Turkmėnčajaus sutartis

Portale slaptai.lt buvo paskelbtas Antano Rašimo straipsnis „Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas vėl akiplėšiškai meluoja“ (https://slaptai.lt/armenijos-premjeras-nikolas-pasinianas-vel-akiplesiskai-meluoja/).

Kolega A. Rašimas stebėjosi naujojo Armėnijos vadovo požiūriu į Kalnų Karabacho problemą. Premjeras – naujas, o žvilgsnis į Kalnų Karabacho praeitį, dabartį ir ateitį – senas! Sąžiningai vertinant, – separatistinis, šovinistinis, panašus į požiūrį tų, kurie didžiąją Armėniją kūrė jėga išstumdami vietinius gyventojus.

Kad N.Pašinianas  – toks pat separatistas kaip, sakykim, jo pirmtakas Seržas Sargsianas, byloja štai tokia citata, paskelbta prancūziškame „Le Monde“ leidinyje:

„Priimkime tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Azerbaidžano valdžia nori sukurti įvaizdį, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti jiems. Tačiau kaip jie nori pasiekti šio tikslo nepradėdami derybų su Kalnų Karabacho valdžia? Aš nesuprantu tokios logikos, girdi, Kalnų Karabachas privalo egzistuoti Azerbaidžane, bet Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia. Jei jau taip, tai Kalnų Karabacho valdžia teisi, kai sako, jog armėnai negali gyventi toje pačioje valstybėje, kur gyvena azerbaidžaniečiai. Kadangi gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei.“

Kritiškai komentuodamas šias N.Pašiniano nuostatas A.Rašimas remiasi tarptautinės bendruomenės įsitikinimu, jog Kalnų Karabachas privalo priklausyti Azerbaidžanui: šios teritorijos priklausymas Armėnijai arba jos savarankiškas egzistavimas nepriklausomai tiek nuo Armėnijos, tiek  ir nuo Azerbaidžano pažeistų Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus. Konkrečiau tariant, prieštarautų tikrąjai Kaukazo istorijai.

Armėnų separatistams nepalankios pozicijos dėl Kalnų Karabacho priklausomybės laikosi ir NATO, ir Europos Sąjungos šalys. Tokia ir Lietuvos nuomonė: Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Ir šito nenuneigs niekas – nei N.Pašinianas, nei armėnų separatistų šalininkai, išsibarstę po JAV ir Europą (tokių, deja, esama ir Lietuvoje).

Beje, džiugu, kad A. Rašimas drįsta pasakyti tiesą – nebijo būti internete užpultas armėnų versijas palaikančių komentatorių. Tačiau lietuviškoje spaudoje vis tik  pasigendu išsamesnių paaiškinimų, kodėl Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija. Trūksta gilesnio žvilgsnio į Kaukazo istoriją.

Šią baltąją dėmę pabandysiu užpildyti.

Pirmosios žinios apie armėnų teritorines pretenzijas

Pirmosios intrigos dėl įsitvirtinimo azerbaidžanietiškose žemėse aptinkamos senų seniausiai. 1699 metais Indijos armėnas Israelis Ori siunčia kreipimąsį į Petrą I – prašo, kad caras pradėtų globoti armėnus. 1701 metais šis armėnas pasiekia, kad Rusijos caras priimtų jį asmeniškai. Oficialaus priėmimo metu pradedamos derybos dėl to, kad Rusijos imperija turėtų okupuoti Irevanės tvirtovę – Kaukaze sukurti armėnišką valstybę (dabartinis Jerevanas). Bet Petras I nepalaiko šios idėjos, caras tvirtina, kad Rusijai dabar svarbiausia – karas su Švedija.

