Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Roma, rugsėjo 18 d. (AFP-ELTA). Pirmadienį popiežius Pranciškus susitiko su naujuoju Rusijos ambasadoriumi Vatikane, sakiusiu, kad jiedu aptarė pontifiko pastangas atnešti taiką į Ukrainą.
Diplomatas daugelį metų Ivanas Soltanovskis įteikė oficialią akreditaciją 86 metų Katalikų bažnyčios vadovui, sakoma Vatikano pranešime. Jiedu „ypač aptarė popiežiaus specialiojo pasiuntinio Ukrainoje kardinolo Matteo Zuppi misiją, kuria siekiama išspręsti daugelį humanitarinių problemų“, Rusijos naujienų agentūrai TASS sakė I. Soltanovskis.
„Susitarta tęsti sąžiningą ir atvirą dialogą su Šventuoju Sostu, tradiciškai kuriamą abipusės pagarbos pagrindu“, – pridūrė diplomatas.
Anksčiau šiais metais popiežius paskyrė Italijos Vyskupų konferencijos vadovą M. Zuppi vadovauti taikos misijai, kad karas Ukrainoje būtų sustabdytas. M. Zuppi jau lankėsi Maskvoje, Kyjive ir Pekine.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas praėjusią savaitę užsiminė, kad kardinolas vėl atvyks į Maskvą. Per apskritojo stalo renginį jis, pasak TASS, sakė: „Pastangos su Vatikanu, kurio pasiuntinys vėl atvyks, tęsiamos. Esame pasirengę susitikti su visais, kalbėtis su visais“.
Popiežius Pranciškus nuolat ragina siekti taikos Ukrainoje, nors pirmaisiais mėnesiais po Rusijos įsiveržimo į kaimyninę šalį 2022 m. vasarį sulaukė kritikos, kad neįvardijo Maskvos agresore. Kitą dieną po invazijos Pranciškus atvyko į Rusijos ambasadą prie Šventojo Sosto „pareikšti susirūpinimo dėl karo“, tuomet teigė Vatikanas.
Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas. EPA – ELTA nuotr.
Niujorkas, vasario 6 d. (AFP-ELTA). Jungtinių Tautų (JT) vadovas Antonio Guterresas pirmadienį perspėjo tautas, jog baiminasi, kad Rusijos ir Ukrainos karas toliau aštrės, o tai reiškia, kad pasaulis eina „platesnio karo“ link.
Generalinis sekretorius išdėstė savo metų prioritetus niūrioje kalboje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, daugiausia dėmesio skyręs Rusijos invazijai, klimato krizei ir didžiuliam skurdui.
„Pradėjome 2023-iuosius, susidurdami su tokiais iššūkiais, kokių dar neregėjome per savo gyvenimą“, – sakė jis diplomatams Niujorke. A. Guterresas pabrėžė, kad praėjusį mėnesį geriausi mokslininkai ir saugumo ekspertai pasuko į priekį vadinamojo pasaulio pabaigos laikrodžio rodyklę ir dabar ji rodo 90 sekundžių iki vidurnakčio, arčiausiai žmonijos sunaikinimo. Generalinis sekretorius sakė tai vertinąs kaip įspėjamąjį ženklą.
„Turime pabusti ir kibti į darbą“, – sakė jis, perskaitęs 2023 m. neatidėliotinų problemų sąrašą. Jo viršuje – Rusijos karas Ukrainoje, artėjantis prie vienerių metų sukakties. „Taikos perspektyvos vis mažėja. Tolesnio eskalavimo ir kraujo liejimo tikimybė vis didėja”, – sakė jis. „Bijau, kad pasaulis keliauja į platesnį karą. Bijau, kad jis tai daro miegodamas plačiai atmerktomis akimis”, – pridūrė jis.
A. Guterresas užsiminė apie kitas grėsmes taikai – nuo Izraelio ir Palestinos konflikto iki Afganistano, Mianmaro, Sahelio ir Haičio. „Jei kiekviena šalis vykdytų savo įsipareigojimus vadovaudamasi (JT) Chartija, teisė į taiką būtų garantuota“, – sakė jis ir pridūrė, kad „atėjo laikas keisti požiūrį į taiką ir iš naujo įsipareigoti laikytis Chartijos, pirmiausia paisant žmogaus teisių ir orumo“.
JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas. EPA – ELTA foto
A. Guterresas pasmerkė „strateginės vizijos“ trūkumą ir politikų bei verslininkų „šališkus“ sprendimus trumpuoju laikotarpiu. „Dar vieni rinkimai. Dar kitas taktinis politinis manevras, kad išliktų valdžioje. Ir dar vienas verslo ciklas ar net kitos dienos akcijų kaina. Toks trumpalaikis mąstymas yra ne tik labai neatsakingas, o amoralus“, – pridūrė jis.
