trolių fabrikas

Nors imk ir statyk ne vienos serijos TV detektyvą. Ko, rodosi, bijoti šiam pažiūrėti visais atžvilgiais maloniam ponui, kurį nuotraukoje matome patarnaujantį Rusijos prezidentui prie vaišių stalo?

Dingo be žinios po susitikimo su žurnalistu

Spalio 2-osios vakarą šis Sankt Peterburgo gyventojas vienoje miesto kavinių susitiko su laikraščio „Novaja gazeta“ žurnalistu, o po to patraukė namo. Praėjus gerai valandai, paskambino žurnalistui: tai tavo žmonės mane seka, dviese… Ir nutilo. Dar po valandos jo telefonu atsiliepė nepažįstamas vyras ir pasakė žurnalistui netoli daugiabučio, kur gyvena, radęs du telefonus ir matęs pamestą batą. Kitą rytą žurnalistas kreipėsi į policiją. Vėliau Rusijos naujienų tarnyba „Interfax“ pranešė, kad Rusijos tyrimų komiteto Peterburgo valdyba atlieka patikrinimą dėl 61-erių Valerijaus Amelčenkos dingimo be žinios.

Šiuo paslaptingu dingimu labai susidomėjo vietinis leidinio „Nevskije novosti“ reporteriai. Policijoje jie sužinojo pareigūnus apžiūrėjus tą vietą, apklausus aplinkinių namų gyventojus: ne vienas tą vakarą kieme girdėję šūvį. „Nevskije novosti“ redakcijoje perskaitę žurnalisto Deniso Korotkovo, kuris ir pranešė policijai apie savo pašnekovo dingimą, pastarąsias publikacijas. Jis rašė leidiniams „Fontanka“ ir „Novaja gazeta“ apie privačias karines bendroves, „kai kada darydamas labai drąsias prielaidas ir skelbdamas įvairių žmonių asmens duomenis“. Po kai kurių publikacijų jis pranešdavo esąs sekamas. Neatmestina dingusį Amelčenką buvus jo informatoriumi kaip tik šiuo reikalu. „Nevskije novosti“ paskambinę Korotkovui, tačiau jis atsisakęs kalbėti apie paslaptingą savo informatoriaus dingimą. „Visus ką nors žinančius apie šį incidentą prašome paskambinti į redakciją.“

Spalio 14 d. tas „Nevskije novosti“ pranešė sulaukę neprisistačiusio vyro skambučio. Jis papasakojo kalbėjęs su dingusiojo giminaičiais, pažįstamais ir tie sakė Korotkovą jiems be perstojo grasinant. Jie nežino, kur Amelčenka, ir spėja žmogaus jau nesant gyvo. „Manau, kad į tai tiesiogiai įsivėlęs Korotkovas.“ Leidinys priminė, kad „Novaja gazeta“ žurnalistas pranešė apie dingusį informatorių spalio 3 d. – „jau tada būta įtarimo, kad, galimas dalykas, įvyko žmogžudystė ir į šią situaciją kažin kaip įsivėlęs pats žurnalistas.“

„Federalinė naujienų tarnyba“ po kelių priminė apie anonimo skambutį ir žurnalisto grasinimus informatoriaus šeimai („tai išsiaiškins pareigūnai“). Tačiau „dabar įdomiausia štai kas“: kodėl žurnalistas dirba, kaip nurodoma, konkrečiame laikraštyje, tačiau nieko nerašo? Nepaskelbė nei vienos žinelės. Kam federalinis leidinys (turima galvoje „Novaja  gazeta“ redakciją, į kurią Korotkovas atėjo rugsėjo mėnesį iš Sankt Peterburgo internetinio leidinio „Fontanka“ – red.) laiko darbuotoją su abejotina reputacija? Štai neseniai vienas Donbaso savanorių sąjungos narys pokalbyje su „Federalinės naujienų tarnybos“ žurnalistu pavadino jį „Rusijos išdaviku“, nes jis savo tyrimuose paskelbė Sirijoje dirbančių Rusijos karių asmens duomenis. Ir kodėl jis, kaip kalbama, tik laikomas dirbančiu redakcijoje, o iš tikrųjų rašo užsienio leidiniams, tarp jų BBC, ir bendradarbiauja su kai kuriais buvusiais Rusijoje teisto oligarcho Michailo Chodorkovskio darbuotojais?

