Tuskulėnų rimties parkas

Aktualijos

Laisvės žvalgas. Kvietimas

2022 m. birželio 16 d. 16 val.Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Žirmūnų g.1 F, Vilnius) vyks dokumentinio filmo ,,Laisvės žvalgas” peržiūra. Filmas skirtas legendinio partizano Juozo Lukšos – Daumanto atminimui.

Tai režisieriaus Algio Kuzmicko kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriku Daliumi Žygeliu sukurtas dokumentinis filmas „Laisvės žvalgas“ (2021 m.). Filmas sukurtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užsakymu.

,,Būtent šiame filme žiūrovai pamatys dar niekur neskelbtus legendinio didvyrio Juozo Lukšos bendražygių liudijimus, skirtingų krašto gynybos sričių ekspertų įžvalgas ir netikėtus tyrinėtojų aiškinimus“, – sako filmo režisierius A.Kuzmickas.

Filme „Laisvės žvalgas“ kalbinamas psichologas, karininkas Aurimas Navys paaiškins, kad Juozo Lukšos grįžimas į okupuotą ir partizaninį karą kariaujantį kraštą buvo natūralus ir labai žmogiškas pasirinkimas, kurį atitinkamomis aplinkybėmis būtų apsisprendę padaryti visi tam tikrą misiją vykdantys kariai. Analitiko teigimu, nemaža dalis kovoti pasiryžusių lietuvių į miškus išėjo kaip į pavojingą, bet trumpalaikį nuotykį, tikėdami, kad bus ir greitas pastiprinimas, ir gera pabaiga. Vis dėlto, Juozas Lukša grįžo į Lietuvą, kai jau buvo aišku, kad taip neatsitiko. Verta dėmesio įžvalga, kad sugrįžimas kilo iš gelminio suvokimo, kad kito pasirinkimo tiesiog nebėra. Tai atsakomybė savo vidinei dermei.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis filme papasakos, kokia proga partizanų buvo daryta ir kodėl vėliau MGB buvo suklastota šiandien daugiausiai publikuojama Juozo Lukšos fotografija su bendražygiais partizanais desantininkais – Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu. Kodėl MGB iškraipė originalą ir ką tokiu paskleistu fotomontažu tikėjosi pasiekti? Kas buvo tie asmenys, kurių atvaizdais pakeisti partizanų veidai?

Filme „Laisvės žvalgas“ panaudoti iki šiol neskelbti Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose saugomi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus Gyvosios atminties programos darbų rėmuose sukaupti Juozo Lukšos bendražygių skirtingais laikotarpiais nufilmuoti liudijimai ir prisiminimai. Sugretinant praeities ir dabarties vaizdus, pateikiami prieš keliolika metų filmuoti Klemenso Širvio-Sakalo ir Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos prisiminimai apie savo vadą.

„Laisvės žvalgo“ kūrybinė grupė teigia, kad pavyko sukurti nesudramatizuotą, ramų, bet paveikų garso takelį – tai originali filmo režisieriaus Algio Kuzmicko sukurta muzika ir pirmas kartas, kuomet pats dokumentinio filmo autorius yra ir jo garso takelio kūrėjas.

Atkreiptinas dėmesys, kaip filmą jungia atsikartojančio paplitusios Juozo Lukšos nuotraukos silueto ir parodų jo atminimui teminės gijos, kaip jos dera ar kontrastuoja su užkadrinio balso pasakojamu turiniu – tai irgi daroma tam, kad žiūrovui būtų įdomu.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Darius Juodis režisieriui A. Kuzmickui padėjo formuoti siužetinę liniją, keldamas klausimus ir primindamas esminę Juozo Lukšos partizanavimo istoriją.

Filmo režisierius ir kūrybinė papasakojo, kaip pavyko vaizdais pratęsti architekto Stasio Pūtvio, realizavusio partizano Juozo Lukšos atminimo įamžinimą Liubave (Kalvarijos sav.), pasakojamą paminklo istoriją. Ir ateities kartoms liks užfiksuota, koks išnykstančio Juozo Lukšos silueto vaizdas leidžia D. Žygeliui pastebėti: „tobula maskuotė, tikras meistras: geležinė uždanga yra, siluetas yra, o štai Juozo Lukšos jau nėra – užduotį įvykdė ir pradingo. Kaip ir pridera partizanui“. Būtent šios filmo akimirkos įdomios ir jaunosios kartos žiūrovams…

Renginį orgamizuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Strateginių iniciatyvų centru.