Pabrėžęs būtinybę veikti atsižvelgiant į ateities kartas, generalinis sekretorius pakartojo raginimą „radikaliai pakeisti“ pasaulio finansus.
„Mūsų ekonomikos ir finansų sistema iš esmės neveikia“, – kalbėjo A. Guterresas, jai suvertęs kaltę dėl didėjančio skurdo ir bado, didėjančio atotrūkio tarp turtingųjų ir vargšų bei besivystančių šalių skolų naštos. „Jei nesiimsime esminių reformų, turtingiausios šalys ir asmenys ir toliau kaups turtus, palikdami trupinius pasaulio pietinėms bendruomenėms ir šalims“, – pridūrė jis.
Anglikonų Bažnyčios vadovas, Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby. EPA – ELTA foto
Londonas, gruodžio 2 d. (dpa-ELTA). Anglikonų Bažnyčios vadovas, Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby penktadienį paragino solidarizuotis su Rusijos užpulta Ukraina ir pabrėžė, kad šiai šaliai nevalia priverstinai primesti taiką.
Tai J. Welby pareiškė grįžęs į Londoną po trijų dienų vizito Kyjive. „Jokiu būdu negalime Ukrainai priverstinai primesti taiką ir daryti jai spaudimą“, – BBC radijo eteryje kalbėjo arkivyskupas. Nors, pasak jo, taika visuomet yra geriau nei karas, ateina laikas, kai yra būtina įveikti „blogio invaziją“.
Dvasininkas pridūrė, kad šioje situacijoje Ukraina yra auka, ir paragino Vakarus parodyti savo atsparumą, kuris neleistų pakartoti 1938 m. įvykių, kai, vykdant nuolaidžiavimo Adolfui Hitleriui politiką, buvo suskaldyta Čekoslovakija.
J. Welby savo vizito metu susitiko su Ukrainos Bažnyčių vadovais ir karo pabėgėliais. Jis gyrė Ukrainos žmonių rodomą „nepaprastą drąsą“ brutalios Rusijos invazijos akivaizdoje.
Ukrainos pirmoji ponia Olena Zelenska. EPA – ELTA foto
Kyjivas, lapkričio 25 d. (ELTA). Ji įkalbinėjo savo vyrą nekandidatuoti į Ukrainos prezidentus. Tačiau po trejų metų Olena Zelenska yra ko gero žinomiausia pirmoji ponia pasaulyje. Rusijos invazija visiškai pakeitė jos gyvenimą, sakė ji interviu BBC.
O. Zelenska teigė negalinti pasakyti, kada paskutinį kartą drauge su vyru vakarieniavo. „Aš gyvenu su vaikais atskirai, o mano vyras gyvena darbe“, – pasakojo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio žmona. Labiausiai jai esą trūksta paprastų dalykų – „sėdėti nežiūrint į laiką – tiek, kiek mums norisi“.
Tačiau Rusijos atakos tęsiasi. „Mes jau patyrėme tiek daug siaubingų iššūkių, matėme tiek daug aukų ir tiek daug sugriovimų, kad dingusi elektra nėra blogiausia, kas gali mums nutikti, – kalbėjo O. Zelenska. – Mes pasirengę tai ištverti“.
Ji citavo neseniai atlikta apklausą, anot kurios, 90 proc. ukrainiečių pasirengę 2-3 metus gyventi su elektros tiekimo problemomis, jei matytų perspektyvą prisijungti prie ES.
Paklausta apie taiką, O. Zelenska pabrėžė: „Mes visi suprantame, kad be pergalės nebus taikos. Tai būtų netikra taika, ir ji netruktų ilgai“. O kas jai yra pergalė? „Grįžimas į įprastą gyvenimą“, – sakė Ukrainos pirmoji ponia.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Vatikanas, birželio 12 d. (dpa-ELTA). Popiežius Pranciškus paragino gyventojus neleisti, kad karas Ukrainoje taptų normalumu.
„Prašau, nepripraskime prie šios tragiškos realybės. Melskimės ir kovokime už taiką“, – sakė jis sekmadienį šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems po tradicinės Viešpaties Angelo mados.
Katalikų bažnyčios vadovas teigė toliau galvojąs apie nuo karo kenčiančius ukrainiečius. „Tegul bėgantis laikas neatšaldo mūsų skausmo ir mūsų nerimo dėl šių kankinamų žmonių“, – ragino 85-erių pontifikas.
Jis kartu atsiprašė žmonių Kongo Demokratinėje Respublikoje ir su ja besiribojančiame Pietų Sudane už atšauktą kelionę.
Popiežius dėl kojos problemų atidėjo liepos pradžioje ten planuotą viešnagę. „Dėl to prašau atleidimo“, – sakė popiežius. Jis teigė tikįs, kad su Dievo ir medikų pagalba kuo greičiau galės ten apsilankyti. „Esame tuo tikri“, – pažymėjo Pranciškus.