„Federalinė naujienų tarnyba“ pati ir atsako į šį dar ir teksto antraštėje iškeltą klausimą („Журналист, который не пишет: почему «изменник Родины» Денис Коротков на новом месте не написал ни одной статьи“): greičiausiai žurnalistas, darantis konkrečią žalą Rusijai (asmens duomenų paskelbimas), ir užsienio leidiniai, suteikiantys žodį daugeliui opozicijos veikėjų, susivienijo abipusiai naudingo finansinio bendradarbiavimo pagrindu. Esama ir versijos Korotkovą ketinant išvažiuoti į užsienį ir iš ten toliau veikti prieš Rusijos interesus. Bet kuriuo atveju toks žurnalisto blaškymasis, miglota istorija apie galimą jo informatoriaus nužudymą verčia sekti jo veiklą.

Gedulo vainikas prie redakcijos durų

Spalio 17 d. prie pastato, kur įsikūrusi „Novaja gazeta“ redakcija, nežinomi asmenys paliko gedulo vainiką su baltame lape parašyta: „Denisas Korotkovas – Tėvynės išdavikas“. O rytojaus dieną žurnalistai rado pintinę su nupjauta avino galvą (Главному редактору „Новой газеты“ с приветом Вам и Короткову).

„Novaja gazeta“ paskelbė pareiškimą dėl šmeižto kampanijos, sukurstytos prieš leidinį ir jo žurnalistus socialiniuose tinkluose. Internete skelbiami grasinimai fiziškai susidoroti su žurnalistais, o prie redakcijos paliktos „dovanos“ pranašauja mirtį konkretiems asmenims. „Mes netylėsime, – rašo žurnalistai, – juo labiau kad kuo tikriausiai numanome, iš kur grasinama. Mes turime tik du ginklus: tai viešumas – todėl tęsiame savo darbą; ir įstatymas.“ Žurnalistai pareikalavo ištirti grasinimo faktus ir nubausti kaltuosius.

„Novaja“ paskelbė vainiko ir pintinės su avino galva nuotraukas ir priminė, kas yra Denisas Korotkovas, kurio pavardė ten aiškiai matyti. Tai – žinomas Piterio žurnalistas, daug metų dirbęs leidinyje „Fontanka“. Kriminalinių tyrimų autorius. Daug laiko skyrė „Kremliaus virėjo“ Jevgenijaus Prigožino verslo imperijos ir Rusijos privačių karinių kompanijų veiklai tirti. Korotkovą puolė Prigožino „trolių fabrikas“, jam ne kartą grasinta fiziniu susidorojimu. Dėl to jis buvo priverstas išvažiuoti iš Rusijos. Grasinta ir „Fontanka“ vadovybei.

Kai kito liberaliu laikomo leidinio, „Meduza“, atstovai paklausė „Novaja gazeta“ leidėjo Dmitrijaus Muratovo, kas užpjudė žurnalistus, tas atsakė gerai numanąs: „Mums atsiuntė galvą, o viename restoranų – ir aš žinau, kas jo savininkas, – suvalgys kas liko…“

Jo žodžiais, pjudė vyrukai iš „Federalinės naujienų tarnybos“ aplinkos, artimos „trolių fabrikui“. Naujas laikraščio korespondentas Denisas Korotkovas dar nepaskelbė „Novaja“ nė vieno teksto, tačiau jie nori sukompromituoti autorių dar iki pasirodant jo pirmam rašiniui. „Manau, jie nujaučia – laikraštis kažką rengia.“

