Kanados policija sekmadienį panaudojo ašarines dujas, Monrealyje susirėmus proizraelietiškiems ir propalestinietiškiems protestuotojams.
Centrinėje Monrealio aikštėje susirinko keli šimtai solidarumą su Izraeliu reiškusių ir šios valstybės vėliava apsisiautusių protestuotojų.
Nors demonstracija prasidėjo taikiai, įtampa išaugo į vietą atvykus propalestinietiškų protestuotojų, neilgai trukus šios dvi grupės susirėmė.
Monrealio miesto policija protestus paskelbė neteisėtais, įsikišo riaušių policija, kuri, siekdama atskirti dvi grupes ir išvaikyti protestuotojus, panaudojo ašarines dujas.
Didžiąją popietės dalį pareigūnai praleido sekdami propalestinietiškus protestuotojus, kurie išsiskirstė ir vėl susibūrė didesnėse gatvėse miesto centre.
Šeštadienį Monrealio centre susirinko keletas tūkstančių propalestinietiškų demonstrantų, kurie pasmerkė tai, ką pavadino Izraelio priespauda ir „karo nusikaltimais“ Gazos Ruože.
Šeštadienį propalestinietiški protestai surengti ir kituose Kanados miestuose, įskaitant Torontą, Otavą bei Vankuverį.
Kanados raitoji pasienio policija.
Kanados policija Monrealyje sulaikė 11 žmonių, kėlusių riaušes po protesto akcijos prieš afroamerikiečio George`o Floydo nužudymą Jungtinėse Valstijose. Tai pirmadienį pranešė televizijos kanalas CBC.
Protesto akcija buvo surengta sekmadienį. Po jos kai kurie renginio dalyviai ėmė daužyti parduotuvių, taip pat mobiliojo ryšio salonų vitrinas. Policija sulaikė devynis žmones už vagystę su įsilaužimu, vienas protestuotojas sulaikytas už ginklo naudojimą ir dar vienas – už chuliganizmą.
Šeštadienį analogiška protesto akcija įvyko Toronte, bet ten incidentų neužfiksuota.
Minesotoje ir daugelyje kitų Amerikos valstijų nuo praėjusios savaitės pradžios nesiliauja masinės protesto akcijos ir riaušės dėl afroamerikiečio George`o Floydo žūties. 46-erių vyras mirė pirmadienį po brutalaus sulaikymo Mineapolyje. Vienas iš keturių operacijoje dalyvavusių pareigūnų kelias minutes keliu spaudė ant žemės gulinčio, antrankiais surakinto, beginklio juodaodžio G. Floydo kaklą, nors šis skundėsi, kad negali kvėpuoti, ir raitėsi iš skausmo. Netrukus jis mirė ligoninėje.
Gegužės 26 d. visi keturi pareigūnai, dalyvavę sulaikant G. Floydą, buvo atleisti iš darbo, vienas iš jų – Derekas Chauvinas – suimtas pagal kaltinimą netyčiniu nužudymu.
Šis incidentas paskatino plataus masto protestus prieš policijos smurtą ir rasizmą bei riaušes.
Prelatas Jonas Staškevičius anykštėnų būryje. Jono Junevičiaus nuotrauka
Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis
Pastaraisiais metais kone kas vasarą iš tolimosios Kanados Toronto miesto į Anykščių miesto šventę, Šv. Onos atlaidus atvyksta prelatas Jonas Staškevičius. Jis dalyvauja kiekviename Pasaulio anykštėnų bendrijos suvažiavime, yra šios bendrijos Garbės narys. Prelatas labai laukiamas gimtajame Pavarių kaime, jis įkvėpėjas ir organizatorius visos Staškevičių giminės gentainių susibūrimo, vykstančio čia didžiųjų atlaidų dienomis.