Armėnijos karinės grupuotės jau keturis kartus pažeidė susitarimą dėl ugnies nutraukimo. Armėnų grupuotės puldinėjo Kalnų Karabacho regione esančius azerbaidžaniečių kariškius lapkričio 26-ąją ir gruodžio 8 bei 11 dienomis. Paskutinis sykis užfiksuotas gruodžio 27 dieną.
Turkijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, smerkiantį armėnų karinių grupuočių atakas, kurios prieštarauja 2020 metų gruodžio 9 dieną pasirašytam trišaliam susitarimui dėl ugnies nutraukimo.
Šiuos išpuolius smerkia ir Azerbaidžanas. Jų metų žuvo ne tik azerbaidžaniečių karių, bet ir civilių.
Oficialusis Baku pareiškė imsiąsis pačių griežčiausių priemonių, kad būtų išvengta naujų atakų.
Slaptai.lt nuotraukoje – Dr. Laima Andrikienė
Seimo narė dr. Laima Andrikienė iš Lietuvos Seimo tribūnos kreipėsi į Armėnijos ir Azerbaidžano lyderius, savo kolegas – šių valstybių parlamentarus, kviesdama laikytis tarptautinių susitarimų, kuriuos abi šalys yra pasirašiusios ir tuo būdu prisiėmusios įsipareigojimus, kuriuos turi vykdyti.
Savo pareiškime L. Andrikienė pabrėžė, kad „taika yra svarbiausias prioritetas ir tikslas, tai, ko dabar labiausiai reikia šioms dviem tautoms, valstybėms ir visam regionui.“
„ Vienas skaudžiausių klausimų, nuo kurio sprendimo turėtų prasidėti taikos kūrimas – tai žuvusiųjų palaikų grąžinimas šeimoms ir karo belaisvių sugrąžinimas, humanitarinė situacija šalyje. Žuvusiųjų palaikų grąžinimas, tarptautinius standartus atitinkantis elgesys su belaisviais, apsikeitimas belaisviais – tai paliaubas turintys sekti žingsniai, kurie suprantami be ilgų įrodinėjimų visame civilizuotame pasaulyje. Tarptautinės organizacijos – „Amnesty International“, „Human Rights Watch“, Tarptautinis Raudonojo kryžiaus komitetas, Jungtinės Tautos – su nerimu stebi ir laukia šio proceso pradžios, laukia, kada tai bus įvykdyta. Europos Sąjunga ir Lietuva – taip pat“, – kalbėjo L. Andrikienė.
L. Andrikienė atkreipė dėmesį, kad paliaubų susitarimas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano buvo pasirašytas lapkričio 10-ąją, šiandien – jau gruodžio 10-oji, Tarptautinė žmogaus teisių diena.
„Šia proga verta priminti, – sakė L. Andrikienė, – kad tarp žmogaus teisių – ir karo belaisvių, karinių konfliktų metu į nelaisvę paimtųjų, sužeistųjų teisės, visa tai – Ženevos konvencijoje, prie kurios yra prisijungusios abi minėtos valstybės. Belieka vykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus.“
Immanuelis Kantas „Pragmatinės filosofijos“ puslapiuose, aptardamas tautų charakterių tipažus, sako maždaug taip, kad esą ten, kur praėjo armėnas, žydui nėra ko veikti. Ši išvada yra truputėlį pasiklydusi minėtame veikale, tačiau ir be papildomų nuorodų bei aiškesnio konteksto galima daryti prielaidą, kad garsiojo filosofo užuomina apie armėnų tautos išradingumą turėtų pamaloninti kiekvieno tautinius idealus puoselėjančio armėno savimeilę.
Kita vertus, man dar ir šiandien lieka neaišku, ką galiausiai turėjo galvoje I. Kantas, pateikęs tokį palyginimą, – tai, kad armėnų tauta yra protinga tauta, ar tai, jog armėnai išsiskiria savo sugebėjimu pergudrauti kitus?..
Pagal I.Kantą, turiningiausias proto liudijimas yra kategorinis imperatyvas, kurio formuluotė („elkis taip, jog tavo valios maksima visada galėtų drauge būti visuotinio įstatymo leidimo principas“) yra pagrindinio moralės dėsnio formuluotė. Žinia, I.Kantas visų pirma kalba apie individų moralę, siekdamas parodyti kaip visuotinis protas teikia pagrindą morališkai prasmingiems asmenybės pasirinkimams, tačiau, kaip atrodo, tas pats kategorinis imperatyvas galėtų tapti atskaitos tašku, siekiant įvertinti visos tautos pasirinkimus proto akivaizdoje, drausminant save nuoroda – nedaryk kitam to, ko nenori savo paties atžvilgiu. Toks būtų idealus proto pageidavimas, gerai suprantant tą kontroversiją, kad nacionalinį egoizmą tauta yra linkusi pateisinti labiau nei individo savanaudiškumą beveik gamtinio instinkto lygyje, kai svarbiausiu dalyku yra laikomas rūšies išlikimas.
