Ar stovėdavo per mitingus prezidentas G. Nausėda šalia Celofano, ar nestovėdavo, – retoriškai klausia R.Valatka, kuriam per mitingus ir kitais atvejais jau nebestovėdavo. Nieko čia nuostabaus, nes dėl didelio darbo krūvio už pažangos idealus morališkai susidėvėjo ir žurnalistikos veteranu anas patapo net dar anksčiau nei paprastai į paankstintą pensiją yra išleidžiamos prostitutės, baleto šokėjai arba policininkai.
X
Nusprendė Valatka ir Tapinas vardan pažangos pasiaukoti ir tapti didesniais gėjais net už Raskevičių. Kaip tokiu atveju reikėtų pastatyti klausimą, – jie ilgai ieškojo atsakymo, nebyliai žiūrėdami vienas kitam į akis. Nieko daugiau neišmanydami ėmė ir atsistojo ant galvos. Nuo to laiko Valatka ir Tapinas yra vadinami moderniaisiais gėjais.
X
Lietuvos priklausomybės nuo Izraelio ambasadoriaus Seimo pirmininkė Čmylytė-Nielsen buvo tituluota šachmatininkė, Karbauskis kažkodėl buvo vadinamas šaškininku, Tapinas tarptautiniu mastu garsėjo kaip pokerio žaidėjas, o Valatka užvis labiausiai mėgo pliekti kortomis „durnių“. Ieškodamas didžiausios savo gyvenimo svajonės, o būtent niekam neprilygstančio durniaus, dažnai kaip erkė pristodavo prie skaitytojų.
X
Valatka nuožmiai kovojo ne tik su buržuaziniais, bet ir proletariniais nacionalistais, įžvelgdamas, kad toks užkratas yra pasidauginęs plačiau nei manė pokario protagonistai ir pokerio aferistai. Tai buvo labiau nuodugnus požiūris, leidęs Valatkai pelnyti išmaniojo stribo garbės vardą.
Nehumaniški Valatkos protagonistai nacionalistus kastruodavo, o pažangusis Valatka tik užsimojo, nieko daugiau, sukonstruoti Nausėdos baidyklę, puoselėdamas viltį, kad tai atgrasys likutinę tautą nuo pasenusių papročių labiausiai humanišku būdu, be kraujo praliejimo.
X
Celofanas nerasdamas sau vietos ilgai klajojo vienišas po pasaulį. „Atstok nuo manęs ir neužtok Saulės“, – paprašė jis Valatkos, kai kartą anas pažadėjo užleisti jam savo vietą pastovėti arba pasėdėti.
X
Tačiau kai Valatka ir Tapinas susirinkdavo į krūvą uždaroje erdvėje, pažangos atmosfera sutirštėdavo iki kraštutinės ribos kaip krekenos. Žmonės užsiėmę nosis kraipydavo galvas, bandydami suprasti – iš kur kyla toks dvokas?..
Kaip jau tikriausiai visi esame girdėję dėl pastaruoju metu padidėjusio dėmesio pandemijos tematikai apskritai, maro užkratą andai pradėdavo platinti žiurkių blusos, o po to nuo jų užsikrėtę žmonės pasidalindavo šia baisia liga tarpusavyje, nusinešdavo užkratą į populiacijos gilumą.
Tai priminiau dar ir dėl to, kad, kaip atrodo bent man, žiurkių blusų metafora labiausiai lakonišku būdu leidžia įvardinti kylantį pro-autoritarinio arba autoritetinio (be jokio autoriteto) valdymo pavojų kovos prieš COVID-19 pandemiją metu mūsų padangėje. Žiurkių blusų metafora leidžia atkreipti dėmesį į tai, kad valdžios patologija, pasinaudojant karantinu, prasideda tarsi ir nepastebimai, mikroskopinių, bet principinę reikšmę turinčių pokyčių pavidalu.
Kažkada Friedrichas Nietzsche yra gražiai pastebėjęs, kad didžiosios mintys ateina tyliomis balandžių kojytėmis, tačiau, kaip sakyta, taip pat ir toks negražus dalykas kaip kvazitotalitarizmo užkratas valstybės valdyme gali prasidėti su nepastebimais žiurkių spyruoklinių blusų pašokinėjimais ant valstybės mechanizmo odos.
Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pavojingas yra jau pats Kinijos pavyzdžio rodymas prikišamai, pabaksnojant pirštu, tarsi dar būtų likęs toks kvailutis, kuris be įrodinėjimų nesuprastų, kad visų valstybės pajėgumų greitos mobilizacijos reikalaujančių išbandymų metu totalitarinė valdžia iš pradžių veikia efektyviau nei procedūrose galinti užklimpti demokratiškai organizuotų visuomenių valdžia (kaip atrodo, toks sugretinimas tinka ne tik aptariant staigiai kilusios pandemijos atvejį, bet ir specialiųjų tarnybų kasdieninės veiklos aplinkybes, įsivaizduojant, kad čia kiekvieną dieną prisieina veikti ekstremaliai). Tačiau tokiu atveju totalitarizmo pasirinkimas gali būti prilygintas žmogaus apsisprendimui įveikti ligą žmogaus žmogiškumo totalinio sunaikinimo būdu, priimant pasiūlymą, kad nuo slogos greičiausiai pagydo maro užkratas. Taigi jeigu pavyzdžiai čia turi kokią nors vertę, mums svarbesni yra demokratiškai valdomų valstybių pavyzdžiai, pasakojantys sėkmės istoriją apie tai, kai su pandemijos iššūkiais anksčiau ar vėliau pavyko susidoroti vakarietiško tipo visuomenei, išnaudojančiai demokratijos teikiamus resursus.
