Noriu atkreipti kolegų žurnalistų dėmesį į kovo 16 dieną žmogaus teisių ir visuomeninių organizacijų išplatintą pareiškimą (visas tekstas paskelbtas LŽS svetainės rubrikoje „Nuomonių baromentras” – red.), kuriame sakoma, jog viešojoje erdvėje kuriamos trečiaeilės svarbos psichologinės įtampos tuo nukreipiant piliečių dėmesį nuo itin skaudžių visuomenės ir valstybės problemų – didėjančios gyventojų nelygybės, neproporcingos ES mastu žmonių socialinės atskirties ir Lietuvos valstybę žlugdančios demografinės krizės.
Visuomenei neviltį kelia, kad per praėjusius metus iš Lietuvos emigravo 51 tūkst. gyventojų, o per šių metų sausio ir vasario mėnesius Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo dar dvylika tūkstančių. Todėl visuomenei kyla pagrįstas klausimas: ar valdžia iš tiesų ketina dėti pastangas, kad ateityje išliktų lietuvių tauta, jos kalba, kultūra ir Lietuvos valstybė.
Pareiškimo autoriai prašo valstybės vadovus ir Seimą viešai deklaruoti, kad masinės Lietuvos gyventojų emigracijos suvaldymas ir demografinės būklės stabilizavimas yra svarbiausias valstybės valdžios prioritetas, o įstatymų leidyboje įtvirtinti reikalavimą, kad kiekvienas naujas teisės aktas ar įstatymo pataisa būtų vertinama atsižvelgiant į jos poveikį emigracijai.
Pareiškėjai siūlo sujungti Seimo Migracijos, Priklausomybių prevencijos, Savižudybių ir smurto prevencijos komisijas ir įsteigti savarankišką Seimo Reemigracijos ir demografinės būklės atkūrimo komitetą. Taip pat siūlo sudaryti prie Vyriausybės valstybinę nuolatinę politikų ir mokslininkų-ekspertų darbo grupę, ragina valdžią ryžtingiau skatinti vaikų gimstamumą, stiprinti paramą šeimai, užkirsti kelią patyčioms, Lietuvos valstybės simbolių ir institucijų niekinimui .
Su tokia padėtimi negalima taikstytis. Lietuvos žurnalistai, visa žiniaskaida turėtų aktyviau aiškintis šių neigiamų reiškinių priežastis ir siekti jas neutralizuoti.
Vytautas Budnikas yra Žurnalistas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas
Lietuvą pasiekė dvi žinios. Pirmoji, kad Lietuva pagal GINI indeksą, kuris fiksuoja pajamų nelygybę, yra atsilikėlė visoje Europoje, na ir, antroji, kad valdantieji ketina didinti PVM tarifą šildymui ir karštam vandeniui.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Abi žinios susijusios tarpusavyje. Daugumą mokesčių moka vidurinė klasė, kurią kiekviena vyriausybė nori vis daugiau apmokestinti, tuo tarpu turtingieji arba „gudrieji“ prie bendrų reikalų prisideda simboliškai, todėl nenuostabu, kad GINI indeksas rodo didelį mūsų šalies atotrūkį nuo išsivysčiusių šalių.
Valdantieji pradėjo gražiai, o baigs kaip visada?
Premjeras Saulius Skvernelis ir jo komandos nariai labai teisingai kalbėjo per rinkimų kampaniją ir iškart po rinkimų. Jie žadėjo, kad visi gyventojai bus lygūs prieš įstatymą ir mokės mokesčius nuo visų gaunamų pajamų. Dabar taip nėra. Lietuvoje veikia regresiniai mokesčiai, kai kuo daugiau pajamų gauni, tuo mokesčių moki mažiau. Įvairios mokesčių mokėtojų grupės arba nemoka jokių mokesčių, nes slepia pajamas, arba moka tik simboliškai. Brigada darbuotojų su verslo liudijimais stato daugiabučių kvartalus, turguose smulkieji verslininkai po 20 metų dirba nuostolingai, direktorių ir vyriausiųjų buhalterių atlyginimai nesiekia minimalios algos ir t.t. Taigi nenuostabu, kad šalyje klesti didelė nelygybė, kuri yra viena iš didžiausių valstybės problemų ir tiesioginė paskata emigracijai.
Valdantieji žadėjo, kad visi gyventojai taps lygūs prieš įstatymą, bet po truputį tos kalbos tilo tilo, kol apskritai iš Vyriausybės programos išnyko. O dabar girdime, kad Premjeras su finansų ministru paskelbė, kad pagrindinis taikinys bus PVM tarifas centriniam šildymui. Vietoj to, kad mokesčius paskirstytų tolygiau, kaip Skandinavijoje, tai einama lengviausiu keliu ir didinami mokesčiai tiems, kurie ir taip moka jų daugiausiai.
Net daugelį mokestinių lengvatų panaikinusi Andriaus Kubiliaus vyriausybė po ilgų diskusijų paliko galioti PVM lengvatą šildymui, nors 2008 metų krizė buvo smarkiai sumažinusi valstybės biudžeto įplaukas. Tuomet Vyriausybė aiškiai suvokė, kad centriniu šildymu naudojasi ne turčiai, bet vidurinioji klasė, kuri ir taip patiria didžiausią finansinį spaudimą.
Ar turčiai gyvena daugiabučiuose?
