Kenos geležinkelio stotyje – Rusijos karo prieš Ukrainą žiaurumus iliustruojančių nuotraukų paroda. Lietuvos spaudos fotografų klubo nuotr.
Niujorkas, birželio 1 d. (ELTA). Ukrainos nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose Serhijus Kislica interviu britų radijo stočiai „Times Radio“ pareiškė, kad kompromisai su agresoriumi jo šalies interesų sąskaita yra neleistini.
Vedėjas paklausė diplomato, ar Ukraina suvokia riziką, kad sąjungininkai Vakaruose laikui bėgant gali „pavargti“ nuo karo, ir jų parama ims mažėti.
„Manau, jog Didžiosios Britanijos visuomenė pakankamai protinga ir išsilavinusi, kad prisimintų istoriją. Noriu priminti susitarimą, kurį 1938 metais pasirašė Neville`as Chamberlainas ir Adolfas Hitleris. Nepraėjo ir metai, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tad jei nors šio to išmokome iš netolimos Europos istorijos, mes turime žūtbūt išvengti tokių susitarimų“, – pabrėžė S. Kislica.
Anot jo, jeigu kuris nors iš Europos politikų pradės piršti visuomenei idėją, kad reikia nutraukti karą Ukrainos nuolaidų agresoriui sąskaita, tai bus pavojingi ir neatsakingi veiksmai. Ukraina pradėjo kasinėti masinę kapavietę Bučoje. EPA-ELTA nuotr.
„Jeigu bus leista, kad taip atsitiktų, tai Putinas reformuos ir modernizuos armiją, atleis savo generolus, padidins pajėgas ir vėl puls. Ir tada Europa, ir Didžioji Britanija taip pat, turės mokėti trigubą kainą. Tada jau galime pamatyti ir NATO šalies užpuolimą“, – įspėjo S. Kislica.
Paklaustas, ką darys Ukraina, jeigu Rusijai pavyks okupuoti visą Donbasą ir ilgai išsaugoti okupuotų teritorijų kontrolę, jis pareiškė, kad Ukraina niekada su tuo nesusitaikys.
Klausimų vis daugiau
Berlynas, sausio 14 d. (ELTA). Europos Sąjungos šalys nėra tvirtai nusprendusios, kaip konkrečiai reaguoti į galimą eskalaciją dėl Ukrainos, kadangi ekonominės sankcijos gali tapti tolesnio energijos išteklių kainų augimo priežastimi.
Tai penktadienį paskelbtame straipsnyje, skirtame Vakarų ir Rusijos deryboms dėl saugumo Europoje, rašo Vokietijos savaitraštis „Spiegel“.
„Taip pat neaišku, ar europiečiai ryšis imtis griežtų ekonominių sankcijų Rusijos įsiveržimo į Ukrainą atveju, nes tokios sankcijos dar labiau padidintų energijos išteklių kainas Europoje“, – teigia publikacijos autoriai Markusas Beckeris ir Matthias Gebaueris. O „Nord Stream 2“ tikriausiai būtų pasmerktas, pažymi jie.
Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock ne kartą sakė, kad ES šalys poveikio Rusijai klausimu yra vieningos.
„Putino provokacijos negailestingai atskleidė Vakarų aljanso silpnybes. Lieka atviras klausimas, kiek toli eitų JAV ir europiečiai, kad apgintų tokias NATO nares kaip Estija ar Lietuva, jau nekalbant apie aljansui nepriklausančias šalis, pavyzdžiui, Ukrainą“, – pabrėžia apžvalgininkai.
Anot jų, „NATO jau kelias savaites spėlioja“, kam Rusijai reikėjo telkti savo kariuomenę Ukrainos pasienyje.
Autoriai taip pat konstatuoja, kad Ukrainos ir Sakartvelo stojimas į NATO netolimoje ateityje beveik neįmanomas dėl teritorinių konfliktų, Rusija grįžo į tarptautinę areną kaip supervalstybė, o europiečiai atlieka tik statistų vaidmenį.
Pirmą kartą per daugiau nei tris dešimtmečius JAV karo laivai vėl vykdė operaciją Barenco jūroje.
Keturi JAV karinio laivyno laivai pirmadienį kartu su vienu Didžiosios Britanijos laivu praplaukė pro į šiaurę nuo Rusijos esančią Barenco jūros dalį, pranešė JAV karinis laivynas. Šia operacija norėta pademonstruoti „laivybos laisvę“. Rusija iš anksto buvo informuota apie operaciją, kad būtų išvengta konfrontacijos.