Praeitą kartą įsivaizdinome komišką šūkį, kad dėl karantino revoliucija neįvyks pirmadienį, neva renginys nusikelia neapibrėžtam laikui. Tačiau išties pavojų demokratijai kelia ne priimti suvaržymai, siekiant užkirsti kelią pandemijos plitimui, įstatymo griežtumas ar išaugusios baudos už karantino sąlygų pažeidimą, bet tai, kad, vaizdžiai tariant, pati demokratija Lietuvoje dabar yra patupdoma į karantiną, atimant jos veiksnumą, priverčiant ją saviizoliuotis, užkertant kelią visų mūsų labui panaudoti tuos demokratijos mechanizmus, kurie leistų pandemijos sutramdymo užduotį įgyvendinti dar sėkmingiau. Šiandien visa valdžia iš esmės koncentruojasi Sauliaus Skvernelio rankose, todėl jo atsisakymas, nežiūrint visų nuotolinio bendravimo galimybių, nuo įprastos anksčiau demokratinei šalies praktikai „Vyriausybės valandos“, leidusios Seimo nariams užduoti klausimus ir tikėtis paaiškinimų labiausiai rūpestį keliančiais klausimais, yra didelis žingsnis priešinga demokratijai linkme.
Dar daugiau abejonių kelia Seimo pasileidimas dviguba to žodžio reikšme! Iš tiesų, kas draudžia Seimo posėdžius organizuoti nuotoliniu būdu su pozicijos ir opozicijos priešstatomis, debatais, nesutaikomais ginčais, iliustruojančiais demokratinio politikos vyksmo tęstinumą, – ta proga prisimenant žinomą aplinkybę, kad Lietuvos piliečiai Seime vykstančias batalijas paprastai ir anksčiau stebėdavo nuotoliniu būdu, t. y. su TV transliacijų pagalba. Labai norint, net ir balsuoti būtų galima iš namų, nesunkiai randant kokią nors patobulintą elektroninio parašo versiją.
Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi galima sakyti, kad šiandieninėmis sąlygomis demokratija Lietuvoje pasirinko miego rėžimą. Ar demokratija Lietuvoje jau yra tokia išklerusi, kad pirmai progai pasitaikius ima ir panyra į mirtiną miegą, ar ji – priešingai – yra miegančioji gražuolė, kurią, pagal stebuklinės pasakos siužetą, kada nors turėtų pažadinti princas savo pabučiavimu?
Be jokio apsimetinėjimo ir retorinių gudrybių sakau, kad man labai gaila vengrų tautos, kuri užstojusios pandemijos metu Viktorui Orbanui neribotam laikui suteikė kažką panašus į patvaldystės įgaliojimus. Kaip atrodo, tai nėra tik paprastas tautos apsižioplinimas, neatidumas, o Dievo dovanos atmetimas, didžiosios malonės išsižadėjimas.
Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.
Žinia, vengrai kaip ir lietuviai XX a. be perstojo kovojo už savo laivę, tačiau jėgos buvo nelygios, šioms laisvę mylinčioms tautoms buvo primesta neviltis ir vergovė. Čia laisvės sąmonė visados ruseno, tačiau pati laisvė, neužmirškime to, nukrito iš dangaus kaip Dievo dovana. Kaip įsivaizduoju aš, nusmukęs veteranas turi teisę užstatyti ir pragerti turguje pagyrimo raštus, ordinus ir medalius, vardinį šautuvą ar laikrodį, t. y. visus apdovanojimus, jam įteiktus už kažkada pademonstruotą ryžtą, tačiau net ir toks veteranas neturi teisės užstatyti Dievo dovanos.
Grįžtant prie Lietuvos pavyzdžio, būtų nuodėmė nutylėti paprastą dalyką, kad mūsų šalies išlikimą ir sėkmę gali užtikrinti tik laisvės instinkto palaikymas, laisvės savimonės puoselėjimas visomis metafizinėmis ir fizinėmis priemonėmis. Toks, iš tiesų tarsi ir paprastas edukacinis ir pedagoginis uždavinys nėra taip paprastai, kaip to norėtųsi, įgyvendinamas vartotojiškoje visuomenėje. Kaip kartais nevilties akimirkomis atrodo, užgimstanti Lietuvoje naujoji karta be didesnių sentimentų ir žvalgymosi į pašales žengia išimtinai vartotojiškumo keliu, o toks maršrutas gali pačiu tiesiausiu būdu nuvesti į Rusijos glėbį, kai ten anksčiau ar vėliau bus pasiekti aukštesni vartotojiškumo standartai. Todėl jau vien dėl pedagoginių tikslų mums privalu laisvę atrasti kiekvieną dieną iš naujo, manding, tai yra net svarbesnis dalykas nei administracinio Lietuvos valdymo patobulinimas, valstybės tarnybos reforma ar, tarkime, didesnis ir labiau subalansuotas specialiųjų tarnybų įgalinimas (nors šitai taip pat yra svarbu).
Taigi, jeigu Lietuvos pilietinė visuomenė pralaimėtų, tai net tokiu atveju, kai valstybės tarnybos reforma butų įgyvendina tobuliausiu pavidalu, Lietuva su visu savo gyvu ir negyvu inventoriumi pasiliktų bemindžiukuojanti pakeliui į Rusijos glėbį.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nesiruošdamas pernelyg detaliai tyrinėti apsidergusio veikėjo išmatų konsistencijos niuansų, dabar, esant progai, pastebėsiu tik tai, kad į spaudą prasisunkus tarnybine paslaptimi laikomai, riboto naudojimo informacijai sąskaitą reikėtų pateikti ne žurnalistams, o pačioms tarnyboms, tarnybinės paslapties subjektams būtent dėl jų nesugebėjimo saugoti savo baisiąsias paslaptis. Kiekvienas turėtų dirbti savo darbą, ne kitaip. Kita vertus, kaip išaiškėja, tokių neva didelės amplitudės tarnybinių paslapčių išviešinimas žiniasklaidoje iš tikrųjų nekelia jokio pavojaus valstybės reikalų tvarkymui, o yra tik atskirus veikėjus diskredituojanti, nepatogi kai kuriems karjeros riteriams informacija.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, neslepiančiam savo subjektyvumo, labiausiai reljefiškai totalitarinio žiurkių blusų užkrato tiražavimas šiandien reiškiasi draudimais bent žodelyčių užsiminti apie Lietuvos sveikatos sistemą ištikusias problemas, prisiminti užsisenėjusias pacientų ir gydytojų tarpusavio sąskaitas. Tokie nediskretiški polemizuotojai, išdrįsę suabejoti Lietuvos sveikatos sistemos savipakankamumu, daug greičiau nei kitais kritinio nusiteikimo atvejais yra pavadinami Putino emisarais. Tačiau, kaip atrodo, tokių kritikų kritika, nuožmus diskvalifikavimas turėtų bent mažiausią prasmę tik atskridusių iš kitų planetų būtybių auditorijoje, kai savo ruožtu Lietuvos gyventojai gerai žino tai, apie ką čia kalbame, todėl demonstracinis politinis įkarštis, siekiant įvardyti kenkėjus, yra apgailėjimo vertas dalykas.
