Tremtinys

Politinės intrigos

Jonas Dapkūnas (1898 06 24–1981 05 03. Palaidotas Marijampolės naujosiose kapinėse, rytinėje dalyje)

Jonas Dapkūnas (1898 06 24–1981 05 03. Palaidotas Marijampolės naujosiose kapinėse, rytinėje dalyje)

O buvo taip: 2013-ųjų pavasarį per pažįstamą advokatą į mane kreipėsi viena Marijampolės rajono Kūlokų kaimo ūkininkė ir pasiūlė tarpininkauti, leidžiant žinomo to krašto žmogaus Jono Dapkūno atsiminimus. Įteikė 165 tvirta ir gražia rašysena išmargintų rankraščio puslapių kopiją, kurią paskui gavau surinktą kompiuterinėje laikmenoje. Suradau nedidelę leidyklą „Kriventa“, kuri per keletą metų visą tekstą surinko, suredagavo, parengė knygos maketą, sudėliojo atsiųstas nuotraukas. Įdėjom nemažai triūso: papildėme tekstą išnašomis, tarmybių paaiškinimais, ištisą skyrių redagavo žinomas Marijampolės istorikas Benjaminas Mašalaitis.

Bet kai leidinys buvo beveik parengtas spaudai, užsakovė staiga nutraukė kontaktus su leidėjais. Pasipylė priekaištai, grasinimai, reikalavimai… Gaila, nes įdėta nemažai darbo, pastangų, būta daug organizacinių rūpesčių, be to, neatsilyginta leidyklai, o svarbiausia iškilus to krašto žmogus vėl paskendo užmaršty. Ir taip jau šešeri metai.

Šiandien bent prabėgomis pristatome šią asmenybę – paprastą valstietį, bet kartu ir inteligentą, leidėją, Lietuvos kariuomenės savanorį, tremtinį. Štai ką rašiau rengtos knygos įžanginiame žodyje…

+++++++++

Jono Dapkūno gyvenimo prisiminimuose politikos nedaug. Nuo pat gimimo (autorius kažkodėl pasijaunino gal dvejais metais, nes tikroji jo gimimo data – 1898 m. birželio 24-oji, būtent Joninės) kaimo vaikas dirbo visokius darbus, o jų našta ėmė ypač slėgti, kai 1904 m. mirė tėvas Motiejus Dapkūnas, kilęs iš Lazdijų rajono Naravų kaimo, o dar po ketverių metų – ir motina. Tai buvo amžių sandūra – sudėtingas metas tautiškai atgimstančiai Lietuvai. Visa Palenkė arba Užnemunė iki 1915 m. priklausė Lenkijos karalystei, kuri savo ruožtu įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Ji ribojosi su Rytų Prūsija, kuri vėlgi priklausė kitai – Vokietijos – imperijai.

Tos imperijos netrukus susidurs, Rusijoje dar įvyks bolševikinė revoliucija, ir tai labai paveiks bręstantį jaunuolį. O gyveno jis Rūdvališkėse, kurias dabar vargu ar besurasi, paskui Liudvinave, dirbo pas ūkininkus. Broliai ir seserys ieškojo laimės už Atlanto, Jonukas – karo siaubiamoje Lietuvoje (fronto linija ėjo kaip tik tarp Liudvinavo ir Marijampolės).

1919-ųjų kovą įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, trejus metus – iki 1921 m. birželio – pliekėsi ir su bolševikais, ir su lenkais, ir su vokiečiais. Politikos jo pasirinkime nedaug, bet vis tiek prisiminimuose išryškėja palankumas Lietuvos nepriklausomybei, pašaipa visokio plauko engėjams ir okupantams. Po tarnybos vėl lenkė nugarą pas ūkininkus, kol 1923 m. įsidarbino „Dirvos“ spaustuvėje. Galbūt tai ir buvo brandaus jaunuolio posūkis į kitokią sritį, nes vis dažniau į rankas paimdavo leidyklos leidžiamą knygą, įvairius leidinius. Po keliolikos metų laikraštis „Verslas“ rašys, kad „knygininkas J. Dapkūnas švenčia savo 15 metų prekybinio darbo jubiliejų… ir jam, pradėjusiam biznį su pora dešimčių litų, pakako prasimušti iki didelių laimėjimų“.

Bet iki to biznio dar buvo toloka. O kol kas – meilė Konstancijai (Kastutei) Dereškaitei, 1923-iųjų rugpjūtį – vestuvės. Beveik po metų gimė dukra Kazytė, kuri vėliau, kaip ir tėvas, perėjo sunkius tremties kelius…

Paskui dirbo Marijampolės pašte, kartu dalyvavo geležinkelio stoties statyboje, pardavinėjo saldainius Vilkaviškio ir Kauno gatvių sankirtoje esančioje krautuvėlėje. Taupiai gyvendami su Kastute susitaupė keletą dešimčių litų ir nusipirko krautuvėlę Liudvinave. Ko gero, tuomet ir prasidėjo tikroji verslininko J. Dapkūno veikla. 14 metų jis buvo renkamas Lietuvos verslininkų sąjungos Marijampolės skyriaus sekretoriumi, o nuo 1927 m. teikė dar ir taksi paslaugas, nusipirkęs „pagyvenusį“ „Ford“, paskui „Chevrolet“. Vienur verslas nesisekė, kitur ėjo kaip sviestu pateptas. 1930 m. savo mažmožių krautuvėlėje sugalvojo įkurti knygų biblioteką, knygynėlį. Iki 1936 m. pabaigos veikusiame knygyne buvo apie 3 000 knygų ir kitokių leidinių. Paskui jis perėmė Vytauto knygyną, 1934 m. tapo dar ir leidėju bei žurnalistu: pradėjo leisti satyrinį savaitraštį „Pašinas“.

Keista, bet prisiminimuose šio fakto autorius nemini, nors būtent tai jam atsiliepė 1940 m. birželį, kai į Lietuvą atžlegėjo rusų tankai…

Vokiečių okupacija verslininkui atnešė nuostolių: supleškėjo knygynas Vytauto gatvėje. Teko netoliese įsigyti kitas patalpas. Grįžus rusams 1944 m. rugpjūtį prasidėjo J. Dapkūno paieškos, nes šis slapstėsi aplinkiniuose kaimuose. Tai buvo suėmimų, tardymų, daboklių metas. Jis kaltintas antitarybinės literatūros platinimu ir dauginimu. Kaip ir daugelis šviesuolių, buvo suimtas 1946 m. balandžio 30 d., išvežtas 1947-ųjų vasario 16 d. ir daugiau kaip 6 metus mito rupia tremtinio duona Krasnojarsko krašto Zatono apylinkėse. Į Sibirą ištremta kaip vyro bendrininkė iš esmės niekuo dėta ir žmona Konstancija. Į Taišetą pateko ir jo duktė Kazimiera, kuri buvo suimta Kaune beveik kartu su tėvu. Gavusi 10 metų, į tėvynę ji grįžo 3 metais vėliau – tik 1956 m. gruodį.

Marijampolės parduotuvėje „Žagrė“. 1936 m. Nuotrauka iš Marijampolės kraštotyros muziejaus fondų.

Tremties periodas prisiminimuose aprašytas gana smulkiai, matyt, tai J. Dapkūnui buvo ypač jautrus ir svarbus laikmetis. Visa šeima – žmona Konstancija, dukra Kazimiera ir tėvas – Lietuvoje draugėn susiėjo tik po dvylikos su puse išsiskyrimo metų – 1958-ųjų rugpjūčio 5 d. Nuo tada gyveno įvairiose Marijampolės vietose, 41-erių sulaukusi Kazytė 1965 m. birželį ištekėjo už Kazio Valionio…

J. Dapkūnas nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės. Šio turtingo ir nelengvo likimo kaimo žmogaus gyvenimo styga nutrūko netrukus po to, kai 1980 m. rugsėjo 5 d. jis parašė paskutines prisiminimų eilutes.

Istorikas B. Mašalaitis savo bloge paskelbė ištrauką iš J. Dapkūno rankraščio apie jo kaip kariuomenės savanorio gyvenimo etapą. Jame daug tarmiškų, dzūkiško ir suvalkietiško dialekto žodžių, kurių mes net knygoje nedrįsome taisyti…

1919 metais apie kovo pusę seniūnas atneša man šaukimą stoti atvykti į Lietuvos kariuomenės kareivių priėmimo komisiją. Aš net apsidžiaugiau, pagalvojau, kad pagaliau kartą išsivaduosiu iš tų spragilų, o gal kariuomenėj geriau išsimiegosiu.

Kaime ar mieste – visur ėjo kalbos vien tik apie laisvą Lietuvą, apie savanorių stojimą į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Net kalbos ėjo, kad vokiečiai išeina iš Lietuvos ir, kad vokiečiai prižadėjo visu kuo padėti mūsų jaunai Lietuvos valdžiai. O su kuo ir kaip padėti – čia jau ne mano jaunai galvai apie tai aprašytie. Aš dar mažai tuose reikaluose aptašytas, kad apie tai nutuokčiau. Kaip ir kokiom aplinkybėm aš patekau Lietuvos kariuomenėn, čia neparašysiu, o dalį parašysiu, kaip jau tarnavau kariuomenėj.

