Bulgarijos specialiosios tarnybos per plataus masto operaciją, surengtą septyniuose šalies miestuose, sulaikė 43 žmones, praneša „Reuters“.
Agentūros žiniomis, sulaikytieji įtariami neteisėta veikla, susijusia su tarptautinių teroristinių grupuočių finansavimu. Persiųsdami pinigus jie naudojosi tradicine musulmonų sistema „hawala“ (neformali finansinių atsiskaitymų sistema).
„Tiriami nusikaltimai, susiję su terorizmo finansavimu, – sakė žurnalistams Bulgarijos vyriausiasis prokuroras Ivanas Geševas. – Pagrindinis įtariamasis palaikė kontaktus su asmenimis, kurie prisideda prie logistinės ir finansinės paramos tarptautinėms teroristinėms grupuotėms“.
Kaip pranešama, per operaciją paimta apie 32 tūkstančius eurų, taip pat įvairių dokumentų ir kitų įkalčių.
Prancūzijos cemento, betono ir statybų įrangos milžinei „Lafarge“ ketvirtadienį buvo pateikti kaltinimai bendrininkavus vykdant nusikaltimus žmogiškumui bei finansavus teroristines organizacijas. Tokie kaltinimai bendrovei pareikšti dėl to, kad ji, norėdama per karą išlaikyti savo gamyklą Sirijoje, sumokėjo milijonus dolerių džihadistų grupuotėms, tarp jų – ir „Islamo valstybei“ (IS).
Šaltinio teismų sistemoje teigimu, bendrovė taip pat kaltinama stačiusi į pavojų buvusių cemento gamyklos, veikusios Šiaurės Sirijos Džalabijos mieste, darbuotojų gyvybes.
Teigiama, kad tai – pirmas kartas, kai kuriai nors pasaulio bendrovei buvo pareikšti kaltinimai bendrininkavus vykdant nusikaltimus žmogiškumui.
Iki teismo proceso pradžios „Lafarge“ nurodyta sumokėti 30 mln. eurų užstatą.
Aštuoni vadovaujančias pareigas bendrovėje ėję asmenys, tarp jų – buvęs generalinis direktorius Bruno Laffont’as, jau buvo apkaltinti teroristinės grupuotės finansavimu ir (arba) pavojaus kitų asmenų gyvybėms sukėlimu.
Įtariama, kad mainais į leidimą bendrovės gamyklai Džalabijoje veikti ir toliau „Lafarge“ IS ir kitoms kovotojų grupuotėms sumokėjo beveik 13 mln. eurų. Sandorį su kovotojais cemento milžinė sudarė tuo metu, kai kitos Prancūzijos bendrovės jau buvo pasitraukusios iš Sirijos.
Egidijus Motieka: kol JAV politika Izraelio atžvilgiu nėra strategiškai aiški, Lietuva turėtų susilaikyti. Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotr.
Lietuvos balsavimas už Jungtinių Tautų (JT) rezoliuciją, kurioje neteisėtu įvardijamas JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, šalyje sukėlė aštrias diskusijas. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui, aiškindami, kad Lietuva tiesiog privalėjo palaikyti JAV.
Tačiau geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Egidijus Motieka mano, kad kategoriška Lietuvos parama JAV taip pat nebūtų buvusi geriausia alternatyva šioje situacijoje.
Gruodžio 21 dieną Lietuva, nepaisydama JAV Prezidento Donaldo Trumpo ir JAV atstovės Jungtinėse Tautose (JT) Nikki Haley įspėjimų, pritarė rezoliucijai, kuria raginama atšaukti JAV sprendimą Jeruzalę pripažinti Izraelio sostine.
Šis sprendimas, žvelgiant į Lietuvos užsienio politikos gaires, yra kiek netikėtas. Lietuva, tradiciškai įgyvendindama savo užsienio ir saugumo politiką, išskirtinį dėmesį skiria JAV – galingiausiai ir įtakingiausiai euroatlantinės erdvės valstybei.
Kitaip tariant, Lietuvos, kaip mažos, geopolitiškai sudėtingame regione esančios valstybės, saugumo kertinis akmuo yra JAV – šalis, ir norinti, ir galinti stabdyti Rusijos galios sklaidą Europoje. Dėl to vyrauja suvokimas, kad JAV, o ne Europos didžiosios valstybės yra Lietuvos išlikimo ir nacionalinio saugumo esminis garantas.
Tai Lietuva įrodė 2003 metais, parėmusi vienašališkus JAV veiksmus Irake, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija su tuo nesutiko, o ir Lietuvos poziciją įvertino kaip praleistą progą patylėti.