Radijui „Echo Moskvy“ Muratovas pasakė visa tai prasidėjus ne prieš dvi dienas, o daug anksčiau. Kadaise, kai leidinys tyrė rusų nacionalistinės organizacijos siautėjimą, gaudavo kiaulių galvas. Jau šiais metais jiems buvo atsiuntę žiurkę, papjautą didžiuliu durklu su svastikos ženklu… Leidėjas „Echo Moskvy“ žurnalistei sakė tą patį: gal Prigožino aplinka ar jo parankiniai „Federalinėje naujienų tarnyboje“ nugirdo „Novaja  gazeta“ ketinant paskelbti kažin ką, kas gali pakenkti jų darbdavio interesams. Denisas daug žino, pavyzdžiui, istoriją, kaip Prigožino kompanija („Euro Polis“) susitarė su Sirijos vyriausybe dėl dalies naftos gavyboje mainais į privačios karinės kompanijos būrį kovai su teroristais. Todėl iš anksto kompromituoja autorių ir leidinį. „Tai pati tikriausia išankstinė cenzūra, spaudimas žurnalistams, visuomeninei nuomonei, kliudymas žurnalistams vykdyti savo pareigą.“

Apie kai kurias „Prigožino struktūras“

2012 metų gegužę įvykusioje Rusijos prezidento Vladimiro Putino inauguracijoje vaišių stalą padengė kompanija „Konkord“, priklausanti Sankt Peterburgo verslininkui Jevgenijui Prigožinui. Šiam restoranų savininkui priskiriamų neaiškių „struktūrų“ veikimu žurnalistai susidomėjo po to, kai netrukus po rinkimų Kremliui paklusni televizijos kompanija NTV parodė opoziciją šmeižiantį filmą („Анатoмия протeста“). Jo autoriai tikino, jog opozicijos veikėjai provokacijomis siekia diskredituoti vėl išrinktą prezidentą Putiną palaikančius mitingus, o į jų pačių rengiamas protesto žmonės ateina tik todėl, kad jiems sumokama.

Netrukus „Novaja gazeta“ parašė opozicijos akcijose veikus Prigožino „agentus“, kurie, be kita ko, inscenizavo kai kuriuos „Protesto anatomijoje“ parodytus kadrus. Leidinys pateikė provokacijų vadovo ataskaitas Prigožinui. „Pasiūliau nemokamas maisto tiekimo paslaugas. Jie laimingi. Apskritai, pakliūti į organizacinį komitetą pasirodė labai lengva, jie ir dabar per socialinius tinklus renka aukas ir bus patenkinti bet kokia pagalba.“ Iš kitos ataskaitos: „Man pavyko duoti pinigų Aleksejui…“ Sužinota, kad Prigožinas skaitė „Protesto anatomijos“ scenarijų. Leidinio šaltinių teigimu, šio filmo kūrėjams nurodinėjo „restoranų savininkui artimas Rusijos vyriausybės valdininkas“.

Visame pasaulyje dabar pagarsėjęs „trolių fabrikas“ savo veikimą iš Sankt Peterburgo pradėjo „Internetinių tyrimų tarnybos“ pavadinimu. Žurnalistai šios „struktūros“ duris aptiko ir pravėrė apie 2013-ųjų vidurį. Ten keli šimtai žmonių ištisą parą sėdėjo prie kompiuterių ir pagal „technines užduotis“ rašė į socialinius tinklus Kremliaus politiką giriančius ir Rusijos priešus užsienyje bei šalies viduje pliekančius komentarus. „Novaja gazeta“ 2014 metų pradžioje paskelbė turinti įrodymų, kad „Internetinių tyrimų tarnybai“ pinigai pervedami per „struktūras“, įeinančias į kompanijų grupę „Konkord“.

Ilgainiui po „trolių fabriko“ stogu ėmė rastis oficialiai įregistruoti leidiniai. Žurnalas RBK 2017 metų pavasarį paskelbė tyrimą, rodantį, kaip „trolių fabrikas“ išvirto į „medijų fabriką“ su 36 milijonų skaitytojų auditorija. RBK priskaičiavo į „patriotinį holdingą“ įeinant bent 16 leidinių, tarp jų ir čia jau paminėtą leidinį „Nevskije novosti“. Irgi paminėtoji „Federalinė naujienų tarnyba“ pradėjo veiklą tame pačiame pastate, kaip ir „trolių fabrikas“ –  tai įvyko audringąjį 2014-ųjų pavasarį.

