Pasienis su Baltarusija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nors per pastarąją parą pasienyje su Baltarusija bandymų nelegaliai kirsti sieną apmažėjo, pasieniečiai sako, kad padėtis dar sunkiai prognozuojama. Jie viliasi, kad iškritęs sniegas, išduodantis nelegalų pėdsakus, bei sparčiai vykstančios fizinio barjero statybos, leis supaprastinti sienos apsaugą.
„Bandymų nelegalai kirsti sieną pastebime kasdien. Tiesa, pastarosiomis paromis tai labiau pavieniai atvejai. Kartais, išvydę mūsų pareigūnus, migrantai pasitraukia atgal, tada vėl bando kitame užkardos ruože. Tad atsipalaiduoti negalime nė minutei“, – Eltai sakė Druskininkų pasienio užkardos vadas Andrius Beloručkinas.
Jis pridūrė, kad dar praėjusį šeštadienį užkardos pasieniečiai turėjo gerokai paplušėti. „Sulaikėme dvi dideles grupes nelegalių migrantų, iš viso 64 asmenis. Jie įsiveržė per stebimą pelkėtą teritoriją, perlipo koncertiną. Visi šie asmenys buvo apklausti, pamaitinti ir palydėti atgal į Baltarusiją“, – teigė užkardos vadas.
Džiaugiasi sniegu
A. Beloručkino teigimu, nepaprastosios padėties įvedimas pasienyje su Baltarusija leido Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnams padidinti savo pajėgumus. Pasienyje su Baltarusija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Mūsų užkardoje dirba šimtas pasieniečių ir šiuo metu jiems talkina dar septyniasdešimt pareigūnų – policijos, kariuomenės, „Frontex“ bei kitų. Tad šiuo momentu pajėgumų pakanka, turime dronų ir sraigtasparnių, vykdome stebėseną ir iš oro“, – sakė Druskininkų pasienio užkardos vadas.
A. Beloručkinas pažymėjo, kad šiuo metu pasieniečiams padeda ir pati gamta.
„Sniegas yra pasieniečių draugas ir pagalbininkas. Tai – natūrali juosta, kurioje matosi visi pėdsakai, tiek žvėrių, tiek žmonių. Džiaugiamės sniegu, mums jis palengvina tarnybą, aptikti galimą sienos pažeidimą ar kitą neteisėtą veiklą. Tad galime greičiau tuos asmenis pamatyti plika akimi ir sulaikyti. Taip pat paprasčiau dirbti su termovizoriais“,– teigė jis.
Leis laimėti laiko
Anot VSAT pareigūno, jau iki Kalėdų didžioji dalis 30 km ilgio Druskininkų pasienio užkardos ruožo turėtų būti padengta koncertina, o iki balandžio – ir penkių metrų aukščio tvora. Fizinis barjeras papildys šiuo metu užkardoje veikiančią vaizdo ir judesio stebėjimo sistemą bei kitas sienos apsaugos priemones. Tvora Baltarusijos – Lietuvos pasienyje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Naujasis fizinis barjeras nėra neįveikiamas, pavyzdžiui, per jį galima permesti nukirstą medį, tačiau jis mums laimės daug brangaus laiko, užlaikys pažeidėjus prie sienos, o mes galėsime greičiau reaguoti, nebereikės vaikytis nelegalių migrantų po miškus“,– sakė A. Beloručkinas.
Išlieka budrūs
Druskininkų pasienio užkardos vadas sakė, kad šiuo metu užkardoje – tam tikras atokvėpis.
Anapus – Baltarusija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Lyginant su vasara, kai per parą sulaikydavome vidutiniškai apie 150 sienos pažeidėjų, o užkardoje buvo apgyvendinta apie 400 nelegalų, dabar yra ganėtinai ramu. Paskutiniai nelegalai iš mūsų užkardos buvo išgabenti tik prieš dvi savaites, pagaliau užkarda priklauso tik mums. Bet niekada nežinai, kas įvyks rytoj, prie sienos kasdien stebime didesnį ar mažesnį aktyvumą, bandymus kirsti sieną, budrumo prarasti negalima“, – sakė A. Beloručkinas.
Pareigūną palaikė musulmonu
Druskininkų pasienio užkardos vadas užsiminė, kad pasieniečių darbe pasitaiko ir linksmų epizodų.
„Mūsų ruožas liepą buvo rekordininkai, tuomet sulaikėme 850 nelegalių migrantų. Bendravimo su jais patirties turime sočiai. Užkardoje gyveno įvairių tautybių asmenys – afrikiečiai, kurdai, arabai. Tradiciškai jie ne itin sutaria, pasitaikydavo ir muštynių dėl futbolo kamuolio ir panašiai. Tačiau būdavo gražu žiūrėti, kai ilgainiui konfliktai virsdavo draugystėmis, net bendrais šokiais ir dainavimais“, – sakė A. Beloručkinas.
Vadas prisiminė, kad vienas jo pareigūnų sumanė užsiauginti barzdą ir tuo sulaukė išskirtinio migrantų dėmesio.
