Gerovės valstybės pažadas. Tokį išgirdome iš anuot dar tik būsimo, o nūnai jau esamo valstybės vadovo Gitano Nausėdos. Aušros pažadas (Romain Gary), kuris nebūtinai turi išsipildyti.
Tokia yra ir šio amžiaus, ir šių dienų tikrovė, kurios, tiesą sakant, neįmanoma užpildyti pažadais. Tai neveikia. Tai apgaulė, miražas, kuriame atsidūręs žmogus patiki absoliučia abstrakcija, ir yra priverstas klaidžioti rūke.
Anądien, lankydamasis savo gimtajame kaime, vakarojau pas kaimyną Česių; jis yra Česlovas, bet jį šaukia Česiumi.
Jis nieko nežino nei apie gerovės valstybę, nei apie tai, kas yra gerokai arčiau: žmogaus laimė.
Bet, paradoksas, jis sako esąs laimingas.
Kad būtų kiek aiškiau, reikia pasakyti, kad Česius gyvena labai mažame namelyje su žmona, jų abiejų pajamos (senatvės ir neįgalumo) nesiekia nė 300 eurų.
Tiesa, jis dar kiek prisiduria pas verslininką, turintį paežerėje prabangią sodybą.
Man visko užtenka, žvelgdamas į visai netoliese pūpsantį kalnelį, kuriame senos kaimo kapinaitės, sako Česius. O ir mirti man bus žymiai lengviau negu jam (verslininkui), nes aš turiu tik tiek, kiek man reikia, o jis turi daug daugiau, negu jam reikia. Bus sunku su tuo skirtis.
Štai tokia išmintis žmogaus, nebaigusio jokio mokslo, bet, regis, pagavusį savo egzistencinę laimę.
Beje, pastaruoju metu apie laimę kalbama taip, tarsi ji būtų tik produktas tokių materialių veiksnių, kaip soti mityba, grožis, sveikata ir turtas. Kuo žmogus yra turtingesnis ir sveikesnis, vadinasi, jis yra ir laimingesnis. Filosofai, poetai daugelį amžių suka galvas dėl laimės prigimties. Ir dauguma jų priėjo išvadą: dvasiniai, socialiniai, etiniai, bendruomeniniai veiksniai yra daug svarbesni nei materialios sąlygos. Štai turtingų šiuolaikinių visuomenių žmonės vis labiau kenčia nuo susvetimėjimo ir egzistencinės beprasmybės, nors materialiai jiems nieko netrūksta.
Psichologai intensyviai tyrinėja laimę žmogui teikiančius veiksnius. Ar laimės šaltinis yra pinigai, šeima, dorybės, o galbūt genetika? Laimė paprastai yra apibrėžiama kaip subjektyvioji gerovė. Tai yra vidinis pojūtis, betarpiško malonumo ir ilgalaikio pasitenkinimo savo gyvenimu potyris.
Jeigu laimė – iš tikrųjų tėra vidinis fenomenas, tai kaip jį išmatuoti?
Kodėl žmogus, uždirbantis 200 tūkst. eurų per metus, nesijaučia laimingas, o kitas, vos galą sudurdamas su galu, švyti žvelgdamas į patekančią saulę?
Kaip ten bebūtų, reikia pripažinti: evoliucija mus suformavo nei per daug laimingus, nei per daug nelaimingus. Ji leidžia mums mėgautis trumpalaikiais malonumo kupinais pojūčiais, tačiau vienąkart visa tai negrįžtamai baigiasi.
Todėl, kol esame – esame ieškojimų kelyje, kur kiekvienas sutiktasis yra tiek vargšas, tiek ir turtingas.
Tai, ką šiandien matome savo nepriklausomoje valstybėje, yra ne kas kita, kaip laisvus piliečius užvaldžiusį godulį: išorėje – blizgesys, viduje – skurdas.
Ar tokioje paradigmoje galima sukurti gerovės valstybę? Tai jau žymiai platesnis klausimas.
2019.12.12; 18:20