1919 metais apie vidurį kovo aš jau randuosi Marijampolės kareivinėse. Kareivinės nekūrentos. Mano dalis pirmo atsargos Bataljono pirma kuopa radomės antram aukšte, pirmam Flygery (tada taip vadinosi). Pakūrenti kareivinę niekas nesirūpino, malkų nebuvo, kad kiek kareivines apsišildytie. Kas kaip sugebėjo iš kur kuro parsinešti: kas nuo medinių kareivinių ar arklidžių nuplėšęs lentą kitą parsineša, kas kokios tvoros štankietą ar stulpelį. Bėda, kad niekas kirvio neturėjo, tad gerokai tuos ilgus pagalius ar lentas į tą dar nuo caro laikų palikimo pečius didžiulius sukišdavom. Pečiai didžiuliai, apvalūs, skarda aptraukti, tos kareivinės gana didelės ir jų tos salės labai erdvios – daug kuro reikdavo. Vyresnių pas mus maža buvo, kuopos vadas – pagyvenęs žmogus, dar civilius rūbus nešiojo, kaip ir mes, kareiviai. Buvo girdėti, kad jį ponu kapitonu vadino. Dar buvo viršila – vachmistru vadino – irgi pagyvenęs. Šie abudu mūsų vadai dėl kuro mums nieko nesakydavo, atrodo ir jiedu buvo patenkinti – bilia ir jiems šilta. Patikrinimai kada buvo, kada ne, bendrai, drausmės jokios. Retkarčiais mus išvesdavo į Kareivinių aikštę, šiek tiek rikiuotės pamokydavo, o mes beveik visi iš vidurio kaimo, kaip stuobriai – nemokam net apsisukti.

Ta mūsų valdžiukė visokių gėrybių prižadėjo tad daug stojo savanoriais į Kariuomenę – daugumoj ūkininkaičiai su savais žirgais, jų tarpe ir mūsų viršila sugrįžęs iš Caro kariuomenės, čia stovėjo savanoriu. Mūsų Vyriausybė žadėjo savanoriams žemės duoti, statybai miško medžiagos, pašalpų, malkų ir kitų lengvatų. Kiek vėliau paaiškėjo – valdžiukė neapvylė. Dvarų žemes išdalino savanoriams, Kumečiams, šiaip biedniokams, bernams ir panašiai. Daugumoj – mažažemiais, gyvenantiems prie dvarų, taipgi davė apie tiek, kad atitiktų kitų gavusių žemės dydį. Po kelių dienų mum išdavė šautuvus – visi buvo vokiški, tik retas kuris turėjo diržą, dauguma buvo kokiu šniūru ar pančiu parišti. Tiems laimė nusišypsojo, kuriems papuolė su diržu odiniu ar brezentiniu, o man kaip tik pasitaikė su pančiu, ką gi padarysi – pasiraukiau, paėmiau, pagalvojau, kad man ir parišti pančiu tiks prie mano klūmpių su mediniais padais.

Ant rytojaus viršila mus išsiveda su šautuvais ant užsiėmimo, tuom tarpu supažindino su šautuvo technika, spyną su šoviniais įtrauktie, įdėti šovinius ir kita. Kitą dieną jau mokino, kaip su priešu susitikus šautie, durtie ir panašiai. Šiek tiek mus apmokinęs, kaip elgtis su šautuvu, pradėjo mus skirtstyi ant postų sargybas eiti, net po miestą patruliuoti. Mat dar vis neramu buvo. Dar vis tai šen, tai ten kartais šūvis pokšteldavo, dar vis bolševikai kaip kokią šunybę iškrėsdavo, mat vis kaišiojo pagalius į ratus mūsų tai jaunai valdžiai, vis kėsinosi valdžią paimtie kokis tai Gabrys, Zonelis, Mickevičius Kapsukas, Aleksa Angarietis ir kiti panašūs.

Apie balandžio pusę aš stovėjau sargybą Gedimino gatvėje prie 11 namo, ten buvo vieno žydelio sandėlis. Kas tada tame sandėlyje buvo, man nesakė. Tada gatvėse elektra nedegė, lyg tai baugu buvo vienam stovėti, nes tuom laiku siautėjo nemažas banditizmas, mat valdžios tvirtos dar nebuvo. Kartais būdavo atsitikimų kaip kaizeriniai vokiečiai mūsų sargybas nuginkluodavo, kas jiems reikalinga pasiimdavo ir vėl prapuldavo. O jų dar nemaža tuom laiku buvo, dar nevisi apleido mūsų Lietuvą. Dar jų lėktuvų didžiulis angaras iš lentų ir fanieros pastatytas stovėjo priešais seną intendantūrą. Prie to sandėlio Gedimino gatvėj stoviu sargybą, žiūriu – į mane artinasi su vyriškiai, blogas buvo matomumas, bet įžiūrėjau, kad civiliai. Aš užrikau „Parolis”, jie man nieko nesako, aš jau užtaisytą šautuvą atkišau priešais juos, surikau antrą kartą „Parolis” ir tuomkart virš jų galvų iššoviau. Jie man vis nieko neatsako ir artyn eina manęs. Laimė, netoli mūsų sargybų buvo poilsio postas, jie išgirdę mano šūvį greit pasirodė šalia manęs, o tie nežinomi staiga dingo man iš akių,. Dar mūs vyrai su atkištais šautuvais apieškojo visą kiemą, bet jų niekur nerado. Buvo kalbama, kad tą naktį buvo keletas vagysčių ir apiplėšimų. Po to įvykio prie to sandėlio jau skirdavo po du stovėtie sargyboj. Nepoilgo tą mūsų karišką sandėlį perkėlė iš Gedimino gatvės į kareivinių zoną ir man daugiau neteko prie jų stovėtie.

1919 metų spalio 2 dieną aš atsidūriau Marijampolės ligoninėj. Guliu ten sužeistas, guliu mėnuo, antras, o mano liga neina geryn. Mat ligoninėj nebuvo gero daktaro chirurgo, visoj ligoninėj buvo tik trys daktarai, jų tarpe daktaras Bliūdžius, kuris žaizdą bijojo paliestie. Mano kojos žaizda blogai gijo, pradėjo iš giliai suktie, pūliuoti ir temperatūra pradėjo kilti, ką gi – negeri reikalai. Mano laimei, atvyksta į Marijampolės ligoninę geras daktaras chirurgas Okmenskis – pagyvenęs žmogus, jau gerokai pražilęs, blogokai kalbėjo lietuviškai. Rytojaus dieną apie 10 val. mane pirma paėmė ir nuvežė ant operacinio stalo, paguldė, daktaras atrištą žaizdą apžiūrėjo. Žiūrau, su peiliais, žirklėm jau daktaras ateina prie manęs, žaizdą prapjovė, praplatino, pūlius ištraukė, su merlėm išvalė, žarnelę su skylukėm įvėrė, storai apibintavo ir atgal į palatą atvežė. O man tas daktaras skausmo skausmelio didelio sukėlė, net aš daktaro bijojau, bet po tam mano žaizda labai lėtai pradėjo gytie, nors tą žarnelės ištraukimą ir vėl įvėrimą dar keletą kartų turėjau perkęstie skausmais. Taip iš viso aš ligoninėj pragulėjau 5 mėn. Atėjo 1919 metų Kalėdos.

Mano žaizda gijo, bet labai lėtai. Kaip minėjau, atėjo ir 1919 metų Kalėdos. Ligoniams palatos buvo Kalėdų eglukės papuoštos. Į palatą atėjo daktarai, seselės, slaugės ir dar vienas buvo medicinos felčeris. Kūčių vakarą ligoniams atnešė Kalėdų dovanų, saldainių, riešutų, pyragaičių, obuolių. Kalėdų pirmą dieną taipgi buvo pagerintas maistas – aš gavau rūkyto šonkaulio su raudonais baršteliais, kitiems irgi davė pagerintą pagal ligonio ligą, visiems davė po gerą gabalą pyrago su razinom namie kepto (o ne iš kepyklos žydelių kepto). Man tas viskas labai patiko ir buvo įdomu, kad tą viską aš savo gyvenime patyriau, kad iš to įspūdžio, iš to džiaugsmo net man per veidus gaili ašara nuriedėjo. Taip dar du mėnesius pragulėjau ligoninėj, galutinai susveikau, bet dar vaikščiojau su lazda be ramentų, nors dar šlubavau. Ir kaip mane iš ligoninės išrašė ir išdavė dokumentą su kuriuo prisistačiau 10 pulke, kur stovėjo Marijampolėj, man įteikus tą raštą mane paskyrė į ūkio kuopą.

1920 metų buvo apie pusė balandžio aš iš tų nuobodžių kareivinių keliauju į kaimą link savo tėviškės. Vis tik einu paleistas iš kariuomenės pataisymui sveikatos, turėčiau džiaugtis, linksmas būti, bet kur tau – einu lyg tai liūdnas ir vis galvoju, pas ką apsistotie, dar juk pavasaris…

+++++++

Aš perskaitęs skelbimą mūsų karo komendanto apie vyrų šaukimą į kariuomenę, įsitikinau, kad ir mane kviečia. Tą dieną, kada buvo nurodyta, aš su kitais kaimo vyrais, kurie buvo šaukiami – daugumoj ūkininkų sūnūs – jie važiavo su savo vežimais, savais arkliais į Marijampolę, o aš ir pasinaudojau jų paslaugomis – nuvažiavau kartu su visais, dargi visą kelią rėkėm, dainavom iki užkimimo. Stojom ant naujokų ėmimo komisijos apskrities viršininko įstaigoj. Po komisijai koks tos komisijos žioplys man pranešė, kad manęs nepaėmė – paliko, rokuoja – baltas bilietas, galu važiuoti namo. Aš taip linksmas ramiausiai vėl vykau pas tą ūkininką Jakubauską. Parvykęs vėl su tais juodmargiais buliais darbuojuosi, ariu rugienas.

Vokiečių ryšininkai vienos Vilkaviškio sodybos kieme, 1941 m. vasara. Nuotrauka iš Martyno Rusevičiaus archyvo.