Kaip jau esu pastebėjęs aną kartą, būtent dabar, kai stojame akis į akį su Lietuvos gydytojais, matydami ne vieno iš jų sugebėjimą pasiaukojančiai vykdyti savo pareigą, būtų palankiausias momentas pradėti nesmagų pokalbį apie sistemos moralines bėdas ir įsisenėjusį nususimą; neišnaudoję tokios galimybės dabar, nukėlę pokalbį į geresnius laikus, tokių geresnių laikų Lietuvos sveikatos sistemoje, galimas daiktas, niekados nesulauksime, greičiau viskas riedės ta linkme, kad šioje sferoje laipsniškai užstos dar blogesni laikai. Jau dabar didžiausia problema yra net ta banali ir pigiai nešvanki kyšio problema, atvėpusi gydytojo chalato kišenė, bet labiau rafinuoti žmogaus finansinio prievartavimo užmojai, kurpiami apgavystės spektakliai, prispaudus neišmanųjį ligonį prie sienos. Kaip atrodo, tokios inscenizacijos vyksta Aurelijaus Verygos panosėje, taigi vis sunkiau yra patikėti, kad anas apie tai visiškai nieko nežino.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Andai mūsų viešosios erdvės princas Andrius Tapinas (jaučiu nešvarios sąžinės graužatį dėl tokios nelabai skoningos ironijos, pavadinant anąjį princu, nes čia nesusilaikiau neužkabinęs žmogaus, kurį kitais požiūriais laikau neabejotinai labiausiai įdomiu populiacijos atstovu, beveik tobulu lietuviu), viešai susidraskęs marškinius ir demonstruodamas iš pykčio savo tatuiruotą krūtinę pasmerkė bendrapilietį, kuris veidaknygėje negrabiai pareiškė, kad reikėtų padegti kažkokius, jam neva labai nepatikusius valstybinius gimdymo namus. Kaip niekam nekyla jokių abejonių, tai buvo tik kalbos figūra, toli gražu nekviečianti griebtis smurto. Šių eilučių autorius taip pat turi ką papasakoti apie lietuviškos valstybinės medicinos, kuri neretai yra tik tų pačių privačių medicinos kabinetų išvirkščioji pusė, fantasmagorines apraiškas, išbandytas ant savo kailio. Kada nors apie tai papasakosiu plačiau, o dabar prisipažinsiu tik dėl to, kad ir aš, eidamas nusišlapinti į tualetą, visados galvoju tik apie vieną ir tą patį dalyką, kad dabar apmyšiu klozeto dugne ir padegsiu man žinomą medicinos įstaigą, kuri yra ne kažkas daugiau, o tik moralinio kolapso pavyzdys.
Medicinoje inkubaciniu laikotarpiu vadinamas laikas, prabėgęs nuo apsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių išryškėjimo. Toks inkubacinis laikotarpis būdingas taip pat ir autoritarinio valdymo daigelio prasikalimui į paviršių. Taigi pats laikas būtų paklausti ir to – ar mūsų demokratija taip ir neprabus, niekas neprikels užmigusios karantino metu gražuolės savo bučiniu?
Demonomanijos apsėsta Renesanso epocha be savo didžiųjų kūrybinių iškovojimų pateikė taip pat teoriją apie vyriškos lyties demoną inkubą (lot. incubus – gulintis ant viršaus), kuris neva prievartaudavo miegančias moteris, dažniausiai – vienuoles, ir sububą, t. y. moteriškos lyties demoną, kuris stengdavosi palysti po miegančiu vyru. Kaip byloja amžiaus legenda, iš tokios sueities užgimdavo tik luošiai, neišgrynintos formos, pusiau – žvėrys, pusiau – žmonės.
Neabejoju, kad Lietuvos demokratija yra nusipelniusi visiškai kitokio likimo!
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Jau teko viešai užsiminti, kad nepriskiriu savęs prie itin didžiulių ar juo labiau aklų dabartinės valdžios gerbėjų. Tai ypač pasakytina apie didžiąją Seimo frakciją. Ji padarė nemažai klaidų ir, atrodo, nežada jų išvengti ir ateityje.
Ko vertas vien kadrilius apie LRT veiklos tyrimą! Atrodytų, pradėjo labai gerai, užsimojo patikrinti, kaip visuomeninis transliuotojas naudoja jam skiriamus 40 milijonų eurų valstybės biudžeto lėšų. Prižiūrėti, kam ir kaip leidžiami iš visų mokesčių mokėtojų surenkami pinigai – šventa parlamento pareiga, taigi, iš karto atmeskime tuomet pasigirdusias spekuliacijas, kad LRT neva esanti kažkokia išimtis iš taisyklių ir Seimas jų tikrint neturi teisės. Priešingai, ne tik turi, bet net privalo tikrinti, nes tie 40 milijonų yra mūsų visų sunešti pinigėliai.
Tačiau ką mes išgirstame iš pat pradžių, vos pradėjus dirbti Seimo komisijai? Ogi tai, kad šiuos dokumentus duosime, o anų – jokiu būdu, nes tie neva esą slapti – lyg kokioj karinėj įstaigoj! Ir tai – visuomenine vadinamoje žiniasklaidos įstaigoj, kuri pirmoji privalėtų rodyti atviros ir skaidrios veiklos pavyzdį…
Toliau – dar gražiau. Paaiškėjus, kad Edmundas Jakilaitis ir kompanija, uzurpavę eterį, tiesiog „įsisavina“ valdiškas lėšas ir kraunasi sau į kišenę neregėtas sumas, visi staiga pradeda choru klykti, kad kėsinamasi į laisvąją spaudą. Tuomet paaiškėja ir tai, kad pinigai buvo „įsisavinami“ net per vaikams skirtas laidas – kas savaime yra cinizmo viršūnė. Ir kaip šiomis aplinkybėmis pasielgia LR Seimas ir valdančioji dauguma? Užuot viską išsiaiškinę ligi galo ir pateikę visuomenei ataskaitą apie valstybės lėšų panaudojimo skaidrumą LRT, pradeda kažką nerišliai vapėti apie LRT valdymo modelio pakeitimą ir galiausiai viską užmiršta – įskaitant iš biudžeto išplautus milijonus! Tai gali būti klasikinis pavyzdys, kaip iš gero ir teisingo sumanymo gavosi šnipštas.