Anot duomenų, tai buvo pirmas kartas nuo devintojo dešimtmečio vidurio, kai JAV karo laivai judėjo šioje Arkties dalyje. Tai buvo pratybos, kurių metu mokytasi navigacijos šiuose vandenyse, teigė laivynas. Operacijoje dalyvavo trys JAV karinio laivyno eskadriniai minininkai ir vienas lydintysis laivas bei britų fregata.
Dėl dalies Arkties vyksta teritoriniai ginčai. Juos kursto gamtiniai ištekliai, glūdintys po dėl klimato kaitos padarinių nutirpusiu ledu. Be to, Arktis su ja besiribojančioms šalims turi svarbią karinę strateginę reikšmę.
Rusijos politikas Leonidas Gozmanas pasakojo, kad Rusijos federaciniai kanalai ignoruoja Čečėnijos ir Ingušijos konfliktą dėl sienų, o aptarinėja Ukrainos prezidentą Porošenką.
Rusijos valdžia ignoruoja Čečėnijos ir Ingušijos konfliktą, kuris gali peraugti į karą tarp RF respublikų. Tokią nuomonę spalio 6 dieną išsakė rusų politikas, Rusijos judėjimo „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas radijo stoties „Echo Moskvy“ bloge.
„Dabar Magase, Ingušijoje, stovi žmonės, kurie nenori atiduoti savo žemės kaimynams – beje, tokiam pat RF subjektui, kaip ir jie patys. Ir Ingušijos, pasiuntusios toliau Kremliaus paskirtą Ingušijai generolą (Junus-Beką) Jevkurovą, policija palaiko žmones ir meldžiasi kartu su jais. Ir kažkas nepraleidžia į Ingušiją OMON-o kolonos iš broliškų Federacijos subjektų – girdi, patys išsiaiškinsime, neleisime niekaip „tvarkos įvedinėti“.
Ir generolą Jevkurovą veja iš aikštės, o kitas Rusijos Didvyris, Ramzanas Kadyrovas, kuriam ir turi atitekti ingušų žemės, sako, kad jis, apskritai, pasirengęs karui. Tikriausiai pasirengęs, juk ne veltui gi mes jį visus tuos metus ginklavome“, – rašė jis. Politikas pažymėjo, kad RF prezidentas Vladimiras Putinas nenutraukė vizito į Indiją ir neatskrido į Magasą, kad sureguliuotų konfliktą. „Ar jūs galite įsivaizduoti, kad JAV prezidentas kažkur vestų derybas, kai Luizianos gubernatorius grasina karu Teksasui? Ir, beje, kiek valandų išliktų laisvėje toks gubernatorius, kuris pareikštų, faktiškai, kad jo valia aukščiau už šalies Konstituciją? Ten, Čečėnijoje ir Ingušijoje, kiekvienu momentu gali prasidėti karas. Bet Federacijos kanaluose nėra jokio Magaso – tik (Ukrainos prezidentas Petro) Porošenka, rusofobija ir jau kiek laiko dergianti anglė“, – pabrėžė Gozmanas.
Jo nuomone, tai, kad federacinė valdžia ir Rusijos opozicija į įvykius Ingušijoje nereaguoja, protestuotojams Magase rodo, jog Rusijos Federacijai, į kurios sudėtį įeina jų respublika, nusispjauti į Ingušijos problemas. „XXI amžius, Trečiosios Romos saulėlydis“, – apibendrino politikas.
Rugsėjo 26 Čečėnijos ir Ingušijos lyderiai pasirašė susitarimą dėl sienos tarp respublikų. Susitarimas, įtvirtinantis administracinę sieną tarp regionų, kuri nebuvo tiksliai nustatyta nuo Čečėnijos-Ingušijos ASSR iširimo 1991 metais, buvo pasirašomas vykstant protestams. Čečėnijai teko dalis Ingušijos Nadterečno rajono ir miškingoji kalnų vietovė, o Ingušijai – teritorija ties siena su Malgobeko rajonu. Spalio 4 dieną daugiau kaip 6 tūkst. žmonių susirinko prie Ingušijos parlamento respublikos sostinėje Magase. Protestuotojai pareiškė, kad tokius klausimus reikia spręsti referendumu. Per akciją saugumo pajėgos pradėjo šaudyti į orą. Čečėnijos galva Ramzanas Kadyrovas pagrasino Ingušijai karu, jeigu ji nepripažins sienos tarp dviejų regionų.