O apie 2012-ųjų vidurį Peterburge pradėta nemokamai dalyti „laikraštį apie laikraščius“ (Газетa о газетах), šaukiantį į kovą su „nesąžiningais leidiniais ir žurnalistais“. „Novaja“ paskelbė dokumentą, kuriame „Laikraščio apie laikraščius“ didžiausiu nuopelnu laikomas įrodymas leidinį „Argumenty i fakty“ spausdinant apmokamus tekstus. Šioje ataskaitoje žadama „iki 01/01/13 išleisti dar dvi provokacines publikacijas, demaskuojančias žurnalistus“. Nurodomas užmojis ne tik apšmeižti tam tikrus žurnalistus – jų demaskavimas gali tapti dingstimi reikalauti įstatymo dėl žiniasklaidos sugriežtinimo. Kam atsiskaitoma – nenurodyta.

Papasakojo ne viską

Spalio 22 d. „Novaja gazeta“ paskelbė, ką Denisas Korotkovas sužinojęs iš savo informatoriaus iki šiam paslaptingai dingstant („Повар любит поострее“). Amelčenka žadėjęs autoriui atskleisti dar kai kurias kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos, kurios užduotis vykdė 2012–2017 metais, padarytas piktadarystes – po to, kai atsidurs saugoje vietoje. Susitarta: jį ištikus kokiam fors major, „Novaja“ galės paskelbti jo pateiktus duomenis po spalio 20-osios. Iki tos dienos apie Amelčenkos dingimą nieko nepaaiškėjo, ir leidinys papasakojo, „kodėl Jevgenijaus Prigožino priešams ir oponentams nutinka nelaimės“ (Почему с врагами и оппонентами Евгения Пригожина случаются несчастья. История нескольких провокаций).

Gali būti, spėjo autorius, Amelčenka nusprendė suvaidinti esąs pagrobtas – pats vienas pasislėpti ir nuo buvusių bendrininkų keršto už pasakyta, ir nuo žurnalistų persekiojimo. Tačiau lygiai tikėtina jį susitikus su „kuratoriais“ ir dabar rengiantis paneigti savo žodžius. Korotkovas atkreipė dėmesį „Nevskije novosti“ iš Prigožino leidinių holdingo jau parašius, kad „pats žurnalistas galėjo susidoroti su savo informatoriumi“.

Amelčenka žurnalistui papasakojo, kad darbą jam pasiūlė pažįstamas, Michailovas, ir iš pradžių jis buvo pavaldus jam. Apie tai, kad visi jie dirba verslininkui pavarde Prigožinas, „girdėjo iš žmonių“. Apie save Amelčenka nieko nesakė ir apie jo praeitį žinoma nedaug: 1999 metais Peterburge dalyvavo apiplėšime, jį nuteisė kalėti 7 metus ir išleido į laisvę anksčiau laiko. O štai Andrejus Michailovas – žurnalistams gerai žinomas. Jie išaiškino jį dirbus „Prigožino struktūrose“ 2012–2014 metais ir kūrus „Internetinių tyrimų tarnybą“ su paskesniais leidiniais, tarp jų – ir „Laikraštį apie laikraščius“.

Vėliau Amelčenka buvo pavaldus tiesiogiai  kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos viršininkui (redakcijos duomenimis, kadaise dirbęs milicijoje). 2014–2016 metais jis su kitais „Konkord“ samdiniais daug laiko praleido Ukrainoje – Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“, taip pat centrinės valdžios kontroliuojamose teritorijose. Svarbiausius dalykus apie tai, ką ten veikė, ir apie nuotykius Sirijoje, kur jie Prigožino saugumo tarnybos nurodymu išvyko 2017 metų pradžioje, pažadėjo papasakoti vėliau, kai bus saugioje vietoje; tepapasakojo, kaip Sirijoje bandė kažin kokius nuodingus preparatus. 