O kadangi – šnipštas, tai niekas nesiaiškino ir dar vieno esminio dalyko – kodėl, matydamos, kaip iš biudžeto plaunamos lėšos, šitiek metų tylėjo Valstybės kontrolė, FNTT, Generalinė prokuratūra ir kitos valstybės institucijos, privalančios skaičiuoti kiekvieną valstybinį centą. Visi, įskaitant Seimo narius, išsigando, kad LRT juos pradės ėsti? Bet jei taip, tai tuomet reikėtų kelti klausimą, ar tokia veikla suderinama su visuomeninio transliuotojo paskirtimi.
Antroji rimta šios valdžios klaida – tai nesąmonė su vadinama profesionalų vyriausybe. Šiandien jau visiškai akivaizdu, kad daug nesusipratimų būtų išvengta, o ir mažiau peno suteikta nerišliai opozicijos kritikai, jeigu nuo pat pradžių vyriausybė būtų formuojama susiderinus su koalicijos partneriais ir su aiškia atsakomybe. Nieko čia nauja nesugalvosi – nebent sistema būtų keičiama iš pagrindų, bet apie tai net nemąstyta. Kažkam į galvą trenkė graži frazė – profesionalų vyriausybė, ir ją paleido skraidyti. Štai per tokius dalykus ir klupinėjama visą kadenciją. Nes nemažai daliai ministrų – labai toli iki profesionalų, o ne vienas jų, dar ir pajutęs, kad galima nesiskaityti ir su Seimu, priskaldė malkų. Išvada labai paprasta – arba reikia keisti sistemą iš pagrindų, arba geriau jos nejudinti.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečia ir, manau, rimčiausia klaida – tai nesupratimas, kad mūsų demokratinėje sistemoje Seimas yra ne žemesnis už Prezidentą/ę. Problema ta, kad mūsų politikai neatidžiai skaito LR Konstituciją, o dar blogiau, kad jos nesilaiko. Tik pats Seimas ir jo vadovybė kalti, kad buvo leista Prezidentei D. Grybauskaitei tiesiogine šio žodžio prasme iš Seimo tyčiotis. Taip elgtis ji įgudo dar prie konservatorių, o premjeru esant Algirdui Butkevičiui, išvis įsismagino ir taip elgėsi ligi kadencijos pabaigos. Buvo peržengtos ne tik teisinės, bet ir etinės normos. Tikros ar išgalvotos slaptosios pažymos, nematyta arogancija ir savų pareigų nevykdymas, visų pirma, įvedant tvarką visiškai susikompromitavusioje teisėsaugoje – tai keli pavyzdžiai, kurie pirmiausia ateina į galvą.
Prie to dar pridėčiau vienos politinės jėgos – ne, net ne jėgos, o greičiau vienos šeimos protegavimą ir akivaizdų neskaidrių pastarosios veiksmų toleravimą, kitų atžvilgiu demonstruojant parodomąjį principingumą. Seimas privalėjo tai pagarbiai, bet griežtai sustabdyti, nes būtent jis pirmas turi vadovautis taisykle, kad prieš įstatymą visi lygūs. Tačiau kas atsakys į klausimą, koks asmuo „leido“ Seimui, net dėl to nebalsavus, netirti ,,tulpių“ pašto istorijos? Juk ji būtinai turėjo būti tiriama! Ir visai nesvarbu, kad tebuvo likę metai iki Prezidentės kadencijos pabaigos. Juk šioje istorijoje, dar net jos nuodugniau nepanagrinėjus, jau akivaizdžiai kyšo galimo prekybos poveikiu ausys. O kas tai yra, jei ne prekyba poveikiu, kai per įtakingą politiką (dabar teisiamą už korupciją) verslininkams perduodami prašymai, siekiant sau naudos? Gal tokie prašymai tą politiką tik dar labiau įklampino, bet už tai niekas neatsakys.
O kiek tokių prašymų, ir ne tik „gerai“ rodyti per televiziją, dar galėjo būti adresuota kitiems? Pavyzdžiui, kas šiandien galėtų paneigti, kad ir sprendimai garsiojoje Darbo partijos byloje, kurioje figūravo beveik 25 milijonai litų nelegalių lėšų, skirtų mūsų politinei sistemai užvaldyti, nebuvo paveikti tokiu pačiu būdu? Juk V.Uspaskichas Vilniaus apygardos teismo jau buvo nuteistas realia 4 metų laisvės atėmimo bausme, bet staiga viskas apsivertė, ir jis išlipo iš balos sausas. Čia nenorom prisimeni jam itin palankius ir tiesiog juokingus Apeliacinio teismo motyvus, taip pat jo ligi šiol nepaneigtus ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, apie kuriuos viešai šnekėjo A. Paulauskas.
Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.
Pridėkite prie viso šito gan riebias D. Grybauskaitės biografijos juodąsias skyles, kurių turinio ligi šiol niekas neatskleidė, ir gausite dar išsamesnį kontekstą. Tad netenka stebėtis, kad V.Uspaskichas ir vėl lyg niekur nieko puikuojasi pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose ir TV ekranuose ir atvirai ruošiasi tapti Lietuvos premjeru. O tai jau nebe juokai, o rimta grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui. Čia atsakomybę jau turėtų pasidalinti ne tik valdančioji dauguma, bet ir naujasis Prezidentas G. Nausėda. Išlikti korektiškam ir neutraliam nepasiseks, nes anksčiau ar vėliau ši uždelsto veikimo bomba neišvengiamai sprogs ir visus aptaškys – oi bus smarvės…
Dar būtų galima pajuokauti, kad prie valdančiųjų klaidų prisidėjo ir nesugebėjimas įvertinti garsaus kareivio Šveiko patarimo, kad ta valdžia, kuri brangina alų, ilgai neišsilaiko… Tačiau gali būti ir taip, kad garsiojo humoristo taisyklė nėra universali ar bent jau ne visai tinka Lietuvai, nes dabartinė valdžia, nors ir braškėdama, atrodo, vis dėlto išsilaikys iki kadencijos pabaigos.