Kalnų Karabacho konfliktas
Kitas vertus, kaip atrodo bent man, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės, kurią sudaro Rusija, Prancūzija ir JAV, tarpininkavimas, siekiant vadinamojo Kalnų Karabacho problemos sureguliavimo, tiražuojant taikos užkeikimus ir mosuojant taikos vėliava, yra nelabai švankus gudragalviavimas, kurio didžiausioji nauda tenka Armėnijos pusei.
Čia paminėtos didžiosios šalys padėtų išspręsti konfliktą, jeigu pasinaudodamos savo įtaka priverstų Armėniją grąžinti okupuotas teritorijas, geriausiąjį iš galimų sprendimą įtvirtinant taikos sutartimi. Kitu atveju kalbėjimas apie taiką ir užduotį vėl ir vėl atnaujinti paliaubas, yra kažkas panašaus į taikos idealo išniekinimą, nes tokiu ydingu pavidalu suprantama taika įpareigoja Azerbaidžaną nuolankiai taikstytis su kitos šalies prievarta, neteisėtu teritorijų užvaldymu.
Filosofas Imanuelis Kantas
Kad ir kaip žiūrėtume, azerbaidžaniečių tautai taika yra ne mažiau godotina vertybė nei kitoms normalių refleksų tautoms, tačiau aptariamu atveju bandoma iškišti kraštutinai toksiškos taikos variantą, leidžiantį tos pačios taikos vardu toleruoti labiausiai begėdiškus tarptautinės teisės pažeidimus. Taigi šiuo atveju nelabai tinka pasakymas, jog net bloga taika yra geriau už gerą karą. Gero karo išties nebūna, tačiau tokia nuodinga taika kaip minėtu atveju yra tiesioginė permanentinio, niekados negalinčio užsibaigti karo priežastis.
Dar konflikto dėl Kalnų Karabacho pradžioje Andrejaus Sacharovo žmona Jelena Bonner į apyvartą paleido labai lakią, bet miglotą frazę apie tai, kad šioje priešstatoje Azerbaidžanas kovoja dėl savo ambicijų patenkinimo, o Armėnija – už išlikimą arba, kitaip tariant, tautos egzistenciją.
Miglotos frazės turi polinkį prigyti nedešifruotu iki galo pavidalu, todėl tikriausiai neatsitiktinai Armėnijos Premjeras Nikolas Pašinianas šį kanoninį posakį šiandien kartoja ir kartoja kaip užsikirtusi plokštelė.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Ką toks išreiškimas galėtų reikšti, jeigu mes pabandytume jį išsipakuoti iki loginės pabaigos? Ar tai, kad neva sugražinus okupuotas žemes Azerbaidžanui, čia nuo seno gyvenusioms ir naujai apsigyvenusioms armėnų šeimoms grėstų pavojus dėl galimo „laukinio“ azerbaidžaniečių keršto? Iš tiesų, jeigu tokie nuogąstavimai kyla, būtų tikslinga deokupuotose teritorijose trumpesnį ar ilgesnį laiką taikyti mišrų Azerbaidžano ir tarptautinių stebėtojų korpuso ar net tarpininkaujančios šalies valdymą. Kol padėtis normalizuotųsi, gyvenimas sugrįžtų į civilizuoto gyvenimo seką! Priešingu atveju kalbos apie armėnų tautos būtinus egzistencinius poreikius svetimų teritorijų užgrobimo būdu nori nenori primena pasakojimą apie rusų pasaulį, kur taip pat puoselėjami ne mažiau agresyvūs užmanymai.
Kas be ko, krikščionybės kultūrinis pamušalas yra labiausiai palankus demokratinio visuomenės valdymo įtvirtinimo veiksnys. Taigi Armėnija neabejotinai turi šansą. Kaip atrodo žiūrint iš labai toli, demokratijos idėjų prasisunkimas islamiškos kultūros kraštuose yra labiau komplikuotas reikalas. Ta pačia proga prisipažinsiu, kad manęs nežavi net autokratas su žmogišku veidu. Kita vertus, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad savo ruožtu Armėnijos krikščionybė turi kažkokį nemalonų pompastikos užtaisą, galintį pastūmėti populiaciją į besaikį žavėjimąsi savimi, savo išrinktumą grindžianti net Nojaus, nutūpusio su laivu ant Ararato kalno, vardu.
Kaip atrodo man, tolimam stebėtojui, ištikimybė proto principams Armėnijai vis tik apsimokėtų labiau nei bandymai pergudrauti visą pasaulį.
Lietuvos sąjungininkių iš NATO kariuomenių paradas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasaulyje karinės ir gynybos išlaidos pernai išaugo iki didžiausio lygio per pastaruosius tris dešimtmečius, o daugiausia karybai skyrė Jungtinės Valstijos, Kinija ir Indija, skelbia Stokholmo tarptautinis taikos tyrimų institutas (SIPRI).
