Artimieji prie 1951 m. tremtinio Jono Čiulados kapo Aukštutinės Niursos kapinėse. Čiajos r., Tomsko sr., 1954 m. LGGRTC ir LYA archyvų nuotr.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkai, pažymėdami 70-ąsias 1951 m. spalio 2 d. masinės Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos, kodiniu pavadinimu „Osenj“ (liet. „Ruduo“) metines, parengė virtualią parodą. Prieš 70 m. kruopščiai suplanuotus trėmimus vykdė Sovietų Sąjungos represinės struktūros.
Virtualią parodą sudaro 6 struktūrinės dalys: „Juos ištrėmė 1951 m. rudenį“, „Darbas tremtyje“, „Tremties metų kasdienybė“, „Sibiro mokykla“, „Netektys“ ir „Sugrįžimas“, iliustruotos archyviniais dokumentais, ištremtųjų nuotraukomis ir asmeniniais dokumentais, tremtinių dienoraščių ištraukomis.
Apsnigtos žeminės, kuriose glaudėsi savo gimtųjų namų netekę tremtiniai, ar ties vaikelio karsteliu sustingusios šeimos nuotraukos sukrečia. Vis dėlto net ir tokios lietuvių tautai tragiškos tematikos fotografijose įamžinta mūsų žmonių šviesa – gilūs žvilgsniai, kuklios kasdienės pramogos, santūrūs veidai darbo vietose, išgyvenimo bei sugrįžimo laimė, sakoma Genocido tyrimo centro pranešime.
Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus ir centro istorikų publikuota medžiaga.
Virtualioje parodoje – prieš 70 metų stalininio režimo įvykdyta masinė lietuvių trėmimo operacija „Osenj“. LGGRTC ir LYA archyvų nuotr.
1951 m. rudenį: rugsėjo 20–21 d., 1951 m. spalio 2–3 d. ir 1951 m. lapkričio 30 d. iš Lietuvos į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus bei Irkutsko ir Tomsko sritis iš viso buvo ištremtos 5139 šeimos – 20 357 žmonės.
Istorikų duomenimis, 1951-ųjų rudenį trėmimai vyko keliais etapais. Pirmasis trėmimas vyko rugsėjo 20–21 dienomis. Tuomet į Irkutsko sritį ištremtos 822 šeimos (iš viso 3072 žmonės). Visi jie buvo partizanų giminaičiai arba kovotojų rėmėjų ir ryšininkų šeimos.
Didžiausias trėmimas kartu su propagandine kampanija, kurios tikslas buvo paaiškinti kaimo gyventojams, kad „buožijos iškeldinimas – tai priemonė, garantuosianti dirbančių valstiečių saugumą ir pagerinsianti kolūkių kūrimo procesą“, vyko 1951 m. spalio 2–3 dienomis.
Trėmimo operacijai vadovavo LSSR valstybės saugumo ministras P. Kapralovas ir SSRS MGB įgaliotinis J. Jedunovas. Joje dalyvavo 3818 MGB pareigūnų, 11 270 MGB vidaus kariuomenės kariškių, stribų, milicininkų ir 8000 sovietinių partinių aktyvistų. Šis kontingentas sudarė per 3000 operatyvinių grupių, tiesiogiai vykdžiusių trėmimus. Kiekvieną grupę sudarė viršininkas (MGB operatyvinis darbuotojas), 2 stribai, 2 MGB kariuomenės kariai bei sovietų partiniai aktyvistai.
1951 m. spalio 4 d. MGB pareigūnų pažymoje konstatuojama, kad trėmimo operacijos metu buvo suformuota 16 ešelonų: 10 – į Krasnojarsko kraštą, 6 – į Tomsko sritį. Iš viso ištremtos 4 143 šeimos – 16 150 žmonių, iš jų – 5 278 vaikai. 1951 m. tremtinės, tvarkančios geležinkelio bėgius miško kirtavietėje. Tunguskij Boras, Asino r., Tomsko sr., 1954–1956 m. Iš LGGRTC nuotr.
Ištremiami visam gyvenimui tremtiniai galėjo su savimi paimti 1500 kg reikalingų daiktų ir darbo įrankių. Tuo pat metu ūkyje pasilikę aktyvistai aprašinėjo žmonių užgyventą konfiskuojamą turtą: gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, baldus ir kitus namų apyvokos daiktus, padargus ir gyvulius – viskas per kelias valandas virto kolūkine nuosavybe.
1951 m. lapkričio 30 d. įvyko dar vienas trėmimas – keliasdešimt ūkininkų šeimų išvežta į Altajaus kraštą Bijsko rajoną.
Visų šių trėmimų tikslas buvo kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją ir silpninti kovojančių partizanų rėmėjų gretas, sakoma Genocido tyrimo centro pranešime.
