Teofilius Matulionis

Aktualijos

Šeštadienį Molėtų rajone, Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje, iškilmingas padėkos Šv. Mišias už Mykolo Giedraičio pripažinimą palaimintuoju aukojo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos vyskupai.
 
Iškilmių dalyviams sveikinimo žodį perdavė išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda, dalyvavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, pal. M. Giedraičio giminės atstovai, kiti svečiai.
 
Kaip padėkos Šv. Mišių homilijoje pabrėžė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, palaimintasis Mykolas visada siekė būti su Jėzumi. Likdamas vienuoliu broliu, jis norėjo būti vienybėje su Juo, kontempliuoti Nukryžiuotąjį, tarnauti Eucharistijos slėpiniui, tiesiog gyventi šalia Jėzaus, kuris yra Švenčiausiajame Sakramente.
 
Krokuvos arkivyskupas metropolitas Marekas Jędraszewskis šventiesiems priskyrė galią vienyti mus su Dievu, visokio šventumo versme.
 
„Šventieji sudaro pačią Bažnyčios gyvenimo šerdį. Šventieji šiai Bažnyčiai suteikia universalų, visuotinį matmenį, dėl to ji nuolat pranoksta valstybių, tautų ir visuomenių sienas ir jungia jas į vieną Dievo tautą. Šventųjų dėka, kad ir kur pasaulyje atsirastume, visuomet jaučiamės esą namie”, – kalbėjo Krokuvos arkivyskupas metropolitas.
 
Pal. M. Giedraitį arkivyskupas M. Jędraszewskis vadino dar vienu dvasiniu tiltu, jungiančiu Lenkiją su Lietuva ir leidžiančiu išgyventi vienos Dievo tautos bendrystę.
 
Iškilmėse Krokuvoje už M. Giedraičio pripažinimą palaimintuoju Kaišiadorių vyskupui Jonui Ivanauskui įteikta pal. M. Giedraičio relikvija po padėkos Šv. Mišių buvo įnešta į Giedraičių koplyčią. Ypatingos šventės proga tikintieji relikviją galėjo pagerbti prisiliesdami prie jos.
 
Lietuvos vyskupų konferencija primena, kad prieš 400 metų didikų Giedraičių pastatytoje Videniškių bažnyčioje ir vienuolyne šiame krašte gimęs M. Giedraitis šventuoju pradėtas laikyti tuoj po savo mirties.
Dar XVI a. Krokuvos vyskupija ėmėsi veiksmų, būdingų skelbimui palaimintuoju: Mykolo palaikai iš palaidojimo vietos Šv. Morkaus bažnyčioje buvo perkelti į sarkofagą altoriuje viešai gerbti. Paveiksluose jis pradėtas vaizduoti su aureole.
 
M. Giedraičio beatifikacijos byla pradėta 1634 metais, tačiau tik 2018-ųjų lapkričio 7 dieną Apaštalų sostas paskelbė dekretą, pripažindamas Dievo tarno M. Giedraičio herojiškas dorybes ir patvirtindamas jo kultą, gyvavusį nuo neatmenamų laikų.
 
M. Giedraičio beatifikacijos bylą teikė Katalikų Bažnyčia Lenkijoje, todėl pirmosios padėkos Šv. Mišios už garbingojo M. Giedraičio pripažinimą palaimintuoju šių metų birželio 8 dieną buvo švenčiamos Krokuvoje.
Ekvipolentinės beatifikacijos dekrete apie M. Giedraičio dorybių herojiškumą ir kultą nuo neatmenamų laikų rašoma, kad apie 1420 metus kilmingoje šeimoje, Giedraičiuose, netoli Vilniaus gimęs M. Giedraitis gavo tvirtą religinį ir kultūrinį lavinimą, puoselėjo pamaldumą Nukryžiuotajam Kristui.
 
Pagal anuometinę tradiciją Mykolas turėjo tapti riteriu, tačiau jo fizinė negalia neleido jam to padaryti. Būsimasis palaimintasis įstojo į Atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje (dabartinės Baltarusijos teritorijoje). Žinoma, kad išvykdamas į Krokuvoje vyksiančią generalinę kapitulą, vienuolyno vyresnysis kartu pasiėmė ir Mykolą. Čia jis ir užbaigė noviciatą, Krokuvoje davė vienuoliškus įžadus ir apsigyveno Šv. Morkaus reguliariųjų atgailos kanauninkų konvente.
 
