Gintaras Visockas
Kodėl važiuoju į Terterą, kurį nuo Azerbaidžano sostinės Baku skiria maždaug 400 km kelio atkarpa?
Į šį regioną pakliūti norėjau seniai. Rūpėjo savo akimis pamatyti, kaip gyvena žmonės, kurių namai nuolat apšaudomi. Norėjosi pasišnekėti su senoliais, moterimis, vaikais, kurie patiria nuolatinę įtampą: ar šiąnakt ir vėl virš galvų švilps raketos, sviediniai, kulkos?
Terteras – ypatingas kraštas. Tai žemė, kurią vis dar apšaudo Kalnų Karabachą su rusų kariuomenės pagalba okupavę armėnų separatistai. Apšaudo nuolat. Niekas iš Tertere gyvenančių azerbaidžaniečių nežino, kada vėl kils vadinamasis „mažasis karas“.
Ypač intensyvių armėnų atakų būta šių metų balandžio pirmosiomis dienomis. Tąsyk armėnų pajėgos apšaudė beveik visą Tertero regioną. Per 2016-ųjų balandžio 1 – 2-osios išpuolius žuvo taikių azerbaidžaniečių, taip pat – ir vaikų, sugriauta daug namų. Tertero regiono vaikai iki šiol negali ramiai miegoti – jie naktimis krūpčioja, išgirdę menkiausią bruzdesį. Vienas iš vaikiškų žaidimų – rinkti po apšaudymų žemėn įstrigusias sviedinių skeveldras: kas suras pačią didžiausią, labiausiai išsidarkiusią?
„International Eurasia Press Fund“ atstovo Ramilo Azizovo lydimas aplankiau ne tik Maragos, Šiharo ir Kapanly kaimus, bet ir arčiausiai armėnų separatistų pozicijų esančią Gasan Gaja gyvenvietę. Žurnalistas R.Azizovas perspėjo, kad nuo Gasan Gaja aūlo iki armėnų separatistų pozicijų nėra net kilometro. Gal tik 600 – 800 metrų. Todėl armėnų snaiperiai esą mus kuo puikiausiai mato. Tiesa, šaudyti neturėtų, nes puikiai supranta, koks kiltų politinis skandalas, jei būtų užfiksuotas pasikėsinimo į svečių iš Lietuvos gyvybes faktas.
Tačiau Gasan Gaja aūlo žmonėms armėnų separatistai tokių privilegijų netaiko. Gasan Gaja gyventojai puikiai žino, kad į juos gali būti pradėta šaudyti bet kurią akimirką. Net jeigu eis pašerti avių, vištų, nėra tikri, kad sugrįš namo sveiki ir gyvi. Net ir kieme žaidžiantys vaikai nėra tikri, kad į juos nesitaiko okupuotame Kalnų Karabache įsitvirtinę armėnų kariškiai.
Taigi įspūdis – slegiantis. Kur tik pažvelgsi, visur – apgriauti namai bei sprogusių sviedinių išraustos duobės, išvartytos tvoros. Azerbaidžaniečiai linkę namus kuo greičiau atstatyti. Atstatyti namus padeda ir Azerbaidžano Vyriausybė. Bet niekas nėra tikras, kad suremontuotų namų ir vėl nesugriaus. Toji netikrumo būsena – pastovi, nuolatinė. Ji – vargina.
Jaunos dukters netekusi azerbaidžanietė tvirtino norinti ramybės ir taikos. Bet kada įsivyraus ramybė ir taika, jei azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų okupavusius armėnų separatistus remia agresyvioji Rusija, nesuinteresuota, kad Azerbaidžanas susigrąžintų prarastas žemes (taptų laisvas nuo karinių problemų), o Vakarai nenori pyktis su Kremliumi, todėl priversti nuolaidžiauti svetimas teritorijas okupavusiam Jerevanui (iš tikrųjų – Rusijos interesams) ir spausti oficialųjį Baku, kad azerbaidžaniečiai atsisakytų kardinalių priemonių prarastoms teritorijos susigrąžinti?
Vienas iš mums kelionėje pagelbėjusių Tertero administracijos vadovų papasakojo, kad jo kaimas dabar okupuotas armėnų karinių pajėgų ir jo namuose tikriausiai gyvena būtent armėnų kariškiai. Jis nežino, kada jam pavyks grįžti į gimtuosius namus. Tokia būsena jį skaudina. Skaudina dar ir dėl to, kad Vakarai nenori nieko girdėti apie maždaug milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių fizines ir moralines kančias. Vakarams kažkodėl naudingas įšaldytas konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Vakarams greičiausiai nepriimtina, kad Azerbaidžanas taptų įtakingu politiniu žaidėju Kaukazo regione. Todėl ir daro viską, kad jį kuo ilgiau kamuotų kraujuojanti žaizda – Kalnų Karabachas.
