Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininko Ramūno Karbauskio komunikaciją spaudos konferencijoje įrodinėjant, kodėl Seimo komisija dėl LRT buvo neišvengiama ir teisinga, politologams atrodo daugiau panaši į dar vieną politinės rinkodaros akciją, nors „valstiečių“ lyderis ne kartą pabrėžė, kad komisija yra ne politinė akcija, o neišvengiama Seimo narių prievolė.
Specialistų teigimu, pažerdamas LRT daug kaltinimų dėl neskaidrių viešųjų pirkimų, R. Karbauskis parodė savo nekompetenciją ir televizijos darbo neišmanymą.
R. Karbauskio komunikacija ir jo aršiai bei vaizdžiai deklaruoti siekiai ginti viešąjį interesą įtarimų sukėlė ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologei Rimai Urbonaitei. Jos manymu, konferencija buvo skirta ne tiek kovai dėl teisybės, kiek buvo panaši į dar vieną politinio marketingo akciją. Kartu R. Urbonaitė nuogąstavo, kad šia populistine komunikacija „valstiečiai“ tiesiog pasinaudos Lietuvos visuomene, kuriai dažnai pinigai yra svariau nei demokratiniai principai ir žodžio laisvė.
MRU politologė teigė, kad tiek padrika R. Karbauskio retorika, tiek komisijos formavimo principai liudija, kad „skaidrumo“ ir „teisingumo“ siekiai mažų mažiausiai yra antrajame plane. Konferencijos tikslas buvo tiesiog legitimuoti siūlomos komisijos poreikį ir dar labiau demonizuoti LRT. Anot politologės, taip R. Karbauskis taikosi į valstybės struktūromis nusivylusius rinkėjus ir suvedinėja asmenines sąskaitas. „Ir tai „valstiečių“ lyderis daro labai paprastais būdais“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
MRU dėstytoja pažymėjo, kad pati komisijos organizavimo situacija kelia daug neaiškumų. Politologė pabrėžė, kad daug įtarimų kelia siūlomos komisijos sudėtis ir jų narių kompetencija. Anot jos, daugiau negu keista yra situacija, kai į formuojamą komisiją įeina Seimo Kaimo komiteto nariai, tačiau nė vieno nario neįtraukiama iš Biudžeto ir finansų komiteto.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Anot R. Urbonaitės, panašaus pobūdžio tyrimus turi atlikti specialios institucijos. Todėl R. Karbauskio samprotavimai apie Seimo narių prievolę yra šiek tiek keistoki.
„Visuomenei, – pabrėžė R. Urbonaitė, – R. Karbauskis tiesiog ištransliavo žinutę, kad paprasti Lietuvos žmonės yra apgaudinėjami ir kad jis yra pasiruošęs kovoti dėl teisingumo. Kitaip tariant, -samprotavo MRU dėstytoja, – R. Karbauskis bando įtikinti visuomenę, kad dabartinė situacija yra labai bloga, o Seimo komisija, turėsianti tirti aptariamą klausimą, yra būtina“.
Anot politologės, šią žinutę R. Karbauskis siunčia ne tik juos palaikančiam elektoratui, bet ir visiems tiems, kurie mano, kad visas valdiškas sektorius yra korumpuotas, visada siekiantis į savo kišenes prisigrūsti mokesčių mokėtojų pinigų.
„R. Karbauskis, lygindamas vienos dainos kainą su mokytojo atlyginimu, bando parodyti, kokia yra didžiulė neteisybė“. Tai, teigė R. Urbonaitė, yra ne kas kita, kaip komunikacinis triukas.
Tokie valstiečių lyderio palyginimai ne tik rodo, kad griebiamasi labai primityvių viešųjų ryšių triukų, tačiau, R. Urbonaitės manymu, moraliai yra nesąžiningi. MRU politologė teigė, kad brangiai kainavusių tautinių kostiumų projektas, inicijuotas R. Karbauskio, ar atsisakymas rezidentams didinti atlyginimus gali būti vertinamas tame pačiame, „nesąžiningų“ ir „neteisingų“ atlyginimų, kontekste.