Palaimintasis baigė filosofijos mokslus Krokuvos akademijoje, 1465 m. gaudamas laisvųjų menų magistro laipsnį. Gyveno kukliai ir pamaldžiai. Prižiūrėjo šventovę, rūpinosi jos švara, puošė altorių – atlikdavo tai, kas įprasta zakristijono tarnystei. Daugybė žmonių kreipdavosi į M. Giedraitį patarimo ir pagalbos įvairiais dvasiniais reikalais, taip pat užklupus gaisrams, ligoms ar kitokiems išbandymams. Mykolas stengėsi su visais susitikti, visiems padėti. Pal. M. Giedraičio užtarimui amžininkai priskyrė ir ne vieną išgijimą.
 
Tiksliai žinoma Mykolo mirties data – 1485 metų gegužės 4-oji. Jis palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje. Videniškiuose kiekvieno mėnesio 4 dieną meldžiamasi pal. M. Giedraičio litanija, vidurdienį bažnyčioje aukojamos Šv. Mišios.
 
M Giedraitis – trečiasis palaimintuoju paskelbtas lietuvis po Jurgio Matulaičio ir Teofiliaus Matulionio.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.23; 05:00
Aktualijos

Šventasis Tėvas. Slaptai.lt nuotr.

Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas buvusiame KGB kalėjime bus bene intymiausia jo oficialios programos dalis. Tuo metu muziejuje kartu su Šventuoju Tėvubus tik trys asmenys (neskaitant apsaugos, Vatikano fotografo ir LRT televizijos operatorių). Į šaudymo kamerą Popiežius leisis jau tik su vienu palydovu, čia nebus leidžiama filmuoti. Popiežiaus vizito išvakarėse Okupacijų ir laisvės kovų muziejus sulauks Švento Tėvo dovanos – žvakidės, kuri bus panaudota apsilankymo metu.

Muziejuje Šventąjį Tėvą pasitiks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis.

Maždaug pusvalandžio trukmės ekskursijoje po buvusį KGB kalėjimą Šventąjį Tėvą lydės dabartinis Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas ir buvęs šio kalėjimo kalinys, buvęs Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, buvęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Žinomiausio lietuviško pogrindžio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika” redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius 1983 m. Vilniaus KGB kalėjime tardytas 6 mėnesius, po to 5-erius metus kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose, iš kurių į Lietuvą grįžo tik reikalaujant  Sąjūdžiui.

Iš eksponuojamų daugiau kaip 20 kalėjimo kamerų popiežius apsilankys trijose: 9-oje, 11-oje ir šaudymo kameroje.

9-toji kamera pasirinkta pagerbti monsinjorą Alfonsą Svarinką – 5 kartus teistą, 3 kartus kalintą, lageriuose praleidusį daugiau kaip 20 metų. KGB savo bylose jam buvo suteikusi slapyvardį „Nepataisomas“. 1988 m. liepą kun. Alfonsas Svarinskas į laisvę paleistas po asmeninio JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymo. Kun. Alfonsą Svarinską 11 kartų buvo priėmęs šventasis popiežius Jonas Paulius II.

Teofiliaus Matulionio beatifikacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

11 kameroje Popiežius Pranciškus uždegs žvakę savo dovanotoje žvakidėje, taip paminėdamas KGB kalėjime kankintų keturių Lietuvos vyskupų atminimą: palaimintojo arkivyskupo Teofilio Matulionio, du kartus kalinto sovietų Rusijoje, vėliau, 1948 m., okupuotoje Lietuvoje nuteisto dar 10 metų lagerio, o pernai už viso gyvenimo kankinystę paskelbto palaimintuoju; Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus, 1946 m. sušaudyto čia, Vilniaus KGB kalėjime; buvusio užsienio reikalų ministro, arkivyskupo Mečislovo Reinio, 1953 m. mirusio Vladimiro kalėjime; Telšių vyskupo Pranciško Ramanausko, 1947 m. nuteisto 10 metų lagerio.

Išvakarėse dovanota popiežiaus žvakidė bus pritvirtinta tarp palaimintojo Teofilio Matulionio ir vysk. Vincento Borisevičiaus fotografijų.