Šnekučiuojantis su Gasan Gaja, Kapanly, Šiharo kaimų žmonėmis teko išgirsti pasakojimą, kaip vienas azerbaidžanietis neteko abiejų rankų pirštų, sprogus bombai. Tą kraupų vaizdą mačiusi jo nėščia žmona taip susijaudino, kad netrukus pagimdė mergaitę, neturinčią … pirštų. Panašių liūdnų istorijų Tertere – šimtai, tūkstančiai.
„International Eurasia Press Fund“ atstovo R.Azizovo teigimu, visos azerbaidžanietiškos netektys fiksuojamos oficialiose Azerbaidžano ataskaitose, siunčiamose tarptautinei bendruomenei. Tertero regiono administracija kruopščiai registruoja, kiek azerbaidžaniečių buvo sužeista bei žuvo per armėniškas karines atakas. Kruopščiai registruojami ir atvejai, kai azerbaidžaniečiai nukentėdavo dėl minų (apie tris tūkstančius). Skaičiuojami net sugriauti gyvenamieji namai. Per pastaruosius kelerius metus – šimtai iki pamatų sugriautų vienaaukščių ir dviaukščių pastatų.
Tiesa, Kapanly gyvenvietėje svečiavausi pas azerbaidžanietį, kurio namas buvo iki pamatų sugriautas šių metų balandžio pirmosiomis dieomis, o šiandien jis jau gyvena skubiai, bet kokybiškai atstatytame pastate. Savo jėgomis jis nebūtų sugebėjęs atsistoti ant kojų. Atstatyti namą padėjo Azerbaidžano valdžia. Azerbaidžanietis ir pats nežinąs, kam turėtų būti dėkingas. Gal atsitiktinumui?
Tiesiog po intensyvių apšaudymų jo kaimą aplankė Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas su žmona. Prezidentas teiravosi, kaip jiems, nukentėjusiems, galėtų padėti valdžia. Užuot smulkiai pasakojęs apie savo vargus azerbaidžanietis apibarė šalies vadovą, kodėl nesaugo savo gyvybės, kam važinėja po kaimus, kuriuos apšaudo armėnų separatistai. Juk armėnų provokacijų nuspėti neįmanoma. Juolab kad armėnai kaltę visuomet verčia azerbaidžaniečiams, esą šie pirmieji pradėjo šaudyti…
Štai po šio griežto pokalbio netrukus buvo pasirašytas specialus prezidento įsakas, skelbiantis, kad sugriautas namas privalo būti kuo greičiau atstatytas valstybės lėšomis.
Tačiau taip laimingai pasibaigusių istorijų Tertere nėra daug. Tertere – daug įtampos ir netikrumo. Ir vis dėlto maloniai stebino visų kalbintų azerbaidžaniečių nusiteikimas niekur nesitraukti.
„Čia mūsų namai. Čia mūsų žemė. Armėnai puikiai žino, kaip ir kada jie atsikėlė į Kalnų Karabachą. Jie supranta, kad Juoduoju Sodu vadinamas Kalnų Karabachas – ne jų teritorija. Čia jie – tik ateiviai, klastingai pasinaudoję mūsų draugiškumu bei patiklumu bei didžiųjų pasaulio valstybių intrigomis siekiant susilpninti Azerbaidžaną. Jie taip pat suvokia, kad mes, kad ir kiek laiko praeitų, Kalnų Karabachą vis tiek susigrąžinsime. Gražiuoju arba piktuoju, bet susigrąžinsime…“, – taip kalbėjo visi kalbinti Kapanly ar Gasan Gaja kaimo žmonės.
Tik Tertero regiono azerbaidžaniečiai apgailestavo, kad JAV ir Europos Sąjunga kažkodėl noriau tiki Jerevano skelbiamais prasimanymais, nei Baku pateikiamais faktais. Kad ir dėl to, kas pirmasis pradėjo šaudyti balandžio pirmosiomis dienomis. Azerbaidžaniečiams skaudu, kad Vakarai, narpliodami Kalnų Karabacho tragediją, taiko dvigubus standartus: okupantui nuolaidesni, aukai – griežtesni. Iš kur kyla dvigubi standartai? Azerbaidžaniečiai spėja, kad dėl to kalta … religija. Esą azerbaidžaniečiai – musulmonai, armėnai – krikščionys, vadinasi, Vakarų simpatijos linksta svetimas teritorijas atiminėjantiems, Kremliaus kišenėje sėdintiems, bet krikščionybę atstovaujantiems armėnų separatistams.
Tokių dvigubų standartų neturėtų būti. Bet jie, deja, egzistuoja. Azerbaidžaniečiai teisūs: Europa atsainiai žiūri į Kalnų Karabacho priklausomybės reikalus ir linkę ignoruoti daugiau nei milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių teises.
Informacijos šaltinis – www.draugas.org, www.slaptai.lt
Vilnius – Baku – Terteras – Vilnius
2016-12-15; 09:12