SIPRI duomenimis, visos pasaulio šalys gynybai 2019 m. išleido 1,91 trln. dolerių, arba 3,6 proc. daugiau nei 2018 m.
Tiesa, SIPRI tyrėjai mano, kad gynybos finansavimas pasaulyje pasiekė piką, nes dėl koronaviruso pandemijos daugelis šalių bus priverstos mažinti kariuomenės finansavimą.
2019 m. daugiausia gynybai išleido Jungtinės Valstijos. JAV kariuomenei finansuoti pernai išleido 732 mlrd. dolerių, tai sudarė 38 proc. viso pasaulio karinių išlaidų.
Kinijos kariuomenė – ir skaitlinga, ir galinga
Antroje vietoje pagal kariuomenės finansavimą likusi Kinija išleido 261 mlrd. dolerių arba 14 proc. viso pasaulio karinių išlaidų.
SIPRI pažymėjo, kad 2019-ieji buvo pirmi metai, kuomet į daugiausia lėšų kariuomenei išleidžiančių šalių trejetą pateko dvi Azijos valstybės – Kinija ir Indija.
Į gynybos finansavimo rodiklį įtraukiami atlyginimai kariams, karinių operacijų, ginkluotės ir įrangos kaštai bei lėšos tyrimams ir naujų technologijų kūrimui.
SIPRI į statistiką įtraukė iš viso 150 šalių gynybos finansavimą.
Lietuvos ginkluotųjų pajėgų gynybos štabas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos kariuomenėje nustatyti pirmieji COVID-19 atvejai. Virusas nustatytas vienam civiliam darbuotojui ir vienam kariui iš Nyderlandų Karalystės.
Pagal pranešimą, visi kontaktus galimai turėję darbuotojai ir kolegos izoliuoti namuose arba dalinio teritorijoje esančiose specialiose patalpose. Darbuotojas ir karys yra gydomi civilinėje gydymo įstaigoje, jų darbo vietos dezinfekuotos.
Civilis asmuo nuo kovo 11 d. jau buvo namuose, į karinį dalinį nevyko, virusas diagnozuotas kovo 21 dieną. Užsienio šalies kariui virusas diagnozuotas sekmadienį, imtasi visų rekomenduojamų atsargumo priemonių.
Lietuvos kariuomenė toliau laikosi ir vykdo įmanomų rekomenduojamų atsargumo ir prevencijos priemonių siekdama maksimaliai pasaugoti karių sveikatą.
Kaip buvo skelbta anksčiau, visuose kariuomenės daliniuose ir toliau bus laikomasi griežtų karantino priemonių:
apribotas karinis rengimas ir pratybos;
atšauktos tarptautinės ir ne karinėse teritorijose planuotos pratybos;
pratybos leidžiamos tik karinėse teritorijose, renkantis atviras erdves;
apribotas karių ir transporto priemonių judėjimas tarp padalinių paliekant būtiną susisiekimą;
laikinai sustabdytas Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (NPPKT) karių išleidimas į namus savaitgaliais;
dalis profesinės karo tarnybos karių, įvertinus jų būklę, lieka kartu su NPPKT kariais ir tarnybą vykdys kareivinių režimu;
visi profesinės karo tarnybos (PKT) kariai, grįžę iš komandiruočių ir tarptautinių operacijų užsienyje, privalomai izoliuojasi namuose, į dalinius nevyksta dvi savaites;
atšauktos ir neplanuojamos naujos karių komandiruotės į užsienį;
visuose kariniuose daliniuose medicinos personalas ir vadai yra instruktavę visus karius dėl papildomų higienos priemonių COVID-19 plitimo prevencijai: papildomai valomos ir vėdinamos patalpos, kariai dažniau plauna rankas, yra įrengti papildomi dezinfekcinio skysčio dozatoriai. Šarvuotoji technika Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau, net ir patvirtinus pirmuosius atvejus dėl COVID-19 viruso, kariuomenės veikla nesustoja, ji ir toliau pasirengusi vykdyti jai pavestas užduotis ir visomis išgalėmis prisidėti prie bendrų valstybės pastangų suvaldyti koronaviruso plitimą.
Iš viso pagalbą civilinėms institucijoms, kovojančioms su COVID-19 epidemija, šiuo metu teikia daugiau nei 120 karių, tarnaujančių Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose, kurios buvo aktyvuotos pagal Lietuvos kariuomenės Taikos meto užduočių planą.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Pasauliui reikia ne tuščių žodžių, bet įsitikinusių liudytojų, taikdarių, atvirų dialogui, kuriame niekas neišskiriamas ir niekuo nemanipuliuojama, – žinioje Pasaulinės taikos dienos proga rašo popiežius Pranciškus, primindamas, kad taiką reikia kurti nuolatos; tai yra kelionė, kurioje einama kartu, nuolat siekiant bendrojo gėrio, laikantis duoto žodžio ir gerbiant teisę.