Atvykęs pėsčias į Marijampolę pirmiausiai kreipiausi į apskrities viršininko įstaigą. Ten mane išklausė, liepė eiti į karo komendantūrą, o tuom laiku komendantūra radosi prie įgulos Bažnyčios, Vytauto gatvėj. Komendantu buvo kapitonas Skučas – labai aktyvus, smarkus pareigūnas. Pranešiau, kad aš esu tokis ir tokis, kokiom aplinkybėm ir kas man nutiko, kad mane klaidingai painformavo komisija ir t.t. Man liepė eiti į antrą aukštą, ten yra daugiau tokių vyrų ir laukt tolesnio patvarkymo. Čia radau didelį būrį tokių vyrukų panašiom aplinkybėm čia atsidūrusių. Čia būnam, nuobodžiaujam viena jau ir antra diena, o mumis niekas nesirūpina, nė valgytie, nė nakvynės. Ten, kur randamės – ant aukšto – kambarys tuštutėlis, nė atsisėstie, nė prigultie, grynos grindys. Jau ruduo ir naktį praleisti kampe susitraukusiam didelis vargas buvo. Trečioj dienoj jau mumi liepė eitie į kareivines maisto atsiimti. Teko keliauti į kareivines to maisto, bet su kuom jį ir ką persineštie čia jiems, tiems komendanto pareigūnams, nerūpėjo. Ir taip, kas kaip ir kuom sugebėjom paimtie tą maistą, kas kokią šukę iš kur ištraukė, kas tuščią dėžutę sučiupę ėjom nesivaržydami, nes be galo išalkę buvom, labai valgyt norėjom. Taip mus praleikė daugiau savaitę.

Per mūsų Lietuvą 1920 metais į rudenį traukėsi bolševikų kariuomenė iš Lenkijos ties Varšuva Pilsudskio sumušta. Jie buvo mūsų valdžios internuoti. Čia jų nemaža traukė nuo Seinų, Suvalkų. Kalvarijoj ir Marijampolės kareivinėse jų irgi nemaža stovėjo. Laikinai jiems davė prieglobstį, pastogę, maisto ir kita. Čia jų vyko didelis kiekis per Marijampolę į Vilkaviškį. Bolševikai daugumoj ėjo pėsti, tik labai pavargusius ar dar nedaug buvusius sužeistus tai mūsų ūkininkai suvaryti į stuokas vežė padvadose. Prie jų tos kolonos ir mus iš tos komendantūros išvedė vienas kariškis ir prijungė prie to etapo – taip mus vežė į Vilkaviškį. Mes visi važiavom padvadose, nes vis tik mus vežė lietuviai ūkininkai.

1921 metais apie rugpjūčio vidurį mūsų pulką iškėlė iš Marijampolės apie Šilavotą netoli Prienų į Pakiauliškių ir kitą kaimą vasaros poilsiui stovyklauti. Mano darbas nepasikeitė, pasiliko tos pačios pareigos. (…)

Kaip tik po šio mūsų įvykio atvyksta iš Kauno iš I-os kavalerijos divizijos ryšių komandos kokie tai aukšto rango karininkai. Mūsų išrikiuoja ir pradėjo šaukti vyrus pavardėm ir vis tris žingsnius pirmyn, pirmyn. Nemaža vyrų iššaukė, jų tarpe ir išgirdau savo pavardę – Dapkūnas Jonas. Tris žingsnius pirmyn aš žengiau, dar po manim keli išėjo pirmyn tris žingsnius. Taip užbaigė mūsų šaukimą. Iš mūsų ir kitų kuopų surinko apie du šimtu vyrų. Na ir po trumpos procedūros atsiskaitymo tik tai teko pasirašytie, kad tą ir kitą mes turime karišką daiktą. Mus visus išrikiavo po keturis ir davė komandą laisvai žengtie į kelią vedantį į Kauną. Buvo apie trys keturios padvados – sutikos mūsų. Vežė, kas ką turėjom – punduką ar čemodanėlį, be to, kuris nepaėjo, kuriam kojas nugraužė – tuos paėmė į vežimą. Visiems kitiems teko pėstuke nužygiuot į Kauną.

Tą dieną pasitaikė gan šilta diena tai ir varginanti buvo. Pasiekę Kauną, Žaliakalnio kavalerijos kareivines, vienose mesinėse nedidelėse kareivinėse buvo įsikūrusi mūsų Divizijos ryšių komanda. Davė vakarienės po gerą kaušą sriubos, sriuba buvo gera, tiršta, mėsiška (…)

2019.10.14; 16:15

Aktualijos

Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš beveik tris dešimtmečius Lietuvą, Latviją ir Estiją sujungusios gyvosios rankomis susikibusių žmonių grandinės pabaigos nėra – Baltijos kelias tęsiasi mūsų širdyse, nors šio stebuklo ir tokio vienybės jausmo dar kartą jau negalėsime patirti. Šiemet minimos 29-osios Baltijos kelio metinės.

Trys tautos, apie milijoną lietuvių, po pusę milijono latvių ir estų, susikibę rankomis stovėjo kelyje nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Jau vien tai Baltijos kelią daro unikaliu reiškiniu Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorijose. Jo sumanytojai buvo estai, itin aktyviai kelią organizavo ir dalyvavo lietuviai. Pirminis sumanymas buvo platesnis, buvo manoma į grandinę sujungti visas Europos tautas, nukentėjusias nuo Molotovo-Ribentropo pakto. Kelias turėjo prasidėti Bukarešte, nes 1940 m. Rumunija neteko Besarabijos, eiti per Varšuvą, nes ją pasidalijo hitlerinė Vokietija ir stalininė Sovietų Sąjunga, paskui – per Baltijos valstybių sostines ir baigtis Helsinkyje, nes Suomija irgi buvo pasiskirta sovietų, bet apgynė laisvę, nors ir neteko dalies teritorijų. To meto sienų įveikti nepavyko, kitu atveju tai būtų buvęs europinės reikšmės įvykis.

Lygiai 19 val., pasigirdus radijo signalams, šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdami norą būti laisviems. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiausios grandinės atšakas. Tragiškus Molotovo-Ribentropo pakto įvykius atspindėjo vidinis žmonių susitelkimas ir ryžtas. Visame kelyje plevėsavo juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės, primindamos apie aukas ir didelių netekčių skausmą.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Baltijos kelią organizavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai. Vienu metu įvykis buvo įtrauktas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė (atstumas nuo Vilniaus iki Talino yra apie 600 km). Kelias ėjo ruožu Vilnius-Ukmergė-Panevėžys-Pasvalys-Bauskė-Ryga-Cėsys-Valmiera-Rūjiena-Viljandis-Tiūris-Rapla-Talinas.

Panašios akcijos buvo rengiamos dar kelerius metus, pavyzdžiui, 1991 m. Liepsnojantis Baltijos kelias – buvo deginami laužai. Panašių manifestacijų surengė ir kitos tautos.

2009 m. UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą.

Šiandien Baltijos kelias pirmiausia suprantamas kaip žymiausias reiškinys Nepriklausomybės priešaušryje, kitas žingsnis jau buvo valstybės atkūrimo paskelbimas. Trys tautos parodė sugebėjimą bendradarbiauti ir kartu siekti vieno tikslo.

Viena iš 1989-ųjų rugpjūčio 23-iosios Baltijos kelio organizatorių Angonita Rupšytė, save vadinanti „Sąjūdžio eiline“, interviu Eltai yra sakiusi, kad tą įsimintiną dieną labiausiai jaudino žmonių vienybė ir trispalvių vėliavų su juodais kaspinais jūra.

„O kiek žvakučių tuomet degė Baltijos kelyje – tiems žmonėms, kurie negalėjo stovėti Baltijos kelyje, nes žuvo už laisvę, nesulaukė tos dienos. Nors tai buvo trečiadienis, darbo diena, niekas iš organizatorių nesitikėjo, kad susirinks šitiek žmonių, nors buvome sudarę tikslius grafikus, kas iš kur suvažiuos. Tai pranoko viską. Tokio stebuklo, koks buvo tada, niekada gyvenime daugiau nebus. Nežinau, ar jaunimas ką nors panašaus kada nors galės patirti…

Prisimenant Baltijos kelią, kada lietuviai buvo vieningi ir žinojo, ko trokšta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuoj po Baltijos kelio buvo didelė reakcija Kremliuje, Maskvoje. Praėjus trims dienoms, rugpjūčio 26 dieną, įvykęs TSKP CK plenumas mus išvadino nacionalistais ir fašistais. Bet įdomiausia, kad tų pačių metų Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją, Maskvoje oficialiai buvo pasmerktas Molotovo ir Ribentropo paktas, slaptieji protokolai buvo pripažinti teisiškai niekiniais nuo jų pasirašymo dienos. Tai reikia labai akcentuoti ir priminti šiais laikais, pasigirstant įvairiems vertinimams iš Rusijos pusės.

Baltijos šalių vėliavos. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

(…) Prisimenu, kad iš ryto buvo nešamos gėlės į Sąjūdžio būstinės kiemelį Gedimino prospekto pradžioje. Tos gėlės buvo skirtos barstyti iš lėktuvų Baltijos kelyje, jos turėjo būti pakrautos į sunkvežimius ir išvežtos į Kauną perduoti aviatoriams. Kaip dabar prisimenu, atbėga žmonės ir sako, kad jau nebėra kur dėti tų gėlių! Labiausiai tuomet įsidėmėjau žmonių veidus – šviesūs, taurūs veidai. Maniau, kad tos gėlės suneštos iš kolektyvinių sodų ar iš darželių prie namų, o viena močiutė ir sako: „Ne, vaikeli, aš jas pirkau…“. Ir ne tik gėles pirko – koplytstulpius Baltijos kelyje žmonės statė savo lėšomis.

Pamenu, tą vakarą Sąjūdžio būstinė buvo ištuštėjusi – visi išvyko į Baltijos kelio trasą, o mes keliese likę devynioliktą valandą jau bėgome susikabinti rankomis, bet vėl – skamba telefonai, negalime išeiti. Tai ištiesėme rankas – langai buvo atidaryti, per juos tiesėme rankas žmonėms Katedros aikštėje.

(…) Daug žmonių nebeišeis į Baltijos kelią paminėti šios sukakties – juk tada jame stovėjo ir Medininkuose žuvę muitininkai, ir Sausio 13-osios aukos. Per du dešimtmečius labai daug žmonių netekome – nei Vytautas Kernagis dainų nesudainuos, nei Jurga Ivanauskaitė nebeparašys, nei Loretos Asanavičiūtės nepamatysime…

Baltijos keliui 25-eri. Vytauto Visocko nuotr.