Po filmo vyks diskusija – laisvės kovų, partizanų tema dokumentikoje ir meniniame kine. Renginį moderuos viešųjų ryšių specialistas Alkas Paltarokas. Diskusijos dalyviai – Lietuvos Respublikos Seimo narys prof. Valdas Rakutis, buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas, gynybos ir saugumo ekspertas, psichologas Aurimas Navys, dokumentinio filmo ,,Laisvės žvalgas” režisierius Algis Kuzmickas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas Dalius Stancikas.

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2022.06.14; 08:20

Aktualijos

Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse Vilniuje atidaroma tarptautinė paroda po atviru dangumi „Po Didžiojo karo. Naujoji Europa 1918–1923“. ENRS plakatas.

Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse Vilniuje pirmadienį atidaroma tarptautinė paroda po atviru dangumi „Po Didžiojo karo. Naujoji Europa 1918–1923“. Ją sudaro daugiau kaip 200 archyvinių eksponatų – nuotraukų, dokumentų, filmų, žemėlapių ir individualių liudijimų.
 
Tai Europos atminimo ir solidarumo tinklo (angl. European Network Remembrance and Solidarity, ENRS) suburtos tarptautinės istorikų grupės pastangos apibendrinti smurtinę tarpukario pradžią Europoje, ypač Vidurio ir Rytų, dėmesį skiriant politinių, socialinių, ekonominių Didžiojo karo padarinių įtakai formuojant tautines valstybes šiame žemyne.
 
Pristatydamas parodą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas dr. Arūnas Bubnys pabrėžia, kad iš imperijų išsivadavusios tautos atkūrė turėtą nepriklausomybę arba suformavo modernias valstybes. Tai Baltijos valstybės, Suomija, Lenkija. Vis dėlto dalies tautų – baltarusių, ukrainiečių, armėnų, taip pat Azerbaidžano, Sakartvelo istorija pakrypo ir tęsiasi sudėtingiau.
 
„Paminėčiau, kad mūsų istorikai išskiria tokius svarbesnius Didžiojo karo epizodus kaip karinę lietuvių patirtį 1914 m. Rytų Prūsijoje, 1915 m. Augustavo kautynėse ir Kauno tvirtovės žlugime bei Vokietijos okupaciją. Vis dėlto svarbiausias yra 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas“, – sako dr. A. Bubnys, pridurdamas, kad „Lietuvai Pirmojo pasaulinio karo baigtis turėjo esminės įtakos, formavo valstybinę mintį, politinę savimonę.“
 
Kita vertus, pasak dr. A. Bubnio, karas paveikė jį išgyvenusiųjų vertybines nuostatas, atnešė didelę materialinę žalą, ūkinius nuostolius. Taip pat ir žmonių aukas. Remiantis tarpukario Lietuvos institucijų fiksuotais duomenimis, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje palaidota 35 tūkst. Didžiojo karo karių, iš jų – 23 tūkst. Vokietijos ir 12 tūkst. Rusijos kariuomenių karių.
 
Pasak parodos kuratorių dr. Bartoszo Dziewanowskio-Stefańczyko (ESPS) ir dr. Roberto Żureko, gausi parodos medžiaga dokumentuoja ir padeda įsisąmoninti neregėtą pokyčių, įvykusių Europoje 1918–1923 m., mastą. Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) iš pagrindų pakeitė žemyno vaizdą. Beveik visų valstybių sienos buvo perbraižytos dažnai ginkluotų konfliktų, besitęsusių penkerius metus karui oficialiai pasibaigus, fone. Daugelyje vietų šie procesai baigėsi tik apie 1923 m. Lėmus įvairioms, dažnu atveju skirtingoms, priežastims, iškilo vadinamoji Naujoji Europa, kurioje vienos tautos karo rezultatus vertino kaip didžiulę tragediją, o kitoms tai buvo kovos už nepriklausomybę kulminacija. Tačiau, kaip pažymima Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime, visus žmones siejo pastangos atstatyti visa tai, ką suniokojo karas, ir atgaivinti modernizacijos darbus, imtis socialinių ir kultūrinių pokyčių, kurie taip pat užfiksuoti parodoje.
 