Taip pat negalima pamiršti, kad 1701 metais sukuriamas Mchitaro Sebastacijaus vienuolių – katalikų ordinas, kuris sau naudinga kryptimi pradeda falsifikuoti Kaukazo istoriją, užfiksuotą senuosiuose archyvuose. Be to, perrašinėjant archyvus šie vienuoliai ne tik iškraipo tendencijas, bet net nenaudingus faktus visai išbraukia juos pakeisdami išgalvotais. 1717 metais specialiuoju dekretu Venecijos respublika Mchitaro brolijai skiria vaizdingą San Lazaro salą. Nuo to laiko Europoje pradėta falsifikuoti Pietų Kaukazo istorija taip, kaip naudinga armėnų vienuoliams. Žodžiu, jau tada pradedama meluoti, esą XVI – XIX azerbaidžanietiškos teriritorijos, įskaitant Karabacho, Irevanės, Giandžos, Nachičevanės chanatus, yra „neatskiriama armėnų tautos dalimi“.

Taip pat nenuginčijamas faktas, kad caras Petras I, nesutikęs okupuoti Irevanės tvirtovės (vėliau – Jerevanas), armėnų prekybininkus vis tik apdovanojo ypatingomis privilegijomis. Taigi 1710 metais caras suteikia armėnų prekybininkams teisę per Rusijos teritoriją be muitų gabenti persiškus šilkus. Beje, britų prekybininkai tokios privilegijos neturėjo. Tačiau armėnų pirkliai slapta nuo Petro I daug persiško šilko išveža ir per Turkijos teritoriją carui nežinant. Sužinojęs apie šią apgavystę Petras I atima iš armėnų pirklių visas privilegijas.

Petrui I gulint mirties patale armėnai atkakliai įtikinėja valdovą, kad šis vis tik suteiktų armėnams ypatingai globojamos tautos statusą. Miršantis caras nusileidžia. 1724 metais pasirodo Petro I įsakymas, kad visose Rusijos užimtose Pietų Kaukazo teritorijose būtų specialiai apgyvendinti armėnai.  Šios privilegijos armėnai reikalavo atkakliai – net 24 metus. Ir galų gale pasiekė savo tikslą.

Masinis armėnų perkėlimas į Irevanės, Nachičevanės ir Karabacho chanatus

1805 metais gegužės 14-ąją buvo pasirašyta Kiurekčajaus sutartis, kurią savo parašais patvirtino Karabacho valdovas Ibragimchanas Šušinskij ir generolas P.Cicianovas. Tas traktatas bylojo, kad Karabacho chanatas pereina Rusijos imperijos valdžiai. Remiantis 5-uoju punktu caras duoda garantijas, kad chanatas išsaugos teritorinį vientisumą, o Karabacho chanas ir jo šeima išsaugos neliečiamybę. Tuo metu Karabache jau veikė kelios bažnytinės armėnų organizacijos, bet, remiantis šia sutartimi, visos jos privalėjo paklusti Karabacho chanatui. Apie jokį armėnų savarankiškumą dar nebuvo nė užuominos.

Giulistano sutartis, pasirašyta po Rusijos pergalės Rusijos – Irano kare 1804 – 1813-aisiais Rusijai leido užimti dar daugiau Azerbaidžano teritorijų ir tik paspartino armėnų masinį perkėlimą į Baku, Karabacho, Giandžos, Širvano, Gubos, Liankarano, Derbento chanatus. Britų diplomatas Gora Ousli pasiūlė 1813 metais pasirašyti visą sutartį, o teritorinius ginčus aptarti vėliau.

Tas ir nutiko Turkmenčajuje. Taigi praėjus 15 metų po Giulistano sutarties pasirašymo Rusijai atiteko minėti chanatai, o taip pat – Irevanės ir Nachičevanės chanatai.

1827 metais spalio 1 dieną carinė Rusija užėmė Irevanės tvirtovę. 1828 metų pradžioje armėnų katolikas Nersesas Aštarakeci paruošė projektą, kaip armėnai iš Irano turėtų būti perkelti į Kaukazą. 1827 metų lapkritį jis rašė pulkininkui Lazerevui: armėnai privalo be trukdžių persikelti į Rusijos okupuotą Kaukazą. 1828-aisiais pasirašytas Turkmėnčajaus sutartis, kur 15-asis punktas kalba, kad armėnams leidžiama be jokių keblumų persikelti į azerbaidžaniečiams priklausiusias žemes Pietų Kaukaze. Taip pat parašyta, kad armėnus globoja carinė Rusija