Labai svarbu suvokti, kad Baltijos kelias parodė lietuvių, latvių ir estų tautų nuomonę ir ateities kūrimo ryžtą, tai buvo pasaulyje dar neregėta tautų valios išraiška. Tai buvo ir kiekvieno žmogaus pasirinkimas, klausiant savęs, ką galiu padaryti šiomis aplinkybėmis“, – Baltijos kelio 20-mečio proga Eltai sakė A. Rupšytė.

Minint Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dieną, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejus ir Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas kviečia nemokamai aplankyti ekspozicijas.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000-ieji metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Šiauliuose, prie Sukilėlių kalnelio, vyksiantis renginys Baltijos keliui atminti suburs šiauliečius sugiedoti „Tautišką giesmę“ kartu su Šiaulių kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choru „Tremtinys“, pasiklausyti prisiminimų bei pasimėgauti Šiaulių pučiamųjų instrumentų orkestro ir solisto Juozo Janužo koncertu. Po koncerto šiauliečiai kviečiami į Šv. Mišias, kuriomis bus pagerbti kovojusieji ir žuvusieji už Lietuvos laisvę.

Apie 18.00 val. virš Kauno suplevėsuos milžiniška trispalvė. Apie 130 kv. m vėliavą į dangų palydės aitvarai, kuriuos suvaldyti sugeba Lietuvos aitvarų meistrų ir dangaus menininkų komanda „Užantis”. Trispalvės skrydžiu siekiama priminti Baltijos kelią.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.23; 07:00

Politinės intrigos

Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo 30-ečio proga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) parengė informaciją pagal KGB dokumentus, kaip bandyta pasipriešinti Lietuvos laisvės sąjūdžiui. Nors didžiąją ir svarbiausią savo dokumentų dalį KGB išsivežė į Rusiją, ir iš likusių galima atsekti KGB ir kitų sovietų jėgos struktūrų mėginimus pasipriešinti laisvės sąjūdžiui. Visus dvejus atgimimo metus prievartos grėsmė buvo visai šalia Sąjūdžio ir galiausiai prasiveržė praėjus metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

LSSR KGB vadovybė Lietuvos laisvės lygą labai aiškiai vertino kaip sovietų imperijos priešą, tačiau žymiai kebliau jai buvo apsispręsti dėl 1988 m. birželio 3 d. susikūrusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio. Šio judėjimo pavadinimas ir šūkiai reiškė pritarimą Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo reformai (perestroikai), tarp šio judėjimo narių buvo pripažintų menininkų ir net sovietinės nomenklatūros atstovų. Kaip pažymi KGB Vilniaus skyriaus viršininkas A. Ramanauskas, tarp 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių būta 16 komunistų.

Šis dvilypumas atsispindi 1988 m. liepos 19 d. LSSR KGB pirmininko pavaduotojo S. Caplino rašte KGB padaliniams: „Sąjūdžio veiklos analizė rodo, kad kartu su oficialiai skelbiama ir apibendrintai teigiamai vertintina linija pavieniai jos atstovai, kaip Juozaitis, Skučas, Tomkus, Landsbergis, Čekuolis ir kai kurie kiti mitinguose, susirinkimuose skelbia nepatikrintus faktus, niekuo nepagrįstus apibendrinimus ir reikalavimus, peraugančius į aiškią demagogiją. Pažymėtinos pavienės atviro nacionalizmo apraiškos ir raginimai nepaklusti“. Taip pat rašte pažymima, kad kai kurie Sąjūdžio atstovai bendrauja su „nacionalistiniais elementais“ ir derina bendrus veiksmus. Todėl nurodoma į steigiamas Sąjūdžio palaikymo grupes „įvesti patyrusius agentus“, „neleisti Sąjūdžio grupių susiliejimo su nacionalistais, klerikalais ir kitais priešiškai nusiteikusiais elementais“.

1988 m. rugpjūčio 16 d. LSSR KGB pirmininkas E. Eismuntas rašte LKP Centro komitetui Sąjūdį vadina „legalia opozicija“ atsiradusia „pagal lenkišką ir čekoslovakišką modelį“. Ko gero, omenyje turimi taikūs čekų (1968 m.) ir lenkų (1980 m.) bandymai ištrūkti iš sovietinės imperijos gniaužtų, kurie buvo sutraiškyti tankų vikšrais.

1988 m. rugpjūčio 20 d. vidaus reikalų ministras S. Lisausko įsaku įsakoma Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose sudaryti jėgos dalinius iš vidaus pulkų, aukštųjų karinių mokyklų, kurie veiktų ypatingomis aplinkybėmis. Šios naujos jėgos vadovavimui sudaroma operatyvinė grupė iš aukštų milicininkų, vadovaujama VRM viceministro V. Žemgulio. Įsakymo vykdymui iš Maskvos, Minsko, Kijevo, Mogiliovo vidaus dalinių lėktuvais ir mašinomis į Vilnių atgabenami 8,5 tūkst. kariškių, 5 tūkst. guminių lazdų (vadinamųjų „bananų“), 12 tankečių (BTR), 66 automobiliai, 7 tūkst. plieninių šalmų, 1 tūkst. skydų, 3 tūkst. plastikinių kaukių, 5 tūkst. racijų, 5 judančios ryšio stotys, dujos „Čeriomucha“. Įsakyme minimi planai „Pūga“ ir „Taifūnas“, skirti demonstracijoms ir mitingams vaikyti.

Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Dalis šių „papildomų priemonių“ buvo išbandyta 1988 m. rugsėjo 28 d. jėga išvaikant Lietuvos laisvės lygos mitingą Vilniuje – ši prievarta paplito pavadinimu „bananų balius“.

Komunistų partija nesiryžta naudoti jėgos, tikisi laimėti prieš Sąjūdį taikiu keliu, ir tai nervina KGB vadovus.

KGB veiksmai dar paaštrėja, kai 1989 m. vasario 16 d. Kaune Sąjūdžio Seimas paskelbia sieksiąs visiškos Lietuvos nepriklausomybės.

1989 m. balandžio mėn. Lietuvos SSR KGB pirmą kartą įvykdo kovinės parengties mokymus, parengia planą, nurodantį ne tik sukomplektuoti agentų smogikų grupes specialiosioms užduotims atlikti, bet ir numatantį būdus, kaip sulaikyti „ypač pavojingus“ asmenis ir „antisovietinius elementus“.

1989 m. birželio 27 d. KGB pirmininkas E. Eismuntas kartu su laikinai einančiu vidaus reikalų ministro pareigas Marijonu Misiukoniu (buvusiu KGB pulkininku, vėliau tapusiu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru) parengia įsakymą apie tarpusavio ryšių stiprinimą, kuriame rašoma: „Operatyvinė padėtis respublikoje tebėra sunki. Įvairaus plauko nusikaltėliški elementai ir politiniai avantiūristai (…) stengiasi surengti masinius neramumus, kelia tikslus destabilizuoti padėtį įvairiuose respublikos regionuose“.

Tuo tarpu VRM Vidaus tarnybos vadas N. Rogozianskis nurodo, kad vien per pirmuosius tris 1989-ųjų mėnesius Vilniuje įvyko 12 mitingų ir 28 susirinkimai, iš kurių 33 nesankcionuoti, Kaune 5 mitingai ir 1 eisena, Radviliškyje 3 mitingai, Klaipėdoje, Marijampolėje, Telšiuose po 2 mitingus ir t.t.

KGB lentelėje, sudarytoje 1989 gegužę, išvardintos 47 organizacijos, „dominančios KGB organus“: Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis, pirmininkas V. Landsbergis – 180 tūkst. narių, 1730 grupių; tremtinių klubas „Tremtinys“ – 15,5 tūkst. narių, 41 skyrius; Žaliųjų judėjimas, pirmininkas Z. Vaišvila – 16 tūkst. narių, 40 grupių ir t.t. (visi duomenys pateikti pagal KGB statistiką).

Įdomu tai, kad šiame sąraše taip pat nurodytas ir KGB kontroliuojamas „socialistinis judėjimas už perestroiką „Jedinstvo“ (vad. I. Kučerovas), kuris, KGB-istų nuomone, narių skaičiumi buvo lygiavertis „Sąjūdžiui“ – 178 tūkst. narių, 414 grupių. Kituose savo raštuose KGB taip pat nerealiai padidina „Jedinstvos“ masiškumą: pvz., KGB Vilniaus skyriaus viršininkas savo analizėje „Apie pasikeitusią padėtį Vilniuje“ rašo, kad 1989 m. vasario 12 d. prie Sporto rūmų surengtame „Jedinstvos“ mitinge neva dalyvavo nuo 80 iki 100 tūkst. žmonių. Ir iš vėlesnių KGB raštų matyti, kad dalis KGB darbuotojų negalėjo susitaikyti su istorine realybe, todėl pateikdavo Maskvai iškreiptą vaizdą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę KGB ir kitos sovietų jėgos struktūros visgi pabandė „pagal lenkišką ir čekoslovakišką modelį“ užgniaužti Lietuvos laisvę (1991 m. sausio 11-13 d.) bei teroristiniais išpuoliais naikinti Lietuvos valstybingumą – jos pasieniečius, muitininkus ir kitus pareigūnus.

Tačiau laisvės sąjūdžio dvasia buvo stipresnė: 1991 m. vasario 9 d. referendume 2 mln. 28 tūkst., t.y. 76 proc. rinkėjų pritarė Lietuvos nepriklausomybei (147 tūkst., t.y. 5 proc. pasisakė prieš), o 1991 m. rugpjūčio 23 d., po nesėkmingo KGB ir sovietų armijos organizuoto perversmo Maskvoje, Lietuvos vyriausybė pareikalavo nutraukti KGB padalinio veiklą ir išvesti okupacinę kariuomenę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.02; 06:00

AktualijosSkaitomiausios

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip ir visi sutaria, kad emigracija ir gyventojų mažėjimas yra pagrindinė Lietuvos strateginė bėda. Na, jeigu ne bėda, tai bent indikatorius visų Lietuvos problemų tai tikrai. Gyventojų mažėjimas kerta per visą valstybės ūkį, grasina išsprogdinti sveikatos ir socialinės apsaugos sistemą, žlugdo švietimą, naikina regionus ir verčia susimąstyti apie tautos išlikimą. Aimanuoti lengva, bet ar galima ką nors pakeisti?