„Tarpusavyje įsiklausant galima vis geriau suprasti ir vertinti kitą ir netgi pamatyti prieše brolio ar sesės veidą“, – sako Šventasis Tėvas.
Sausio 1-ąją minima Pasaulinė taikos diena.
Popiežius žinioje sako, kad taika yra vertingas gėris, mūsų vilties objektas, kurio siekia visa žmonija. Taikos viltis – tai ir egzistencinę įtampą apimanti žmogiškoji nuostata, kuri leidžia pakelti dažnai nelengvą dabartį, „jei ji veda į kokį nors tikslą ir jei esame dėl to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintų kelionėje dedamas pastangas“. Taigi viltis yra dorybė, kuri mus ragina leistis į kelionę, suteikia mums sparnus eiti pirmyn netgi tuomet, kai kliūtys atrodo neįveikiamos.
Baisūs išbandymai dėl nacionalinių ar tarptautinių konfliktų, kuriuos dažnai pablogina negailestingas smurtas, ilgam paženklina žmonijos kūną ir sielą. Kiekvienas karas pasirodo esąs brolžudiškas ir niokoja patį brolybės planą, įrašytą į žmonių giminės pašaukimą, sako popiežius Pranciškus.
Šventasis Tėvas, prisimindamas vykusią kelionę į Japoniją, teigia atkreipęs dėmesį į paradoksalų dalyką: „Mūsų pasauliui būdinga iškreipta dichotomija: norima gintis ir užtikrinti stabilumą bei taiką, grindžiamą neteisingai suvokiamu saugumu, palaikomu baimės ir nepasitikėjimo mentalitetu, o tai nuodija santykius tarp tautų ir daro neįmanomą bet kokį dialogą. Taika ir tarptautinis stabilumas nesuderinami su bandymais bauginti tarpusavio griovimu ar visiško sunaikinimo grėsme; tai įmanoma tiktai remiantis globalia solidarumo etika, bendradarbiavimu tarnaujant ateičiai, formuojamai per savitarpio priklausomybę ir bendrą atsakomybę visoje žmonių šeimoje šiandien ir rytoj.“
Kaip kurti taikos ir tarpusavio pripažinimo kelią? Kaip sulaužyti liguistą grasinimų ir baimės logiką? Kaip įveikti dabar vyraujančią nepasitikėjimo dinamiką?
Popiežius sako, kad turime siekti tikros brolystės, grindžiamos bendra kilme iš Dievo, tos brolystės, kuri įgyvendinama dialogu ir tarpusavio pasitikėjimu. Taikos troškimas yra giliai įsišaknijęs žmogaus širdyje, ir mums nevalia jo atsižadėti pasitenkinant mažesniu dalyku.
Pasak popiežiaus, atverti taikos kelią ir eiti juo yra iššūkis, kuris juo sudėtingesnis, juo labiau susipina daugeriopi ir prieštaringi asmenų, bendruomenių ir tautų interesai. Pirmiausiai reikia kreiptis į moralinę sąžinę, taip pat asmeninę ir politinę valią. Taika pasiekiama būtent žmogaus širdies gelmėje, o politinę valią visada reikia stiprinti, kad būtų galima pradėti naujus procesus, kurie sutaikintų bei vienytų žmones ir bendruomenes.
Pasauliui reikia ne tuščių žodžių, bet įsitikinusių liudytojų, taikdarių, atvirų dialogui, kuriame niekas neišskiriamas ir niekuo nemanipuliuojama. Iš tikrųjų negalima pasiekti tikros taikos be įtikinamo dialogo tarp vyrų ir moterų, kurie siekia tiesos, pranokdami ideologijas ir skirtingas nuomones, sako popiežius. Katedros aikštė. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip pabrėžė šventasis Paulius VI, „šiais dviem lygybės ir bendro dalyvavimo siekiais norima plėtoti demokratinę visuomenę (…) .Tuo pabrėžiama ugdymo socialiniam gyvenimui svarba, apimant ne tik informavimą apie kiekvieno žmogaus teises, bet ir būtiną atitikmenį: pareigų kito atžvilgiu pripažinimą. Pareigos suvokimą ir praktikavimą lemia gebėjimas susivaldyti ir priimti atsakomybę bei nustatytas ribas individų ir grupių laisvės atžvilgiu.
Priešingai, visuomenės narių susiskaldymas, socialinės nelygybės didėjimas ir atsisakymas imtis priemonių, laiduojančių integralią žmogiškąją plėtrą, kelia pavojų bendrojo gėrio siekiui. Tačiau kantrios pastangos, grindžiamos žodžio galia ir tiesa, gali iš naujo pažadinti žmonių užuojautos ir kūrybingo solidarumo gebėjimus.