Kitaip tariant, samprotavo R. Urbonaitė, „valstiečių“ lyderio rodoma energija yra ne tiek teisybės ieškojimas ir viešojo intereso gynimas, kiek politinių interesų tenkinimo taktika.
„Nepaisant to, kad skaidrumo LRT reikėtų, šios konferencijos tikslas buvo tiesiog visuomenei įrodyti, kad „valstiečiai“ ir jų lyderis kovoja už teisybę bei teisingai leidžiamus mokesčių mokėtojų pinigus“.
Anot politologės, Lietuvoje gausu pavyzdžių, rodančių, kad visuomenė myli tokius kovotojus.
„Seimo nariai, – kalbėjo politologė, – suprasdami tokios kovos politinę vertę, kuria įvairiausias komisijas. Dėl teisingesnės „Nutelos“ sudėties ir taip toliau. Pagaliau, juk „valstiečių“ rinkimų kampanija taip pat buvo pagrįsta kova už teisybę“.
Apibendrindama R. Karbauskio komunikaciją, R. Urbonaitė teigė, kad „valstiečiai“ kilusių ginčių dėl LRT valdymo situaciją gali labai neblogai išnaudoti.
„Šie populistiniai kovos su neteisybe metodai gali atnešti „valstiečių“ partijai naudos. Nereikia manyti, kad didelė žmonių dalis šią R. Karbauskio kovą vertins neigiamai, kaip politikų bandymą savo interesų tenkinimui pasitelkti žiniasklaidą. Tai, kas vyksta „feisbuko burbuluose“, nereiškia, kad tai vyksta ir visoje visuomenėje. Lietuvos žmonės yra linkę dažnai situaciją vertinti kitaip, per daug nesigilinant į demokratijos principus. Lietuvos žmonėms pinigai yra svarbiau už „kontroliuojamos žiniasklaidos“ rizikas. Tokios yra mūsų demokratijos suvokimo grimasos. Todėl „valstiečių“ pradėtas politinis žaidimas ir susidūrimas su žiniasklaida gali ir neatnešti didelių nuostolių partijai“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Kiekviena proga tiek televizijos, tiek radijo laidose, tiek popieriniuose leidiniuose esu raginamas būti tolerantišku. Visažiniai dėdulės su tetulėmis nutaiso protingas veido išraiškas ir įtikinėja, kaip sveika, gražu ir modernu elgtis tolerantiškai. Tarsi aš nebūčiau tolerantiškas. Tarsi lietuvių tauta nebūtų tolerantiška.
Taigi nuolat kirba įtarimai – kam reikalingos įkyriai brukamos tolerancijos pamokos? Ar tik nenorima įpiršti nepilnavertiškumo komplekso, kad būtume dar pakantesni viskam, kas ne mūsų, kas ne pagal mus?
Gal specialiai kurstoma mintis, kad lietuviai, nors romūs kaip avelės, vis tik galėtų dar labiau mylėti kitaip besielgiančius, priešingai manančius, atbulom žygiuojančius? Kad greičiau prarastume savo stuburą, ištirptume, taptume kitais?
Vienas iš kryptingų tolerancijos mokytojų – Ovidijaus Lukošiaus redaguojamas IQ žurnalas. Atsiverskite vasario mėnesio numerį. Jame – net dvi didelės publikacijos tolerancijos tema. Eglė Verseckaitė – Grzeskowiak straipsnyje „Tolerancijos galima išmokti“ svarsto, kurios žmonių grupės yra labiausiai nepakančios ir kaip keičiasi jų požiūris.