Būdamas šios tarptautinės parodos partneris pristatant ją Vilniuje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras tikisi, kad platus kontekstas leis aktualizuoti Pirmojo pasaulinio karo nuostolių ir jo baigties pasekmių reikšmę lietuvių kolektyvinėje atmintyje.
 
Parodos rengėjai kviečia atvykti pasivaikščioti individualiai, taip pat organizuoti istorijos pamokas po atviru dangumi. Paroda Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso teritorijoje bus eksponuojama iki spalio 8 d.
 
Informacijos šaltinis – LTGRTC, ELTA
 
2021.09.13; 13:00
Aktualijos

1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas

Rugsėjo 10 d. legendinio partizano Juozo Lukšos (1921–1951) atminimą istorikai įprasmins tarptautine konferencija apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Rytų ir Vidurio Europoje.

Rugsėjo 10 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Lietuvos Respublikos Seimu kviečia aptarti atminties diskusijoms svarbų istorinį reiškinį tarptautinėje konferencijoje „Ginkluotas antikomunistinis pasipriešinimas Rytų ir Vidurio Europoje 1944–1953 m.“

Lietuvos ir užsienio mokslininkai įžvalgomis ir naujausiais tyrimais dalinsis Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse (Žirmūnų g. 1F, Vilnius), o tiesioginę transliaciją bus galima stebėti Centro socialinių tinklų paskyroje.

Šiais metais yra prisimenamos 80-osios hitlerinio ir stalinistinio totalitarinių režimų susidūrimo išprovokuoto Antrojo pasaulinio karo, atnešusio daugybę kančių Vidurio ir Rytų Europoje gyvenančios tautoms, metinės.

„Galima sakyti, kad sudėtingas ir kruvinas laikmetis paliko kolektyvinę traumą prieš okupacinius režimus kariavusioms regiono visuomenėms“, – pristatydamas konferenciją teigia istorikas dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas. „Tačiau kartu šis sunkus periodas atskleidė ryžtingas laisvės kovotojų gretas, kurių atminimo įprasminimas – mūsų, gyvenančiųjų laisvoje šalyje, pareiga“, – sako centro generalinis direktorius.

Partizaniniai karai Antrojo pasaulinio karo metais buvo dažnas reiškinys okupuotų šalių teritorijoje. Lyginamasis ginkluoto pasipriešinimo tyrimo aspektas aktualizuoja lietuviškosios rezistencijos unikalumą – pačią karo trukmę, laisvės kovotojų atkaklumą, valstybingumo lūžį ir šio dramatiško pokyčio politinį matmenį.

„Nusprendėme į Juozo Lukšos asmenį – Lietuvos partizaninių kovų fenomeną –pažvelgti plačiau,  kaip tai atrodo bendrame su sovietiniais okupantais kovojusių valstybių kontekste“, – atkreipia dėmesį istorikė Ramona Staveckaitė – Notari. „Konferencijos temas galime suskirstyti į dvi dalis: viena skirta Juozo Lukšos asmenybei, jo veiklai, vaidmeniui laisvės kovose, o kitoje dalyje užsienio kolegos į ginkluotas pokario kovas pažvelgs iš savo šalių perspektyvų.“

Konferencijos apie partizaninį judėjimą plakatas

Konferencijos rengėjai tikisi, kad šis tarptautinis mokslinis renginys leis pažinti unikalią partizano Juozo Lukšos asmenybę, aiškiau suprasti lietuviškosios rezistencijos istorinį vaidmenį bei paskatins atviriau diskutuoti apie skaudžias istorines regiono patirtis, kurių klausimais aktualizuojami kultūriniai karai, priešinamos valstybės ir jų visuomenės.

Nuo 10.00 iki 16.00 val. truksiančiame renginyje penktadienį pranešimus skaitys centro istorikas dr. Darius Juodis, Juozo Lukšos tyrinėtojai Vidmantas Vitkauskas ir Jonas Ohman, dr. Tomasz Balbus (Tautinės atminties institutas, Lenkija), dr. Meelis Saueauk (Estijos istorinės atminties institutas), dr. Ainars Bambals (Nacionalinis Latvijos archyvas), Dr. Alexander Gogun (Berlyno laisvasis universitetas, Vokietija) ir dr. Andras Joo (Veritas institutas, Vengrija).

Konferencijos programa ir tiesioginės transliacijos nuoroda skelbiama adresu www.genocid.lt bei Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro Facebook paskyroje. Konferencijos dalyviams užtikrinamas sinchroninis vertimas.