To priežastis – geri darbai, kuriuos ši valdžia sugebėjo atlikti ar bent jau stengėsi padaryti. Ir vis dėlto patį svarbiausią pliusą aš jiems dėčiau už tai, kad jie puolami sugebėjo atsilaikyti. Juk prisiminkite, puolimas prasidėjo kone nuo pirmos darbo dienos – iš Prezidentės, pagrindinės žiniasklaidos pusės, praktiškai visų politologų ir argumentų nesugebančios suformuluoti taip vadinamos opozicijos. Skaudu, kad jie buvo puolami ne už blogus darbus, o už tai, kad ne tuos išrinko, ne tie gavo valdžią. Ir buvo puolama bei tyčiojamasi visą kadenciją. Kokiais metodais buvo veikiama, geriausiai pailiustruoja paskutinis A. Tapino išsityčiojimas iš premjero S.Skvernelio ligos. Ir mes dar stebimės, kad mūsų visuomenėje plinta patyčių kultūra! Kaip ji neplis, jei net vienas pagrindinių LRT veidų tuo užsiima? Apie žurnalisto etikos kodeksą, asmeninį orumą, garbę nebešnekėsiu. Tik priminsiu, kad anksčiau ar vėliau žmogui viskas sugrįžta – ir jo geri darbai, ir tie, kurie kelia pasibaisėjimą.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O tie, kas žvelgia į pasaulį šiek tiek kitokiu žvilgsniu, manau, su manim sutiks, kad ši valdžia, nors ir veikdama prieš ją nukreipto karo sąlygomis, vis dėlto sugebėjo padaryti labai daug. Tai, ką konservatoriai atėmė iš pensininkų ir vaikučių, ji ne tik sugrąžino, bet dar ir pridėjo. Ir taip pradėjo realiai mažinti žiaurią socialinę atskirtį, į kurią Lietuvą įstūmė ankstesnės valdžios. Buvo iš pagrindų pradėta perorientuoti valstybės gyvenimą į socialiai atsakingą, ir tai yra išskirtinai svarbu. Nors tai neretai ignoruojama ar pašiepiama, bet turime pripažinti, kad būtent ši valdžia pirmoji atsisuko į labiausiai skurstantį Lietuvos žmonių sluoksnį. Iki jos bene visos valdžios meldėsi ir tarnavo tik turtingiesiems. O ši suprato, kad reikia ryžtis ir keisti – net ne keisti o gelbėti didelę dalį Lietuvos žmonių, gyvenančių skurde arba balansuojančių ant jo ribos.
Visa tai neturi nieko bendra su kai kurių arogantiškų ponų pasakymais, kad neva viso labo iš vienų atimama, o kitiems – duodama. Ne, ponai, viskas yra gerokai sudėtingiau – tiesiog mes toliau nebegalime toleruoti valstybės su 7 procentais išskirtinai turtingų ir daugiau nei trečdaliu skurstančiųjų. Juk už lango – jau XXI amžiaus antro dešimtmečio pabaiga, o ne laukinio kapitalizmo laikai. Ir pagarba valdantiesiems, kad jie, nors ir klupdami, nors kai ką ir kreivai darydami, vis dėlto svarbiausiąjį proveržį valstybėje atliko – atitolino Lietuvą nuo nugarmėjimo į gilaus skurdo duobę, iš kurios jau ko gero nebepakiltume.
Faktai kalba patys už save: trečdaliu išaugusi vidutinė alga, daugiau nei trečdaliu padidės pensijos (o jos jau ir taip didėjo, be to, išmokėtos konservatorių nusavintos pensijos dalys), didėja išmokos vaikams, neįgaliesiems, ir pan. Galima įvairiai kalbėti, bet šito, deja, dar nebuvo padariusi nė viena valdžia. Todėl, nežiūrint mano paminėtų klaidų, privalome pripažinti, kad bent jau socialinėje sferoje lūžis įvyko. Suprantama, kai kam tai – lyg krislas akyje, nes tai padarė ne jie, o tie, kuriuos visi puolė.
Viešosios politikos analizė. TSPMI stendas. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau valdžia, manau, turėtų suprasti, kad, norint iš esmės pakeisti padėtį valstybėje, jau nebeužtenka tų metodų, kurie buvo taikomi ligi šiol. Ateina laikmetis, kai daug ką būtina keisti iš esmės. Naujosios technologijos, 4.0 pramonės revoliucija nesustabdomai keičia ir socialinius žmonių santykius, taip pat patį gyvenimo būdą. Norime to ar ne, bet vartotojiška visuomenė jau tampa atgyvena – kaip ir ją pagimdęs kapitalizmas. Ir jeigu vien kartosime seną ir mūsų neoliberalų taip mėgstamą mantrą apie laisvąją rinką ir privačią nuosavybę, vieną dieną atsidursime prie suskilusios geldos. Privalome ruoštis globaliems pokyčiams – mokytis gyventi pokapitalistinėje santvarkoje. O kad tam pasiruoštume, pirmiausia turime pradėti apie tai kalbėti atvirai. Kalbėti apie mišrią (valstybinę ir privačią) ekonomiką, apie bendruomenės interesų prioritetą prieš individualistinius; apie gobšumą, praturtėjimą bet kokia kaina – kaip blogį, o apie pasidalinimą ir bendrą kūrybą – kaip gėrį; apie turto funkcionalumą, o ne jo šventumą; apie bendradarbiavimą, o ne antagonistinę, iki absurdo privedančią konkurenciją.
O pirmiausia ir visų svarbiausia apie ką turime kalbėti ir susikalbėti – tai apie visų mūsų bendrą švietimą ir mokymąsi naujoviškai bendrauti, atsisakant patyčių ir skandalų kultūros. Turime sugebėti pažvelgti globaliau į savo, savo atžalų gyvenimo, savo valstybės raidos perspektyvas iš šiuolaikiškos, mums mokslo ir technologijų teikiamų galimybių pozicijos. Ir susitelkti didžiam tikslui – sukurti modernią klestinčią Lietuvą, kurioje nebebūtų skurstančiųjų. Patikėkite, laikmetis mums suteikia tokią galimybę – reikia sugebėti ja pasinaudoti.
Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys
Skvernelio ir Tapino dvikova. Eltos nuotr.
Visuomenės veikėjas, žurnalistas Andrius Tapinas trečiadienį „Laisvės TV“ eteryje pranešė, kad, nesulaukęs premjero Sauliaus Skvernelio atsiprašymo ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijai nepradėjus tyrimo dėl ministro pirmininko šmeižto jo atžvilgiu, kreipsis į teismą.
„Šią savaitę Vilniaus apygardos administraciniam teismui įteiksiu pareiškimą, kuriame atsakovu numatytas Lietuvos Respublikos Seimas, o trečiuoju asmeniu – ministras pirmininkas Saulius Skvernelis“, – „Laisvės TV“ eteryje kalbėjo A. Tapinas.
Žurnalistas teigė, kad nepradėjusi tyrimo Seimo Etikos ir procedūrų komisija pažeidė viešojo administravimo įstatymo objektyvumo, įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir išsamumo principus.
Kreipimusi į teismą dėl komisijos veiksmų A. Tapinas neapsiriboja ir taip pat žada kreiptis į prokuratūrą dėl S. Skvernelio pareiškimų.
„Šią savaitę Vilniaus apygardos prokuratūrai įteiksiu pareiškimą dėl ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio galimai įvykdytos nusikalstamos veikos pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnį – šmeižimas“, – pranešė žurnalistas.
A. Tapino teigimu, Sauliaus Skvernelio kreipimasis į specialiąsias tarnybas dėl neva organizuojamo perversmo paniekino jo garbę ir orumą ir pakenkė jo įkurtos „Laisvės TV“ veiklai. Pasak jo, premjeras atsisakė paneigti savo pareiškimus, bet iki šiol nepateikė nė vieno fakto, kuris pagrįstų jam mestus kaltinimus.
„Žiūrėkim į šitą situaciją kaip į precedentą. Kas būna, kai valstybės struktūros ir aukščiausi pareigūnai, neabejotinai siekdami persekioti žurnalistus už kritiką juos menkinant ir siekiant pakirsti visuomenės pasitikėjimą jais, leidžia sau šnekėti vėjus, šmeižti, tyčiotis ir žeminti valstybės, kuriai jie prisiekė tarnauti, pilietį, o tas pilietis nusprendė, kad šįkart jis eis iki pabaigos“, – „Laisvės TV“ eteryje teigė A. Tapinas.
Šių metų pradžioje A. Tapinas išplatino viešą pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad ministras pirmininkas Saulius Skvernelis per 14 dienų viešai paneigtų gruodžio 6 dieną paskelbtą informaciją, kurioje A. Tapinas yra kaltinamas valstybės perversmo kurstymu ir siekimu pakeisti teisėtai išrinktą valdžią. Ši situacija užvirė 2018 m. pabaigoje vykusių švietimo darbuotojų mitingų metu.
Seimo Etikos ir procedūrų komisija, trečiadienį planavusi svarstyti ir pradėti nagrinėti „Laisvės TV“ įkūrėjo, žurnalisto Andriaus Tapino skundą dėl premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimų, nesurinko kvorumo.
Iš 11 komisijos narių į posėdį atvyko tik 4. Čia kalčiausios ligos, dėl kurių parlamentarai nebegalėjo atvyki į posėdį.
Pasak A. Tapino, komisija, nesurinkusi kvorumo, pažeidė Valstybės politiko elgesio kodekso įstatymą.
,,Nepavyko surinkti kvorumo iš pirmo karto. Tai yra Valstybės politiko elgesio kodekso įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kad tyrimas turi būti pradėtas per 10 dienų nuo skundo pateikimo. Seimas pažeidžia savo paties įstatymus. Apie tai bus informuotas kiekvienas komisijai priklausantis Seimo narys asmeniškai“, – savo feisbuko paskyroje rašė žurnalistas.
A. Tapinas, nesulaukęs premjero S. Skvernelio atsiprašymo ir paneigimo, sausio mėnesį kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūros komisiją. A. Tapinas pareiškė, kad S. Skvernelio išsakyti teiginiai, kad jis užsiima politine veikla, organizuoja mokytojų protesto akcijas ir siekia nuversti teisėtai išrinktą valdžią, neatitinka realybės ir žeidžia jį kaip žurnalistą.
Pabrėždamas, kad premjeras iki šiol nepaneigė savo mestų kaltinimų, A. Tapinas reikalavo viešo premjero atsiprašymo. Jei premjeras per 14 dienų neatsiprašys, pabrėžė žurnalistas, jis kreipsis į generalinį prokurorą, kad S. Skverneliui būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal konkrečius Baudžiamojo kodekso ir Konstitucijos straipsnius.
Trečiadienį etikos sargams pritrūkus kvorumo, tarp klausimų, kurie nebuvo pradėti svarstyti, yra ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio kreipimasis. Jis prašė įvertinti Seimo nario socialdarbiečio Artūro Skardžiaus elgesį, kai jis šių metų sausio 11 d. posėdyje atsinešė šaudyklose naudojamą kulkų suvarpytą taikinį su užrašu „Gabrielius“ ir įteikė kaip „dovaną“ Seimo narei Agnei Širinskienei.
Vėliau pats A. Skardžius atsiprašė tų, kuriems toks pokštas atrodė netinkamas.
Kitas Seimo Etikos ir procedūrų komisijos posėdis planuojamas kitą savaitę, trečiadienį.
Žinomi Lietuvos politologai pasipiktinimo LNK žinių darbu ir žada ateityje nebekomentuoti politinių aktualijų šios žinių tarnybos žurnalistams. Politologams užkliuvo LNK žinių laidoje vykdyta žiūrovų apklausa, kurioje teirautasi, kam – broliui ar įtėviams iš Naujosios Zelandijos – turėtų atitekti mažametė mergaitė.
Politologų teigimu, tokios apklausos ne tik neatitinka apklausų reprezentatyvumui būtinų kriterijų, tačiau kartu yra ir įžeidimas žiniasklaidai.