Emigracija politikams nerūpi

Emigracijos klausimo politikai vengia, nes nelabai turi ką pasiūlyti. Medikai su atlyginimų reikalavimu ir mokytojų profsąjungos čia pat už lango, o emigracija tai tokia valstybinė problema, kuri mitingu prie Vyriausybės langų nepatriukšmaus. Dar yra požiūris, kad emigracija išsispręs savaime arba „o kam išvis ką nors daryti“, bet daugiausiai girdisi bambeklių balsai kaip viskas blogai ir absoliučiai nesigirdi jokių siūlymų.

Emigracija, kaip ir imigracija, kaip ir gyventojų skaičiaus pokyčiai, yra socialiniai procesai, kurie gali būti valdomi. Tai įrodo Izraelio pavyzdys: kaip tuščioje nederlingoje ir priešiškoje aplinkoje sukurti klestinčią valstybę. Tačiau Izraeliui nebuvo lengva, ypač pradžioje, kai šalis buvo labai neturtinga, o aplink vieni priešai. Reikėjo sukurti sistemą kaip pritraukti gyventojų, kurie pastatytų ir apgintų valstybę. Nuo pat įkūrimo Izraelio gyventojų skaičius sparčiai augo ir kuo labiau daugėjo gyventojų, tuo šalis stiprėjo. Akivaizdu, kad valstybės stiprybė yra gyventojai. Tą supranta ir kitos šalys ir konkuruoja dėl gyventojų, bet tą daro JAV, Australija, Kanada, Airija ir dauguma pasiturinčių šalių. O ką daro Lietuva? Nieko. Gyventojų skaičius net nesuprantamas kaip problema.

Izraelio būdas: Grįžimo įstatymas

Šį rudenį Izraelio pavyzdžiu pasiūliau Seime priimti Grįžimo įstatymą. Šis teisės aktas sudarytų sąlygas pradėti veikti gyventojų pritraukimo mechanizmui. Paprasčiau kalbant, atsirastų institucija, kuri rūpintųsi kaip pritraukti gyventojų ir vykdytų pritraukimo projektus. Štai čia ir prabilo bambeklių choras: vieniems tai nauji biurokratai, antriems valstybės išlaidavimas, treti tiesiog puolė pavyduliauti – saviems Lietuvoje geriau padėtum ir t.t. Žodžiu, geriau nieko nedaryti..

Tačiau jeigu norime veikti, o ne tylomis kasdien išlydėti po lėktuvą naujų emigrantų, tai reikia imtis tą emigravimo procesą valdyti, ir pradėti siekti reemigracijos. Reikia suprasti, kad jeigu procesas politiškai yra valdomas, būtini valdytojai, kitaip viskas vyksta savaime ir rezultatai gali būti bet kokie. Ar tikrai valstybinės institucijos negali nieko nuveikti? Lietuvoje turime sėkmės pavyzdžių. Įkūrus „Investuok Lietuvoje“ ir tiesiogiai dirbant su investicijų pritraukimu per paskutinį laikotarpį buvo pasiekta labai didelė pažanga. Valstybinė institucija „Kino centras“ į naują lygį pakėlė visą kino industriją. 2007 m. Lietuvoje buvo sukurti vos keli pilnametražiai filmai, o pernai jau 15, dar 25 Lietuvoje pastatė užsienio kompanijos. Tai tik keli pavyzdžiai, kai aktyvi valstybės politika duoda rezultatų. Pasaulyje tas pats. Juk niekas nesistebi, kad JAV veikiančiai „žaliosios kortos“ programai būtini ir įstatymai, ir administratoriai, ir finansavimas. Jeigu tai neįtikina, siūlau uždaryti Turizmo departamentą ir skiriamus pinigus išleisti skatinant grįžimą. Turistai kaip nors patys ras kelią į Lietuvą ir iš Lietuvos!

Izraelis Grįžimo įstatymą priėmė 1950 m. Nuo tada valstybė vykdo labai intensyvią gyventojų pritraukimo politiką, apjungdama valstybines paslaugas, verslo organizacijas, nevyriausybines organizacijas, savanorius, biurokratus ir mecenatus. Izraelis sugebėjo suvienyti visas žydų organizacijas užsienyje dėl vieno bendro tikslo. Taip šalis įgijo tūkstančius ambasadorių ir rėmėjų, o namuose Vyriausybė sukūrė efektyvią naujakurių paramos ir integracijos programą. Gali pasirodyti, kad tai labai brangu, bet paradoksas, kad tai labai pigu. Atvykę naujakuriai daug dirba, jie yra motyvuoti ir praturtina šalį savo žiniomis bei sukuria daug didesnę vertę nei Izraelis išleidžia jiems prisivilioti. Sistema veikia kaip laikrodis. Įvyko krizė Ukrainoje, Kijeve atsidarė speciali atstovybė, padedanti žydams išvažiuoti. Sunkumai Venesueloje: tik pasakyk „taip” ir avia bilietai į Ben Guriono oro uostą tuoj pat ir nemokai.

Lietuva nedaro nieko

Lietuvos gyventojų pritraukimo sistema apgailėtina. Išdalinome butus tremtiniams ir politiniams kaliniams bei jų vaikams ir tesugebėjome pritraukti vos 2 tūkst. žmonių. Kai Rusijoje lietuvių kilmės asmenų apie 200 tūkst. Ir čia jau nekalbama apie norvegiškus atlyginimus. Nėra ką lyginti kaip žmonės gyvena kokioje nors Krasnodaro srityje ir kaip Lietuvoje. Mūsų šalis tikrai turi ką pasiūlyti. O kur dar Centrinė Azija, Ukraina, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Vytautas gimė Kirgizijoje, tačiau labai norėjo atvykti gyventi į savo tėvų miestą Tauragę, tačiau kaip tai padaryti, kai vien lėktuvo bilietas kainuoja apie 1000 eurų, o alga toje šalyje nesiekia ir 200 eurų. Nors Vytautas prašė pagalbos grįžtant, Tėvynė Lietuva nepadėjo niekaip. Dar apdėjo konsuliniais mokesčiais, pateikė krūvą reikalavimų ir pasiūlė informacijos paieškoti internete. Laimei, atsirado verslininkas iš Tauragės, pats gimęs tremtinių šeimoje, kuris apmokėjo lėktuvo bilietą Vytauto šeimai, pravedė pro biurokratų koridorius, padėjo išnuomoti butą ir rasti darbą. Dabar Vytautas dirba šalies naudai, yra Lietuvos pilietis ir patriotas, du šeimos vaikai yra šios valstybės ateitis. O geradarį verslininką aplankė ir jam padėkojo pati šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar ne laikas tokį sėkmės modelį perkelti į kiekvieną savivaldybę, kiekvieną miestą ir į visą šalį?  

2017.12.14; 04:50

Politinės intrigosSkaitomiausios

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Mūsų žiniasklaidoje jau kalbėta, kaip Rūta Vanagaitė savo monologuose Baltarusijoje, Rusijoje ir Latvijoje porino, jog iki šiol jos kartos lietuviai beveik nieko nežinojo apie žydus, abejojo, ar žydai į macą nededa kraujo – „juk šiaip sau niekas nieko nežudo“, nežinojo apie žydų gyvenimą, holokaustą, visada (!) nekentė žydų, nes nieko nebuvo parašyta, ką paprasti žmonės galėtų paskaityti ir tuo žavėtis. Rašyta apie tai tik akademinėse publikacijose, kurios išleistos mažu tiražu ir prieinamos tik bibliotekose (kaip ir daugelis dėmesio vertų knygų. – I.T.).

Diletantiški postringavimai

Diletantiškus Rūtos Vanagaitės postringavimus pirmasis viešoje erdvėje argumentuotai nutraukė Rimvydas Valatka studijos Svoboda laidoje. Jis taikliai pastebėjo: „Jeigu knyga būtų išėjusi prieš 10 metų, nebūtų buvę jokios isterijos, jokių diskusijų. Isteriją sukėlė dalis žmonių, nepatenkintų tuo, kas parašyta, Masmedija žaidžia socialiniais tinklais. Tokia reakcija kilo dėl feisbuko, o tai padėjo parduoti knygą.“

Į klausimą, kodėl po knygos išėjimo nebuvo rimtos diskusijos, žurnalistas atsake: „Atsiprašau, savo bibliotekoje turiu  50–60 gerų knygų, išleistų Lietuvoje per kelis dešimtmečius. Kaip galima sakyti, jog nieko nebuvo išleista? Jeigu neskaitėte, ką Grigorijus Kanovičius rašė prieš 50–60 metų, kur Jūs gyvenote?“ Paminėjęs Icchoko Mero, Sauliaus Šaltenio kūrinius, pasaulyje cituojamų istorikų Alfonso Eidinto, Solomono Atamuko, Antony Polonskio knygas, kurių Vanagaitė, matyt, nėra skaičiusi, žinomas žurnalistas tiesiai šviesiai pasakė: „Jūs negyvenote Lietuvoje.“ Kaip žinia, Vanagaitė iš tikrųjų daug metų negyveno Lietuvoje, užsieniuose gyvendama, neturėjo moksladraugių, kurios, kaip ir šių eilučių autorę, per žydų Velykas kursiokes vaišindavo maca.

Minėtosios Svoboda laidos vedėja taip pat priminė, jog Lietuvoje parašyta nemažai darbų apie žydų gyvenimą ir holokaustą. Viso to Vanagaitė nenorėjo girdėti, varė jau pažįstamą savo „maldelę.“

Klausantis Vanagaitės arogantiško gyrimosi, jog ji padarė tai, ko nepadarė istorikai, matyti, jog minėtųjų autorių, taip pat išgyvenusių nacių okupaciją žydų (H.Kruko, A. Tory, J. Beileso, R. Korčak) ar tyrinėjusių holokaustą žinomų istorikų darbų, ji tikrai neskaitė.