Juozapo ir Eugenijos Staškevičių šeima 1944 metų vasarą, artėjant karo frontui prie Anykščių, spėjo pasitraukti į Vakarus. Antraip jie tikriausiai būtų neišvengę sovietinių okupantų represijų ir atsidūrę Sibire. Kaip tėvams, taip ir vyriausiam jų sūneliui Jonukui, Anykščių pradinės mokyklos mokinukui, buvo liūdna palikti gimtinę, jaukius abišaliai Šventosios upės prisišliejusius, kalvų supamus Anykščius. Nedžiugino kelionė į nežinią ir dvejais metais jaunesnės už brolį sesutės Valytės. Tiktai mažajam, dar nė metų neturinčiam broliukui Romukui buvo gera, ramu be jokių rūpesčių glūdėti prie mamos krūtinės.
Aštuntus metus einančio Jonuko akims ir sielai pradėjęs vertis gimtojo krašto grožis, jau atsirandanti meilės gimtinei pajauta lydės jį visą gyvenimą. Gimtinės netektis taps ilgesiu. Dažnai, gana dažnai būnant svetur iškyla atmintyje regimi gimtojo krašto vaizdiniai. Į saulėtą erdvę savo žalias viršūnes nardinančios aukštūnės pušys, skubantis atiduoti Šventajai šaltinių vėsa dvelkiančius vandenis Variaus upokšnis, įvairiaspalvių žiedų prikupėjusiospašventupių lankos, padangėn smingantys Anykščių bažnyčios bokštai…
Muziejinės nuotraukos, pasakojančios apie Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.
Geležinė šaltojo karo uždanga ilgam, net keliems dešimtmečiams atskyrė tėvynę palikusius lietuvius. Pirmiausia Staškevičių šeima apsistojo Vokietijos pasienyje su Danija, Flensburgo mieste. Ten Jonukas mokėsi pradinėje mokykloje. Po trejų metų Vokietijoje bei dar kitų trejų metų Anglijoje šeima įsikūrė didžiausiame Kanados mieste Toronte, kur rado prieglobstį tūkstančiai nuo sovietų okupacijos bėgusių lietuvių. Pabėgėliai būrėsi įvairiose lietuviškose draugijose, klubuose, lietuviškas dainas dainavo choruose, leido ir skaitė lietuviškus laikraščius. Daug dėmesio buvo skiriama patriotiniam vaikų ir jaunimo auklėjimui, lietuvių tautiškumo ugdymui, mokiniai lankė lietuvių šeštadieninę mokyklą. Jau paūgėjęs Jonas Staškevičius ir jo sesutė Valentina įstojo į Algimanto Ankudavičiaus įsteigtą ir jo vadovaujamą moksleivių ateitininkų St. Šalkauskio kuopą ir aktyviai dalyvavo jos veikloje. Jonas, baigęs gimnaziją, studijavo filosofiją Šventojo Augustino seminarijoje Toronte. Studijuoti teologijos išvyko į Romoje esantį Gregoriano universitetą. 1962 metų liepos 22 dieną Jonas Staškevičius buvo įšventintas kunigu.
Anykščių jaunimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl buvo pasirinktas dvasininko kelias? Matyt, kiekvienas, atėjęs į šį pasaulį, esti pašauktas ten, kur turėtų būti. Augo katalikiškoje šeimoje, kartu su tėvais eidavo melstis į Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapijos bažnyčią, švęsdavo Kalėdas, Velykas ir kitas religines šventes. Dar būdamas gimnazistas Jonas suprato, kad tikėjimas yra gyvenimo druska, kad reikia tiesinti prie Dievo vedantį kelią. Norą tapti kunigu žadino ir gyvas pavyzdys – dėdė ir krikštatėvis Jonas Staškevičius. Pasišventimas kunigystei, meilė Dievui ir žmogui džiugino artimuosius, parapijiečius, visus jį pažinojusius. Sukrėtė tolimąjį Torontą pasiekusi žinia – nebėra šviesaus kunigo Jono Staškevičiaus, jis mirė kaip tikėjimo kankinys Sibiro gulaguose. Turbūt tai labiausiai paakino sūnėną ir krikštasūnį rinktis dvasininko kelią, stoti savo bendravardžio, bendrapavardžio dėdės vieton. Kunigu tapo ir kitas sūnėnas, jauniausias Jono brolis, gimęs jau ne Lietuvoje,Vytautas Staškevičius.