Publikacija įdomi, reikalinga. Ir vis dėlto tendencijos akivaizdžios. Lietuva – tarp atsilikėlių. 2016-ųjų tolerancijos ir įtraukimo indekse Lietuva įvertinta 54,05 taško iš 100 ir užėmė 58 vietą pasaulyje. Taigi „Lietuvoje taip pat labiausiai paplitusi kitokios etninės kilmės ir netradicinės seksualinės orientacijos žmonių diskriminacija…“
Tikiu šių apklausų reikalingumu. Žinoti reikia viską. Taip pat pravartu suvokti, kodėl tarp nepakančiausių yra pensininkai ar nė dienos užsieniuose negyvenęs jaunimas. Ir vis dėlto leiskite nusistebėti – kur, kada ir kaip mes diskriminavome svetimas tautas bei seksualines mažumas? Mūsų tiek mažai, kad net ir norėdami nieko nenuskriaustume. O jei vis tik lietuviai ko nors ir nemėgsta, ar tai jau labai blogai? Jeigu esame demokratai, būkime demokratiški visur ir visada – nedrauskime turėti nei teigiamos, nei neigiamos nuomonės. Man regis, civilizuotoje valstybėje turėtų egzistuoti galimybė ne vien mylėti. Negi lietuviai privalo vienodai gerbti absoliučiai visas Pasaulio tautas? Jei aš myliu visas tautas, išskyrus, sakykim, zulusus, jau nesu pagarbos vertas žmogus? O gal padoru versti lietuvius mylėti tuos, kurie mus buvo pavergę?
Atidžiai skaitant žurnalą IQ, o šį žurnalą kantriai peržiūriu jau ne vienerius metus, ima ryškėja tikrasis tolerancijos puoselėtojų bruožas – netolerancija. Mes privalome šokti pagal jų dūdelę, gerbti jų nuostatas ir nuomones, o jie – ne. Mat jų požiūris – vienintelis teisingas. Tik jie turi teisę nustatyti, kas gražu ir bjauru.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Įsiminė ir dar viena IQ publikacija – išskirtinis interviu „Metas prisiminti Europą griuvėsiuose“. Tai – IQ apžvalgininko Simo Čelutkos pokalbis su ET Žmogaus teisių komisaru Nilu Muižnieku. Tekstas – nors prie žaizdos dėk. Kas gi gali prieštarauti universalioms tiesoms – žmogaus negalima diskriminuoti nei dėl rasės, nei dėl religijos, nei dėl seksualinių polinkių. Taip pat visiems bent kiek protaujantiems žmonėms akivaizdu, kad žmogaus teisių gynimas – svarbus ir prasmingas užsiėmimas.
Tačiau ten esama ir keistokų užuominų: „Deja, antiliberalios nuotaikos stiprėja ir Vakarų Europoje. Vis dar esu priblokštas konservatyvių nuostatų stiprėjimo Rytų Europos šalyse, kuriose konservatyvios pažiūros tampa vis įtakingesnės, o liberaliai mąstantys žmonės pastaraisiais metais pritilo.“
Ar tikrai yra būtent taip? Man atrodo, kad įvykiai klostosi kiek kitaip. Pastaruosius kelis dešimtmečius liberalios nuotaikos peržengė visas sveiko proto ribas, įkyriai, piktai, primygtinai nurodinėdamos, jog vienintelė mūsų teisė – toleruoti tai, ką jie nurodys reikalinga toleruoti. Liberalai net bausmes bandė įvesti už atsisakymą toleruoti jų nuomones. Jie neleido mums net abejoti, ką galima ir ko negalima toleruoti. Per daug stipriai suspausta spyruoklė dabar šauna į priešingą pusę. Taigi dėl stiprėjančių konservatyvių nuostatų kalti būtent patys liberalai, atkakliai ignoruojantys, niekinantys, smerkiantys tradicinio sukirpimo žmonių įsitikinimus. Kur gi tai matyta: pamišėlio teplionė traktuojama kaip meno kūrinys? Kas gi sugalvojo: moksleivis turi tokias pat teises kaip ir mokytojas? Kokiam cinikui šovė į galvą: nusikaltėliu reikia labiau rūpintis nei auka? Kodėl tautinis kostiumas vaikui – blogiau nei specialiai apiplėšyti džinsai? Tautinė eisena demosntruojant pasididžiavimą lietuviška kilme – smerktina, o štai žygiavimas siekiant demonstratyviai nurodyti savo seksualinę kryptį, – gražu ir prasminga?