Jeigu tai, ką paskutiniąjame videointerviu papasakojo Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas, yra tiesa, tai Rusijos slaptųjų tarnybų vadovams derėtų nusišauti. Įskaitant FSB vadovą Sergejų Naryškiną ir karinį chemiką Konstantiną Kudriavcevą iš FSB. Iš gėdos, pykčio ar apmaudo pritiktų nusišauti ir pačiam Kremlaus bosui – Vladimirui Putinui.
Kas gi nutiko gruodžio 20-ąją čekisto dieną iškilmingai švenčiančioms Rusijos slaptosioms tarnyboms, kad jos net ketverius metus atidžiai sekė A.Navalną, ieškodamos patogiausios progos opozicionierių nunuodyti chemine medžiaga „Novičiok“, o šis – vis dar gyvas? Bandymų A.Navalną pasiųsti Anapilin per pastaruosius ketverius metus būta net keletą. Vienas iš paskutiniųjų – kai jis skrido iš Tomsko į Maskvą rugpjūčio 20-ąją ir pasijuto lėktuve taip blogai, kad orlaivį piltotavę lakūnai buvo priversti skubiai nusileisti Omske.
Kad A.Navalnas vis išsikapanoja iš pavojingiausių situacijų, – tik viena medalio pusė. Labai svarbu, kad A.Navalnas sugebėjo išsiaiškinti, kas iš Rusijos slaptųjų tarnybų ištisus ketverius metus jį ruošėsi nutildyti visiems laikams. Opozicionierius įvardino aštuonetą vyrų iš Rusijos slaptųjų tarnybų. Youtube.com kanale viešai paskelbė ne tik tų aštuonerių nuotraukas bei pavardes. Šių metų gruodžio 21-ąją jis sugebėjo apsimesti Rusijos Saugumo tarybos sekretoriaus Nikolajaus Patruševo komandos nariu ir paskambinti FSB darbuotojui Konstantinui Kudriavcevui. Paskambinęs paprašė pokementuoti, kodėl A.Navalnas – gyvas.
O tas naivuolis ėmė ir atvirai papasakojo, kad opozicionieriaus nunuodijimo operacija buvo parengta itin kruopčiai ir išmintingai. Tik štai lakūnai sugebėjo labai greitai nutupdyti lėktuvą Omske, o greitosios pagalbos medikai Omske – skubiai suleisti aukai reikalingų antinuodų. Štai kodėl A.Navalnas likęs gyvas. Dar atviravo, kaip skubiai atskridęs į Omską naikino ant A.Navalno drabužių galėjusius užsilikti „Novičiok“ pėdsakus. Pasirodo, šia nuodinga chemine medžiaga buvo padengta vidinė A.Navalno trumpikių pusė. FSB darbuotojas neįsivaizduoja, kaip vis tik Vokietijos, Prancūzijos ir Švedijos ekspertai aptiko „Novičioko“ pėdsakų net ir po kelerių parų.
Šiandien FSB tvirtina, kad tas A.Navalno telefoninis pokalbis su apgaulės neįtariančiu K.Kudriavcvu – klastotė. FSB įrodinėja, kad K.Kudriavcevo tardymas A.Navalnui apsimetus Rusijos Saugumo tarybos vadovo pavaduotoju neapsaugotu nuo pasiklausymo telefoniniu ryšiu – Amerikos slaptųjų tarnybų provokacija. FSB dabar jau net neneigia, kad jos agentai stebėję A.Navalną. Bet stebėję tik kaip asmenį, kuris kontaktuoja su užsienio slaptosiomis tarnybomis. Tik nepaaiškino, kodėl tie aštuonetas smogikų, paskutiniuosius ketverius metus A.Navalną lydėjusių visose jo kelionėse, būtent karo medikai ir chemikai. Pats V.Putinas, duodamas interviu, šaipėsi, esą jei Rusijos slaptosios tarnybos būtų norėjusios A.Navalną nunuodyti, taip ir būtų padariusios. Jei jis gyvas – suprask, nenuodijo.
Tačiau jei K.Kudriavcevas, su kuriuo apsimetęs A.Navalnas šnekučiavosi apie pusvalandį, tikras personažas, o kol kas preteksto abejoti A.Navalnu nėra, tai akivaizdžiai paneigia V.Putino versiją. Nuodijo A.Navalną, oi kaip nuodijo, tik nenusišypsojo laimė. Nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės. Koją pakišę greitai susiorientavę lakūnai ir greitosios pagalbos medikai Omske.
Tad Rusijos FSB ne tik kad neįvykdė užduoties, bet dar ir išplepėjo daug paslapčių: kad tikrai norėjo nunuodyti ir kaip nuodijo.
Nėra lengva patikėti, kad opozicionieriui A.Navalnui drauge su kai kuriomis nevyriausybinėmis organizacijomis taip lengvai pavyko demaskuoti nuodytojų žygius. Bet kol kas žurnalistiniai tyrimai, kurių ėmėsi A.Navalnas, – labai įtikinami.
Matyt, Rusijos slaptosios tarnybos, kurioms vadovauja pats V.Putinas, taip smarkiai degradavusios, kad toliau – nebėra kur.