Tuometis Lietuvos sprendimas taip pat buvo palydėtas diskusijomis šalies viduje. Dalis politikų ir mokslininkų teigė, kad sprendimas remti JAV, net santykių su ES valstybėmis sąskaita, yra normali praktika. Tuo tarpu kita dalis – akcentavo, kad Lietuvos „aklas proamerikietiškumas“ ir neįsiklausymas į didžiųjų Europos valstybių, skiriančių milijardus eurų šalies modernizavimui, interesus yra nei morališkai, nei pragmatiškai teisingas. Anot jų, Lietuva neturi pamiršti, kad yra Europoje, todėl negali tiesiog ignoruoti to, ką sako svarbiausios ES valstybės.
Kitaip tariant, šios diskusijos parodė, kad nėra aiškaus sutarimo dėl to, kaip ir apskritai ar reikėtų Lietuvai atsižvelgti į kartais akivaizdžiai išsiskiriančius Europos didžiųjų valstybių ir JAV interesus.
Taigi šią savaitę kilusios diskusijos dėl Lietuvos užsienio politikos įgyvendintojų sprendimo vyko panašiame kontekste. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos ir epitetų ne tik Prezidentei ir užsienio reikalų ministrui, bet ir visiems šį sprendimą palaikantiems. Anot jų, Lietuva tiesiog neturi teisės nepalaikyti amerikiečių, kai šie į šalį geopolitinės įtampos laikotarpiu siunčia „abramsus“. Nesvarbu, kad nė viena ES valstybė, ir ypač pagrindinė JAV strateginė partnerė – Didžioji Britanija, Vašingtono Jungtinėse Tautose šį kartą nepalaikė.
Kitaip tariant, viešojoje erdvėje formuojama nuostata, kad Lietuva padarė skaudžią klaidą užsienio politikoje, jog būtinai, nepaisant ES vyraujančio teisinio ir vertybinio požiūrio į aptariamą konfliktą, reikėjo vienareikšmiškai palaikyti D. Trumpo iniciatyvą.
Šalies poziciją rezoliucijos atžvilgiu geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius E. Motieka įvertino kaip keistą apsisprendimą, tačiau kartu pabrėžė, kad balsavimas priešingai būtų ne ką geresnė alternatyva. Kitaip tariant, šioje situacijoje Lietuvai aiškiai „pritarti“ ar „nepritarti“ JAV politikai Izraelio ir Palestino atžvilgiu kol kas yra vienodai „nepatogu“.
Abejonės dėl tokio sprendimo, aiškino profesorius, kyla tuomet, kai įvertiname faktą, kad kai kurios ES narės, ir konkrečiai Lietuvos kaimynystėje esančios Lenkija ir Latvija, išliko neutralios. Reikia pažymėti, akcentavo profesorius, kad šiuo atveju susilaikymas reiškia ne tik neutralitetą, bet ir netiesioginį JAV palaikymą.
Vis dėlto, profesoriaus nuomone, svarbiausia priežastimi, kodėl Lietuvos išsakyta pozicija neturėjo būti tiek „vienareikšmiškas taip“, tiek „vienareikšmiškas ne“, yra kol kas nelabai aiškūs Vašingtono interesai ir strategija Izraelio ir, apskritai, Artimųjų Rytų atžvilgiu.
Pavyzdžiui, detalizavo E. Motieka, kai Lietuva 2003 metais ir 5-6 metus po to palaikė „kvestionuotinas“ JAV operacijas Irake bei Afganistane, Vašingtono interesai buvo labai aiškūs ir akivaizdžiai ilgalaikiai.
Tuomet, kalbėjo E. Motieka, buvo aišku, kad JAV žūtbūt siekė išlaikyti savas pozicijas ir įtaką Artimuosiuose Rytuose. Žinoma, tuomečiam Lietuvos apsisprendimui remti JAV operacijas Irake didelę įtaką darė šalies narystės NATO siekis.
Tuo tarpu dabar, akcentavo MRU profesorius, sunku pasakyti, ką amerikiečių žingsnis dėl Jeruzalės statuso iš tikrųjų reiškia ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu. Anot jo, amerikiečių iškeltas Jeruzalės klausimas yra tik nedidelė geopolitiškai sudėtingos problemos detalė. „Kol kas sunku pasakyti, ar šis amerikiečių veiksmas yra platesnės strategijos dalis“, – samprotavo geopolitikas.
Galbūt, svarstė profesorius, šis JAV sprendimas priimtas turint specifinės, su teroristinėmis grupuotėmis susijusios, informacijos, apie kurią mes dar nežinome.