Popiežiaus apsilankymas šaudymo kameroje nebus filmuojamas, į egzekucijų vykdymo vietą Šventą Tėvą lydės tik arkivyskupas Gintaras Grušas. Paskutinės žemiško gyvenimo akimirkos krikščionių religijoje laikomos labai svarbiu ir intymiu momentu, todėl šioje kameroje sudaromos sąlygos ypatingam popiežiaus susikaupimui.

Vilniaus KGB kalėjimo šaudymo kameroje buvo nužudyta per tūkstantį žmonių, tarp jų vyskupas Vincentas Borisevičius (nušautas), kunigas Pranas Gustaitis (užmuštas aštriu daiktu), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Vizito pabaigoje Popiežius pasirašys muziejaus garbės knygoje.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.. Vytauto Visocko nuotr.

Popiežius išeis per muziejaus kiemą, kuriame eksponuojama paroda, skirta palaimintajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Pasak religijos tyrėjų, palaimintasis Teofilius Matulionis ir popiežius Pranciškus yra labai artimos, giminingos sielos. Šios parodos organizatoriai – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Šventojo Tėvo apsilankymą buvusiame KGB kalėjime filmuos LRT televizija, šie vaizdai tiesiogiai bus perduodami visam pasauliui.

Buvęs KGB kalėjimas yra Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus dalis.

Atsisveikiname su monsinjoru Svarinsku. Vytauto Visocko nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui priklausantis muziejus yra vienas labiausiai lankomų Lietuvoje: per metus čia atvyksta apie 100 tūkst. lankytojų, vasarą apie 90 nuošimčių lankytojų sudaro užsieniečiai.

Pastatui, kuriame įkurtas muziejus, daugiau nei 100 metų, jo istorija atspindi kruviną ir tragišką paskutinio šimtmečio Lietuvos istoriją.   

XIX amžiaus pabaigoje, Rusijai ištrynus okupuotą Lietuvą iš žemėlapio, pastatas buvo statomas kaip Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismo rūmai. I-ojo Pasaulinio karo metu, 1915–1918 m., čia veikė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pastate trumpam įsikūrė Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas, bet po kelių mėnesių Vilnių okupavus bolševikinei Rusijai pastate jau šeimininkavo bolševikinės vyriausybės komisarai ir revoliucinis tribunolas. 1920 m. Vilnių užėmus Lenkijai iki 1939 m. čia veikė lenkų valdžios Vilniaus vaivadijos teismai.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, teismo rūmų pastate prasidėjo juodžiausias laikotarpis –  įsikūrė sovietų represinės institucijos, pastato pusrūsyje įrengtas kalėjimas, tardymo izoliatoriai. Iš čia buvo organizuojamos masinės represijos – suimami, žudomi, tremiami piliečiai.  Per II -ą Pasaulinį karą vokiečiams čia įkūrė slaptosios saugumo policijos (gestapo) ir SD būstinę, kalėjimą. Trečią kartą sovietams užėmus Vilnių į pastatą vėl grįžo sovietų represinis KGB (NKGB, MGB) padalinys ir vidaus kalėjimas.

Išvykęs iš muziejaus popiežius aplankysšalia esantį paminklą sovietinės okupacijos aukoms atminti ir kartu su Lukiškių aikštėje susirinkusiais žmonėmis melsis už kalėjusius ir žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Šis lauko riedulių paminklas pastatytas ir pašventintas 1994 m. birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pastangomis. Lauko akmenis paminklo statybai iš visos Lietuvos suvežė politiniai kaliniai ir tremtiniai.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2018.09.21; 09:50

Fotoreportažai

Iš Anykščių parsivežiau ne tik gražių šventės įspūdžių, bet ir Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštį „Pasaulio anykštėnas“, kuriame PAB pirmininkas Tomas Ladiga ragina nepamiršti savo šaknų ir ištakų, nuo kurių nutolus labai lengva paklysti plačiajame pasaulio vandenyne. Jo mintys aktualios ne tik anykštėnams – visiems lietuviams, masiškai paliekantiems Gimtinę, Tėviškę, Tėvynę.

Skelbiame sutrumpintą PAB pirmininko Tomo Ladigos straipsnį „Sakymas Anykščiams“, paskelbtą Pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“ (2017. Gegužė-birželis-liepa, Nr. 3).

Taip pat siūlome pasigrožėti meniškos prigimties moterų anykštėnių kilimais, „išaustais“ iš įvairiausių vasaros žiedų.