PVM didinimo šalininkai sako, kad centriniu šildymu naudojasi turčiai, kuriems nereikia jokių lengvatų. Bet ar tikrai turčiai gyvena butuose? Net karvei aišku, kad turčiai renkasi gyventi privačiuose namuose, kurie beveik visi yra šildomi ne centriniu šildymu, bet dujomis, mediena, anglimis ir kt. Butuose gyvena vidurinės klasės miestiečiai, kurie ir taip yra labiausiai apmokestinti. Mokytojai, tarnautojai, įmonių ir biurų darbuotojai dažnai neišgali įpirkti namo, todėl renkasi butą. Naujus butus Vilniuje ir kituose miestuose renkasi jaunos šeimos. Dažnai nedidelis apie 50 kv. m. butas tampa pirmu šeimos būstu, kuriame auga vaikai.
Standartiškai 60 kv. m. bute gyvena 4 asmenų šeima, iš kurių du vaikai, pajamos siekia apie 1300 eurų arba 1-2 pensininkai, kurių pajamos 150–500 eurų. Tai čia paveikslas tų turčių, kuriems nereikia jokių lengvatų? Žadama, kad valstybė parems skurdžiai besiverčiančius, o kas parems normalius dirbančius žmones, kuriems reikia apmokėti vaikų ugdymą, mokėti paskolą už būstą ir kurie sumoka daugiausia mokesčių valstybei finansuoti?
Centrini šildymas yra neišvengiamas
Geriausi mokesčiai yra tokie, kurie ne tik sunkiai apeinami, bet ir turi reguliuojamąją funkciją. Centrinis šildymas kaip tik yra praktiškai neišvengiama paslauga. Valstybė labai griežtai reguliuoja, kad daugiabučiai beveik visada turi būti prijungti prie centrinio šildymo ir vartotojai jokio pasirinkimo neturi. Jau ir dabar šeimoms sunku sumokėti komunalinius mokesčius, tai siekiama dar ir valstybei iš to pasipelnyti? Vartotojai matydami, kad centrinis šildymas vis brangsta, galėtų nutarti atsijungti, bet valstybė to neleidžia, todėl mokesčio dydžio reguliavimas čia yra būtinas.
Dabar Lietuvoje šildytis dujomis ar malkomis yra žymiai pigiau nei centriniu šildymu. Ar tai normalu? Ekonomikos teorija teigia atvirkščiai: vienas generavimo šaltinis turėtų veikti efektyviau nei tūkstančiai atskirų. Valstybė turėtų padaryti viską, kad kiekvienas namas, nesvarbu, individualus ar daugiabutis, siektų įsivesti centrinį šildymą dėl jo efektyvumo, o ne aimanuotų dėl labai didelių sąskaitų.
Kodėl vis kliūna tik šildymas?
Pastaruoju metu valdantiems politikams vis užkliūna PVM tarifas šildymui. O kaip kitos PVM lengvatos: vaistams, viešajam transportui, spaudos leidiniams, viešbučiams ir t.t. Tai turčiai jomis nesinaudoja? Reiktų suprasti, kad, pasak iniciatorių, turčiai naudojasi centriniu šildymu, bet viešbučiai skirti tik socialiai pažeidžiamiausioms grupėms?
Lietuvoje net 62 proc. gyventojų gyvena daugiabučiuose namuose, beveik visi jie naudojasi centriniu šildymu ir visi jie per kainą sumoka dar ir taršos mokesčius, nuo kurių kitų šildymo būdų naudotojai yra atleisti.
Labai sunku apmokestinti tuos, kurie slepia pajamas, verčiasi nelegalia veikla, bet sukaupia daug turto? Taigi Vyriausybė vėl siekia eiti paprasčiausiu būdu ir dar labiau apmokestinti ir taip visus mokesčius mokančią vidurinę klasę.
Liūdna, bet iki šiol mažėjusi turtinė nelygybė pasaulyje ir vėl ima sparčiai augti.
Ypač neramu, kad turtinė nelygybė didėja Jungtinėse Valstijose bei Skandinavijos šalyse. Tokia tendencija nieko gero nežada.
Lietuvoje taip pat egzistuoja keistų tendencijų. Darbo našumas auga, atlyginimai – ne. Austrijoje, Vokietijoje darbo našumas mažėja, o atlyginimai – vis tiek auga. Kas tai per paradoksai?
Portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Lietuvos socialinių tyrimų centro darbo rinkos tyrimų insituto vadovas Boguslavas GRUŽEVSKIS.
Lietuvoje – rinkos ekonomika. Lietuvoje – demokratinė santvarka. Lietuva nūnai gali didžiuotis turinti net vieną stipriausių regiono ekonomikų.
Tačiau kodėl stiprėjant ekonomikai neskuba augti vidutinis lietuvių darbo užmokestis? Kodėl mūsų valstybėje, turinčioje užtektinai aukštus darbo našumo rodiklius, atlyginimai – maži, o šalyse, kur darbo našumas silpnėja, uždarbiai auga?
Į portalo Slaptai.lt klausimus atsako Vilniaus Universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Lietuvos socialinių tyrimų centro darbo rinkos tyrimų insituto vadovas Boguslavas GRUŽEVSKIS.
Tai – pirmasis videointerviu. Artimiausiu metu bus paskelbti dar du prof. Boguslavo Gruževskio komentarai: „Lietuviškojo skurdo ypatumai“ ir „Didžiausius karus bei socialinius neramumus sukelia turtinė nelygybė“.