„Jeigu tai yra strateginis sprendimas penkiolikai metų į priekį, padėsiantis įvesti visuotinę taiką Artimuosiuose Rytuose, tada tai yra fantastiškas amerikiečių sprendimas. Tačiau jei tai yra vienadienis, tik su Trumpo pažadu ir jo nemokėjimu šnekėti su tarptautine bendruomene susijęs, sprendimas – galime sulaukti rimtų, su Rusijos ir Turkijos vaidmenų stiprėjimu regione susijusių, implikacijų“.
Taigi, E. Motiekos nuomone, balsuojant dėl aptariamos rezoliucijos Jungtinėse Tautose, reikėjo atsižvelgti į kol kas ne visiškai aiškias amerikiečių strategines gaires Artimuosiuose Rytuose.
„Reikėjo taktiškai palaukti aiškių ženklų, kurie leistų teigti, kad amerikiečių sprendimai yra negrįžtamas procesas. Kadangi tai dar nėra aišku – būtų buvę geriau susilaikyti ir išlikti neutraliam“, – aiškino E. Motieka.
Aiškindamas tarptautinės bendruomenės, ir ypač Vakarų valstybių, pareikštą nepalaikymą JAV, E. Motieka ragino nebrėžti kategoriškų linijų. Pasak jo, tai, kad didelė dalis artimiausių JAV sąjungininkių nepalaikė Vašingtono sprendimo, nereiškia antiamerikietiškos politikos. Viena vertus, tai gali būti susiję ne tiek su JAV, kiek su D. Trumpo politikos kvestionavimu. „Nė vienas JAV prezidentas nedarė taip, kad visiškai nederintų savo pozicijų su sąjungininkėmis“, – pabrėžė E. Motieka.
Taigi ir Lietuvos pozicijos šiuo atveju nereikėtų traktuoti ir kaip „antiamerikietiškos“.
Pasak profesoriaus, artimiausios JAV sąjungininkės, balsuodamos dėl rezoliucijos, pabrėžė, kad negalima taip vienašališkai priiminėti tokių sudėtingų ir tarptautinei bendruomenei svarbių sprendimų. „Kitaip tariant, nepalankiai JAV balsavusios šalys neparodė jokio priešiškumo ar „antiamerikietiškumo“. Tai taktinis sprendimas, suponuojantis, kad kitą poziciją parodžiusios Vakarų valstybės mano, jog dabar neverta būtent taip veltis į šį procesą. Ar jos teisingai mano – kol kas taip pat nėra aišku“.
Bet kuriuo atveju, pabrėžė profesorius, diskusijas tarptautinėje bendruomenėje užaštrinęs klausimas negali būti svarstomas atskirai. Jeruzalės klausimas, akcentavo profesorius, yra tik detalė. Todėl, anot geopolitikos eksperto, šiuo sprendimu vargu ar JAV sugebės išjudinti „įšalusius“ Izraelio ir Palestinos santykius. Šis vienas sprendimas tiesiog to negali padaryti. Tai turi būti kompleksinė politika ir sprendimų grandinė, aiškino E. Motieka.
Tarnybą Malyje bebaigiančio Lietuvos karininko įspūdžiai
Praėjusio rugsėjo viduryje į Jungtinių Tautų vadovaujamą situacijos stabilizavimo misiją MINUSMA išvyko Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės Nekinetinių operacijų kuopos vadas kapitonas Rytis Ermalis.
Jis iki gegužės mėnesio tarnaus Malio Jungtinių Tautų kontroliuojamame rytų sektoriuje. Klausėme, kaip karininkui sekasi Afrikos valstybėje tarnauti ir gyventi, kokia, jo akimis, šiandien situacija šalyje ir žemėje, kur trūksta vandens ir taikos?
Kokia šiuo metu yra saugumo situacija Malyje ir kokį poveikį šios Afrikos valstybės stabilumui turėjo prieš ketverius metus šalies šiaurėje aršiai veikę teroristai?
Situacija Malyje tebėra įtempta, ypač kalbant apie šiaurinę šalies dalį. Jeigu sostinėje Bamake yra palyginti ramu, tai šiaurės, rytų ir vakarų sektoriuose – visai kitaip. Pagal teritorijos dydį Malis užima 24 vietą pasaulyje, o didžioji šalies teritorijos dalis yra pietinėje Sacharos dykumos dalyje. Būtent ši didžiulė žemė nėra pilnai kontroliuojama Malio kariuomenės ar jos saugumo pajėgų, o tai tampa puikia terpe veikti įvairioms teroristinėms grupėms ir kitoms ginkluotom grupuotėm. Čia gausu kaimų ir vietovių kur Malio kariuomenės kariai nėra įkėlę kojos jau keletą metų.