Jono Staškevičiaus kunigystės kelias prasidėjo toje pačioje Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapijoje, kuri 1974 metais gavo Toronto arkivyskupijos leidimą persikelti į tais metais įsisteigusį Misisogos (Mississauga) miestą. Ta pačia proga buvo gautas leidimas parapiją ir naujai statomą bažnyčią pavadinti Lietuvos Kankinių vardu. Po netikėtos klebono kunigo Petro Ažubalio mirties Lietuvos Kankinių bažnyčios klebono pareigos atiteko kunigui Jonui Staškevičiui. Tapęs šios lietuviškos šventovės klebonu, rūpinosi jos atnaujinimu, modernizavimu. Rūpėjo jam ir Šv. Jono lietuvių kapinės, ten radosi koplyčia, paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, paties rankomis sukurta Rūpintojėlio skulptūra. Visa dabartinė apylinkė, kurioje yra lietuviškos kapinės ir Lietuvos Kankinių bažnyčia, yra pavadinta „Anapiliu“ ir tuo vardu įregistruota Kanados valdžios įstaigose.
Visos bėgančio laiko kunigo Jono dienos, metai skirti sielovadai, kovai su tamsos jėgomis, su nuodėme, atskiriančia žmogų nuo Dievo, nuo savęs paties, nuo gėrio ir meilės. Kas galėtų suskaičiuoti, kiek kunigo Jono Staškevičiaus aukota mišių, kiek pakrikštyta, sutuokta, palydėta į amžinybę tautiečių bei kitų katalikų. Kokią nesuskaičiuojamą daugybę kartų į savo ir kitų besimeldžiančiųjų bažnyčioje lūpas ir širdis buvo įdėtas prašymas „Gelbėk mus, Viešpatie“…
Gera sugrįžti į Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.
Šviesios atminties dėdė kunigas Jonas, kaip kankinys miręs lageryje, laiške buvusiems parapijiečiams rašė, kad pasaulį reikia gelbėti meile. Jis atlaidžiai šypsojosi ir savo budeliams.
Meilė stipresnė net už mirtį. Tačiau be Dievo pagalbos žmogus bejėgis. Kaip ir daugelį užjūriuose atsidūrusių lietuvių kunigą Joną Staškevičių labai liūdino, širdį dilgino žinios iš okupuotos Lietuvos. Barbariškai išniekinti žuvusių partizanų kūnai, tremtys į Sibiro platybes, lageriai, tikinčiųjų persekiojimai… Tėvynė kenčia. Kaip toje dainoje: „Kraujo upeliai teka, o ašarėlių lig pažastėlių“. Atrodė, kad pavergta Lietuva dar ilgai bus okupantų junge.
Ir štai įvyko stebuklas. Dovydas įveikė Galijotą… Pasaulį nustebino Baltijos kelias, kone dviejų milijonų susikibusių už rankų, suvienytų meilės tėvynei, laisvės siekio žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino. Tankus, ginkluotus kareivius pasitinkanti tūkstantinė minia. Ji ginkluota daina ir Lietuvos vardu… Sužinojus, kad Lietuva jau laisva, nepriklausoma, džiaugsmo ašaros vilgė tėvynainių skruostus. Stebuklas, tikras Dievo duotas stebuklas!