„Aš nesu labai reikšmingas ar svarbus, bet retkarčiais tenka komentuoti įvairioms TV, radijo laidoms ir kitai žiniasklaidai. Retokai, bet pasitaikydavo ir LNK žinios. Bet nuo šiol nebendrausiu su LNK žinių tarnybos atstovais – jokių komentarų, no comments, kol tokios ir panašios apklausos bus eteryje. Kviečiu ir kitus ekspertus, visuomenės atstovus, galiausiai net politikus pareikšti savo poziciją. Naujienų laidos turi būti žinių pateikimas, o ne neatsakingų idiotų improvizacijos“, – feisbuke rašė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas.
Jo pavyzdžiu pasekė ir kolega iš TSPMI politologas Mažvydas Jastramskis.
„Apskritai retai komentuoju TV žinioms. Nuo šiol tai darysiu dar rečiau, visiškai apeidamas LNK. Bent kol eteryje bus tokios „apklausos”. Įžeidimas ir etiškai žiniasklaidai, ir sociologijai“, – savo socialiniame tinkle pažymėjo TSPMI dėstytojas.
Politologus palaikė žurnalistas Andrius Tapinas. Pasak jo, LNK turėtų labiau branginti savo gerą vardą. Kitu atveju, pabrėžė jis, LNK žurnalistams komentarų kitomis politinių aktualijų temomis teks prasimanyti organizuojant panašias apklausas.
„Politologas Tomas Janeliūnas skelbia boikotą „neatsakingų idiotų improvizacijomis“ užsiimančioms LNK žinioms. Prie jo prisijungia ir Mažvydas Jastramskis.
Prisidedu prie jų raginimo ir kitiems politologams, ekonomistams, ekspertams ir sveiko proto politikams pagalvoti, ar verta savo vardą skolinti siūlantiems balsuoti, kam turi atitekti mergaitė.
Aišku, didelės televizijos žinių eteris saldus kaip medus, bet geras vardas turėtų būti brangiau. O žinant, kiek nedaug yra galinčių kokybiškai komentuoti aktualijas TV eteryje, tai kai dar keletas tokio kalibro specialistų pasakys „ne, ačiū“, LNK žinios galės leisti viską komentuoti skambinantiems trumpaisiais numeriais“, – ketvirtadienį rašė A. Tapinas.
Premjeras Saulius Skvernelis (k) rimtai nežiūri į žurnalisto Andriaus Tapino reikalavimus atsiprašyti. ELTA nuotr.
Premjeras Saulius Skvernelis rimtai nepažiūrėjo į žurnalisto Andriaus Tapino ketvirtadienio vakarą pareikštus reikalavimus atsiprašyti už skleistas įžeidžias ir tikrovės neatitinkančias žinias. S. Skvernelio neišgąsdino ir A. Tapino tikinimas, kad jei premjeras per 14 dienų jo viešai neatsiprašys ir nepaneigs savo žodžių, bus kreipiamasi į Generalinę prokuratūrą.
„Šiame Andriaus Tapino šou premjeras nedalyvaus“, – Eltai teigė S. Skvernelio patarėjas viešųjų ryšių klausimais Tomas Beržinskas.
Ketvirtadienį A. Tapinas pareiškė, kad S. Skvernelio išsakyti teiginiai, jog jis užsiima politine veikla, organizuoja mokytojų protesto akcijas ir siekia nuversti teisėtai išrinktą valdžią, neatitinka realybės ir žeidžia jį kaip žurnalistą. Kartu žurnalistas, kreipdamasis į premjerą, akcentavo, kad S. Skvernelio skleista informacija turėjo neigiamos įtakos jo profesinei veiklai.
Pabrėždamas, kad premjeras iki šiol nepaneigė savo mestų kaltinimų, A. Tapinas reikalauja viešo premjero atsiprašymo. Jei premjeras per 14 dienų neatsiprašys, pabrėžė žurnalistas, jis kreipsis į generalinį prokurorą, kad S. Skverneliui būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, pagal konkrečius Baudžiamojo kodekso ir Konstitucijos straipsnius.
„Nepaskelbus aukščiau nurodyto paneigimo ir atsiprašymo, būsiu priverstas kreiptis į LR generalinį prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo pagal Baudžiamojo kodekso 154 str. 1 dalį ir/ar 2 dalį (Šmeižimas) pradėjimo bei į teismą (CK 2.24 straipsnis) dėl tikrovės neatitinkančių, mano garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimo bei Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalies pažeidimo dėl persekiojimo už kritiką“, – ketvirtadienį viešai kreipdamasis teigė A. Tapinas.
„Tikiu, kad sveikas protas nugalės ir gerbiamas Ministras Pirmininkas ras savyje stiprybės pripažinti skleidęs tikrovės neatitinkančias žinias ir atsiprašyti“, – apibendrino savo kreipimąsi į premjerą A. Tapinas.
Premjeras 2018 m. gruodžio mėn. 6 d. Liberalų frakcijoje sakė, kad jam į rankas pakliuvo „valstiečių“ valdžios nuvertimo planas. Kartu premjeras teigė, kad 2018 m. gruodžio mėnesį vykusią mokytojų protesto akciją „Paskutinis skambutis“ organizuoja ne pedagogų profsąjungos, bet politiku tapti panoręs A. Tapinas.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei vadovausimės sveiku protu, atsakyti į klausimą, kokią nuomonę apie Prezidentę formuoja viešumon patekę jos asmeniniai elektroniniai laiškai, – paprasta.
Tuometiniam liberalų lyderiui Eligijui Masiuliui adresuotuose elektroniniuose tekstuose nematau žodžių, posakių, kurie leistų abejoti šalies vadovės Dalios Grybauskaitės padorumu.
Pirmiausia, akivaizdu, kad Prezidentė rūpinasi ne savo asmeniniais klausimais. Matome, kad jai rūpi visai valstybei aktualūs sprendimai – kokią įtaką Generalinio prokuroro skyrimui turi įtakingas verslo koncernas. Pagirtinas vadovės rūpestis. Juk ne dėl asmeninio namo statybos reikalų pergyvena.
Antra, laiškai rodo, kad Prezidentė susidariusi aiškią nuomonę apie kai kuriuos MG Baltic veiksmus. Be to, neslepia savo nuomonės, ką ir kaip reikėtų taisyti. Argi kategoriškos nuomonės demonstravimas – nusikaltimas? Prezidentas be nuomonės – juk ne prezidentas.