Bet ypač apmaudu, kad ji, pasitelkusi viešuosius ryšius, vokiečių ir rusų kalba prieinamose svetainėse paskleidžia daug netiesos ir šmeižto, kuriuo patiklūs skaitytojai ar klausytojai gali patikėti ir kitiems papasakoti. Kai vienam iš Rusijos paskambinusiam pažįstamui pasakiau, jog toje knygoje yra paskelbtos penkių lietuvių, dalyvavusių šaudant žydus, KGB  tardymo protokolų ištraukos, ir tų protokolų nurašinėtoja juos laiko patikimais dokumentais, jis pasakė „Viskas aišku“.

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Šiame rašinyje norėčiau paminėti tik vieną siužetą, kuris  beveik žodis žodin panašiai skambėjo Vanagaitei kalbant Svetlanos Aleksijevič klube Minske (kovo 2 d., Lietuvos amabasados salėje buvo susirinkę nemažai intelektualų – I.T.) ir Jelgavoje gegužės 6 d. (patalpoje sėdėjo vos keli žmonės, bet viešieji ryšiai pasirūpino, kad Vanagaitės monologas abu kartus būtų filmuojamas. Abu siužetai yra internete – I.T.). Daugelis skaitytojų neturi interneto prieigos ir neįsivaizduoja, kaip skambėjo dėl giminių nuodėmių atgailaujančios lietuvės „paskaitos.“ Vis dėlto pati atgailos forma yra naujas dalykas Lietuvoje. Paprastai atgailaujame tyliai, tikintieji užperka mišias, kad tų giminių vėlės galėtų ramiai ilsėtis.

Ir Minske, ir Jelgavoje Vanagaitė pasakojo, kaip, atgailaudama už savo giminaičių kolaboravimą su vokiečiais II pasaulinio karo metais, ji nusprendė bent kiek išpirkti jų kaltę ir surengė Lietuvoje žinomą akciją pagal projektą „Būti žydu“ – moksleiviai buvo supažindinami su žydų papročiais, dainomis, kulinarija ir nuvažiuodavo į Panerius prie duobių, kur žydai buvo sušaudyti. (Vis dėlto atgailaudama Vanagaitė nesigėdijo imti pinigų iš Briuselio. – I.T.)

Lietuvos universitetus baigusios istorikės – bobytės

Kad būtų galima geriau įsivaizduoti, kaip arogantiškai kalbėjo Vanagaitė, stengdamasi pabrėžti ypatingus savo nuopelnus švietime apie holokaustą bei kaltindama visą Lietuvą, kai kuriuos jos kalbų fragmentus iš minėtųjų susitikimų rašysime kursyvu.

Viename projekto renginyje apsilankė vienas svarbus žmogus – Lietuvoje yra tokia komisija, kuri tiria nacių ir vokiečių (sic!) nusikaltimus (reikėtų suprasti, jog tai yra nacių ir sovietų nusikaltimus tirianti komisija. – I.T ). Ir tuos, ir tuos. Jie nieko ten netiria (!), tik gerai ten sėdi. Tas viršininkas man pasakė, jog mano projektas šiaip neblogas, bet metodologiškai (sic!) neteisingas. Pakvietė ateiti į konferenciją, kurią organizuoja istorijos mokytojams. Pasakė, jog jeigu gerai įsitrauksiu, gal paims į ekskursiją į Jad Vashemą. Pamaniau sau – Izraelyje niekada nebuvau, o gal pasiseks? Pasėdėsiu dvi valandas nuobodžioje (iš anksto žino, jog bus nuobodi – I.T.) konferencijoje. Nuėjau į tą konferenciją. Ten sėdi tokios bobytės (babusenki) iš visos Lietuvos, joms irgi nuobodu (Kas nuobodu? Juk ta konferencija dar neprasidėjo – I.T.). Nieko, pamaniau, kaip nors atlaikysiu.

Vanagaitės „paskaita“ – jauno genocido centro istoriko pasakojimas

Išėjo kalbėti jaunas lietuvių istorikas – iki tol žinojau, jog žydus šaudė naciai ir saujelė lietuvių išgamų. Žinojome, jog štai ten guli taikūs sovietiniai gyventojai, nužudyti fašistinių okupantų ir vietinių talkininkų. (Tos iš sovietų okupacijos laikų atėjusios klišės nuo 1990-ųjų metų kritikuojamos Lietuvos žiniasklaidoje, tai pat  konferencijose, ir tarptautinėse. Vanagaitė to iki šiol nebuvo girdėjusi. – I.T.)

Tas istorikas ėmė pasakoti, kaip „Lietuva (sic!) sudarė vyriausybę, kuri nusprendė – jei Lietuvoje neliks sovietų, vokiečiai mums grąžins nepriklausomybę, tik reikia su jais bendradarbiauti. (Minske: Visą nacistinę propagandą Lietuvos vyriausybė įtraukė į savo arsenalą (byla vziata na vooruženije – I.T.). Visais lygmenimis. Aišku, Hitleris tik ir svajojo apie nepriklausomą Lietuvą.“

Jie sugrąžino visus į darbą, atkūrė visas prieškarines struktūras. Sugrąžino visus žmones (kurie nebuvo ištremti ar išvežti į sovietinius konclagerius – I.T.) ir atkūrė ikikarines struktūras. Vadinasi, turėjome profašistinę vyriausybę. Vienas iš ministrų – žinomo mūsų Landsbergio tėvas, ekonomikos ministras (komunalinio ūkio – I.T.)

Visa civilinė administracija – 20 000 žmonių – dirbo vokiečiams. Lietuvos vyriausybė sukūrė policijos batalionus ir bataljonus savanorių, kurie bus būsimos Lietuvos nepriklausomos armijos pagrindas (Minske dar pridėjo: „sukūrė armijos bataljonus“ – I.T.). Dar 20 000 žmonių. Sukūrėme tokią piramidę. Visa piramidė tarnavo žudymui. Ir baisiausia, ką tas istorikas pasakė – Lietuvoje nebuvo vokiečių okupacijos (sic!).

Klausiu, kaip tai? Taip, – pasakė jis. Vokiečiai tikėjosi vietoje labai greitai susidoroti su sovietų armija. Jie nesitikėjo, jog rusai trauksis. Ir vokiečiai nuėjo paskui juos – į rytus, į Baltarusiją, Ukrainą ir taip toliau … iki Maskvos. Lietuvoje karo metais likdavo 600–900 vokiečių.

Laikrodžio tikslumu 30 000 dirbančių lietuvių struktūra (kalbėtoja kažkur „pametė“ 10 000 iš ką tik jos pačios minėtųjų kolaborantų. – I.T.) ir 600–900 vokiečių – tai ir buvo mirties piramidė. Po savaitės visi (!) vaikinai, atėję į batalionus, atsidūrė prie duobių ir šaudė žmones.(Tik viena pagalbinės policijos kuopa kartu su vokiečiais VII forte šaudė žydus. – I.T.).    

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC nuotr.

Buvo daug masinių žudynių vietų, kur nebuvo nė vieno vokiečio. Lietuvoje nužudyta 200 000 žmonių, du trečdaliai per tris mėnesius. (Jeigu Vanagaitė būtų paklaususi savo knygoje kalbinto gido ir holokausto tyrinėtojo Chaimo Bargmano, jis būtų jai pasakęs, jog Sniečkaus iniciatyva  IX forte sušaudytųjų aukų skaičius buvo net kelis kartus padidintas. – I.T.).

Kaip ta mašina galėjo veikti? Kokia saujelė per tris mėnesius gali nužudyti 150 000 žmonių? Kažkas turėjo sudaryti sąrašus – kaip mano senelis, kažkas turėjo surasti tinkamas vietas – netoli miško, kad niekas nematytų, treti rūpinosi apsauga. Nes visus žydus suvarydavo į sinagogas, mokyklas, kiaulides, ten palaikydavo tris dienas, kad sugniuždytų; kažkas turėjo iškasti duobę. Nes duobės buvo didelės ir jas kasė vietiniai gyventojai. Kažkas turėjo atvažiuoti žydus sušaudyti, arba sušaudydavo vietiniai. Kažkas turėjo užkasti duobę ir organizuoti turto pardavimą. O turtą reikėjo saugoti, parduoti aukcione ar išdalyti. Toks buvo organizacinis darbas.

Istorikas apie visa tai papasakojo per 45  minutes.

Aš ėmiau virpėti, negalėjau patikėti savo ausimis… Vadinasi, ir mano senelis buvo vienas iš tų 30 000. Gal jis to nežinojo ar darė tai dėl Lietuvos. Kaip ir tie vyrukai savanoriai – jie gi ne iškart pradėjo šaudyti. Iš pradžių jie saugojo gamyklą, dar ką, paskui žydus, paskui varė prie duobių, paskui šaudė. Galvojo – jei ne aš, tai kas nors kitas. Nebuvo vokiečių, stovėjusių jiems už nugaros. Vokiečiai nemėgo purvino darbo, jie fotografuodavo. Tą darbą atliko lietuviai, kaip ir latviai. Taigi jie ir šaudė. Jiems duodavo išgerti ar kokius aulinius batus – juk atlyginimų nemokėjo … Ir aš pagalvojau – kaip – visa Lietuva dalyvavo? Buvo ir gelbėjusių. Bet kiek ne gelbėjo, o dalyvavo šioje žudymo mašinoje?

R. Vanagaitė norėjo tą istoriką pakviesti papietauti ar bent išgerti kavos ir daugiau sužinoti. Jis atsisakė, nes jam esą negalima. Ir Vanagaitė paaiškino istoriko nenorą susitikti: Mat, mane iš matymo jau daug kas pažinojo.

Tada ji pasiūlė susitikti parke. Istorikas sutiko ir pažadėjo kai ką atnešti.