Nenusakomą šviesų jausmą patyrė prelatas Jonas Staškevičius, po daugelio metų atvykęs aplankyti tėviškę, jau Nepriklausomą Lietuvą, susipažinti su naujos kartos nematytais gentainiais. Norėjosi apkabinti svyruoklį beržą, žydinčią liepą, glostyti gėlę, peržegnoti kiekvieną sodybą, sveikintis su kiekvienu sutiktu žmogumi. Didingai gražūs Kanados gamtovaizdžiai. Tyravandeniai ežerai, horizontą užsklendžiantys kalnai… Tačiau koks mielas ir savas lietuviškas peizažas… Tarytum sakantis: čia tavo tėvynė, čia tavo gimtinė, tavo šaknys… Kaip paukščius, taip ir žmones tėviškė šaukia sugrįžti.
Prelatas Jonas Staškevičius laiške autoriams rašė: „Turėjau dvi progas trumpai lankytis pavergtoje Lietuvoje. Pirmą kartą lankiausi 1978 m. su būriu lietuvių iš Londono parapijos ir savo broliu Vytautu. Slapta savo giminių brolis buvo nugabentas į Pavares, o mane vienas giminaitis nuvežė tiesiai pas kleboną Albertą Talačką. Su juo sutarėme, kad pernakvojęs Pavarėse, rytojaus rytą, birželio 3 dieną 8 val. Mišias aukosiu Anykščių bažnyčioje prie pagrindinio altoriaus. Tuo metu Lietuvoje Mišios dar buvo aukojamos lotynų kalba, bet klebonas žinojo, kad išeivijoje Mišias jau aukojame lietuvių kalba. Tai manęs paklausė, ar turiu aukojamų Mišių lietuviškus tekstus. Atsakiau, kad turiu. Tai jis pasiūlė man Mišias aukoti lietuvių kalba. Tą rytojaus rytą taip ir padariau. Mane stebino, kad susirinkę ryte anykštėnai taip gražiai atsakinėjo į visus Mišių kreipinius, nors tai buvo ir jiems pirmosios lietuviškos Mišios Anykščiuose. Ypatingai ir pats tada susijaudinau, kai skaitydamas visuotines maldas, kuriose į kiekvieną kreipinį atsakoma: „Meldžiam Tave, Viešpatie“, aš, visai net nepagalvojęs, paskaičiau iš savo mišioliuko kreipinį: „Lietuvai duoti laisvę teikis…“ ir visi žmonės garsiai atsiliepė: „Meldžiam Tave, Viešpatie“.
Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyno viršelis
Vėliau manęs nebeįsileido Lietuvon. Tačiau 1988 m. ankstyvą pavasarį vėl atsirado galimybė. Priklausiau Kanadoje veikiančio „KestonCollege“ padalinio, kovojančio už religijos laisvę komunistiniuose kraštuose, valdybai. Tuo metu valdyba gavo leidimą atstovams vykti Maskvon pas Tarybų Sąjungos Religinių reikalų viršininką ir išreikšti savo reikalavimus. Kadangi mūsų skyriuje buvo ukrainiečiai, lietuviai, latviai ir estai, tai gavome leidimą po lankymosi Maskvoje dar aplankyti savo krašto Religinių reikalų viršininkus. Todėl mudu su profesoriumi Romu Vaštoku, kaip lietuviai Kanados atstovai, lankėmės Vilniuje ir Kaune. Tuo metu dar daug kas buvo draudžiama, tvyrojo baimė, pokalbiuose nesimatė geresnio rytojaus. Tačiau tuojau pat tą vasarą viskas tiesiog stebuklingai pasikeitė. Tada supratom: tikrai Dievas stebuklą padarė!“
Garbaus amžiaus sulaukęs prelatas Jonas Staškevičius prašo Dievo, kad dar neleistų jam pavargti, kad dar galėtų tarnauti parapijiečiams. Minėtame laiške jis rašo: „Dabartiniu metu vėl „prižiūriu“ dvi savo buvusias parapijas Londono vyskupijoje. Londono mieste Šiluvos Mergelės Marijos buvusi lietuvių parapija jau savo pastatų nebeturi ir yra prisiglaudusi vienos vietinės parapijos patalpose, o aš esu jų kapelionas. Delhi mieste Šv. Kazimiero lietuviška parapija dar turi savo pastatus ir veikia, o aš esu tos parapijos administratorius – klebonas. Norėjau atkreipti dėmesį, kad Torontas nėra viskas, nes yra ir kitos vietovės, kuriose tenka darbuotis, o pats didžiausias centras yra „Anapilis“ Misisogos mieste“.
Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.
Aplankius Lietuvą, Anykščių kraštą, pabendravus su tėviškėnais, regis, palengvėja metų našta. Lankys, kol leis jėgos. Grįžta į Kanadą pažvalėjęs, dar norintis tarnauti Dievui ir žmonėms. Daug, jau daug Kanados lietuvių atgulė Šv. Jono kapinėse. Tarp jų palikuonių – vis mažiau kalbančių lietuviškai. „Ir niekuo kitu tauta neapreikš savo širdies, sielos ir dvasios taip, kaip savo kalba“, – sakė Vydūnas. Negerai, kai tie dar šnekantys lietuviškai vis įterpia svetimžodžius. Gal bent kiek padės apvalyti tą šnekamąją Kanados lietuvių kalbą prelato Jono Staškevičiaus sudarytas ir išleistas „Tinginių žodynas“, kur jis siūlo paplitusius tarptautinius žodžius pakeisti lietuviškais atitikmenimis, kurių kalbantys pritingi prisiminti, ieškoti.
Su prelatu Jonu Staškevičiumi susitikome, bendravome 2019 m. vasarą, dalyvaudami Miesto šventės renginiuose. Jis džiaugėsi gražiomis permainomis Anykščiuose. Mes, anykštėnai, jas ne visada pastebime. Padovanojo savo naujausią lietuvių ir anglų kalbomis parašytą knygą „Pasaulio pagrindai: naujoji prielaida“, kurioje kalbama, kaip susiderina tikslieji mokslai su religija. Yra apie ką pamąstyti, paskaičius šią religinę studiją. Atsisveikindami pasilinkėjome vėl susitikti, bendrauti, jei Dievas leis, ateinančią vasarą. Tada gal bandysime aiškintis, kas yra neretai minima, bet daugeliui sunkiai suvokiama amžinybė, kurioje dingsta į mirtį vedęs laikas, išnyksta atstumais matuojama erdvė.
Pasakojimo autoriai – Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis
Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vertindami susibūrusį Sąjūdį prieš Astravo atominę elektrinę (AE), energetikos ekspertas ir politologai sako, kad Lietuva apie matomas grėsmes turi kalbėti, tačiau kartu pabrėžia, jog svarbūs ir realūs veiksmai.
Buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas tvirtina, kad Europoje yra ne vienas pavyzdys, kai pastatyta atominė elektrinė taip ir nebuvo niekada paleista. Vis dėlto, vertindamas susibūrusį Antiastravinį judėjimą, A. Sekmokas pažymi, kad Lietuvai svarbu ne tik kalbėti, tačiau ir daryti konkrečius veiksmus.
Tuo metu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas, politologas Laurynas Jonavičius pabrėžia, kad projektas yra ne tik praktinis, tačiau ir politinis.
Tokią Antiastravinio sąjūdžio potekstę mato ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas profesorius Algis Krupavičius. Jo teigimu, toks judėjimas yra ne tik smarkiai pavėluotas, tačiau ir abejotinas – Astravo AE saugumo klausimus, pasak A. Krupavičiaus, labiausiai turėtų kelti Lietuvos institucijos, o ne politikai prieš rinkimus.
A. Sekmokas tiki, kad Astravo AE gali nepradėti darbo: Lietuva turi ne tik kalbėti
Kaip Eltai sakė A. Sekmokas, Europoje yra pavyzdžių, kai pastatytos AE taip ir nepradėjo darbo, o jų projektai buvo nutraukti, – pavyzdžiui, prie Austrijos sostinės Vienos (Zwentendorfo AE. – ELTA) arba Švedijoje, netoli sąsiaurio su Danijos sostine Kopenhaga (Barsbeko AE. – ELTA).