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2021.09.09; 07:42

Fotoreportažai

« ‹ 1 iš 2 › »

(Šaltojo karo politinių karikatūrų ir propagandos paroda)

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas surengė Šaltojo karo laikotarpio politinių karikatūrų ir propagandos parodą. Paroda „Kūjis, pjautuvas ir pieštukas“ skirta Europos dienai (stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti) bei Baltijos kelio dienai paminėti.

Tokio pobūdžio paroda Lietuvoje surengta pirmą kartą. Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia per 30-imt Vytauto Visocko nuotraukų bei Ryčio Daukanto tekstą, informuojantį, kuo ši paroda įsimintina.

XXX

Rytis Daukantas

XX amžius – vienas žiauriausių žmonijos istorijoje. Du pasauliniai karai, dešimtys milijonų prarastų gyvybių ir dar daugiau suluošintų žmonių likimų.

Po to Šaltojo karo laikotarpis – nuo 1946-ųjų iki 1991 metų – pasižymėjo geopolitine, ekonomine konfrontacija tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Ideologija buvo svarbiausias ginklas šiame kare. Nenuostabu, kad abejose konfrontuojančiose šalyse karikatūristai suvaidino itin svarbų vaidmenį. Būtent jie galėjo sau leisti pasakyti daugiau negu politikai, žurnalistai ar karininkai.

Ekspozicijoje pateiktos Šaltojo karo eigą JAV ir SSRS atspindinčios karikatūros. Dailininkų darbai fiksuoja svarbiausius šio laikotarpio įvykius. 1956 metais – sukilimas Vengrijoje, 1968-aisiais – Prahos pavasaris Čekoslovakijoje, 1962-aisiais – Karibų krizė, vėliau – Maršalo planas, Baltijos šalių kova už nepriklausomybę ir t.t.

Politinė karikatūra JAV turi itin senas tradicijas ir yra neatsiejama demokratijos palydovė. XX amžiaus JAV dienraščiai neįsivaizdavo savo redakcijos be karikatūros. Karikatūros vaidmuo ypač sustiprėjo Šaltojo karo akivaizdoje. Dailininkai per kelias valandas nuo konkretaus įvykio sugebėdavo pateikti redakcijai vaizdinę jo interpretaciją.

Toks žaibiškas darbas reikalavo ne tik puikių meninių sugebėjimų, bet ir gero politikos bei istorijos išmanymo. JAV karikatūristai, nors ir priklausė nuo laikraščio politinės pakraipos ir redakcijos pozicijos, vis dėlto turėjo laisvę piešti įvykius taip, kaip jie matė ir suprato.

Išimtimi galima laikyti nebent 6-ajame dešimtmetyje makartizmo laikotarpį. Tuomet prisiekęs antikomunistas senatorius Joseph McCarthy ir jo vienminčiai surengė komunistų ir kitaip mąstančių šalies piliečių vadinamąją raganų medžioklę. JAV visuomenė tapo paranojiška ir visur įžvelgė raudonųjų grėsmę. Daug karikatūristų bijojo laisvai reikšti savo kūrybines mintis. Šis kelerius metus trukęs niūrus Amerikos istorijos laikotarpis baigėsi staiga, kaip ir prasidėjo. Nuomonių laisvė vėl įsitvirtino amerikiečių spaudoje.

Sovietų Sąjungos karikatūristų padėtis buvo visai kitokia. Savo meniniais sugebėjimais dailininkai nenusileido karikatūristams iš JAV. Tačiau kūrybinės laisvės jie neturėjo. Politinė karikatūra komunistų valdomoje totalitarinėje šalyje buvo išimtinai vaizdinės propagandos įrankis. XX amžiaus 3-ąjame dešimtmetyje po Spalio perversmo Rusijoje bolševikai susidorojo su šalies elitu. Papasti žmonės nemokėjo skaityti. Komunistai suprato, kad karikatūra – universali kalba ir ji puikiai tinka visuomenės nuomonei formuoti.

1922 metais Maskvoje pradėtas spausdinti politinės satyros žurnalas „Krokodil“. Ši data laikoma sovietinės karikatūros gimtadieniu. Vėliau, jau pokariu, visose sovietinėse respublikose buvo spausdinami šį žurnalą atitinkantys leidiniai: Lietuvoje ėjo „Šluota“, Latvijoje – „Dadzis“, Ukrainoje – „Perec“ ir t.t.