 Vytautas Visockas

[…] Esame prie tiesioginių savo šaknų ir ištakų, vaikštome senkapiu virš mūsų protėvių, svečiuojamės seniai nurimusų garbingų anykštėnų namuose. Taigi, sugrįžome į savo tėviškę, savo bendruomenę, savo šeimą. Šiuose namuose besiilsintys ir po visą pasaulį išsibarstę ar išbarstyti anykštėnai, negailėdami jėgų ir prakaito, pasitikėdami savo išmone ir Dievo pagalba, kūrė Anykščius, jų dvasią ir istoriją. Protėviai ugdė mūsų tėvus, formavo jų pasaulėjautą ir vertybes. Jie statė, gražino, puoselėjo, sergėjo, gynė, kentėjo, mylėjo, gimdė, svajojo, apraudojo, apdainavo ir tikėjo Anykščiais kaip savo ir savo ainių šventa vieta.

Anot Kazio Bradūno, visa, kas mus supa, yra šventa. Tas šventumo pojūtis ateina iš pilkapių, kuriuose palaidoti prosenelių proseneliai, iš liaudies dainų, iš tautosakos, iš šeimos susėdimo už bendro stalo, iš galėjimo kalbėtis ir galvoti lietuviškai. Nutolus nuo savo šaknų labai lengva pasimesti plačiame pasaulio vandenyne tarp daugybės kitų tautų, tarp kitų tradicijų, labai lengva prarasti lietuviškumo pojūtį. Ir kaip sunku vėl viską surinkti atgal prie šeimos, tautos, kalbos, prie to, kas yra šventa.

Esame apsupti nuostabios gamtos ir pačios Šventosios. Kaip jaučiamės? Ar mums gera sugrįžti ir čia gyventi? Kiek mums Tėviškė svarbi ir brangi? Ar ji mums irgi yra šventa?

Čia norėčiau prisiminti Mažosios Lietuvos metraštininkę rašytoją Ievą Simonaitytę. Romane „Aukštujų Šimonių likimas“ ji aprašo Mažosios Lietuvos tvyrančią nepalankaus likimo atmosferą. Septynios buvusių bajorų Šimonių kartos, du šimtmečius naikinamos karų, marų, kolonizatorių, silpnės ir smuks iki visiško nutautėjimo bei skurdo, perteikdamos gimtojo krašto liūdną likimą. Pagrindinis romano konfliktas, kaip ir Donelaičio poemoje „Metai“, vyksta tarp žemės senbuvių ir atėjūnų, visomis priemonėmis siekiančių įsitvirtinti – kalba, įstatymais, madomis. Išdidžios senosios giminės atkakliai gina savo papročius, tikėjimus, kalbą, tačiau jų vaikų tvirtumas blėsta, atakuojamas privilegijų, buitinio komforto, kosmopolitinių pagundų. 600 metų politinėje ir kultūrinėje vokiečių įtakoje buvusi Mažoji Lietuva patyrė stiprią germanizaciją. Lietuvių kalba valdančiojo elito buvo toleruojama tol, kol lietuvininkai, senieji krašto gyventojai, buvo ištikimi kaizeriui ir kol neprabilta apie tautinio savarankiškumo siekius. Istorinė tiesa diktuoja graudžią minorinę gaidą…

Mūsų kraštietis, arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis, šių metų birželio 25 dieną Vilniuje paskelbtas Palaimintuoju, 1943 m. rugsėjo 16 d. ganytojiškame laiške rašė: „Ir mūsų Tėvynė, ir mes, lietuviai, per šiuos ketverius karo metus išgyvenom daug skaudžių dienų: mums išplėšta viena didžiausių brangenybių – nepriklausomybė. Ištisus metus dejavome nuo bolševikų enkavedistų priespaudos, masinių žudymų, trėmimų į tolimąjį Sibirą; norėdami mus išlaisvinti iš bolševikų okupacijos, tūkstančiai mūsų brolių partizanų prarado savo gyvybę už Tėvynės laisvę; tūkstančiai lietuvių savanorių tebekariauja Rytų frontuose; daug Lietuvos dukrų ir sūnų išsklaidyta ir atskirta nuo savųjų; ir kitokios sunkenybės, susijusios su karu, slegia mūsų tautą. Karštai maldaukime Visagalį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai vėl būtų Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimoje, kaipo laisva ir nepriklausoma tauta“.