Jo manymu, Lietuvai svarbiausia ne tik kalbėti apie problemą – reikia, pasak A. Sekmoko, atjungti elektros linijas, leidžiančias Baltarusijai eksportuoti elektrą. Tada, pasak buvusio energetikos ministro, Astravo AE projektas nebeturėtų perspektyvos.
„Viskas labai didele dalimi priklausys nuo Lietuvos veiksmų. Astravo AE yra statoma ir pastatyta ant sienos su Lietuva, ir tikslas buvo eksportuoti elektrą į Lietuvą ir ES šalis per Lietuvą. Buvo įvertinta, kad yra visa elektros perdavimo infrastruktūra, sukurta Ignalinos AE, kurią galima panaudoti ir kuri yra visiškai tinkama, kad per ją – per elektros jungtis „NordBalt“ ir „LitPol Link“ – jungtis į Švediją ir Lenkiją, kad ta elektra būtų eksportuojama į ES šalis, ne tik į Lietuvą – ir Latviją, Estiją. Lietuva yra pagrindinis mazgas, ir per ją iš esmės eina pagrindinės linijos, per kurias ta elektra galėtų būti eksportuota. Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
Į Lietuvą iš Baltarusijos ateina keturios aukštos įtampos elektros perdavimo linijos, kurios tam tikslui ir buvo numatytos panaudoti. Jeigu Lietuva, pradėjus veikti Astravo AE, išjungtų tas linijas, tai iš karto šito projekto ekonominis pagrindimas labai rimtai susiūbuotų, jeigu jis išvis galėtų būti įgyvendintas“, – teigė A. Sekmokas.
Lietuvai uždarius elektros perdavimo linijas, atkreipė dėmesį A. Sekmokas, Baltarusijai labiau finansiškai apsimokėtų apskritai nepradėti elektros gamybos Astravo AE, nei vėliau inicijuoti visos elektrinės sustabdymą.
„Jeigu iš eksporto pajamų Baltarusija negautų, turiu galvoje, konvertuojama valiuta, tai jau dabar to projekto ekonominis pagrindimas ir nauda yra abejotina. Tada tokią elektrinę eksploatuoti ir pasiryžti jos uždarymo kaštams būtų visiškai neracionalu. Žymiai pigiau yra tą projektą nutraukti, uždaryti AE, negu pasiryžti jį tęsti ir prisiimti dar didesnes išlaidas ir kaštus“, – pabrėžė energetikas.
Politologas: Antiastravinio sąjūdžio idėja graži
Tuo metu VU TSPMI dėstytojas, užsienio politikos ekspertas Laurynas Jonavičius sako, kad susibūręs Antiastravinis projektas ir siekis sustabdyti elektrinės paleidimą kaimyninėje šalyje yra kompleksinis dalykas, – jo teigimu, tai yra tiek politinis projektas, tiek rimtas tikslas, reikalaujantis daug analitinio skaičiavimo.
„Jeigu žmonės turi tikslą, jeigu mato esant galimybę jį pasiekti, tai turi teisę tai daryti. Interesas yra gražus, geras, ir iš principo idėja yra tvarkinga. Kiek tai yra įgyvendinama praktiškai – kitas klausimas. Čia kaip paklausti, ar tai, ką sako Greta Thunberg, yra blogai ar gerai. Gerai, aišku, bet vėlgi viso to praktinis įgyvendinimas yra analitinis dalykas – reikia daug skaičiuoti, analizuoti ir daryti. Antra vertus, tai yra ir politinis projektas, palaikantis matomumą, iškeliantis klausimą, kas yra gerai. Negali sakyti, kad čia yra bloga idėja, – tai yra labai gera idėja, tvarkinga. Ar ji duos rezultatų, pažiūrėsime vėliau“, – Eltai sakė L. Jonavičius. Sąjūdis prieš Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
Paklaustas, kaip vertina socialdemokratų išsakytą kritiką Antiastraviniam sąjūdžiui, pavadinus jį konservatorių rinkimų kampanija, politologas atsakė, kad tiesos čia galima įžvelgti, tačiau, L. Jonavičiaus teigimu, visa tai priklauso nuo politinių oponentų požiūrio.