Spalio 6 dieną Ingušijos valdžia pažadėjo, kad nenaudos jėgos prieš mitinguojančius. Jevkurovas pareiškė, kad prieš balsavimą dėl sienos su Čečėnija deputatams darė spaudimą artimiausieji giminaičiai, todėl kai kurie iš jų priversti sakyti, kad nepritarė tam sprendimui. Ingušijos parlamento deputatas Set-Salimas Achilgovas pranešė protestuotojams, kad Ingušijos parlamentas pakartotinai svarstys administracinės sienos su Čečėnija sutartį ir surengs naują balsavimą dėl jos ratifikavimo.
Ingušijos vadovo patarėjas paneigė deputato pareiškimą.
F. Mogherini: sprendimas Serbijos ir Kosovo konflikte bus priimtas „ateinančiais mėnesiais“. EPA-ELTA nuotr.
Pasak ES užsienio politikos įgaliotinės Federicos Mogherini, sprendimas ginče tarp Serbijos ir Kosovo gali būti priimtas „ateinančiais mėnesiais“. Teisiškas įpareigojantis susitarimas, kurio šiuo metu siekiama, turėtų išspręsti „visus atvirus klausimus“, – pareiškė F. Mogherini penktadienį baigiantis neformaliam ES užsienio reikalų ministrų susitikimui Vienoje.
Nors tai „labai sunku, tačiau nėra neįmanoma“, – pridūrė ji. Tokia sutartis esą išspręstų ir klausimą dėl Serbijos iki šiol nepaskelbto Kosovo pripažinimo.
ES plėtros komisaras Johannesas Hahnas rezultatų tikisi iki „kitų metų vidurio“. Tačiau jis pabrėžė, kad „kokybė yra svarbiau už greitį“. Tai jis pareiškė austrų naujienų agentūrai APA.
Serbija šiuo metu yra oficiali ES kandidatė. Kosovą Briuselis vadina „potencialiu kandidatu“. Tačiau pažanga blokuojama, nes Serbija iki šiol nesutiko pripažinti buvusios provincijos nepriklausomybės.
ES, be to, visoms šalims kandidatėms Vakarų Balkanuose kelia sąlygą, kad būtų išspręsti teritoriniai nesutarimai.
Minint 10-ąsias Rusijos agresijos prieš Sakartvelą metines, politologai vis dar nemato galimybės Pietų Kaukazo valstybei artimiausiu metu tapti NATO nare. Pasak jų, ne tik neišspręsti teritoriniai ginčai su Rusija, bet ir politinės motyvacijos stoka siekiant narystės trukdo Sakartvelui tapti galingiausio pasaulyje gynybinio aljanso dalimi.
Pasak Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus, NATO pasiūlymai Gruzijai tapti Aljanso nare buvo migloti tiek prieš Gruzijos-Rusijos karą, tiek ir dabar. Tačiau, akcentuoja M. Laurinavičius, politinės valios siekti NATO narystės trūksta ne tik Aljansui, bet ir pačiai Gruzijai.
„Vertinant realią situaciją, deja, bet reikia pripažinti, kad politinės valios nėra pakankamai abiejose pusėse. Tiek Vakaruose, tiek Gruzijoje. Mano vertinimu, nors Gruzija nuolat nuosekliai deklaruoja norą įstoti į NATO, tokio pasiryžimo, kokį savu laiku rodė narystės siekianti Lietuva, Gruzijoje šiuo metu aš, ko gero, nematau“, – Eltai sakė M. Laurinavičius.
Pasak Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko, Gruzijos ir Rusijos konflikto sprendimo galimybių kol kas nematyti.
Rusija, akcentavo analitikas, suinteresuota tik savo įtakos didinimu regione ir nėra linkusi atsižvelgti į kitų valstybių interesus. O be abiejų pusių interesų derinimo santykiai klostytis ir gerėti negali.
Rusija ir toliau elgiasi kaip stipri okupacinė jėga. Ji ne tik neatsižvelgė į konflikto sureguliavimą įsikišusios tarptautinės bendruomenės reikalavimus („Šešių punktų“ planas), bet iki šiol vykdo laipsnišką okupuotų teritorijų pasienio stūmimą gilyn į Gruziją.