Keistoka ir dėl to, kaip ponas N.Muižniekas prisimena „Europą griuvėsiuose“. Jei būsime netolerantiški, neigsime žmogaus teises, vėl įsivelsime į pasaulinius karus!? Nesąmonė. Europa griuvėsiais tapo ne todėl, kad neigė žmogaus teises. Europa 1939 – 1945-aisiais atsidūrė griuvėsiuose todėl, kad per daug ilgai dėl kvailumo ir bailumo toleravo tokius niekšus kaip Hitleris ir Stalinas.
Tame pačiame žurnalo IQ numeryje rasite informaciją „Už atvirą žodį ir drąsą“. Joje rašoma, kad šių metų vasario 11-ąją Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje per iškilmingą ceremoniją nuskambėjo pavardė to, kuris pripažintas 2016-ųjų Tolerancijos žmogumi. Tikriausiai jau visi žinome, kad tokią nominaciją jau 16 kartą skelbia „Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę“ valdyba. Taigi „tolerancijos žmogumi skelbiamas asmuo, savo veiksmais, viešu pavyzdžiu arba atviru žodžiu stojęs prieš ksenofobijos ir antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakęs prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame ir visuomeniniame Lietuvos gyvenime“.
Premija reikalinga. Bet ar reikalingas tik tokio pobūdžio įvertinimas? O kur „premija“, kurią traktuotume kaip simbolinį „gėdos stulpą“? O gal manome, kad medalis teruri vieną pusę, lazda – tik vieną galą? Vadinamąją „gėdos stulpo“ premiją skirtume tiems, kurie tyčiojasi iš lietuviškumo. Tokių per pastaruosius metus susikaupė ypač daug. Prie simbolinio „gėdos stulpo“ derėtų kalti visus tuos, kurie nenori, kad Lukiškių aikštėje stovėtų didingas paminklas Laisvei, kurie menkina Joną Basanavičių, kurie tyčiojasi iš Lietuvos partizanų, kurie Vilniaus krašto švietimo reikalus ragina atiduoti Lenkijos žinion…
Prie simbolinio „gėdos stulpo“ šiandien labiausiai norėtųsi priremti žurnalistą Rimvydą Valatką, vasario 27-ąją portale delfi.lt paskelbusį publikaciją „Ko esam verti kaip tauta, jei mus gaudo gimtosios kalbos policija?“
Stebina ne tai, kad keliama problema, kiek teisių derėtų patikėti mūsų kalbininkams bei Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Stebina tonas. Mano supratimu, besirūpinančius lietuvių kalbos grynumu ir taisyklingumu kalbininkus lyginti su NKVG, KGB ar Komunistų partija, – tiesiog niekšiška. Jo ir kelių jo vienminčių sapaliojimai apie kalbą tokie nemokšiški, tokie absurdiški, kad neverti jokio dėmesio.
Bet gal didieji tolerancijos puoselėtojai mano, kad aš privalau būti palankus kalbininkus niekinančiam R.Valatkai ir priešiškas lietuvių kalbą ginantiems kalbininkams?
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.
Visai netrukus bus likę metai iki Lietuvos valstybingumo šimtmečio. Seniai apie tai kalbėta, gasdintasi, bet kaip tas žiemos sniegas vis tiek užklupo netikėtai.
Vytautas Sinica, publikacijos autorius.
Praėjusioji, savo LDDP prigimtimi labai ūkiška vyriausybė, kurioje niekas nenorėjo švietimo ir kultūros ministerijos, parengė savo esme labai ūkišką valstybingumo šimtmečio minėjimo programą. Švietimo ir kultūros klausimus prioritetais paskelbę ir net šiuos komitetus Seime atskyrę valstiečiai ūkišką programą sumaišė su žemėmis. Tačiau iš šalies žvelgiant į programą ir į jos kritiką, atrodo, kad valstybingumo šimtmečio minėjime visi kažkur pametė pačią valstybę.
Išsivaikščiojusios Lietuvos technokratinė programa
Praėjusios vyriausybės Seimui pristatytoje programoje yra daug gerų dalykų. Ypač bendrojo pobūdžio dalyje daug ir gražiai kalbama apie valstybingumą, jo kūrėjus. Tačiau jau čia lenda technokratinis požiūris.