„Visi mato, ką nori matyti. Yra turbūt tiesos tame – laikas, kada tai susikūrė, kontekstas, kas tai sukūrė ir kaip sukūrė, kaip ir pasitarnautų tokiems teiginiams, kad tai yra priešrinkiminės kampanijos dalis, bet tai yra iš kelių elementų susidedantis procesas, ir natūralu, kad tie, kurie palaiko idėją, matys vienus elementus, o tie, kurie jos nepalaiko, matys kitus elementus“, – pridūrė L. Jonavičius.
Jo teigimu, Antiastravinis sąjūdis nedaro didelės neigiamos arba teigiamos įtakos Lietuvos ir Baltarusijos santykiams.
„Kol kas nei labai kenkia, nei labai gerina tų santykių. Jų tokių rimtų nelabai yra, pokalbis, dialogas vyksta, bet čia jeigu mes matome grėsmę, tai kažką daryti (reikia. – ELTA), kalbėtis, ieškoti būdų, kaip išspręsti. Taip, tai sunku, galima nesikalbant deklaruoti savo tiesą, bet klausimas, ar tas savo tiesos deklaravimas duos rezultatų“, – apibendrino L. Jonavičius.
Tuo metu A. Sekmokas dar kartą pabrėžė – Lietuva turi ne tik kalbėti.
„Čia yra ne tik kalbėjimas. Kalbėti Europos mastu labai svarbu, bet svarbiausia yra ne tik kalbėjimas. Svarbiausia yra elektros perdavimo linijų į Astravo AE (…) išjungimas – tai lemiamas veiksnys dėl tolimesnės Astravo AE perspektyvos. Išjungti tas elektros linijas, kol nepradėjo veikti AE arba tik pradėjus veikti, nėra vėlu. Išjungus tas linijas Astravo AE praranda bet kokią perspektyvą“, – konstatavo A. Sekmokas.
A. Krupavičius įžvelgia priešrinkiminį judėjimą: nereikia galvoti, kad Baltarusija – išprotėjusi valstybė
Vis dėlto dar vienas Eltos kalbintas politologas, VDU profesorius A. Krupavičius, kalbėdamas apie susibūrusį judėjimą prieš Astravo AE, pažymėjo kad panašių sąjūdžių susikūrimai priešrinkiminiu laikotarpiu nėra atsitiktinumas.
„Žvelgiant į Antiastravinį sąjūdį galima kelti labai daug klausimų, kodėl jis atsiranda būtent čia ir dabar, kai iki rinkimų lieka 8 mėnesiai, nors galimybių tokį sąjūdį įkurti buvo, ko gero, beveik 10 metų. Per tuos 10 metų net panašių idėjų viešojoje erdvėje nebuvo išsakyta. Dar daugiau – tas rinkimų pamušalas darosi stipresnis, kai įvertinamas faktas, kad Astravo AE praktiškai jau yra pastatyta, iš esmės pirmasis jos blokas netrukus jau pereis arba pereina į bandymų stadiją ir reaktoriuje labai netolimoje ateityje turėtų atsirasti branduolinis kuras. Tokių faktų šviesoje Antiastravinis vajus atrodo, švelniai tariant, abejotinai“, – Eltai sakė A. Krupavičius.