Pagalvokime, kam ir kokiais tikslais šiomis dienomis yra naudingas mūsų nutautinimas, šaknų „pakirtimas“, atsparumo silpninimas? Ar nepasimesime ir nepranyksime plačiame pasaulio globalizacijos ir kosmopolitizmo vandenyne? Ar protėvių vertybės išliks vertybėmis mums, ar išsaugosime ir suprasime šventumo pojūtį?

Žymus mokslininkas semiotikas Algirdas Julius Greimas yra pasakęs, kad žmogus postmodernioje visuomenėje yra pararadęs prasmės pojūtį. Tiek žmonijos prasmės, tiek gyvenimo prasmės. Niekas nebesidomi prasme. Atsiranda beprasmis gyvenimas ir prasmės neieškantys žmonės. Visuomenė be dvasių principų – beprasmybė, o beprasmybė – tai krizė […]

Pernai Pasaulio anykštėnų bendrija bandė kviesti susitelkti meniškų Anykščių bažnyčios durų atnaujinimui. Deja, planus teko atidėti neribotam laikui. Įgyta patirties, pasimokyta. Materialiniai (tegul ir meniški) dalykai negali materializuotis, jeigu jiems nėra pakankamai palaikymo ir visų pirma – dvasinio poreikio. Kokie mūsų pasiryžimai ar aukos galėtų būti skirtos Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui?

Talentingas XX a. gruzinų kino režisierius Tengizas Abuladzė Sovietų Sąjungos subyrėjimo priešaušryje, 1984 m. sukūrė apie stalinizmą ir tikrąsias vertybes kalbantį tais laikais labai netikėtą meninį filmą „Atgaila“. Norėčiau savo sakymą baigti filmo paskutinio epizodo citata. Pagyvenusi moteriškė, pabeldusi į langą, klausia: „Sakykite, ar šis kelias nuves į šventyklą?“ Išgirdusi atsakymą, kad tai gatvė, kuria eidamas į šventyklą nenueisi, nustebusi ištaria: „Tai kam tada išvis reikalingas kelias, kuris neveda į šventyklą?“

Prasmingos ir viltingos kelionės!

Nuotraukos – Vytauto Visocko

2017-07-24

Fotoreportažai

Garbingasis Dievo tarnas Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškyje, Utenos apskrityje. Jis buvo antras iš trijų vaikų giliai tikinčių pasiturinčių valstiečio Jurgio Matulionio ir Onos Juočepytės šeimoje. 1873 m. liepos 1 d. buvo pakrikštytas parapinėje Aluntos bažnyčioje.

Būdamas ketverių neteko motinos, kuri mirė sulaukusi vos 27-erių metų. Jau vaikystėje išryškėjo jo didelis polinkis į mokslus. Pabaigęs licėjų Daugpilyje (Latvija), 1892 m. įstojo į Sankt Peterburgo (Rusija) seminariją. Tačiau jo požiūris į kunigystę buvo toks griežtas ir pagarbus, kad, jau būdamas seminaristas ir nesijausdamas vertas kunigystės pašaukimo, metams iš seminarijos pasitraukė. 1895 m. toliau tęsė teologijos studijas ir 1900 m. kovo 4 d. buvo įšventintas į kunigus. Buvo vikaras Varaklianuose ir klebonas Bikavoje (Latvija). Nuo 1910 m. buvo vikaru Šv.Kotrynos bažnyčioje Sankt Peterburge (Rusija). Mogiliovo vyskupijos vyskupas darbininkų kvartale jam patikėjo pastatyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, tačiau statybos darbus pertraukė 1917 m. įvykusi revoliucija.

1923 m. T. Matulionis kartu su Mogiliovo vyskupu Janu Cieplaku ir kitais penkiolika Petrogrado kunigų pirmą kartą buvo suimtas NKVD agentų ir nuteistas trejiems metams kalėjimo. Bausmę atliko Maskvos Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimuose. Praėjus dvejiems metams, 1925 m. vasario 25 d., savo parapijiečių dėka, buvo išleistas iš kalėjimo. Grįžęs į Petrogradą, kuris tuo metu buvo pervadintas Leningradu, ėjo Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebono pareigas. 1928 m. gruodžio 28 d. popiežiaus Pijaus XI sutikimu slapta nominuotas tituliniu Matregos vyskupu ir paskirtas Leningrado apaštalinio administratoriaus koadjutoriumi. 1929 m. vasario 9 d. taip pat slapta iš Leningrado apaštalinio vikariato vyskupo Antono Maleckio priėmė vyskupo šventinimus.