Štai apie valstybę sakoma, kad ji „visada bus reikalinga kaip žmonių ir bendruomenės bendros veiklos priemonė, nes laikantis demokratinių principų priimti nutarimai apgina pilietį ir individą, nustato bendruomenės raidos prioritetus“. Kitaip tariant, valstybė reikalinga abstrakčios bendruomenės bendrai veiklai ir individų apsaugai.
Visada valstybę kurianti konkreti kultūrinė-politinė bendruomenė – Tauta – čia nefigūruoja. Valstybingumas atsietas nuo valstybę kuriančios tautos valios ir likimo. Išlenda socialdemokratus, liberalus ir neokonus vienijanti postmoderni idėja – Lietuva visiems. Tai labai aiški priešstata Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjų logikai, pagal kurią valstybė – ją kuriančios tautos namai ir vienintelė pasaulyje kultūrinio ir fizinio išlikimo erdvė.
Šimtmečio programoje, kaip ir strategijoje „Lietuva 2030“ nėra nė žodžio apie tautos išlikimą kaip strateginį tikslą. Skaitant apskritai nepaaiškėja: 1) kokia yra valstybingumo prasmė; 2) ar yra artikuliuotas tikslas išsaugoti Lietuvą kaip nacionalinę valstybę su ją sukūrusia ir joje gyvenančia tauta; 3) kam reikalingas šimtmečio minėjimas ir pagarba valstybės kūrėjams, jei tokio tikslo nėra.
Tokį valstybės kaip abstrakčių individų abstrakčioje bendruomenėje abstrakčios demokratijos sąlygomis supratimą atspindi ir Seimo Kultūros ir Švietimo komitetams užkliuvusios šimtmečio programos dalys. Tai – nacionalinio stadiono statybos ir kiti infrastruktūros projektai. „Keliai, aikštės, namai, pastatai, stadionai turėtų būti atskirti nuo to [šimtmečio minėjimo] segmento“, – sakė L.Ruokytė Jonsson. Aišku, tokia „projektais“ gausi programa atspindi ne tik kūrėjų požiūrį, bet ir nuoširdžias ministerijų ir pavaldžių įstaigų pastangas pasinaudoti programa savo seniai užstrigusių projektų užbaigimui, lėšų pritraukimui. Šimtmečio minėjimas virto paklodės tampymu. R. Karbauskis savo ruožtu programoje pasigedo minkštųjų kultūrinių renginių, koncertų, visos Lietuvos, ne tik Vilniaus, ir visų gyventojų, o ne milijono savanorių įtraukimo. Nors pastabos iš esmės teisingos, technokratinis, valstybingumą tarp eilučių pametantis pateiktosios programos pobūdis nesusilaukė valstiečių kritikos. Neužkliuvo jiems nei lietuvių tautos nebuvimas programoje.
Dar geriau išvalstybintą požiūrį atspindi modernus šimtmečio minėjimo interneto svetainės www.lietuva.lt turinys. Svetainė įspūdinga savo šventės interpretacija. Identitetas čia suprantamas kaip minėjimo logotipas (tapatybė kaip brand`as), šimtmečio šventės pristatyme visur figūruoja tik „žmonės“ ir niekur „lietuviai“ ar „lietuvių tauta“, švęsti kviečiami taip pat „Lietuvos žmonės“ – terminas, nurodantis politinį objektą, valdinius, o ne suverenų subjektą.
Įdomūs faktai apie Lietuvą slepia daugybę keistų detalių. Lietuva čia laikoma Rytų Europa, o štai Lenkija – jau Vidurio. Vasario 16-osios signatarai yra „vizionieriai“, o Baltijos kelias pristatomas tik kaip Gineso rekordas – ilgiausia žmonių grandinė.
Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šimtmečio minėjimui žadama sutelkti Lietuvos gyventojus (vėl) ir išeiviją, taip pat didinti socialinę/pilietinę atsakomybę. Tam bus skatinama savanoriška veikla, kuriamos vienijančios šventinės iniciatyvos, vienijami Lietuvos ir išeivijos gyventojai, galiausiai, formuojamas modernios ir kūrybingos Lietuvos įvaizdis užsienyje. Kūryba ir dalijimasis apskritai pristatomi kaip pamatinė šimtmečio idėja, beje, pakeičianti nepavykusią „drąsios Lietuvos“ idėją.
Kartojama ambicija pritraukti milijoną savanorių, sujungti Lietuvą „jubiliejinių kūrinių tiltu“. Šie kūriniai – „parkų atnaujinimo, medžių sodinimo, mokyklų papuošimo, renginių įgyvendinimo iki kultūrinei veiklai skirtų erdvių įrengimo“. Šventės rezultatas turėtų būti pilietiškai atsakinga visuomenė. Pilietinę atsakomybę esą sukurs prisidėjimas prie švenčių organizavimo ir savanorystė. Viską vainikuoja rodiklis – nieko nerodantis Pilietinės galios indeksas Lietuvoje iki 2020 metų turėtų išaugti penkiais procentais.
Tegul skaitytojas atleis už gausias citatas. Jose žavingai atsiskleidžia naująją valdžią nuvylęs technokratiškumas. Apolitiškai visuomenei bus pasiūlyta padalyvauti „Darom“ tipo savanorystėje, susitvarkyti aplinką ir pasidžiaugti bendryste su masiškai augančia emigrantų bendruomene. Jokios valstybingumo sampratos, jokios politinės savimonės, jokios (net nebūtinai įtaigios ir įkvepiančios) Lietuvos ateities vizijos, aplink kurią iš tiesų galėtų būti telkiami savanoriai.
Muziejinis tautiškumas
Kiekvienas skaitęs šimtmečio minėjimo programą turėtų skubiai prikišti šiam tekstui vieną programos sakinį. Vienintelė išimtis ir lietuvių tautos paminėjimas programoje skamba taip: „Pagrindinė šios sukakties pamoka ateičiai yra ta, kad Lietuvos valstybė yra amžina. Lietuva visada liks lietuvių tautos Tėvynė, lietuvių kultūros ir kalbos lopšys. […] Valstybės užduotis – telkti ir ginti piliečius. Individas junta poreikį būti ginamas kiekviename visuomenės raidos etape. Kita vertus, pilietis yra įsipareigojęs iškilus grėsmei ginti savo valstybę, ją stiprinti ir užtikrinti jos tęstinumą visoms kitoms kartoms.“
Iš pažiūros tautinės valstybės dvasia alsuojantis sakinys iš tiesų atstovauja muziejinio tautiškumo logiką. Atkreipkime dėmesį į du dalykus. Pirma, Lietuva yra lietuvių tautos Tėvynė, o ne valstybė. Nurodoma lietuvių kilmė, bet ne valstybės šeimininko statusas. Antra, Lietuva yra lietuvių kultūros ir kalbos lopšys, o ne namai. Ir vėl nurodoma lietuvių kultūros ir kalbos kilmė, o ne išskirtinis statusas Lietuvos valstybėje. Net ir pavienės nuorodos į lietuvių tautą, kultūrą ir kalbą yra nukreiptos į praeitį, ne į dabartį ar ateitį.
Tai tobulai atitinka dabartinės Europos Sąjungos „vienovės įvairovėje“ vizijos siūlomą valstybių santykį su tautomis. ES siūloma formulė yra puoselėti etninį tautiškumą, neteikiant jam jokios politinės reikšmės. Tautos gali rengtis, valgyti, puoštis, dainuoti, šokti, švęsti, statyti skirtingai, tačiau privalo supanašėti savo vertybėmis ir politine tvarka.
Prieš kelis metus teko rašyti, kad „federalistai ramina nacionalinės valstybės šalininkus tuo, jog „kultūrinės įvairovės išsaugojimas ir puoselėjimas yra vieni iš pamatinių ES principų“. ES tikrai finansuoja etninių vietos kultūrų išsaugojimą, jos pinigais ir deklaratyvia parama džiaugiasi daugelis projektų ir etnografinių muziejų visoje Europoje.