Drauge su Malio vaikais ir kariškiais
Suprantama, nes teritorija didelė, o pajėgumai – riboti. Šiaurinėje teritorijoje neretai pasitaiko išpuolių prieš Malio kariuomenės, MINUSMA ir BARKHANE misijų karius, tačiau pagrindinė grėsmė yra pakelės bombos (dar vadinami ISU – improvizuoti sprogstamieji užtaisai).
Pasitaiko ir netiesioginės ugnies apšaudymų bei savižudžių išpuolių, tad saugumo situacija išlieka įtempta, kurioje nė vienas negali jaustis visiškai saugus.
Siekdama pagerinti saugumo situaciją šiaurinėje Malio dalyje šios šalies vyriausybė kartu su MINUSMA vadovybe įtemptai dirba, kad suvienytų visas, taikos susitarimą pasirašiusias ginkluotas grupuotes ir integruotų jas į Malio kariuomenės gretas. Procesas yra ilgas ir sudėtingas, kadangi jame dalyvauja daug grupių, o kai kurios iš jų yra kovojusios tarpusavyje.
(Išsamiau apie konflikto istoriją galima rasti čia: http://www.un.org/en/peacekeeping/missions/minusma/background.shtml )
Kurioje geografinėje vietoje Malyje konkrečiai tarnaujate?
Visa Malio teritorija yra suskirstyta į sektorius. Aš tarnauju rytų sektoriuje, kurio sostinė yra Gao, vakarų sektoriaus sostinė – Timbuktu (čia šiuo metu čia tarnauja dar keletas lietuvių) ir dar yra šiaurinis sektorius su sostine Kidaliu. Mano tarnybos vieta yra nutolusi apie 1250 km į šiaurės rytus nuo Malio sostinės Bamako.
Prieš vykdamas į misiją buvau informuotas, kad teks tarnauti pačiame Bamake, tačiau, kadangi sektorių vadavietėse labai trūksta karininkų, buvau išsiųstas į rytinį sektorių. Taip susiklostė mano tarnybos pradžia šioje misijoje, kuri man yra pirmoji ir tai yra tarsi savotiškas krikštas.
Turite visus JT kariams būtinus ekipuotės elementus?
Pilną aprūpinimą gavau Lietuvoje, tačiau visus kitus, su JT simbolika pažymėtus elementus gavau nuvykęs į savo sektorių. Kaip ir visi MINUSMA misijos kariai, gavau visus ekipuotės elementus, pagal kuriuos yra identifikuojami JT kariai: šalmą, neperšaunamą mėlyną liemenę, kepuraitę, beretę… Visa tai yra išduodama kiekvienam misijoje tarnaujančiam kariui. Misijai pasibaigus liemenę ir šalmą teks grąžinti, bet skarelę, kepuraitę, beretę, antsiuvus – tikrai leis pasilikti atminčiai.
Gyvuoja požiūris, kad JT karių misijos yra „bedantės“. Kaip yra MINUSMA atveju?
Kiekviena misija yra specifinė, turi savo mandatą. Pernai priimtas šios misijos mandatas suteikia mums teisę imtis prevencinių veiksmų, net ir panaudoti ginklą, jei matome, kad tam tikros grupuotės grasina mums, kariams, kelia grėsmę vietos gyventojų gyvybėms arba humanitarinę pagalbą teikiančioms organizacijoms.
Aišku, kiekviena situacija yra unikali, tačiau mes turime teisę naudoti visas turimas priemones, kad užkirstume kelią agresijai, nukreiptai tiek prieš civilius, tiek prieš JT karius: neesame „bedančiai“. Nuolat ginklo misijoje nenaudojame, tačiau jeigu civiliai yra apšaudomi, kyla grėsmė jų gyvybėms, mes turime teisę atsakyti ugnimi ir tai pasitaiko (vienuose ar kituose sektoriuose). JT karių šioje misijoje yra daugiau nei 10 tūkstančių, o jų užduočių spektras yra platus: tai ir patruliavimas, mobilių patikros punktų įsteigimas, humanitarinių konvojų eskortavimas, pagalba demobilizacijos, nusiginklavimo ir reintegracijos procesui ir dar daug kitų užduočių.
Kaip įsikūrėte?
Mano situacija yra pakankamai įdomi, nes mūsų sektoriaus vadavietė su visais padaliniais dislokuota supercamp‘e arba kaip mes lietuviai vadiname „super stovyklavietėje“, kuri yra įskūrusi šalia Gao oro uosto, o aš, su dalimi kitų štabo karininkų, esu apgyvendintas „Elevage“ stovyklavietėje, kuri yra Gao priemiestyje, maždaug už 7 km nuo pagrindinės vadavietės.