Rusija po keletą ar net kelis šimtus metrų nelegaliai pastumia Pietų Osetijoje okupuotos zonos sieną į Gruzijos teritoriją, tvirtina M. Laurinavičius.
Vis dėlto, nepaisant abipusės nuolatinės konfrontacijos, Gruzijos Vyriausybės pozicija šiek tiek keičiasi. M. Laurinavičiaus teigimu, šiuo metu Gruzija siekia atnaujinti prekybinius kelius su Rusija.
„Vyriausybės bando neva atskirti prekybą nuo politikos, tai yra plėtoti prekybinius ir kultūrinius santykius su Rusija. Visai neseniai ypač suaktyvėjo prekybos koridoriai netgi per okupuotas teritorijas Šiaurės Osetiją ir Abchaziją (…) Žvelgiant iš teisinės perspektyvos, man kyla klausimas, ar tai neprieštarauja pačios Gruzijos įstatymui dėl okupuotų teritorijų. Taigi šiuo atžvilgiu Gruzijos Vyriausybės pozicija man yra pakankamai dviprasmiška“, – kalbėjo M. Laurinavičius.
M. Laurinavičius aiškino, kad labai tikėtina, jog konfliktas ir toliau bus įšaldytas, nes, pasak jo, nereikėtų tikėtis, kad susitarimas dėl okupuotų Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų būtų pasiektas.
Gruzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
„Aišku, Rusija nesiruošia šių teritorijų grąžinti Gruzijai. Taip pat pakankamai aišku, kad ir Gruzija nesutiks, jog Rusijos įtakoje liks šios okupuotos teritorijos. Konfliktas yra užšaldytas ir jo sprendimo aš kol kas nematau. Tarptautinis sprendimas taip nepadeda ir neduoda jokių rezultatų. Realiausias scenarijus – šis konfliktas ir toliau liks užšaldytas“, – sakė Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
M. Laurinavičiui antrino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Margarita Šešelgytė. Mokslininkė tvirtino, kad Rusija vis dar žiūri į posovietines valstybes kaip į savo įtakos zoną ir nėra suinteresuota, kad jos ilgainiui taptų transatlantinės saugumo struktūros narėmis.
M. Šešelgytė pripažino, kad Gruzijos ir Ukrainos perspektyvas tapti NATO narėmis stipriai apsunkino karas su Rusija. Kremlius, pasak jos, tikslingai siekia trukdyti galimai šių valstybių integracijai į Vakarų saugumo struktūras. Maskva suinteresuota, pabrėžia M. Šešelgytė, Gruziją ir Ukrainą paversti euroatlantinėms institucijoms nepatraukliomis krizių zonomis.
Pasak TSPMI docentės, Gruzija nėra vienintelė posovietinė valstybė, kuri rodo iniciatyvą tapti Aljanso nare. Tiek Ukraina, tiek Moldova bei Armėnija taip pat to siekia.
Tačiau Kremliaus išprovokuoti teritoriniai, etniniai nesutarimai stipriai apsunkina realias valstybių galimybes artėti Vakarų ekonominių ir saugumo struktūrų link. Rusija laikosi įšaldytų konfliktų strategijos posovietinėse šalyse ir siekia, kad jos tarptautinės bendruomenės akyse atrodytų nestabilios ir nepatikimos.
Du Rusijos kontroliuojamus Gruzijos regionus Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažino Nikaragva, Sirija, Venesuela, Vanuatu ir Nauru.
Įsivaizduokite nelabai tolimą ateitį. Po ilgų bandymų infiltruotis į Kanados bankų sektorių ir gavybos pramonę Kinijos kompanijos įvedė kontrolę Kanados naftos ir dujų atsargoms ir dabar negailestingai jas eksploatuoja. Tuo tarpu Rusijos remiamos gavybos kompanijos visiškai išstūmė Kanadą iš Arktikos. Neturėdama armijos pasipriešinti tokiai agresijai, Otava tampa Pekino ir Maskvos vasalu.
Tas niūrus scenarijus – ne siužetas iš serijos „Prieblandos zona“ ar alternatyvios istorijos žanro romanas, rašo žurnalistė Dž. Dana Staster leidinyje Foreign Policy. Tai reali grėsmė, aprašyta dalykinės žurnalistikos veteranės Dianos Frensis knygoje „Amžiaus susijungimas: kodėl Kanada ir Amerika turi tapti viena šalimi“(Merger of the Century: Why Canada and America Should Become One Country).