Tačiau modernaus tautiškumo esmė yra ne cepelinai ir sutartinės, kurias galima išsaugoti kultūrinio paveldo projektais, o politinis tautų suverenumas. Moderniosios tautos esmė yra politinio suverenumo siekis. Be jo etnokultūrinis tautiškumas yra tik dar viena tapatybė postmodernioje tapatybių įvairovės visuomenėje. Tai puikiai supratusi sovietinė valdžia tarybinėse respublikose vykdė, kaip vėliau parodė istorija, labai sėkmingą grynai kūltūrinės tautos kūrimo ir puoselėjimo politiką. Šia prasme istorija kartojasi, kai ES viena ranka remia etninių kultūrų sumuziejinimą, o kita siūlo federacijos idėją.
Neatrodo, kad Lietuvos politikai suprastų šią tendenciją ir jos atspindžius savo veiksmuose. Ramūno Karbauskio „tautinio kostiumo visiems“ idėja buvo iškelta būtent valstybingumo šimtmečio programos kritikos kontekste.
Galima manyti, kad tai dalis valstietiško šimtmečio minėjimo. Tautinis kostiumas yra puikus dalykas ir toks projektas, vykdomas ne valstybės lėšomis, iš tiesų gali prisidėti prie tautinės tapatybės formavimosi, sukurti semtimentų ir prisirišimo prie tautinės kultūros ankstyvame amžiuje. Gėdingas pats faktas, kad šiandien Lietuvoje toks kostiumas neretai pašiepiamas ir kasdienėje sąmonėje siejamas tik su „duokim garo“ tipo renginiais. Tai reikia keisti. Tačiau nėra jokio tiesioginio ryšio tarp tautinio kostiumo ir valstybingumo, kurio šimtmetį švenčiame. Jeigu tautinis kostiumas valstiečių suvokiamas kaip valstybingumo šimtmečio programos dalis, kažkuo prisidedanti prie valstybės kūrimo ir išsaugojimo idėjos suvokimo, tenka nusivilti. Šios funkcijos jis neatliks.
Ką tikrai padarė „tautinio kostiumo vaikams“ idėja, tai privertė dar kartą susirūpinti Lietuvos partinio elito turima valstybingumo samprata. Buvusiems LKP šulams ir jų vaikams, suformavusiems LDDP ir vėliau LSDP branduolį, Lietuva yra ūkis, kurį reikia prižiūrėti, vystant ūkinius projektus. Brazauskas statė elektrines, o Butkevičius norėjo pastatyti stadioną. Liūdna, jog Lietuvos kaip ūkio (ar rinkos) samprata kitais motyvais yra lygiai populiari ir politinėje dešinėje, kur net masinė emigracija matuojama „trūksta darbo jėgos“ kriterijais.
Valstiečių rinkiminė retorika suteikė vilties, kad Lietuvą ir jos gyventojus jie suvokia pirmiausiai politiškai – kaip žūtbūt išlikti turinčią valstybę ir tik joje klestėti galinčią lietuvių tautą. Tačiau tam būtinas politinis, o ne etnokultūrinis tautos suvokimas. Valstybingumo šimtmetis mini ne lietuvių papročius, kultūrą ir kalbos grožį. Nesinori sutikti, kad jo tikslas yra tik gerai vieningai atšvęsti.
Valstybingumo šventės nėra tikslas savaime. Jis skirtas paminėti tautos ir jos priekyje stovėjusių asmenų valią turėti valstybę – ją sukurti, savarankiškai valdyti, ginti, prireikus dėl jos mirti, kad ją išsaugotume arba atkurtume. Iš kitos pusės valstybingumo šimtmetis yra ar turi būti įkvėpimas ir pamoka šių nuostatų laikytis ateityje. Nei infrastruktūros projektai, nei lietuvių autorių parodos užsienyje, nei tautinis kostiumas negali to padaryti.