Šiuo metu „superstovykloje“ esanti infrastruktūra neleidžia apgyvendinti visų vadavietės karininkų, tačiau ateityje visi be išimties karininkai bus apgyvendinti pagrindinėje stovykloje. „Elevage“ stovykloje man yra duotas gyvenamasis konteineris, kuriame aš gyvenu vienas. Gyvenimo sąlygos yra tikrai geros, atsižvelgiant į tai, kad esu dislokuotas pietinėje Sacharos dalyje. Savo konteineryje aš turiu kondicionierių, šaldytuvą, lovą, spintą, lentyną, mikrobangų krosnelę ir net televizorių, tačiau norint matyti televizijos kanalus, reikia mokėti papildomai. Aš šia paslauga nesinaudoju, kadangi visi transliuojami kanalai yra prancūzų kalba.
Kokia komandos sudėtis, su kuria dirbate?
Mano tarnybos vieta – rytų sektoriaus vadavietė (kaip palyginimą, galėčiau pateikti brigados lygmens vadavietę), kur drauge tarnaujame maždaug 45 karininkai ir puskarininkiai: vienas vokietis, du amerikiečiai, penki prancūzai, pora karininkų iš Indonezijos, nemažai karininkų iš Bangladešo (rytų sektoriuje Bangladešo kontingentas vienas didžiausių: maždaug 800 karių), o likę – iš įvairių Afrikos šalių: Senegalo, Ganos, Nigerio, Liberijos, Burkino Faso ir kt. Tai yra išties įvairus kontingentas, kuriame tarnauja skirtingos mąstysenos, mentaliteto, kultūros, tradicijų ir religijos žmonės. Nemažai mūsų kolegų iš Afrikos šalių yra baigę karinius mokslus Europoje. Taigi, jie yra išsilavinę žmonės, tačiau, drauge tarnaujant, pasitaiko nemažai momentų, kuomet, norint darniai susidirbti, tenka perprasti tarpusavio pasaulėžiūros skirtumus. Pasitaiko iššūkių, tačiau vis tiek sugebam rasti bendrus sprendimus siekiant bendro tikslo, nes žinom, kad drauge dar teks ilgai tarnauti.
Pavyzdžiui, pradžioje šiek tiek stebino ir trikdė tarnybos kolegų punktualumas, kuomet vieni į susirinkimus ateidavo tiksliai laiku, kiti 5 minutėmis anksčiau, treti 5 minutėmis vėliau. Tik daugiau pabendravęs su savo tarnybos draugas, supratau, kad kai kuriose šalyse šis laisvesnis laiko traktavimas yra jų kultūros dalis.
Papasakokite detaliau apie savo pareigas misijoje?
Prieš išvykdamas į rytų sektorių buvau informuotas, kad eisiu karinės visuomenės informavimo karininko pareigas sektoriaus vadavietėje, tačiau nuvykus mane paskyrė laikinuoju G9 (Civilių ir karių bendradarbiavimo) skyriaus viršininku, kadangi tuometinis G9 skriaus viršininkas, pulkininkas leitenantas iš JAV baigė savo misiją.
Nors prieš išvykdamas šiam darbui ir nebuvau numatytas, tačiau manęs tai negąsdino: turėjau tokio darbo patirties. Esu 3 metus tarnavęs CKB karininku, o vėliau ir 1,5 metų ėjau G9 skyriaus viršininko pareigas Mechanizuotoje pėstininkų brigadoje „Geležinis Vilkas“, tada dar 3 metus tarnavau Danijos divizijoje, Civilių ir karių bendradarbiavimo karininku.
Malis iš paukščio skrydžio
Šiuo metu misijoje MINUSMA vykdau užduotis, susijusias su civilių ir karių bendradarbiavimu. Darbe gausu įvairiausių susitikimų su skirtingais žmonėmis: nuo kaimelių seniūnų iki paties Gao gubernatoriaus, nuo nevyriausybinių organizacijų ir civilinių institucijų vadovų iki Jungtinių Tautų humanitarinės pagalbos koordinatorių. Beje, su pastaraisiais pareigūnais tenka ypač darniai bendradarbiauti, nes jie yra bene svarbiausia tarpinė jungtis tarp misijos karių ir įvairių nevyriausybinių organizacijų. Bendrų darbinių pokalbių metu identifikuojame žmonių poreikius sektoriuje, stengiamės užbėgti už akių potencialioms grėsmėms, skaudžioms pasekmėms: pavyzdžiui, vandens trūkumui ar galimiems bado ar ligų protrūkiams skirtingose vietovėse.
