31). Jei nesutiks bendradarbiauti, nebus leidžiama valdyti vyskupijos ir taip pat bus ištremtas.
1959 m. sausio antroje pusėje KGB su vysk. V. Sladkevičiumi pravedė pokalbį, tačiau nesėkmingai, ir nutarė jį iškeldinti į Latvijos pasienį, kur tikintieji yra nevienalyčiai – katalikai ir reformatai.
1959 m. vasario 12 d. KGB apklausė vysk. V. Sladkevičių ir įspėjo „už kišimąsi į Kaišiadorių vyskupijos valdymą“, o kovo 7 d. buvo iškviestas pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį ir „paskirtas“ į Nemunėlio Radviliškį.
Iki pat sovietų valdžios galo jis buvo laikomas antisovietiškai nusiteikusiu ir „reakcionieriumi“. Vysk. V. Sladkevičius, kaip agentūrinės stebėjimo bylos (DON) objektas (sekamasis) turėjo slapyvardį „Sanovnik“ (liet. „Dignitorius“). KGB iki galo sekė jo įtaką Lietuvos išsilaisvinimo kovoje 1988-1990 metais. (LYA,ap.49, agentūrinė stebėjimo byla „Capella“).
Lauksime, kad kard. Vincentas Sladkevičius būtų išbrauktas iš KGB agentų sąrašo, nes KGB dokumentai aiškiai liudija, koks ištikrųjų buvo mūsų kardinolas.
Paskelbta iš Facebook
2018.01.09; 09:00
