Gintaras Visockas
Nesu didelis Lenkijos gerbėjas. Kas skaito mano straipsnius, puikiai žino, kodėl Varšuvos nelaikau itin patikimu Lietuvos partneriu: lenkai vis dar mūsų neatsiprašę už Vilniaus krašto okupaciją. Mano supratimu, tai – velniškai svarbi detalė, nepaisant šaukiančiųjų, jog šiandien būtina žvelgti tik pirmyn.
Tačiau aš nelinkęs piktai smerkti Lenkijos, kai ši ginčijasi su Europos Sąjunga dėl neva klaidingos lenkiškų teismų reformos. Šitaip elgiuosi ne todėl, kad Lekija būtų teisi „nuo pirmojo iki paskutiniojo bylos puslapio“, o todėl, kad ir Europos valdančiųjų neapsiverčia liežuvis vadinti „šventa karve“. Taip, įstojus į bendriją būtina laikytis jos žaidimo taisyklių. Žinoma, darinyje, kuris vadinasi ES, – daug teisingų ir prasmingų taisyklių. Ir vis tik nepraraskime saiko jausmo. Ar Briuselis su Strasbūru turi teisę kištis į absoliučiai visus lenkiškus reikalus? Kur toji riba, kurios nevalia peržengti nei Lenkijai, nei ES biurokratams? Ar europietiškoji Temidė tikrai visur ir visada objektyvi, nešališka, apolitiška, kad jaučiasi turinti teisę mokyti lenkus teisinės abecėlės?
Puikiai prisimenu dieną, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą. Tuomet rašiau straipsnį, kodėl lietuviams naudinga įsilieti į ES gretas. Tąsyk nė juodžiausiame sapne negalėjau susapnuot, jog vos po keliolikos metų viskas taip sparčiai versis per galvą. O juk pasikeitė! Ar galime be Briuselio palaiminimo žengti bent vieną metrą priekin arba atgal? Viskas griežtai reglamentuota: kaip turime bendrauti su tautinėmis bendrijomis, kaip privalu globoti nelegalius migrantus, išlaikyti kalinius, kas yra tikroji šeima, kaip traktuotinos žmogaus teisės, ar apkaltos metu pašalintas prezidentas turi teisę dar sykį siekti svarbaus posto valstybės institucijose, ar neskriaudžiame LGBT bendruomenės… Tik mažumėlę kryptelk į šoną. Briuselis iškart šauks specialius posėdžius, Vilniun atskris reiklios komisijos, mus perspės apie ruošiamus ieškinius Europos Žmogaus Teisių Teisme, mums grasins finansinėmis sankcijomis. Tarsi Europos teisėjai – viską žinantis, viską išmanantis Dievas. Tarsi Europos teismai – šventesni už Popiežių Pranciškų. Jei norite, galiu dar griežčiau tarti: Briuselio biurokratai man vis panašesni į Kremliaus diktatorius, 1990-aisiais keikusius nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, girdi, Sovietų Sąjungos Konstitucija kur kas aukščiau nei lietuviškasis dokumentas. Skirtumas tik toks – Michailas Gorbačiovas grūmojo atiųsti tankus, Europos Vadovų Taryba – baugins sužlugdyti finansiškai.
Suprantu, ES turi laikytis bendrų susitarimų, kitaip ši orgaizacija – mirusi organizacija. Tačiau per daug griežtai ir tendencingai viską reguliuodama Europa jau patyrė nuostolių – prarado Didžiąją Britaniją. Vis labiau suprantu oficialųjį Londoną. Matyt, neturėjo kitos išeities. O kokios Lietuvos perspektyvos? Kai Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija mandagiai primena Vokietijai, jog „Nord Stream 2“ nėra vien ekonominis projektas, į mūsų nuomonę nusispjaunama. Kai Vilnius perspėja, jog Europos lyderiams nedera glebesčiuotis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos vadovai tarsi tyčia veržte veržiasi pasišnekučiuoti su diktatoriumi. Viena Austrijos politikė Putiną pakvietė net į savo vestuves, šoko su Putinu vadinamąjį „lėtą šokį“, nors visi save gerbiantys politikai, mano supratimu, turėtų vengt paduoti ranką tiek daug bjaurių karinių nusikaltimų pridariusiam šiandieniniam Kremliaus diktatoriui.
Bet ar mes, Rytų europiečiai, turime teisę Vokietijai užkrauti milijardines baudas už išdavikišką dujų vamzdį? O juk „Nord Stream 2“ projekto dovanoti negalima: jei Lenkija kasdien privalo mokėti milijonines baudas, tai Berlynas – milijardines. Imkime kitą pavyzdį: koks EVT ir Europos Komisijos dėmesys Astravo atominei elektrinei, kuri, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, pajėgtų nuo žemės nušluoti visą Lietuvą? Kiek prireikė maldavimų, kad Europos lyderiai į Baltijos šalis atsiųstų bent po keletą batalionų Rusijos atgrąsymui?! Jei toji austrų dama turi teisę šokti austriškąjį kadrilį su Putinu, tai gal ir mūsų valdžiai leistina, pavyzdžiui, skristi į Kiniją švęsti komunistų partijos lyderio gimtadienio? Jei esame lygūs ir vienodi, kas leistina austrams, turėtų būti leidžiama ir lietuviams.
Imkime patį blogiausią variantą. Įsivaizduokime, jog į Europos Vadovų tarybą ir Europos Komisiją, kurios nustato bendrąsias ES politikos gaires ir prioritetus, sprendžia pačius sudėtingiausius klausimus, per klaidą įsitrina akivaizdžiai netinkami politikai. Jie Lietuvai primeta absoliučiai netinkamus nurodymus. Pavyzdžiui – liepia atsisakyti visko, kas lietuviška: Lietuvos vardo, lietuvių kalbos, lietuviškų papročių, kvestionuojama net lietuvių tautybės žmonių teisė balsuoti rinkimų metu. Ar ES teisėje yra numatytos priemonės, kaip Lietuva galėtų teisiškai apsiginti?
Tai, žinoma, retorinis, absurdiškas klausimas. Toks variantas greičiausiai neįmanomas niekad niekada. Tačiau ar pamiršote, kas nutiko, kai mus pakvietė į NATO? Priimti – priėmė, o paruošti Baltijos šalių gynybos planus – pamiršo. Tuometinė Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė sušuko: Karalius – nuogas. Tik po D. Grybauskaitės priekaištų NATO susigriebė – išties, Baltijos šalių gynybos planų nėra, jei Maskva netikėtai pultų, nežinotume ko griebtis…
Štai tokios tokelės.
Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org
2021.11.04; 07:19