Susitikome buvusioje Lenino aikštėje, Leniną, žinoma, pašalinome [ubrali], priešais tą Genocido centrą, kur tie visi KGB archyvai, kur tas draugas (tovarišč – I.T.) dirbo.

„Slaptieji“ sąrašai Martyno Mažvydo bibliotekoje

Jis atsinešė polietileninį maišelį, apsižvalgė, atsisėdo greta, ir aš apsižvalgiau. Visi apsižvalgėme. Ir jis perdavė man tą maišelį su kserokso kopija. Tai buvo Izraelyje išleisti žudikų sąrašai – garsusis Melamedo sąrašas. Crime and Punishment – 5000 pavardžių lietuvių, kurie žudė žydus. Jis buvo jį gavęs iš Izraelio ir paskolino man iki pirmadienio, kad pasižiūrėčiau, ar aptiksiu ten savo giminaičius – senelį ir mano tetos vyrą, kuris 1941 m. buvo viso Panevėžio policijos viršininkas. Kai 1945 m. atėjo sovietai, jis pasitraukė į Ameriką, gyveno puikiame name Majamyje, per visą sovietinį laikotarpį man ir seseriai atsiųsdavo džinsų. Mes jį taip mylėjome. Gyveno svetima pavarde, žinojome, lyg ten kažkas susiję su žydais. Dabar supratau, iš kur tie džinsai. Paėmusi tą maišelį, pagalvojau – jeigu ten rasiu jo pavardę, nežinau, kaip elgsiuos. Susitarėme susitikti pirmadienį. Jis nuėjo apsižvalgydamas, o aš likau sėdėti.

Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Staiga kažką prisiminiau – sovietiniais metais taip susitikdavome parke ir iki pirmadienio skolindavomės Solženicyną ar Orwelą. 27 metai nepriklausomybės, ir turiu parke susitikti. Ne, to taip nepaliksiu. Kažkas, istorikas, man perduoda … jis bijo netekti darbo, nes, kaip jis man vėliau pasakė, istorikai apie tai gali rašyti, ir tik todėl, kad tų knygų niekas neskaito (sic!).

Gerbiamieji skaitytojai, po šio išraiškingai paporinto epizodo labai tiktų rusų aktoriaus Michailo Zadornovo pamėgtas „nežinau, kas jus dabar ištiks“ – tas sąrašas nuo 2002 m. saugomas Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje ir bet kas gali juo pasidomėti. Pilnas jo pavadinimas LITHUANIA CRIME & PUNISHMENT. 1999, nr. 6.

Nėra ko stebėtis, kad diletantė Vanagaitė (taip ji pati save vadina – I.T.) nesugalvojo panaršyti Nacionalinės bibliotekos kataloguose. Talentinga žurnalistė Rūta Janutienė, kuri šiaip jau stengiasi pagrįsti savo argumentus keliais šaltiniais, šį kartą taip pat patikėjo, jog tas sąrašas yra konspiratyviai, „apsižvalgant“ platinamas dokumentas, ir savo laida padėjo tą melagingą informaciją skleisti Lietuvoje. O juk reikėjo paprasčiausiai užeiti į Martyno Mažvydo biblioteką ir užsisakyti šį leidinį. Ypač stebina ir tai, jog to nežinojo pastate „priešais buvusią Lenino aikštę“ dirbantis istorikas. Būtent iš šio leidinio Vanagaitė sėmėsi „išminties.“ Apie tai ji pati prasitarė knygoje „Mūsiškiai“ – jai džinsus siuntusio tetos vyro Antano pavardę  ji aptiko „5000 Lietuvos budelių sąraše”.

Mossad slaptieji agentai

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas Josephas A. Melamedas šiame leidinyje buvo paskelbęs kelių tūkstančių žydų genocide tariamai dalyvavusių lietuvių tautybės asmenų sąrašą. J. A. Melamedo sąraše sąmoningai nutylėtas vokiečių nacių esmingas vaidmuo žydų tragedijoje Lietuvos teritorijoje.

Žiauriais žydšaudžais išvadinami ir garbingiausi mūsų tautos sūnūs: Juozas Lukša, Adolfas Ramanauskas, Jonas Žemaitis. Iki šiol galima perskaityti visą 140 puslapių leidinį su žinomus partizanų vadus brutaliai šmeižiančiais tekstais taip pat internete adresu:

https://ggochin.files.wordpress.com/2017/07/lithuania-crime-and-punishment-volume-6.pdf

Gidas Chaimas Bargmanas mėgino apginti Juozą Lukšą–Daumantą

Pirmiausia apie tą sąrašą ir lietuvius šmeižiančius ilgus tekstus buvo informuotos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos. Informaciją pateikė gidas profesionalas, holokausto istorijos tyrinėtojas Chaimas Bargmanas, žinomas ir kaip publicistas, aktyviai ir drąsiai reaguojantis į aktualius įvykius. Kartu su Aleksandru Vitkumi išleidęs solidų enciklopedinį žinyną „Holokaustas Žemaitijoje.“  

Žinodamas Juozo Lukšos – Daumanto nuopelnus Lietuvai, Chaimas Bargmanas tais pačiais 1999 m. Lietuvos žydų asociacijai Izraelyje pasiuntė laišką, kuriame išdėstė argumentus, kodėl Juozas Lukša – Daumantas, jo nuomone, negalėjo dalyvauti vadinamosiose „Lietūkio“ garažo žudynėse. Apie tą laišką netrukus jis papasakojo Antanui Lukšai. Pasak Ch. Bargmano, po to Lietuvoje stojo ilga tyla. Nuo 2002 metų leidinį turi Martyno Mažvydo biblioteka, bet jis nieko nedomino. Tik kai sąrašas atsidūrė internete, Lietuvoje, anot Ch. Bargmano, kilo „kipišas.“

Tada  Chaimui paskambino Antanas Lukša, pakvietęs supažindino su „Tremtinio“ redakcijos darbuotojais, tarp jų ir dukra Dalia. Ji padarė viso Izraelyje išleisto leidinio kopiją. Antanas Lukša apie Ch. Bargmano į Izraelį rašytus laiškus informavo Kauno prokuratūrą. Iškviestas į prokuratūrą, Ch. Bargmanas tyrėjui turėjo patvirtinti,  jog Lietuvos žydų asociacijai Izraelyje buvo pasiuntęs minėtąjį laišką. (To laiško kone detektyvinė istorija, atskleidžianti, kaip istorijos tyrinėtojas Chaimas Bargmanas pateikia argumentų, paneigiančių Juozui Lukšai–Daumantui metamus kaltinimus dėl žydų žudynių – atskiro straipsnio tema. – I.T.)

Lietuvius galima šmeižti nebaudžiamai

Išlaukusi gerus dešimt metų (!) po šio sąrašo paskelbimo, Lietuvos generalinė prokuratūra pradėjo tyrimą dėl galimo mirusiųjų paniekinimo. Generalinė prokuratūra Izraelio valstybės kompetentingoms institucijoms persiuntė Lietuvos kriminalinės policijos biuro prašymą dėl teisinės pagalbos. Juo buvo prašoma apklausti liudytojais prieštaringai vertinamos Lietuvos žydų asociacijos vadovus ir kitus asmenis, kurie ką nors žino apie galimą Lietuvos piliečių dalyvavimą žydų tautybės žmonių žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą.  

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Puikiai prisimename, jog viešojoje erdvėje buvo pateikta melaginga informacija apie tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos vykdo baudžiamąjį persekiojimą ir siekia Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko, buvusio Kauno geto kalinio J. Melamedo ekstradicijos. Generalinė prokuratūra tuoj pranešė, jog Josephą Melamedą nori apklausti dėl galimai iškraipyto žydšaudžių sąrašo, ir paneigė Izraelio žiniasklaidos pranešimus apie jo baudžiamąjį persekiojimą. Izraelio spaudoje pasirodė siūlymų net peržiūrėti diplomatinius santykius su Lietuva. Po šių įvykių minėtoji holokaustą išgyvenusiųjų organizacija kreipėsi į Jad Vašemą atšaukti kvietimus Lietuvos kultūros ministrui ir ambasadoriui dalyvauti konferencijoje apie Lietuvos žydų naikinimą. Manydami, kad svarbu surengti šį paminėjimą, Yad Vashem nusprendė jį surengti bendradarbiaudamas tik su išgyvenusiųjų organizacijomis ir be jokių kitų šalių atstovų.

Kas galėtų paneigti, kad J. Melamedas galėjo kažko bijoti? Juk jis priklausė sovietinei reokupacijai tarnavusiam „Mirtis okupantams“ būriui. Vadinamųjų sovietinių partizanų siautėjimas, ypač  Pietryčių Lietuvoje, paliko kraujuojančių žaizdų, kurios žiojėja iki šiol. Už kiekvieną jų diversinę akciją vokiečiai šaudydavo įkaitus – lietuvius, gudus, lenkus – ir bausdavo ištisus kaimus. Jų apiplėšti valstiečiai, kurie nepristatydavo visos maisto produktų prievolės, buvo griežtai baudžiami – jų buvo ir sušaudytų Paneriuose. Sprogdindami tiltus, įmones, geležinkelio bėgius, jie  silpnino ir šiaip nuo karo veiksmų nukentėjusį kad ir okupuotos Lietuvos ūkį.

Kodėl tylėjo Lietuvos Respublikos ambasadorius Baltarusijoje?

Šioje istorijoje stebina tai, jog Minske žinomas Baltarusijos istorikas (sic!) Aleksejus Litvinas turėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių 12-asis lietuvių batalionas buvo permestas į Baltarusiją. Negi salėje sėdėjęs Lietuvos Respublikos ambasadorius su tais įvykiais nebuvo susipažinęs? Negi jis nebuvo girdėjęs apie istoriją su vadinamuoju Melamedo sąrašu? Gal jis nenorėjo pritarti Baltarusijos mokslininkui?

Dirbdamas valstybėje, su kuria Lietuvą sieja gausybė istorinių ir kultūrinių ryšių, jis turėjo duoti atkirtį bent jau Vanagaitės (ir ją „apšvietusio“ Genocido centro istoriko) teiginiui, jog Lietuvoje nebuvo vokiečių okupacijos.

„Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos generalinės srities teritorijoje buvo dislokuotos nemažos vokiečių karinės ir policinės pajėgos. Tai – kariniai daliniai (269-oji pėstininkų divizija, 403-oji apsaugos divizija), žandarmerijos, tvarkos policijos, saugumo policijos ir SD padaliniai, 16-asis SS policijos pulkas, karo lauko komendantūros ir kt. Divizijoje buvo po 8 000 – 10 000 karių. Per trejus metus vyko pastovi vokiečių institucijų ir jų skaitlingumo kaita. Iš viso Ostlando reichskomisariate buvo dislokuotos 4 rezervinės divizijos. Be to, 1944 metų pradžioje vien tik Lietuvoje dirbo 5988 vokiečių administracijos valdininkai.“ (Istoriko Petro Stankero informacija. – I.T.) 

Renginys Minske taip pat parodė, jog net mokslininkai patiki Lietuvą šmeižiančia dezinformacija. Susitikimo pabaigoje jaunas baltarusių istorikas iš Mokslų akademijos pasakė, jog jį apstulbino pasakojimas, kaip Vanagaitei į parką nešiojo „paketus su dokumentais“ ir kaip kai kurie istorikai jai vis patardavo, kurias bylas užsisakyti. Kokia gausybė užsienio žiūrovų dabar „žinos“ ir kitiems papasakos, jog 5000 žydšaudžių pavardės Lietuvoje slepiamos?! Jog kopijos platinamos celofaniniame maišelyje, ir taip, kad niekas nematytų?! Jog žydšaudžiai Lietuvoje nebuvo teisiami?!

P.S. Jau sutrumpintas susitikimo Minske įrašas:

https://www.youtube.com/watch?v=4fRYRBIBuEo

2017.11.16; 06:30

Aktualijos

Balys Gajauskas. LRS.lt nuotr.

Rugsėjo 28 dieną, eidamas 92-uosius metus, mirė politinis kalinys, tremtinys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, visuomenės veikėjas Balys Gajauskas.

B. Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime (Vilkaviškio apskritis).

Kokie svarbiausi jo nuveikti darbai?

Vokietijos okupacijos metais platino lapelius su patriotinais atsišaukimais, kritikuojančiais nacistinius okupantus. Sovietų okupacijos metais nedvejodamas tapo antisovietiniu pogrindininku. Pavyzdžiui, užmezgė ryšius su Tauro partizanų apygardos kovotojais, platino partizanų laikraščius.

1948-aisiais dėl priklausymo pogrindinei antisovietinei organizacijai buvo suimtas. Suimant priešinosi ir nušovė jį bandžiusį sulaikyti sovietų KGB darbuotoją. Už šį drąsų pasipriešinimą 1948 m. gegužės 3 d. Karo tribunolas nuteisė kalėti 25 metus (mirties bausmės išvengė).

1949–1956 m. kalintas Balchašo ir Džeskazgano lageriuose, 1956–1973 m. – Mordovijos lageryje. Kalint šiuose lageriuose teko sunkiai dirbo molibdeno, vario kasykloje.

Atlikęs visą skirtą bausmę nuo skambučio iki skambučio, 1973-aisiais paleistas į laisvę, bet be teisės gyventi Lietuvoje. Tačiau draudimų jokių nepaisė – grįžo į Kauną. Sugrįžti Kaunan padėjo įsigytas suklastotas pasas. Žinoma, sugrįžęs į Lietuvą tęsė pogrindinę veiklą. Sakykim, į lietuvių kalbą išvertė Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“, sudarinėjo lietuvių politinių kalinių sąrašus…

1977-ųjų balandžio 20 dieną  sovietų čekistai ir vėl areštavo B.Gajauską. Išvengti bausmės nepavyko. Mat kratos metu aptikti konkretūs antitarybinės veiklos įrodymai – A. Solženicyno „Gulago archipelagas“ vertimo į lietuvių kalbą rankraščiai, užrašai apie sunkią lietuvių, ypač nepritariančių sovietinei okupacijai, padėtį. Už šią veiklą tuometinis teismas skyrė 10 metų lagerio. Ir dar pridėjo 5-erius metus tremties.

1978–1980 metais Lietuvos patriotas Balys Gajauskas išvežtas į Mordovijos lagerį, 1980–1987 metais buvo kankinamas Kučino (Permės sr.) ypatingojo režimo lageryje. Tačiau nesėdėjo sudėjęs rankų kalėdamas ir Permės srityje. B.Gajauskas rašė publicistinius straipsnius, pasirašydamas savo pavarde su nuoroda, kur parašyta ir kada, kuriuos žmona po retų ir trumpų pasimatymų išnešdavo ir perduodavo ryšininkams, kad šie per Ukrainos disidentus įteiktų užsienio spaudai. Sovietų saugumas sugebėjo išsiaiškinti šią B.Gajausko veiklą. Taigi B.Gajauskas neteko teisės daugiau susitikti su žmona.  O atlikus visą numtytą bausmę jam dar pridėjo dvejis metus tremties Chabarovsko krašte.

Tik 1989-aisiais, kai kilo Sąjūdžio judėjimas, reikalavęs paleisti visus politinius kalinius, B.Gajauskas gavo teisę grįžti Lietuvon.

Dar būtina priminti, kad 1978-aisiais simboliškai įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę.

Svarbi detalė – 1979-aisiais Europos saugumo ir bendradarbiavimo JAV kongreso komisija drauge su kitais disidentais pasiūlė B. Gajauską kandidatu Nobelio taikos premijai gauti.

Nobelio taikos premijos negavo. Tačiau 1981 m. Hjustone (JAV) B. Gajauskui paskirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija. O 1989 metais Baltų laisvės lyga B.Gajauską apdovanojo Laisvės medaliu už kovą vaduojant Lietuvą, Estiją ir Latviją. 1989 m. gyveno Los Andžele (JAV). 

Grįžęs įsijungė į Atgimimo veiklą, dalyvavo politiniame gyvenime. Įsikūrus Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, išrinktas valdybos ir tarybos nariu, 1989-aisiais – sąjungos prezidentu.

1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą (nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. – Aukščiausioji Taryba) išrinktas deputatu Plungės rinkimų apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.

„Lietuva, praradusi Nepriklausomybę 1940 metais, tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Tiek bolševikinės, tiek hitlerinės okupacijos metai buvo kruvini. Tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo. Daliai tautos į laisvę teko eiti per trėmimus, kalėjimus, konclagerius. Tuo keliu aš ėjau 37 metus. Ėjau, kol 1990 metais kovo 11-ąją buvo perskaityti Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje Lietuvos valstybės atstatymo akto žodžiai: „ … nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė“ ir iškilo mūsų Seime Lietuvos valstybės herbas, mano gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas“, – rašė spaudoje B. Gajauskas.

Nuo 1990 m. kovo 20 d. iki 1992 m. lapkričio 22 d. – Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys.

Nuo 1992 m. lapkričio 25 d. iki 1996 m. lapkričio 25 d. – VI Seimo narys, Nacionalinio saugumo komiteto narys, Seimo komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas, politinių kalinių ir tremtinių „Laisvės“ frakcijos pirmininkas.

1992 m. gegužės–rugpjūčio mėn. – Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnybos – Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos generalinis direktorius.

1996 m. ir 2004 m. dalyvavo Seimo rinkimuose.

1989–1997 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentas. 1999–2000 m. – Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir represuotųjų asociacijos prezidiumo narys. Lietuvos politinių kalinių valdybos ir tarybos narys.

Nuo 1996 m. priklausė Permės gubernijos politinių represijų ir totalitarizmo istorijos memorialinio muziejaus tarybai.

2008 m. išleido knygą „Pro spygliuotas vielas matau dangų“, 2012 m. – „Gulago saulėlydis“. Yra paskelbęs straipsnių politikos klausimais Lietuvos ir užsienio spaudoje.

B. Gajauskas buvo apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2005).

2017.09.30; 09:30

vytenis_povilas_andriukaitis
Aktualijos

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys nauja knyga „Lietuviškas imunitetas: Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu; Bausmė be nusikaltimo“. Joje spausdinamas Ingos Liutkevičienės, žinomos žurnalistės ir daugelio populiarių knygų autorės, didelis interviu su politiku Vyteniu Povilu Andriukaičiu, jo gyvenimo ir veiklos bendrakeleivių įspūdžiai ir vertinimai („Lietuviškas imunitetas“) bei politiko tėvo Alfonso Andriukaičio atsiminimai iš tremties („Bausmė be nusikaltimo“), spausdinami pirmą kartą.

Knygoje pateikiama daug nuotraukų, retų dokumentų, kitų šaltinių, grindžiančių teiginius. V. P. Andriukaičio apmąstymai ir vertinimai, dažnai kontroversiški ir raiškūs, knygos visumoje iškyla kartu su dramatišku šeimos ir giminės likimu sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Seimo nariui Vyteniui Povilui Andriukaičiui teko atsakyti ir į nepatogius knygos autorės klausimus.

Continue reading „Knygoje apie V.P.Andriukaitį – atviri pokalbiai ir neskelbti faktai” →

algimantas-zolubas-1
Aktualijos

Godonė „Tremtinio“ 1000-ojo numerio išleidimo proga

Dažnai pajuntamos tikros vertybės per jų netektis. Skaudžiausiai išgyvenama netekus Motinos ir Tėvynės, nes jos paženklintos nesunaikinama meile.

Lietuvis, gyvenęs savo Tėvynėje ir laisvėje, tarsi nejautė tų vertybių, bet kai per tremtis jų neteko, jį užvaldė liga, tėvynės ilgesiu arba nostalgija vadinama.

Tą liga labiausiai susirgo tie, kuriuos belaisviais į Sibirą išgabeno, susirgo ir tie, kurie atsidūrė laisvėje užsieniuose, tačiau neteko Tėvynės.

Continue reading „Šventė atstumtųjų pastogėje” →