Vos tik buvo pasirašyta Turkmėnčajaus sutartis, iš Irevanės ir Nachičevanės chanatų pradėta dirbtinai formuoti Armėnijos sritis. Tokį pavadinimą sugalvojo Rusijos valstybės patarėjas Kristoforas Lazarevas, brolis pulkininko Lazario Lazarevo, kuris organizavo Irano armėnų perkėlimą į azeraidžaniečių gyvenamas teritorijas. Tuo metu Rusijai atitekusiame Irevanės chanate iš 526 kaimų tik 63 kaimuose gyveno armėnai (1911 metais mokslininkas N.I.Šavrovas rašė: „Iš dabar čia gyvenančių 1 milijono 300 tūkst. armėnų didžioji dalis, daugiau nei milijonas, yra atkelti, jie atvykėliai…. jei iki armėnų perkėlimo ten gyveno 16078 musulmonų šeimos ir tik 4428 armėnų šeimos, tai po perkėlimo iš Irano armėnų padaugėjo iki 60691 (11377 šeimos)“.

1828 – 1829 metais po Rusijos pergalės rusų – turkų kare, armėnai pradėti perkelti ir iš Turkijos sričių – Karso, Bajazeto, Igdyro, Erzurumo. Iš šių teritorijų perkelti armėnai buvo apgyvendinti Irevanės, Nachičevanės ir Giandžos gubernijose, kur buvo derlingos žemės, puikus klimatas. Iš viso buvo perkelti 20324 armėnai iš Turkijos ir 23098 armėnai iš Irano. Iš viso – 43422 žmonės. Taigi armėnų azerbaidžanietiškose teritorijose tuo laikotarpiu padaugėjo trigubai, ir azerbaidžaniečiai neteko daugumos: jei iki perkėlimo jie sudarė 77,9 proc., tai dabar šis skaičius smuktelėjo iki 46,7 proc.

Norėdamas užsitikrinti Turkijos armėnų paramą Nikolajus I įtvirtino įstatymą, kad Albanijos patriarchatas priklausytų Armėnijos bažnyčiai, ir nuo 1836 metų kovo 11-osios visos Albanijos cerkvės tapo armėniškomis. Taip virš Albanijos cerkvės pradėjo šeimininkauti Armėnijos bažnyčia, kurios iki XV amžiaus Kaukaze niekada nebuvo.

Antroji perkėlimo anga

Po rusų armijos pergalės Rusijos – Turkijos kare 1877 – 1878 metais armėnų ėmė ženkliai daugėti būtent Jerervano ir Nachičevanės chanatuose. Pirmasis grafo I.Paskevičiaus pavaduotojas Mkrtčanas Arcruni pasiekė, kad grafas pasirašytų įstatymą, apibrėžiantį, esą 1829 metais 600 armėnų šeimų iš turkiškojo Bajazeto perkeliamos į Jerevano chanatą. Taigi 1829-aisiais iš viso buvo perkelta 14 tūkst. armėnų šeimų – apie 100 tūkst. žmonių iš Turkijos.

1882 metais Aleksandras III, baimindamasis stiprėjančios armėnų įtakos, priėmė ryžtingus veiksmus. 1885 metais uždaryta 160 armėniškų mokyklų. Beveik visi armėnai atleisti iš svarbių valstybinių postų. 1889 metais išėjo nutarimas, bylojantis apie Armėnijos geografijos išbraukimą iš dėstomų dalykų mokyklose.

1897 metais caro vietininkas kunigaikštis Grigorijus Golicynas atkreipė caro Nikolajaus II dėmesį į tai, kad Tifliso ir Baku miestuose armėnai paėmė visą valdžią į savo rankas. Todėl G.Golicynas pasirašė nutarimą, įpareigojantį neleist armėnų tautybės žmonėms dalyvauti rinkimuose į Tifliso ir Baku valdžios organus.

