Ar yra kokia nors loginė seka V.Putino veiksmuose? Vis dėlto reikia pažymėti, kad tokia seka neabejotinai yra, tačiau ji mums nieko gero nežada, o kaip tik verčia sunerimti dar labiau nei tuo atveju, kai manytume, jog V.Putinas pavojingai improvizuoja, yra nenuspėjamas.
Ar ne per stipriai čia pasakiau, – klausiu pats savęs. Žinia, logika logikai nelygu. Apskritai pačios logikos atsiradimo išeities tašku yra tautologinis teiginys, kad būtis ir mintis yra tas pat (šiandien tautologija yra atpažįstama kaip loginė klaida), o empiriniai stebėjimai nesunkiai leistų įsitikinti, kad ne vienu atveju psichinis ligonis, pamynęs sveiko proto principus, savo veiksmų loginiu nuoseklumu toli pranoksta psichinės negalios dar neištiktą žmogų.
V.Putino veiksmų logika, vaizdžiai tariant, yra greitųjų kreditų maniako loginis nuoseklumas, kai senos skolos yra dengiamos naujomis paskolomis, drauge spartėjant skolinimosi intensyvumui ir geometrine progresija augant apimtims.
Jums leidus priminsiu, kad iš pradžių buvo „pergalingas“ Čečėnijos karas, užauginęs tironui sparnus, po to dar labiau provokuojantis Gruzijos apiplėšimas, sekantis žingsnis – Krymo užgrobimas, broliškos ukrainiečių tautos klastingas ir ciniškas užpuolimas, žudymai iš pasalų, karinė ekspedicija Sirijoje. Ar užstojusi šiandien trumpa pauzė leidžia nusiraminti?
Jeigu V.Putinas išdrįstų peržengti NATO ribas, nėra jokių abejonių, kad, vedama imperinės logikos, dabartinės Rusijos karinė mašina visų pirma būtų nukreipta prieš Baltijos šalis. Kaip atrodo, nežiūrint pasisotinusio grobuonio demonstruojamos momentinės pozos, V.Putinas vis dėlto nesiruošia trauktis iš pasirinkto kelio, kaip vienpusiškai užprogramuota ar pati save užprogramavusi mašina negali sustoti, net ir labai pakitus pradinėms aplinkybėms.
Kaip matome kiekvieną dieną, siekiant išsaugoti tą patį rusų liaudies pseudo-kovinės dvasios tonusą, statymai auga, didėja apkvaitimui palaikyti būtinoji kvaišalų dozė. Kita vertus, nelabai guodžia žinojimas, kad visos skolinimosi piramidės, bandžiusios pralenkti laiką, vis tik anksčiau ar vėliau neišvengiamai griūna, visi dalyvavę nešvankiame žaidime bankrutuoja, o įsisukęs į apsvaigimo spiralę ir prikrėtęs daug eibių narkomanas pagreitintu tempu pats save nubaudžia.
Labai bijau, kad ambicingasis ir logiškasis Putinas nėra linkęs palikti nė vieno savo bankroto ir gėdos liudininko, neatmesdamas iš principo galimybės pabandyti visus nusitemti į branduolinę žiemą kaip į savotiškai logišką pasirinkto kelio užsklandą. Tačiau taip piktai pranašaudamas nenoriu pasėti panikos, užkelti nervingumo kartelę, o tik atkreipiu dėmesį, kad tuo atveju, kai viskas yra pastatoma ant vienos kortos, reikia, nori to ar nenori, iš paskutiniųjų pasistengti tą kortą numušti visais įmanomais ir neįmanomais, taigi logiškais ir nelogiškais būdais.
Kita vertus, nesu įsitikinęs, kad būtų galima apžaisti V. Putiną remiantis būtent lošėjo logikos principais (regis, to nenori kol kas pripažinti nei Prancūzijos prezidentas, nei Vokietijos kanclerė), pergudrauti jį greičiau būtų galima iš principo atsisakius pačios gudravimo taktikos, kaip, tarkime, neseniai padarė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos tribūnos be jokio persitempimo, aiškiai it ryto metą pabandęs daiktus įvardyti tikraisiais jų vardais.
Be visa ko kito, kiekvienas iš mūsų gali pabandyti įsibrauti į V.Putino mintis, bandant įsivaizduoti tai, kokia pagunda slypi galimybėje vardan loginės elegancijos paaukoti visą pasaulį. Tačiau pasaulis todėl ir yra gražus, kad netelpa į jokią loginę schemą, didžiąja dalimi yra tai, kas atlieka nuo visų maniako ar loginės mašinos sukonstruotų loginės sekos pavyzdžių, yra toks iracionalus likutis, kurio galutiniam loginiam paaiškinimui yra reikalinga nelogiško Dievo hipotezė.
Dar vienas dėsningumas ar dėsnio pavidalo tendencija krinta į akis. Na, iš tiesų Rusijos kančių istorijoje žiauriausi valdytojai paprastai būdavo ne rusų kilmės asmenys, kai savo ruožtu rusas patekęs į sostą, o raudonosios imperijos gyvavimo metu – į generalinio sekretoriaus postą, paprastai didesniu ar mažesniu laipsniu siekdavo visuomenės būsenos liberalizavimo, bent iš dalies pagarbesnio santykio su žmogumi, atšilimo kaip žiauraus prievartos speigo sumažinimo. V.Putinas berods yra pirmasis rusas soste, kuris pasuko didesnio visuomenės varžtų priveržimo keliu, kaip ir tie žiaurieji pradininkai ne rusai Rusijos valdžioje visuomenę laikę visų pirma eksperimentavimo poligonu, o rusų tautą už bandomąjį triušį.
Rusų literatūros personažo pagrindu atsiradęs bendrinės reikšmės žodis oblomovščina paprastai aiškinamas kaip neigiamos reikšmės terminas, neva pažymintis specifinį rusišką tingumą, neryžtingumą, apsileidimą, dar ir apatiją. Tačiau kartais atrodo, kad oblomovščina kaip ruso specifinio santykio su pasauliu ir atvirumo būčiai išgyvenimas nėra jau toks smerktinas dalykas arba net yra savotiškas gėris, jeigu palyginsime su žinomo kolorito komisarų netramdomu entuziazmu ir garsiųjų budelių pedantiškumu. Kaip atrodo, apskritai putinizmas yra savotiška pedantizmo paūmėjimo atmaina netipiškoje aplinkoje.
O kas gali būti dar baisiau nei vokiškas pedantizmas, su maniakišku užmoju perkeltas į rusišką terpę, nei kraštutinės logizacijos stichijos nuosėdos tirono kelyje (putinizmas)?
2019.10.02; 14:40