Neretai šiuose susitikimuose JT humanitarinės pagalbos koordinatorius pirmiausiai mūsų prašo užtikrinti saugumą vietovėse, kuriose norėtų pradėti savo darbus. Mes, savo ruožtu, taip pat renkame informaciją sektoriaus vietovėse ir dalinamės ja su koordinatoriais, JT civilinio elemento žmonėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, nurodydami kur ir kokio pobūdžio jų pagalba yra reikalinga. Taip pat tenka daug dirbti, planuojant ir vykdant įvairius greito poveikio projektus.
Su kuo dar tenka sąveikauti, siekiant bendro rezultato?
Tenka sąveikauti su prancūzų vykdomos „Barkhane“ misijos kariais. Šie prancūzų kariai vykdo kovą prieš Malyje veikiančias teroristines organizacijas. Taip pat glaudžiai bendradarbiaujam su ASIFU (angl. ASIF – All sources of information unit) padaliniu, kuris sudarytas Vokietijos ir Nyderlandų karių pagrindu. Ypač glaudžiai bendradarbiaujam su įvairiais JT civilinio elemento skyriais: stabilizavimo ir vystymo, žmonių teisių apsaugos, politinių reikalų, civilinių reikalų, demobilizacijos, nusiginklavimo ir reintegracijos ir kt. Su visais šiais elementais mes ne tik dalinamės informacijas, bet ir vykdome bendrus projektus.
Misijos rajone yra daug įvairių elementų, tad nuolatinis informacijos apsikeitimas, glaudus bendradarbiavimas ir veiksmų koordinacija tarp visų „žaidėjų“ yra labai svarbūs siekiant įgyvendinti iškeltas užduotis.
Malis yra valstybė Afrikos vakaruose, kurios didelę dalį užima Sacharos regionas. Kiek Malio spėjote pamatyti?
Suprantama, pati Afrika yra labai skirtinga. Pietinė ir šiaurinė dalys – kaip du skirtingi pasauliai. Malį kerta Nigerio upė, kuri praktiškai padalija valstybę į dvi dalis. Vienoje, piečiau esančioje upės pusėje, yra nemažai žalumos, miškų ir pelkių.
Bet šiauriau Nigerio upės (čia man ir tenka tarnauti) driekiasi neaprėpiamos stepės ir dykumos. Vyrauja labai skurdi augmenija. Šioje šiaurinėje Malio dalyje galima sutikti ir kalnuotų vietovių, nors man dar jų neteko pamatyti. Čia yra akivaizdus vandens trūkumas, augmenija – tik sugebėjusi prisitaikyti prie tokių sąlygų. Malis – kontrastų šalis. Kalbant apie lauko temperatūrą, galiu pateikti tokį pavyzdį: Bamake, rugsėjo ir spalio mėnesiais, lauko temperatūra buvo 32-35 °C ir vyravo didelė drėgmė. Nors tuomet Malyje buvo liūčių sezonas, tačiau stipraus lietaus sulaukdavome tik kokias 1-2 valandas per dvi dienas. Tą patį rugsėjį Rytų sektoriuje temperatūra siekė 40-44 °C ir vyravo sausas oras. O per visą tarnybos Rytų sektoriuje laiką lietaus taip ir neteko pamatyti.
Ar netrūksta geriamojo vandens, ar be trikdžių veikia dušai?
Vandens trūkumo nejaučiame: prausimuisi naudojame tą vandenį, kuris išgaunamas vietoje, tiesa, labai nepiktnaudžiaujame. Geriamąjį vandenį perkame kariams skirtose parduotuvėse. Tačiau girdėjau, kad kitoje mūsų sektoriaus stovykloje „Camp castor“, kurioje tarnauja vokiečių ir nyderlandų kariai, vandens suvartojimas yra ribojamas, o kalbant Šiauriniame sektoriuje kariai dar griežčiau skaičiuoja vandens suvartojimą higienos reikmėms.
Kaip apibūdintumėt vietinius gyventojus?
MINUSMA žmonės prieš man atvykstant čia jau dirbo 3-ejus metus, taigi, tarnyboje ėjau jau pramintais keliais: kuomet atskrendam ar atvažiuojam į kokį kaimą, vietos žmonės atrodo stebėtinai smalsūs – patys ateina, pasakoja apie savo problemas ir, žinoma, visi tikisi, kad jiems pagelbėsi. Beje, kur benuvyksi, visur didžiausia problema yra vandens trūkumas: arba kaimas turi šulinį, kurio visiems neužtenka; arba sugedęs vandens siurblys ir pan.