1902 metai. Nikolajus II pasirašo nutarimą, įpareigojantį iš Armėnijos bažnyčios atimti visą turtą, o pačią Bažnyčią – uždrausti, taip pat uždaryti visas armėniškas mokyklas. Pirmosios rusiškos revoliucijos išvakarėse Nikolajus II suprato, kad neva natūraliai kilę neramumai išties buvo specialiai organizuojami bei kurstomi. Kaukaze aptikta daug slaptų ginklų slėptuvių, spaustuvių. Suprasta, kad revoliucija Kaukaze specialiai ir dirbtinai peršama per „Dašnakcutiun“ – armėnišką partiją.

1903 metai garsūs armėniškais terorais. Armėnų organizacijos „Gnčak“ atstovas sunkiai sužeidė caro vietininką Kaukaze kunigaikštį G.Galicyną. Nuo patirtų žaidų (į galvą smogta kelis kartus durklu) kunigaikštis mirė ligoninėje. Nikolajus II pasirūpino, kad partija „Dašnakcutiun“ būtų uždaryta.

1905 – 1907 metai. Šis laikotarpis pasižymi etniniais valymais, nukreiptais prie azerbaidžaniečius, gyvenusius Jerevano gubernijoje. 1905 – 1916 metų gyventojų prieaugis ten sudarė 0,7 proc. Tačiau armėnų tautybės padaugėjo 139 tūkst. žmonių – 132 proc. 1916 metais, lyginant su 1831-aisiais, armėnų išaugo 40 kartų, o azerbaidžaniečių – tik 4,6 proc.

1912 metai. Peterburge pradėtas teismo procesas prieš 159 asmenis iš „Dašnakcutiun“, kurie kaltinti terorizmu, diversijomis ir antivalstybine veikla.

1918 metais kovo 31-ąją Azerbaidžano demokratinėje respublikoje, kai prasidėjo religinė musulmonų šventė „Novruz“,  armėnų nacionalistai, vadovaujami Stepano Šaumiano, nužudė apie 50 tūkst. azerbaidžaniečių, lezginų, žydų šiose teritorijose: Guboje, Baku, Liankarane, Šamachoje… Vien 1918 – 1919 metais Šiaurės ir Pietų Kaukaze nuo armėnų nacionalistų iš „Dašnakcutiun“ žuvo apie 500 tūkst taikių gyventojų.

Armėnijos valstybė kuriama svetimose teritorijose

1918 metų gegužės 28 dieną armėnai paskelbė kuriantys Kaukaze nepriklausomą valstybę. Tų pačių metų gegužės 29 dieną azerbaidžaniečiai buvo priversti užleisti savąjį Jerevaną ir gretimus rajonus – iš viso 9,5 tūkst. kvadratinių kilometrų. Ši priverstinė azerbaidžaniečių dovana armėnams buvo pakvietimas liautis armėnų dašnakams kariauti prieš Azerbaidžaną ir Gruziją.

Deja, „Dašnakcutiun“ grupuotė, vadovaujama Andraniko Ozaniano ir Gajaus (Haika Bžškianas), vien nuo 1917 metų gruodžio iki 1918 kovo sunaikino 197 kaimus, užmušė apie 90 tūkst. taikių azerbaidžaniečių. Azerbaidžaniečių labai sumažėjo teritorijose, į kurias pretendavo armėnai ir kurios armėnų ilgaioniui buvo užimtos. Azerbaidžaniečių sumažėjo drastiškai: nuo 333 tūkst. iki 84,5 tūkst. Kur jie dingo? Nužudyti? Ištremti?

1920 metų lapkričio 29 dieną įkurta Armėnijos sovietinė socialistinė respublika. Atkreipkime dėmesį, kur ji įkurta – ogi azerbaidžaniečių ir gruzinų gyvenamose teritorijose.