Profesorius išskyrė vieną iš prieš Astravo AE pasisakančių aktyvistų argumentų – statomos elektrinės atstumą nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Astravo AE saugumo užtikrinimas, o ne atstumo nuo elektrinės kvestionavimas, pasak jo, turėtų būti Lietuvos pagrindinis tikslas. Kartu politologas pateikė ir statistinių duomenų.
„Jeigu mes pažiūrėtume į tikrovę objektyviai, tai, iš atstumų statistikos, ji tikrai yra labai įdomi. JAV 1/3 gyventojų gyvena 50 arba mažiau mylių atstumu nuo atominių elektrinių. (…) Viena iš arčiausiai esančių AE prie miestų yra Toronte, Kanadoje, kur atstumas nuo Toronto, kuris turi beveik tokį patį skaičių, kaip visa Lietuva, yra apie 30 kilometrų. Iš tikrųjų saugumo argumentų negalima pakeisti atstumo argumentais“, – pabrėžė VDU profesorius, pridūręs, kad atominės elektrinės, statomos šalies viduje, saugumu yra suinteresuota ir pati Baltarusija.
„Nereikia įsivaizduoti, kad Baltarusija yra išprotėjusi valstybė. Lietuvos erdvėje yra nepopuliaru sakyti, ir mes labai mėgstame kurti įvairias sąmokslo teorijas, bet Baltarusija ir jos lyderiai nėra išprotėję, – jie sau po kėde bombos tikrai nesiekia pasidėti. Jie lygiai taip pat yra suinteresuoti Baltarusijos AE saugumu. Mes spręsti vietos klausimą gerokai pavėlavom“, – apibendrino A. Krupavičius. Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Politologas taip pat priminė premjero Sauliaus Skvernelio idėją bei siūlymą Minskui Astravo AE pakeisti modernia dujine elektrine.
„Tuo pirmuoju S. Skvernelio atveju planas-chuliganas buvo rinkimų galimas instrumentas. Lygiai taip pat, panašu, yra ir su dabartiniu Sąjūdžiu. (…) Yra tam tikros prasmės tame Sąjūdyje tik vienu aspektu – kiek jis galėtų prisidėti prie tos elektrinės saugumo padidinimo ir jos saugumo garantijų. Tiesą sakant, tai yra labiau ne Antiastravo sąjūdžio reikalas, kiek Lietuvos valstybės ir jos institucijų užduotis, – kad niekam nekiltų abejonių ir Astravo AE saugumo srityje būtų visi saugikliai sudėlioti“, – pridūrė A. Krupavičius.
Sąjūdis prieš Astravo AE šeštadienį Seime vykusio pirmojo suvažiavimo metu kreipėsi į Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, primena ELTA. Laiške į kaimyninės šalies vadovą Sąjūdžio iniciatoriai siūlo „neforsuoti tos atominės elektrinės pirmojo bloko paleidimo, ignoruojant tarptautinius saugumo reikalavimus ir mūsų gerąją kaimynystę“. Suvažiavime taip pat buvo pristatyta ir peticija Europos Parlamentui dėl Astravo AE sustabdymo, šioje elektrinėje pagamintos elektros energijos importo į ES asocijuotąsias šalis uždraudimo ir Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizacijos su Europos tinklu paspartinimo.
Kanados Toronto mieste ketvirtadienį per šaudynes vienoje iš vaikų žaidimų aikštelių buvo sužeisti du vaikai. Tai pranešė televizijos kanalas CTV.
Policijos duomenimis, nukentėjo dvi 5 ir 9 metų amžiaus seserys. Jaunesnioji buvo nugabenta į ligoninę sunkios būklės, bet dabar mergaitės gyvybei pavojus nebegresia.
Pasak mačiusiųjų, prie šalia parko esančios vaikų žaidimų aikštelės, kur tuo metu buvo 11 vaikų, sustojo automobilis. Jame buvęs žmogus ėmė šaudyti iš pistoleto į kitą vyrą, tuo metu buvusį parke.
Policija ieško automobilio vairuotojo ir žmogaus, į kurį jis šaudė.