Kremliuje irgi perskaitė

Ko gero pats pirmasis atsiliepė Permainų partijos pirmininkas Dmitrijus Gudkovas (tarp šios partijos kūrėjų yra buvusi kandidatė į prezidentus Ksenija Sobčak, tad ir partija turėtų būti panaši): „Labai trumpai ilgo straipsnio „Novaja“ apie Prigožiną esmė: jo pasamdyti žmonės bando nuodus su belaisviais ir sukilėliais. Šie nuodai naudojami opozicionieriams (bent jau – Rusijoje) žudyti. O vykdytojus po to užmuša.“

Dvi ištraukos iš „Novaja“ skaitytojų tą dieną atsiųstų komentarų. Bet kurioje kitoje šalyje tokia publikacija būtų bomba valdžiai, bet tik ne mūsų. Manote, tuo susidomės teisėsauga? Susidomės… kaip gavo šią informaciją. – Mes vis juokaujame (kad baimė neparalyžiuotų), o mums prieš akis – informacija apie tikriausius ir valstybinius, ir tarptautinius nusikaltėlius, ir apie nusikaltimus prieš asmenį ir visuomenę. Iš straipsnio matyti, kad dauguma vykdytojų ir organizatorių yra išeiviai iš Piterio milicijos aplinkos, kur jie dirbo 10-ajame dešimtmetyje. Būtent tada susidarė glaudus ryšys ir bendradarbiavimas nusikaltėlių su milicija, KGB ir merijos valdininkais. Būtent šis banditinio Peterburgo aštuonkojis yra dabartinės valdžios pagrindas. Liūdniausia, kad jų rankose nelemtai pagarsėjęs raudonasis mygtukas, laukinių rankose.

„Kremliuje matė „Novaja gazeta“ publikaciją apie žmones, neva susijusius su verslininku Jevgenijumi Prigožinu, – pranešė Valstybinė naujienų tarnyba TASS. Laikraštis paskelbė straipsnį, kuriame teigiama, kad asmenys, susiję su verslininko Prigožino struktūromis, esą gali būti prisidėję prie užpuolimų ir kitų nusikaltimų ir Rusijoje, ir užsienyje. Prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pasakė, kad tai – vienas iš daugelio žurnalistinių tyrimų. Kremliui tokiuose reikaluose svarbiausia detali atitinkamų teisėsaugos organų informacija. „Mums nežinoma, kad kompetentingi organai būtų patvirtinę paskelbtą informaciją.“

TV kanalas „Cargrad“ (atstovauja Rusijos radikaliesiems dešiniesiems, monarchistams) taip atpasakojo sekretoriaus pasakyta: „Nėra tikrų duomenų, todėl ir komentuoti, iš esmės, nėra ką“. Tačiau pirmiausia atpasakojo Gudkovo parašytą, tai yra „straipsnio esmę“, ir suteikė žodį Afganistano veteranų sąjungos  pirmininko pavaduotojui, atsargos pulkininkui. Šis užsipuolė „Novaja gazeta“. Patikėjus tuo, ką jie rašo, mes gyvename policinėje valstybėje – tiek to, dar pusė bėdos. Bet šioje policinėje valstybėje veikia kažin kokie mirties eskadronai, prisidengę kažin kokiomis struktūromis! Mūsų teisės aktuose numatyta baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą, kitus kriminalinius nusikaltimus ir pagal juos turėtų atsakyti šis laikraštėlis.“

Paaiškėjus naujoms aplinkybėms

Tą pačia dieną Rusijos opozicijos veikėjas, Kovos su korupcija fondo vadovas Aleksejus Navalnas savo internetinėje svetainėje leidinio „Novaja gazeta“ paskelbtą tyrimą apie „Putino virėjo“ veiklą pavadino „sensacingu“. Navalnas priminė, kad 2016 metų rudenį nenustatytas asmuo užpuolė šio fondo teisininkės Liubovės Sobol sutuoktinį. Ir tada jis iš karto sakęs, kad Prigožino prisidėjimo prie to versija turi būti tiriama pirmiausia, nes ši teisininkė iškėlė aikštėn jo kartelinius sandorius. O dabar „Novaja gazeta“ nustatė, kad tas užpuolikas tarnavo Prigožinui ir vėliau mirė mįslingomis aplinkybėmis. Visa tai „Novaja“ pranešė informatorius, pats netrukus paslaptingai dingęs. Kovos su korupcija fondas dar kartą kreipiasi į Federalinę saugumo tarnybą ir Tyrimų komitetą, reikalaudamas nedelsiant imtis veiksmų. Viskas rodo, kad „Putino virėjas“ yra ne šiaip korupcijos veikėjas, o žudikas ir teroristas. Jis turi sėdėti teisiamųjų suole.