1929 m. lapkričio 25 d. vyskupas T. Matulionis buvo suimtas antrą kartą ir nuteistas kalėti Baltojoje jūroje esančiame Solovkų salų lageryje, kuris buvo vienas iš žiauriausių Sovietų Sąjungos lagerių. 1933 m. gegužę buvo nubaustas vieniems metams izoliavimo bei sunkiųjų darbų. Tų pačių metų spalio 19 d., Lietuvai ir Sovietų Sąjungai keičiantis politiniais kaliniais, kartu su kitais dešimt kunigų ir trimis pasauliečiais išlaisvintas jis išreiškė norą atsidėti apaštalavimui Rusijoje, tačiau buvo priverstas grįžti į Lietuvą. Po metų nuvyko į Vatikaną, kur jį 1934 m. kovo 24 d. privačioje audiencijoje priėmė Popiežius Pijus XI. Po to T. Matulionis vyko į JAV, Šventąją Žemę ir Lenkiją. Grįžęs į Lietuvą garbingasis Dievo tarnas buvo nominuotas Kauno vyskupu augziliaru, o 1938 m. paskirtas Kauno seserų benediktinių bažnyčios rektoriumi. 1938 m. spalio 13 d. Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas vyskupą T. Matulionį paskyrė oficiolu. 1940 m. balandžio 19 d. vyskupui T.Matulioniui patikėtos Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigos, tačiau dėl sovietų įsiveržimo 1940 m. birželio 15 d. vyskupas šias pareigas ėjo labai trumpai.

1943 m. vokiečių okupacijos laikotarpiu garbingajam Dievo tarnui patikėtos naujos pareigos: jį popiežius Pijus XII paskyrė Kaišiadorių vyskupu. Po metų, 1944 m., sovietų armija antrą kartą užėmė Lietuvą ir komunistų režimas vėl pradėjo persekioti Bažnyčią. 1946 m. gruodžio 18 d. Kaišiadorių vyskupas suimtas trečią kartą, o 1947 m. rugsėjo 27 d. nuteistas septyneriems metams kalėjimo. Iš pradžių jis buvo nugabentas į Oršos kalėjimą, o iš ten perkeltas į Vladimiro kalėjimą.

1954 m. atlikęs bausmę garbingasis Dievo tarnas buvo perkeltas į Potmos (Rusija) invalidų namus ir tik 1956 m. grįžo į Lietuvą. Negavęs leidimo grįžti į Kaišiadoris, T.Matulionis įsikūrė Birštono klebonijoje, kur jį nuolatos sekė KGB agentai. Nepaisydamas garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos jis vis labiau rūpinosi Kaišiadorių vyskupijos valdymu ir Bažnyčios Lietuvoje reikalų tvarkymu. Vyskupus ir kunigus jis ragino nesileisti į kompromisus ir nekolaboruoti su režimu.

1957 m. gruodžio 25 d., vykdydamas popiežiaus valią, be komunistų režimo sutikimo ir norėdamas užtikrinti vadovą Kaišiadorių vyskupijai, vyskupu pašventino Vincentą Sladkevičių, kuris vėliau tapo kardinolu.

Po metų Kaišiadorių vyskupas buvo ištremtas į Šeduvą, toliau nuo savo vyskupijos. 1960 m. gegužės 31 d. Šventasis Tėvas Jonas XXIII T.Matulioniui suteikė Šventojo Sosto asistento titulą, o 1962 m. vasario 9 d. – arkivyskupo titulą. 1962 m. rugpjūčio 17 d. namuose, kuriuose buvo apgyvendintas Teofilius, įvyko labai nuodugni krata, o po trijų dienų arkivyskupas mirė. Rugpjūčio 23 d. Dievo tarnas buvo palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.

2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus Šventųjų skelbimo kongregaciją įgaliojo paskelbti dekretą dėl Dievo Tarno Teofiliaus Matulionio kankinystės bei jo paskelbimo palaimintuoju.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017 metų birželio 25 diena, Vilnius