Pažymėtina, kad net pačioje žurnalo „Krokodil“ redakcijoje dirbantys dailininkai turėjo susitaikyti su hierarchija ir negailestinga cenzūra. Dauguma dailininkų privalėjo tenkintis meninėmis ir buitinėmis temomis. Tik nedaugelis buvo užsitarnavę sovietinės cenzūros pasitikėjimą ir galėjo piešti politines karikatūras, nukreiptas prieš Vakarus.

Aukso amžių sovietinė karikatūra išgyveno 2-ojo pasaulinio karo metu, kai talentingiausi dailininkai sutelkė visas jėgas prieš nacistinę Vokietiją. Neprabėgus nė metams nuo karo pabaigos pasaulyje įsiliepsnojo Šaltasis karas ir SSRS karikatūristai vėl kibo į darbą. Šį kartą jų taikinys buvo JAV ir Amerikos sąjungininkai. Kitaip nei karikatūristai iš už Atlanto, jie nesibodėjo piešti svastiką ir prilyginti vakariečius nacistams.

Labai dažnai karikatūrų tematika ir kompozicija atkartodavo karo metų antinacinius piešinius. Galima būtų teigti, kad SSRS karikatūristai išsisėmė, tačiau labiau tikėtina, kad tokia technika buvo naudojama specialiai, norint šalies viduje sukurti ir įtvirtinti vakariečių kaip fašistų įvaizdį.

Svarbu pažymėti, kad Šaltojo karo metu SSRS karikatūristai, nors ir ištikimai tarnavo propagandinei mašinai, vis dėlto pateikdavo spaudai tikrai taiklių karikatūrų, kurios išryškindavo vakariečių gyenimo ydas, pavyzdžiui, juodaodžių teisių pažeidinėjimus JAV.

Ekspoziciją sudaro 20-imt originalių Šaltojo karo karikatūrų: 14 – JAV dailininkų, 6 – sovietų karikatūros. Tarp amerikiečių menininių darbų galima pamatyti karikatūras, kurių autoriai yra Pulitzerio premijos laureatai: Vanghn Shoemaker, Bruce Shanks, Carles G.Werner.

Pulitzerio premija – tai savotiškas žurnalistikos Oskaras. Nuo 1922-ųjų metų JAV kasmet apdovanojamas geriausias šalies karikatūristas. Sovietų Sąjungos karikatūristams atstovauja pripažintų menininkų Konstantino Jelisejevo, Vladimiro Galbos, liaudies menininko ir Stalino premijos laureato Boriso Jefimovo karikatūros.

Parodoje taip pat galima susipažinti su dešimčia satyrinių knygų ir žurnalų. Vieni šaltojo karo leidiniai išspausdinti Sovietų Sąjungoje, kiti – Vakaruose. Ekspozicijoje galima išvysti ir 20-im sovietinės propagandos plakatų, nukreiptų prieš JAV ir NATO.

Politinė karikatūra Lietuoje neturi ilgaamžių tradicijų. Vyrauja klaidinga nuomonė, kad šio meno tikslas – prajuokinti žiūrovą. Iš tikrųjų yra atvirkščiai. Politinė karikatūra yra pats rimčiausias ir bene liūdniausias grafikos žanras. Jis istorijos kontekste leidžia pamatyti blogąsias žmogaus prigimties savyves. Tai meno, istorijos, politikos ir žurnalistikos samplaika.

Ekspozicijoje surinktos karikatūros ir agitaciniai plakatai atskleidžia milžinišką propagandos vaidmenį totalitarinėje visuomenėje.

Šio teksto autorius – Rytis Daukantas.

Nuotraukų autorius – Vytautas Visockas (Slaptai.lt).

2014.08.22; 08:07

Aktualijos

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas kviečia į Šaltojo karo laikotarpio politinių karikatūrų ir propagandos parodą.

Oficialus parodos pavadinimas – „Kūjis, pjautuvas ir pieštukas“.

Paroda atidaroma 2014-ųjų metų rugpjūčio 21 dieną (ketvirtadienį) 16 valandą. Ji rengiama Memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F, Vilnius).

Continue reading „Lietuvoje pirmą kartą rengiama Šaltąjį karą menančių politinių karikatūrų ir propagandos paroda” →