Iššūkis
Gyvename keistu laikotarpiu, kai aidu atkartojant sovietinę istoriografiją nuolatos mėginama perrašyti XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų istoriją. Siūlymai pervadinti K. Škirpos gatvę Vilniuje yra naujausias to pavyzdys. Tokie bandymai „nuvainikuoti“ rezistenciją, kurti fragmentuotą istorinę sąmonę ir dekonstruoti tautą vienijantį bei tautinę ištikimybę ugdantį istorijos suvokimą, yra nacionaliniam saugumui grėsmę kelianti veikla. Tautos istorinė atmintis yra pagrindinis jos valstybinę sąmonę formuojantis veiksnys. Šios savimonės nebuvimas iš esmės pakerta pasiryžimą gintis agresijos atveju, ką geriausiai liudija neseni Lietuvos tautinių bendrijų nuostatų tyrimai.
Valstybingumo šimtmečio išvakarėse efektyviausias parengiamasis darbas prasmingam sukakties sutikimui būtų aiški Seimo su atsakingomis institucijomis parengta pozicija dėl Lietuvoje ir užsienyje vykdomų šalies istorijos perrašymo pastangų įvertinimo ir pozityvi būtinas valstybines ir patriotines nuostatas ugdančio istorijos mokymo programa. Dabartinė valstybingumo šimtmečio programa daug ir tuščiai kalbėjo apie tautos telkimą ir vienijimą. Tą padaryti galima ir reikia, tačiau ne savanorystėmis, o kryptingu Lietuvos piliečių ugdymu – vaikams mokykloje, suaugusiems – viešojoje erdvėje.
Kaip efektyviai ugdyti valstybinę sąmonę, pasididžiavimą savo tautybe ir susidomėjimą savo istorija – klausimas atskirų sričių ekspertams. Mokykloje – edukologams, istorikams, už jos ribų – kultūros, vizualinių menų, žaidimų kūrėjams ir viešųjų ryšių specialistams.
Pabaigai – trumputis ekskursas į šalį. Nebūkime kuklūs! Valstybingumo šimtmetis – proga priminti apie save, savo egzistavimą ir aukas ne tik sau, bet ir visam pasaulyje. Šiose srityse mums švelniai tariant nesiseka. Įtaigus, emocijas keliantis ir permąstyti siužetą priverčiantis kinas ar serialai neabejotinai yra vienos efektyviausių priemonių, tą pajėgančių daryti šalių naudojamos visame pasaulyje.
XXI a. prie to prisideda ir įtraukiantys į virtualius pasaulius kompiuteriniai žaidimai. Tačiau Lietuvai tame, neįsižeiskime, nesiseka. Žavinga ir sveikintina pastanga tapęs LRT serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“, nors akivaizdžiai liudija problemos supratimą ir norą ją spręsti, kartu yra ir aiškus liudijimas, kad Lietuvos kinas nėra pasirengęs kokybiškai produkcijai. Programoje numatytas lietuviškų filmų kūrimas, deja, jokio efektingo ir įtaigaus rezultato neduos.
Bet gal valstybei laikas parodyti savo istoriją pasauliui ir sau? Surasti pinigų „parduoti scenarijų“ Holivudui, didžiosioms TV kompanijoms, RPG ar veiksmo žaidimų kūrėjams? Vietoje visos eilės smulkių projektų, imtis vieno, bet įspūdingo? Lenkija, vykdydama sėkmingą istorijos politiką yra seniai Vakaruose paskleidusi nuostatą, kad Abiejų Tautų Respublika buvo Lenkija. Net Italijoje, Bario mieste, Bonos Sforcos gimtinėje, informaciniai užrašai skelbia, kad tai Lenkijos karalienė, ir nemini LDK. Drąsios šalies vertas iššūkis būtų valstybingumo šimtmečiui, jei ne pabaigti, tai bent pradėti projektą, kuris filmo, serialo ar kompiuterinio žaidimo forma tarptautinei auditorijai kokybiškai ir įtaigiai pateiktų pasirinktą Lietuvos istorijos epizodą, prikeltų jį gyvenimui žmonių vaizduotėje, sukurtų neištrinamą pozityvią asociaciją su Lietuva. Ar galime bent iškelti tokią idėją?