1832 metais Karabache gyveno 64,8 proc. azerbaidžaniečių, o 34,8 proc. – armėnų. Pagal 1923 metų surašymo duomenis, iš 20 tūkst. Karabache gyvenusių šeimų tik 1,5 buvo armėniškos. Tačiau nuo 1926 iki 1979 metų Kalnų Karabache ženkliai padaugėjo armėnų. 1979 metų surašymo duomenimis, čia azerbaidžaniečių tebuvo 23 proc. o armėnų – jau 75,9 proc. Nors 1832 metais Karabache gyveno 64,8 proc. azerbaidžaniečių, o 34,8 proc. – armėnų.

1924 metais sovietinėje Armėnijoje pradėti naikinti senieji azerbaidžanietiški pavadinimai. Vien 1935 metais pakeisti 195 azerbaidžanietiškų kaimų pavadinimai.  Taigi iki 1991-ųjų iš viso buvo pakeista per 2000 azerbaidžanietiškų pavadinimų – upių, kalnų, vietovių, ežerų.

1947 metais per prievarta 130 tūkst. azerbaidžaniečių iškelti iš Armėnijos SSR teritorijos. Ši operacija atlikta tam, kad į Armėniją iš užsienio galėtų repatrijuoti armėnai (iš užsienio atsikėlė tik apie 90 tūkst. armėnų, nors planuota, kad persikels apie 400 tūkst.).

1978 metais Kalnų Karabache armėnų bendruomenė pastatė obeliską, pažymintį, kad prieš 150 metų čia atkelta 200 armėnų šeimų iš Persijos. Bet vėliau armėnų nacionalistai paminklą su užrašu „Maraga – 150“ sunaikino. Jiems buvo nenaudingas užfiksuotas faktas, kad jie į Maragą buvo atkelti. Armėnų separatistams buvo reikalinga tvirtinti, kad Maragoje ir jos apylinkėse jie gyveno nuo seno.

1988 metai. Nuo pat Kalnų Karabacho konflikto pradžios armėnų šovinistai rengė teroro aktus. Nuo 1989 iki 1994 metų surengta 10 teroro aktų. 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis surengtos Hodžaly skerdynės (nužudyta 613 šio azerbaidžanietiško miesto gyventojų). 1992 – 1994 metais apie milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra priėmusi keturias rezoliucijas (Nr. 822, 853, 874, 884), o JT Generalinė Asamblėja – tris rezoliucijas (Nr. 48/114; 60/285, 62/243). rezoliucijas pasirašiusieji reikalauja, kad armėnijos kariauna pasitrauktų iš Kalnų Karabacho.

Tikslas – išvyti visus azerbaidžaniečius

Nuo 1988 metų Jerevane teatro aikštėje organizuojami mitingai, kurių vadovai reikalauja išvyti visus azerbaidžaniečius iš Armėnijos. Taip pat pasigirsta reikalavimų prie Armėnijos prijungti ir Kalnų Karabachą. Per tuos metus apie 10 tūkst. azerbaidžaniečių buvo išvyti iš Armėnijos, iš jų 219 – nužudyta. 

Kad Jerevanas kadaise buvo azerbaidžanietiškas ir musulmoniškas, jau keletą sykių rašė žurnalistas Gintaras Visockas, publicistas Leonas Jurša. Tiesiog dar sykį priminsiu: XX amžiaus pradžioje Jerevano gubernijoje stovėjo 382 mečetės, dabar ten – tik viena. Akivaizdu, kad tiek mečečių negalėjo pačios sugriūti. Jas sunaikino. Taip pat akivaizdu, kas sunaikino jas.

Žodžiu, azerbaidžaniečiai net tris kartus patyrė etninius valymus. Ypač žiaurių valymų būta 1918-1920 ir 1948 – 1952 metais. O 1988-aisiais iš Armėnijos buvo išvyti absoliučiai visi azerbaidžaniečiai – iš viso 250 tūkst.

Taip įgyvendinta sena šovinistinė idėja „Armėnija be tiurkų“.

Įdomu, kaip elgtųsi ponas N. Pašinianas, jei jam būtų pateikti mano išvardinti faktai? Ir vis dėlto šiuos klausimus N.Pašinianui derėtų pateikti kiekvieną kartą, kai kalbame apie Kalnų Karabacho problemas.

2018.09.25; 10:40