Ne kartą girdėjosi atsargūs išmintingų žmonių perspėjimai, kad neva šioje Garliavos istorijoje tiesa yra kažkur per vidurį, taigi, vengiant batalijų atnaujinimo, kiekvienas privalėtų nueiti savo kelią link tiesos, atsižadėdamas kraštutinių apibendrinimų. Kažkada ir aš pats stengiausi patikėti tokio trečiojo kelio galimybe, patikėti tuo, kuo, kaip greitai aiškėja, neįmanoma patikėti!
Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kiekvienas normalių refleksų žmogus, taip įsismarkavus aistrom, matydamas, jog laivelis pavojingai siūbuoja į šonus, verčiamas vien rūpesčio dėl populiacijos saugumo užtikrinimo, privalėtų ieškoti kompromiso, aukodamas jo labui savo subjektyvius nusiteikimus, dėl to paties reikalo nepastebimai nurydamas susikaupusį kartėlį, tramdydamas įsikalbėtas ar tikras antipatijas.
Žinia, kaip tik brandi asmenybė paprastai atkreipia dėmesį savo sugebėjimu laikytis auksinės vidurio taisyklės, mokėjimu laviruoti, įgudimu išlaikyti pusiausvyrą net ant skustuvo ašmenų, nenukrintant nė į vieną pusę. Taigi labai pagirtinas ir godotinas dalykas yra nusiteikimas ieškoti subalansuoto požiūrio, tačiau, kaip atrodo, šiuo atveju, vis tik yra truputėlį kitaip: abipusiai kaltinimai ir pretenzijos, primetami įtarimai yra tokie fantasmagoriškai baisūs, kad kompromisas čia reikštų tai, jog laisva valia prisiimame niekšybės ir silpnaprotystės naštos dalį, net pusę tokios naštos.
Dar kartą užtikrinu, jog labai norėčiau sutikti tokį proto bokštą, kuris pasiūlytų garbingo kompromiso receptą, žemai nusilenkčiau visus pranokusiam išminčiui, bet tiesa ta, kad net kažkoks susitarimas dėl diskusijų kultūros, korektiškumo reikalavimų, apsiraminimo, nusiteikimo susėsti ir pasikalbėti čia yra neįmanomas dalykas iš principo, nes anosios pusės veiklos (ar kovos) priemonės yra kaip tik nepamatuotas aistrų kurstymas, neįtikėtinų gandų platinimas, triukšmo ir dūmų uždangų konstravimas, nelabai kvapnaus dumblo pakėlimas nuo pasąmonės dugno, kitaip tariant, visa tai, kas verčia žmogų išklysti iš proto kelio ir užsiimti nesveikos vaizduotė kultivavimo apeigomis.
Kitas dalykas, kad tulžingam žodžiui savo ruožtu iš principo nėra galimybės priešpastatyti ką nors kitą kaip tokį patį ar panašų tulžingumą, taigi, kažkam davus toną, tulžingumas tampa visuotinu užkratu.
Taigi, dar kartą perklausiu – kodėl joks kompromisas čia neįmanomas?
Užskliauskime esmę, atsiribojant trumpam nuo dėmesį blaškančių detalių, įrėminkime, stabilizuokime ją taip, jog būtų galima įsižiūrėti į tikrą dalykų padėtų, nepasiduodant dėmesį nukreipiantiems dūmų ir triukšmo manevrams. Taigi, kaip kitaip, jeigu ne išgrynintu niekšybės be jokios paslapties pavyzdžiu reikia laikyti vaiko pavertimą gyvu skydu, statant jį prieš langą ir duris policijos operacijos metu, kai tos durys yra laužiamos, o langas daužiamas, kaip kitaip pavadint ketinimus užstatyti vaiko gyvybę ir sveikatą, pastūmėjant bejėgę būtybę į suluošinimo svetimomis rankomis situaciją, tokiu būdu, tikėtina, siekiant nušauti du zuikius. Labai jau gudru, ar ne?…
Kita vertus, nieko nuostabaus, mergaitė čia visados buvo įkaitu be jokios simbolinės įvardijimo gelmės, pačia grubiausia to žodžio reikšme. Ar tai ir yra Garliavos vertybės? Kaip galima labiau išniekinti žodžio reikšmę, kai tokio užsiangažavimo žmonių pozicija yra vadinami sąžinės kalinio kančios istorija ir pan.