Trečia aplinkybė taip pat svarbi: net ir privataus pobūdžio laiškus, kuriuose aptariamos sudėtingos vidaus politikos bėdos, prezidentė rašė korektiškai. Argi didelė nuodėmė žurnalistą konfidencialiame laiške (pabrėžiu – konfidencialiame) vadinti skaliku, patrauktinu į šoną? Juk žurnalistus senų seniausiai lygina su sarginiais šunimis, turinčiais prievolę loti (tik vieni loja gindami tiesą, kiti – siaurus darbdavio interesus). Taip pat įsidėmėkime: kritiškas žvilgsnis į žurnalistą Tomą Dapkų – tai dar ne spaudimas žurnalistui T.Dapkui. Kodėl negalima abejoti žurnalisto patikimumu? Kodėl negalima manyti, jog visi senų seniausiai įtaria, kokį vaidmenį atlieka žurnalistas?
Žinoma, jei prezidentė skaliku žurnalistą būtų pavadinusi Seimo plenarinių posėdžių salėje, tuomet sakyčiau, – nesolidu. Bet toks palyginimas privačiame laiške – ir politkorektiška, ir vaizdinga, ir įtikinama. Ir tikriausiai – pataikė tiesiai į dešimtuką.
Tad nesuprantu, kaip galima Eligijui Masiuliui nusiųstuote laiškuose įžvelgti faktų, įrodančių, jog Prezidentė generalinio prokuroro skyrimą 2015-aisiais metais derino su MG Baltic. Prezidentės pokalbis su vienu iš partijos vadovų dėl koncerno įtakos šaliai nėra kandidatūros derinimas! Juk tai – taip akivaizdu, kad net aiškinti nereikia! 2015-aisiais Lietuva beveik pusmetį gyveno be generalinio prokuroro, oponentai Seime piktybiškai netvirtino šalies vadovės siūlomų kandidatų… Kaip privalėjo D.Grybauskaitė elgtis – sėdėt klusniai sudėjus rankas?
Tomas Dapkus. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Žvelgdami į akivaizdžiai išpūstą skandalą dėl neva Prezidentės tendencingumo ir šališkumo privalome įsikalti sau į galvą: įtakos darymas – ne nusikaltimas. Mes visi bandome įtakoti aplinkinius. Nuolat. Rinkėjai bando paveikti parlamentarus, Seimo nariai – rinkėjus, žurnalistai – skaitytojus, skaitytojai – leidėjus, verkiančios žmonos – vyrus, turtingi vyrai – žmonas ir t.t. Tačiau egzistuoja dvi įtakos rūšys – sąžininga ir nesąžininga. Tarp sąžiningos ir nesąžiningos egzistuoja milžiniškas skirtumas: draudžiama įtikinėti, sakykim, papirkinėjant, mušant, grasinant, žudant. O kritikuoti, piktintis, įrodinėti, šaipytis, nurodyti konkrečią išeitį, rašyti privačius laiškus – kas čia netinkamo žvelgiant demokrato akimis?
Stebina advokato Algimanto Šindeikio kritiškas požiūris, esą informacija dėl paviešintų prezidentės D.Grybauskaitės ir teisme atsidūrusio E.Masiulio laiškų – gana rimta. Stebina ir Vytauto Didžiojo universiteto prof. Mindaugo Jurkyno pareiškimas, esą tai galima vertinti kaip bandymą daryti spaudimą demokratijai. Stebina ir Rimvydo Valatkos pareiškimai, esą D.Grybauskaitės laiškai lygintini su užduotimis, kurias prezidentė neva siuntė nūnai dėl stambaus kyšio paėmimo kaltinamam E.Masiuliui.
Dar galima prisiminti keistus politikos apžvalgininko Lauro Bielinio pamokymus prezidentei, girdi, ji netinkamai elgiasi bendraudama su padėjėjais, apžvalgininko Kęstučio Girniaus nurodymus, suprask, prezidentė nežino, kaip kalbėtis su politikais. Man regis, primityvūs pamokymai. Prezidentės kritikai tarsi apsimeta nežiną, jog egizstuoja pačios įvairios bendravimo taktikos.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Bet labiausiai keisti politikos apžvalgininko, visuomenininko Andriaus Tapino Andriaus Tapino žodžiai: „Tai – didžiausias mūsų valstybės vadovės fiasko“. Taip, dėl finansinių nusikaltimų įtariamas E.Masiulis tikrai skęsta ligi pat giliausio dugno, nes padorūs žmonės privačių laiškų viešai neskelbia nesuderinę su antrąja puse (šią taisyklę sulaužę nusipelno paniekos). Be abejo, E.Masiulio noras politizuoti savąją kriminalinę bylą – desperatiškas žingsnis (o ką belieka daryti?). Taip, E.Masiulis griebasi šiaudo švelnindamas situaciją (grimzdamas į pelkę purvinais purslais siekia ištepti visus aplinkui esančius).
Bet kuo čia, sakykite, dėta D.Grybauskaitė, privačiame laiške kritiškai pažvelgusi į MG Baltic koncerną ir jo valdomose žiniasklaidos priemonėse dirbantį žurnalistą? Remiantis mūsų teisėsaugos surinkta medžiaga, būtent MG Baltic ir jo draugelis politikas elgėsi ne taip, kaip priimtina demokratinėje valstybėje. Iš kur tiek „išminčių“, kurie, užuot pagyrę Prezidentę, kaltina ją „darius slaptą poveikį tam tikriems demokratiniams procesams“? Lyg nedemokratiškai veikusio koncerno tramdymas būtų antivalstybinė veikla.
Štai kokie lietuviški paradoksai!
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Su patriotizmu glaudžiai susijęs ruošimasis Tėvynės gynimui. Mokykla privalo ta kryptimi orientuoti jaunąją kartą, mokyti ją ne tik mylėti savo Tėvynę, bet iškilus reikalui ir ją ginti.
Gerbti Tėvynės gynėjus, mokytis pačiam ją ginti – visa tai pas mus buvo traktuojama kaip militarizmas. Mano pastangos taisyti padėtį visaip trukdytos. Pakako kartą pasakyti vieną kitą žodį apie reikalą mokykloje rengti jaunimą Tėvynės gynimui, kaip spauda nedelsdama apkaltino mane siekimu grąžinti į mokyklas karinį rengimą ir dar tokį, koks buvo sovietiniais laikais.