Iš tikrųjų – tada tebuvo praėjusios kelios dienos nuo šio užpuolimo, kai Navalnas kreipėsi į Tyrimų komitetą, Vidaus reikalų ministeriją ir prezidentą Vladimirą Putiną su prašymu iškelti baudžiamąją bylą dėl pasikėsinimo į gyvybę ir sveikatą. Jis nurodė tai galint būti susiję su verslininko Jevgenijaus Prigožino kontroliuojamų kompanijų veiklos tyrimu, kurį vykdė ir užpultojo sutuoktinė. Ji kreipėsi į atitinkamas valstybines žinybas dėl Prigožino patraukimo atsakomybėn. Navalnas šiuose laiškuose priminė leidinio „Fontanka“ bei BBC rusiškosios redakcijos tyrimų išvadas, kad Prigožinas gali būti susijęs ir su žurnalistų sekimu bei opozicijos veikėjų užpuolimais. (Šių metų vasarą nukentėjusiojo advokatas apskundė vienam Maskvos teismų policijos pareigūną, kuris keletą kartą atsisakė kelti baudžiamąją bylą dėl pasikėsinimo, ir teismas pripažino šį neveikimą neteisėtu. Skundas dėl šio policijos kapitono neteisėtų veiksmų pateiktas Europos žmogaus teisių teismui.)

Ar ne kitą dieną po kalbamo užpuolimo internete parodė vaizdo stebėjimo kameros įrašą, kuriame aiškiai matyti užpuoliko veidas prieš pat jam padarant nusikaltimą. Tada vienas komentatorių parašė: „Taip, apsišvietė. Vykdytoją greičiausiai irgi pašalins…“ Žurnalistams prireikė pusantrų metų užpuoliko asmenybei nustatyti, tačiau įtariamojo jau nebuvo tarp gyvųjų… Neturėjo nė 40-ies. Rado negyvą vonioje, ant grindų stovėjo nugertas butelis alkoholio, nors šiaip velionis nevartojo nei svaigalų, nei kokių kvaišalų. Jo laidotuvėse dalyvavęs Amelčenka, kaip parašė „Novaja“, prisipažino ne kartą vykęs į „operacijas“ kartu su šiuo žmogumi, anksčiau dirbusiu vaistinėje. Jis esą įšvirkštęs teisininkės sutuoktiniui kažin kokią medžiagą ir tuo siekta pagąsdinti būtent ją. Po to, kai kompanijos „Konkord“  saugumo tarnyboje atsirado šis provizorius, „operacijose“ imta dažniau naudoti cheminius preparatus.

Tą pačią spalio 22-ąją Pskovo politikas, partijos „Jabloko“ vietinio skyriaus pirmininkas Levas Šlosbergas irgi kreipėsi į Tyrimų komitetą su prašymu imtis veiksmų – iš „Novaja gazeta “ tyrimo paaiškėjus, kad dėl miesto visuomenės veikėjo Sergejaus Tichonovo mirties gali būti kalti Prigožino parankiniai. Anot Amelčenkos, 2016-ųjų vasarą jam su bendrais „kuratorius“ nurodęs pamokyti Pskove vieną interneto rašinėtoją. Jie patykoję šį 40–45 metų vyrą pakeliui į tarnybą, vienas įšvirkštęs jam kažin kokių nuodų ir „Greitoji pagalba“ niekuo negalėjusi jam padėti –  jis mirė ten pat gatvėje, netoliese savo namų. „Kuratorius“ reikalavęs tikrų jo mirties įrodymų ir Amelčenkai tekę suradus nufotografuoti jo kapą. Žurnalistai savo ruožtu patikrino ir įsitikino: velionio artimieji neabejoja medikų išvada jį mirus nuo širdies priepuolio.

Naktį į spalio 25-ąją „Fontanka“ pranešė, kad, „kaip tapo žinoma“ leidiniui, išvakarėse į miesto 64-tą policijos skyrių atėjo ieškomasis Valerijus Amelčenka ir dalyvaujant jo advokatui pareiškė, kad „nusikaltimo jo atžvilgiu nebuvo padaryta“. Tą pačią naktį internete pasirodė jo „pareiškimo policijos skyriaus viršininkui“ kopija.

(Bus tęsinys)

2018.11.21; 09:00