Mūsų krikščioniškoje patirtyje nuolat atmename Kristų, atidavusį savo gyvybę dėl mūsų sutaikinimo“ (plg. Rom 5, 6–11). Bažnyčia visapusiškai prisideda prie teisingos tvarkos siekio, tęsdama tarnavimą bendrajam gėriui, puoselėdama taikos viltį, perduodama krikščioniškąsias vertybes ir moralinį mokymą, taip pat besidarbuodama socialinėje ir švietimo srityje.
Pasak popiežiaus, tai, kas teisingai galioja kalbant apie taiką socialinėje srityje, taip pat teisinga politikos ar ekonomikos srityje, nes taika persmelkia visus bendro gyvenimo aspektus. Negali būti tikros taikos, jei negebėsime sukurti teisingesnės ekonominės sistemos. Kaip rašė popiežius Benediktas XVI prieš 10 metų paskelbtoje enciklikoje Caritas in veritate: „Norint įveikti nepakankamą išsivystymą, būtina įsikišti siekiant ne tik pagerinti gėrybių mainais besiremiančias transakcijas ar viešųjų pagalbos struktūrų funkcionavimą, bet pirmiausia ir pasauliniu lygmeniu didinti atvirumą ekonominei veiklai, išsiskiriančiai neatlyginamo dovanojimo ir bendrystės mastu“ (CV, 39).
Neseniai vykęs Amazonijos regionui skirtas Sinodas ragina mus iš naujo kviesti kurti taikingus santykius tarp bendruomenių ir žemės, tarp dabarties ir praeities, tarp patirčių ir vilčių, sako popiežius.
Pasak Šventojo Tėvo, susitaikinimo kelionė kviečia į kantrybę ir pasitikėjimą. Taika pasiekiama tik tuomet, kai jos viliamasi.
Pirmiausia tai reiškia tikėti taikos galimybe. Tikėti, kad kitiems reikia taikos taip pat, kaip mums. Čia mus gali įkvėpti Dievo meilė, kuri skirta kiekvienam iš mūsų: ši meilė yra išlaisvinanti, beribė, duodama dovanai ir nenuilstanti, sako popiežius Pranciškus.
Popiežius sako, kad Kristaus mokinius šioje kelionėje palaiko taip pat Sutaikinimo sakramentas, kuris Viešpaties dovanotas pakrikštytųjų nuodėmėms atleisti. Šis Bažnyčios sakramentas, atnaujinantis asmenis ir bendruomenes, ragina mus laikyti žvilgsnį nukreipus į Jėzų, per kurį sutaikinta „visa, kas yra žemėje ir danguje“, darant „jo kryžiaus krauju taiką“ (plg. Kol 1, 20); jis taip pat reikalauja iš mūsų atsisakyti bet kokio smurto mintimi, žodžiu ar darbu, tiek prieš mūsų artimą, tiek prieš Dievo kūriniją. 2020-ieji atėjo. Vilnius, Katedros aikštė. Slaptai.lt nuotr.
Pasak Šventojo Tėvo, Dievo Tėvo malonė yra suteikiama kaip besąlyginė meilė. Patys gavę atleidimą Kristuje mes galime eiti ir dovanoti tą atleidimą savo laiko vyrams bei moterims. Diena iš dienos Šventoji Dvasia įkvepia mums nuostatas ir žodžius, kad taptume teisingumo ir taikos kūrėjai.
Telaimina mus taikos Dievas ir tepadeda mums.
Marija, Taikos Kunigaikščio Motina ir visų žemės tautų Motina, telydi ir tepalaiko mus susitaikinimo kelyje žingsnis po žingsnio.
Tegul kiekvienas ateinantis į šį pasaulį žmogus patiria taikingą gyvenimą, kad galėtų visiškai įgyvendinti jo širdyje glūdintį meilės ir gyvybės pažadą, linki popiežius.
Sekmadienį popiežius Pranciškus pareiškė paramą artėjančioms aukšto lygio deryboms dėl taikos Rytų Ukrainoje ir pažadėjo šiuo tikslu karštai melstis.
Šį pirmadienį Paryžiuje susitiks Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai. Tai bus pirmas tokio lygio susitikimas per pastaruosius trejus metus. Derybų metu tikimasi iš naujo pradėti taikos procesą Rytų Ukrainoje.
„Susitikimą palaikau savo maldomis, karštomis maldomis, nes ten reikalinga taika. Ir jus raginu daryti tą patį, kad ši politinio dialogo iniciatyva galėtų atnešti tai teritorijai ir jos žmonėms taikos vaisius“, – popiežius Pranciškus kalbėjo tikintiesiems Šv. Petro aikštėje po „Viešpaties angelo“ maldos.
2014 m., Kijevui išvarius prorusiškai nusiteikusį prezidentą ir atsigręžus į Vakarus, dalį Luhansko ir Donecko regionų Ukrainos rytuose okupavo prorusiški separatistai.