Koks kompromisas gali būti rastas buvusios teisėjos baudžiamosios atsakomybės klausimu, kai pasinaudodamas savo statusu Garliavos įžymybė galimai ilgą laiką darė sunkius nusikaltimus? Be Generalinės prokuratūros iškeltų įtarimų, būtina atsakyti taip pat į klausimą – koks yra šios teisėjos vaidmuo žudynių bylose, gi nuo į viešumą prasisunkusių liudininkų parodymų piestu stojasi plaukai ant galvos. Kaip toliau gyventų Lietuva, jeigu klausimai apie banditinio mūsų šalies užpuolimo aplinkybes, galimai talkininkaujant Rusijos specialiosioms tarnyboms, liktų neatsakyti, užmesti.
Neverskite įsivaizduoti, brr, negalėčiau rasti kompromiso net ir stovint Paskutiniojo Teismo akivaizdoje su žmogėnais, paskelbusiais tarsi ir žaismo dėlei motinos ir dukros įslaptintos gyvenamosios vietos paieškos vajų, taigi pradėjusiems motinos sumedžiojimo akciją, varovais kviečiant telktis triukšmingų kretinų minias, įvairiausio galo pusgalvius. Tai jau yra visų žmogaus prigimties ribų peržengimas, išgamų žaidimai iš nuobodulio, nesveikos vaizduotės padarų galutinių lūkesčių išsipildymas.
Be jokios abejonė, buvo ir blogesnių laikų Lietuvos istorijoje, tačiau bjauresnio epizodo, kai viešai didžiuojamasi savo apsigimimu, sunku beprisiminti. Dėl savęs mielaširdingai prašau tik vieno dalyko, oi nereikalaukite, kad imčiau ir patikėčiau, jog banditų nuosprendis principingam teisėjui yra kažkokia antisisteminė revoliucija.
XXX
2014 Garliavos metų Siurrealistinė Lietuva
Tas triušis slaptame bute – tai užsimaskavęs keturkojis pedofilas arba mažų mažiausiai gudrus žaltys, apsimetantis švelniakailiu padarėliu! Dar mažametė, bet jau aštuoniarankė chtoninė būtybė, virpindama keturiasdešimtimis pirštukų, plevena svaigiame sapne, neįstengdama niekaip prabusti. Kažkur ano pasaulio pakrašty skęsta kita mergaitė sulėtintu iki begalybės ritmu, niekaip nesugebėdama paskęsti, o šiapus ritasi suvisai paskandinusios realybės likučius audrotos vaizduotės bangos gražiosios audronės 9 balų stiprumo.
Kai vienarankis Ginklininkas stoja vėl į tarnybą, visur užstoja kraupi ramybė, nuslopsta vėjelis, sustingsta medžių lapai, nuščiūva netgi žolė, – ramybė tokia, jog plaukai stojas piestu, per vasaros karštį vanduo atvėsta. Triakė Vienuolė su pridžiūvusiu laurų vainiku ant galvos dabar žiūri kaip rentgenas kiekvienam tiesiai į širdį.
Dėl ryte pražydusios ryžos Rožytės užgaidų vėl kyla reali involiucijos grėsmė, kažko nepaprasto laukimas užvaldo žmones. Kyla realus įtarimas, jog netrukus pradės lašnoti. Pažeme, žinoma, pažeme juda dulkės. Dabar aišku net arkliui nepabalnotam, jog lis.
Daugiaprotis Patriarchas pro daugiabučio langą prieš lietų vėl medžioja marsiečius. Ne sezono metas, tačiau nėra liūdna.
2019.10.14; 15:57