Smalsūs Malio vaikai
Mūsų rytų sektoriaus sostinė Gao yra tarsi miestas su 100 000 gyventojų, kuriame iš principo nieko netrūksta: nuo elektros iki sveikatos priežiūros paslaugų (aišku, jos nėra tokios, kokias mes įsivaizduojame Lietuvoje). Tačiau vos nuvykstame truputėlį toliau nuo Gao, ten jau padėtis visiškai kitokia: žmonėms trūksta gydytojų – atsineša į susitikimus net savo sergančius vaikus; dejuoja, kad nėra mokyklų – arba stovi nefunkcionuojantys pastatai, arba nėra mokytojo, o vaikai, neturėdami užsiėmimų, neaišku ką veikia ir t.t.
Tarp mūsų ir vietinių žmonių nėra jokios kinų sienos. Gal aš klaidingai pasakysiu, bet vietiniai gyventojai tikisi iš mūsų bet kokios pagalbos ir yra draugiški.
Ką artimiesiems atvežėt dovanų, grįždamas Kalėdų atostogų į Lietuvą?
Kadangi pas mus į stovyklavietę penktadieniais atvyksta vietiniai amatininkai su savo darbais, tai nupirkau sidabro dirbinių, raktų pakabukų ir specifinių kaukių savo giminaičiams, draugams ir pažįstamiems. Nepamiršau ir savo kuopos, vieną kaukę atvežiau ir jai.
Kiek ir nuo kokių ligų skiepijotės išvykdamas?
Jei tiksliai pamenu, tai gavau 11 skiepų: nuo pasiutligės, meningokoko, poliomielito, įvairių hepatitų ir t.t.
Kokius stereotipus apie Afriką ir jos žmones turėjote išvykdamas ir kurie jų pasitvirtino?
Stengiuosi nesivadovauti išankstiniais stereotipais. Mėgstu žiūrėti įvairią dokumentiką apie užsienio šalis, taip pat ir apie Afriką. Taigi, gyvenimas, kurį pamačiau čia atvykęs, yra toks, kokį ir įsivaizdavau.
Ką patartumėt mūsų kariams, kurie, planuojama, į šią misiją vyks vasaros pradžioje?
Kažkokių ypatingų patarimų neturėsiu, tačiau mano rekomendacija būtų paprasta: prieš važiuojant susižinoti daugiau apie šios šalies kultūrą, istoriją, papročius ir tradicijas, nes tai tikrai pravers jų tarnybos metu. Taip pat prancūzų kalbos žinios labai palengvintų jų tarnybą čia.
Jungtinių Tautų stabilizavimo Malyje misija – MINUSMA
Misijos pradžia: 2013 m. liepos mėn.;
Misijai vadovauja: Prancūzija;
Misijoje tarnauja: 5 karininkai iš Lietuvos;
Lietuva dalyvauja atsižvelgdama į Prancūzijos prašymą prisidėti prie dvišalių ir kolektyvinių pastangų kovojant su terorizmu;
Malį neramumai krečia nuo 2012 metų;
Didelės teritorijos šiaurinėje Malio dalyje vis dar menkai kontroliuojamos vietinės kariuomenės;
Misijoje dalyvauja: apie 11 200 karių, apie 1 400 policijos pareigūnų, apie 1 200 civilių darbuotojų;
MINUSMA – angl. United Nations Multidimensional Integrated Stabilization Mission in Mali.
XXX
Interviu publikuotas Krašto apsaugos savanorių pajėgų leidinyje „Savanoris“ http://bit.ly/2mYr2r8 bei oficialiame KAM internetiniame puslapyje.
Greg Miller, Adam Entous, Ellen Nakashima / The Washington Post
„Pasak buvusių ir veikiančių Amerikos valdininkų, mėnesį prieš prezidentui Trumpui pradedant eiti pareigas, JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Maiklas Flinas privačiai aptarinėjo Amerikos sankcijas Rusijai su šios šalies ambasadoriumi JAV, o tai prieštarauja viešiems oficialių Trumpo atstovų įtikinėjimams“, – rašo The Washington Post.
„Flino kontaktai su Rusijos ambasadoriumi Sergejumi Kisliaku kai kurių JAV aukštų valdininkų buvo aiškinami kaip nederantis ir gal prieštaraujantis įstatymams signalas Kremliui, kad jis gali tikėtis, jog bus atidėtos Obamos administracijos gruodžio pabaigoje įvestos sankcijos už numanomą Rusijos kišimąsi į 2016 metų rinkimus“, – sakoma straipsnyje.