Karinis konfliktas iki šiol nesibaigė, nors 2015 m. vasarį Minske buvo pasirašytos paliaubos. Jungtinių Tautų duomenimis, per konfliktą žuvo apie 13 tūkst. žmonių.
Vokietija ir Prancūzija bando tarpininkauti Ukrainai bei Rusijai. Derybos tarp keturių valstybių vyksta vadinamuoju Normandijos formatu.
Susitinka Šiaurės ir Pietų Korėjos prezidentai. EPA – ELTA nuotr.
Šiaurės Korėjos vadovas Kim Jong-unas peržengė sieną su Pietų Korėja ir tapo pirmuoju tai padariusiu savo šalies lyderiu po to, kai prieš 65 metus baigėsi Korėjos karas. Kim Jong-uną penktadienį prie demarkacinės linijos pasitiko Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae Inas. Svečio garbei buvo ištiestas raudonas kilimas.
Abiem prezidentams mergaitė ir berniukas, gyvenantys kaime demilitarizuotoje zonoje, įteikė gėlių, informuoja agentūra „Reuters“.
Kim Jong-unas ir Moon Jae Inas šypsojosi ir spaudė vienam kitam ranką. Atsakant į atitinkamą Kim Jon-uno gestą, abiejų šalių vadovai, laikydamiesi už rankų, perėjo sieną į Šiaurę. Čia jie žengė kelis žingsnius ir tada vėl sugrįžo į pietinę pusiasalio dalį. Po trumpo pirmojo pokalbio už uždarų durų vėliau turėtų prasidėti oficialus susitikimas.
Pietų Korėjos garbės sargyba svečią iš Šiaurės pasitiko vilkėdama istorines uniformas ir skambant tradicinei muzikai. Numatyta ir simbolinė ceremonija, per kurią Moon Jae Inas ir Kim Jong-unas Panmundžomo pasienio vietovėje kartu pasodins medį. Pasibaigus pokalbiams planuojamas bendras pareiškimas.
„Dabar prasideda nauja era: taikos laikas“, – įrašė Kim Jong-unas svečių knygoje. Kartu jis sakė: „Mes galime pasiekti reikšmingą susitarimą, tačiau svarbu, kad jis būtų įgyvendintas. Jei ne, mes nuvilsime savo tautas“. Svečias sakė, jog tikisi „atvirų diskusijų“ ir viliasi „gerų rezultatų“.
Prasidėjo istorinis Šiaurės ir Pietų Korėjos viršūnių susitikimas. EPA-ELTA nuotr.
Moon Jae Inas pareiškė viltį, kad dar penktadienį gali pavykti pasiekti susitarimą, kuris išpildys žmonių taikos viltis. Jis pasveikino „drąsų“ Kim Jong-uno sprendimą atvykti į Pietų Korėją pirmojo viršūnių susitikimo. Jis paragino Panmundžome priimti „drąsius“ sprendimus.
Tai yra pirmasis Korėjų viršūnių susitikimas per 10 metų. Be to, tai pirmas kartas apskritai po Korėjos karo pabaigos, kai Šiaurės Korėjos vadovas atvyko į pietinę dalį.
Seulo duomenimis, susitikime bus kalbama apie denukliarizaciją bei ilgalaikės taikos užtikrinimą. Šiaurės Korėjos valstybinė naujienų agentūra KCNA pranešė, kad Kim Jong-unas kalbėsis visomis temomis, kurios prisidės prie abiejų Korėjų santykių gerinimo bei taikos, gerovės ir Korėjos pusiasalio suvienijimo.
Anot ekspertų, susivienijimas nebus svarbiausia tema. Šiaurės Korėja pastaruoju metu paskelbė stabdanti savo branduolinę ir raketų programas ir taip sužadino įtampos sušvelnėjimo pusiasalyje viltis.
Gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje planuojamas ir Kim Jong-uno susitikimas su JAV prezidentu Donaldu Trumpu.
Nobelio taikos premijos suteikimas Europos Sąjungai vokiškus portalus užtvindė publikacijų srautu – beveik trys milijonai straipsnių. Beveik tris milijonus staripsnių yra užfiksavęs „išmanusis“ intenetas. Daugiausia – kritiškai vertinančių tokį Nobelio komiteto sprendimą, vertinančių jį su pašaipa, pykčiu ir net pagieža.
Ypač daug komentarų susilaukė žinomo žurnalisto, rašytojo Henryko M. Broderio publikacijos. Jo straipsnis „ES nesprendžia problemų, ji pati yra problema“, paskelbtas laikraštyje „Die Welt“ 2012 m. gruodžio 20 d.
Manytume, kad Slaptai.lt skaitytojams bus įdomu susipažinti su vieno talentingiausių Europos publicistų tikrai ne optimistinėmis mintimis apie Europos dabartį ir ateitį.
