tiesos jau nereikia

Su­si­tin­ka­me se­no­jo­je Lie­tu­vos sos­ti­nėj ir be­veik is­to­ri­nę die­ną. Pri­si­me­na­me prieš du mė­ne­sius Vil­niu­je ir Briu­se­ly­je švęs­tą at­kur­tos mū­sų Ne­pri­klau­so­my­bės 20-me­tį, dar pri­si­me­na­me prieš mė­ne­sį žu­vu­sį Lie­tu­vos drau­gą Len­ki­jos pre­zi­den­tą, o už­va­kar – pa­žy­mė­tą ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gą su tam tik­ra ap­va­les­ne da­ta. Jei kas no­ri, tai ir va­ka­rykš­tį mi­li­ta­ris­ti­nį pa­ra­dą Mask­vo­je.

Pra­ei­tis ne­mirš­ta ir ne­si­trau­kia, nors yra no­rin­čių įro­dy­ti ki­taip. Pra­ei­tis ne­mirš­ta, ypač kai su ja neat­si­skai­ty­ta. O prieš dvi­de­šimt me­tų gal­vo­jo­me, kad at­si­skai­ty­si­me, kad ga­li ras­tis ki­toks – tei­sin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo pa­sau­lis. Lie­tu­va ėjo tie­sos ke­liu, ir nie­kas ap­link ne­sa­kė, ko­kia ji ma­ža. Ir mes pa­tys ne­si­jau­tė­me ma­ži, o tie­siog žmo­nės, tau­ta tarp tau­tų. Ne­to­bu­la, ta­čiau sie­kian­ti gė­rio ir no­rin­ti pa­dė­ti ki­tiems. Ir Lie­tu­vos dva­sia ne­bu­vo ma­ža.

Continue reading „Tiesa ir atmintis” →