Flinas paneigė faktą, kad jis aptarinėjo sankcijas su Kisliaku.
„Šią savaitę valdininkai pareiškė, kad FTB toliau tyrinėja Flino kontaktus su Kisliaku. Kai kurie oficialūs asmenys pabrėžia, kad nors sankcijos ir buvo aptartos, jie tame neįžvelgia įrodymų, jog Flinas ketino atvirai pažadėti konkrečių žingsnių po inauguracijos“, – rašo žurnalistai.
Tos derybos tebuvo viena grandis Flino kontaktų su Kisliaku serijoje, kuri prasidėjo dar prieš rinkimus 2016-ųjų lapkričio 8-ąją ir tęsėsi pereinamuoju laikotarpiu, pažymėjo valdininkai.
Visi oficialūs asmenys, susipažinę su Rusijos diplomatų derybas stebėjusios Amerikos žvalgybos pranešimais, pareiškė, kad Flinas atvirai minėjo su rinkimais siejamas sankcijas. „Du iš tų valdininkų žengė dar toliau, sakydami, kad Flinas ragino Rusiją per daug audringai nereaguoti į sankcijas, kurias įveda prezidentas Barakas Obama, paaiškinęs, kad abi šalys galės tą klausimą peržiūrėti po to, kai Donaldas Trumpas duos prezidento priesaiką“, – sakoma straipsnyje.
„Kisliakui susidarė įspūdis, kad vėliau sankcijos bus peržiūrėtos“, – sakė vienas buvęs valdininkas.
Pasak informuotų šaltinių, inauguracijos išvakarėse Flino duoto Kisliakui signalo pobūdis tarp Barako Obamos administracijos valdininkų ir žvalgybos tarnybų bendradarbių įskėlė debatus, ar Flinas nepažeidė įstatymo, draudžiančio neturintiems leidimo piliečiams kištis į JAV konfliktus su užsienio valstybėmis.
Trečiadienį Flinas pareiškė, kad jis pirmą kartą susitiko su Kisliaku 2013 metais, kai būdamas Amerikos karinės žvalgybos direktoriumi buvo nuvykęs į Maskvą. Kisliakas padėjo organizuoti tą kelionę, sakė Flinas.
Pasak Flino, gruodžio pabaigoje jis aptarinėjo su Kisliaku visą virtinę klausimų, taip pat ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Trumpo telefoninių pokalbių organizavimą po inauguracijos, o taip pat pareiškė užuojautą po Rusijos ambasadoriaus nužudymo Turkijoje.
Šį mėnesį trumpame interviu konferencijoje Kisliakas apibūdino savo pašnekesius su Flinu kaip vaisingus. „Tai įprasta diplomatinė praktika“, – sakė jis.
Santūri Vladimiro Putino reakcija į Rusijos diplomatų deportaciją gruodžio pabaigoje, kuri Baltųjų rūmų valdininkams buvo netikėta, sužadino kai kuriems oficialiems asmenims įtarimus, kad Maskvai gal pažadėtas atidėjimas, ir todėl JAV žvalgybos agentūros pradėjo ieškoti atsakymo, aiškina leidinys.
Valdininkai ėmė atidžiai studijuoti žvalgybos duomenis, perimtus pranešimus bei diplomatines telegramas ir rado įrodymų, kad Flinas ir Kisliakas kontaktavo SMS žinutėmis ir skambinėjo vienas kitam maždaug tuo metu, kai buvo paskelbta apie deportaciją.
„Flinas, dabar JAV armijos generolas leitenantas dimisijoje, keletą kartų dalyvavo misijose Irake ir Afganistane po 2001 metų rugsėjo 11 teroro aktų, – rašo leidinys, – ir kelionėse vykdydavo aukščiausio lygmens žvalgybines užduotis, padedant JAV specialiosioms pajėgoms, kai buvo ieškoma islamistų ir Al Qaeda smogikų“.
Pasak buvusių kolegų, siaura specializacija privertė Fliną įvertinti islamistinių grupuočių pavojų kaip didžiausią lyginant su kitomis saugumo problemomis, įskaitant ir Rusijos grėsmes. Tad po kelionės į Maskvą 2013 metais, kai buvo Karinės žvalgybos agentūros direktoriumi, Flinas pradėjo seną Amerikos priešą laikyti potencialiu sąjungininku priešinantis teroristinėms grupuotėms, o save – žmogumi, esančiu unikalioje padėtyje, galinčiu užmegzti glaudesnius ryšius“, – sakoma straipsnyje.