„Jis žmogus stotingas, toks „kovinis“, be to, tamsesnio gymio, o užsiauginęs ilgą barzdą, tapo visai panašus į žmones iš Rytų kraštų. Migrantai ilgai jį smalsiai stebėjo, kol ryžosi užkalbinti. Paklausė, ar jis kartais ne musulmonas. Ko gero, norėjo išpešti iš jo lengvatų ar paslaugų. Neišdegė“, – šyptelėjo užkardos vadas. Anapus tvoros – Baltarusija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
A. Beloručkinas pasakojo ir apie nelegalių migrantų sulaikymus. „Užkardoje dirba ir kolegos iš Estijos. Kartą taip jau išėjo, kad estei pareigūnei teko vienai miške pasaugoti keturis sulaikytus sienos pažeidėjus. Atvykę kolegos susižavėję stebėjo, kaip ji viena, ginkluota teleskopine lazda, prižiūrėjo keturis ant samanų suguldytus vyriškius, nė vienas jų nedrįso nė krustelti“, – teigė užkardos vadas.
Per pastarąją parą pasieniečiai apgręžė 35 draudžiamose vietose iš Baltarusijos į Lietuvą bandžiusius patekti migrantus, pranešė VSAT. Nuo rugpjūčio pradžios, kai pasieniečiai įgijo teisę neįsileisti draudžiamose vietose iš Baltarusijos einančių užsieniečių, į Lietuvą nepateko 7692 migrantai.
Galvoju, o gal atvirkščiai? Užupio Respublika (UR) nusprendė atsiskirti.
Tvoros – efektyvus būdas. Tiek nuo AKM (afrikinio kiaulių maro) – veterinarai tvėrė, tiek nuo migrantų – Vengrijoj, pasitvirtino. Pastatys užupėnai ant tiltų muitines, rinks mokesčius iš japonų turistų, tie ir mokės, pildys UR biudžetą, o nuo kaimynų vilniečių, lietuvių ir kt. laukinių, kaip apsiginsi? Per upes perbris (iš vakarų ir pietų), per kalnus prasibraus (iš šiaurės ir rytų). Tik jei atsitvėrus! Strategiškai mąstė užupėnų separatistai. Laisvų menininkų žaidimų laisve laikas baigėsi – įvaizdį sukūrė, pritraukė NT investicijas, dabar erdvė jau rimties žmonėms ir laikas rimtiems sprendimams – skelbs Nepriklausomybę.
Raketa. Aleksandro Valento nuotr.
Bus reikalų. Pas vilniškį Remigijų – savi vėjai galvoj. Tai jis tujas Neries pakrantėje karpo, tai lenteles naktimis nuo sienų laupo, kt. nuotykių prasimano, su metalo pjūkliuku padžirinęs irgi ne kažką prie tvorelių nuveiks, o gal ir nepastebės, kaip Užupį praras. Bet štai su Lietuvos įstatymais – prasilenkia situacija. Įdomu, ar puls lietuvių ir žemaičių pajėgos Užupį? Iš esmės klausimas rimtas – ar bus Karas?
O Užupio legenda? Taip. Ji baigiasi. Galbūt ilgainiui kultūros istorijos tyrinėtojai įtrauks šį pilietinį reiškinį į neišsipildžiusių utopijų chrestomatiją greta analogiškų Paulavos (1769-1795 m.), Perlojos, (1918-1919 m.), Čypėnų (1905 m.) ir kt. respublikų. Amžininkai neišvengiamai išmirs, o užrašas – „Užupio Respublika (1997-2019)“ ant atminimo lentos…? Bet prastai pas mus su tom lentom ir paminklais, ar ne? Tai stato, tai griauna. Nuo Jakaterinos II-osios, kai pradėjo – jau antras šimtmetis nesiliauja. Paprasčiau buvo seniau, kai statydavo tik kryžius ir kartuves. Žinoma, Užupio angelas – gražiau nei kartuvės, tačiau prasčiau dėl disciplinos – neliko auklėjamojo momento.
Užupio tvoros. Aleksandro Valento nuotr.
O Užupio apsiausties nebus. Kas lankėsi ant Puškorių atodangos ir metė žvilgsnį į pietryčius (galima, tarkim, nuo Arkikatedros varpinės pažvelgti ir į pietvakarius) – žino, kodėl? Atrodo, kapituliuoja ne Užupio, bet Lietuvos Respublika.
Globalu. Ne tik Labanoro ąžuolai – griūna didesni dalykai. Prieš Mamoną – ar tai būtų namas regioniniame parke, ar tvora upės apsaugos zonoje, ar tiesiog „žali“, – net prezidentai ant kelių suklumpa – ir juk tiesiogine, o ne perkeltine prasme. O piliečiams nei motais. Myli, nes prezidentas – su kostiumu, o prezidentienė – su suknele. Be kostiumo ir suknelės būtų Anderseno pasaka, o dabar – valstybinės politikos turinys. Įdomus laikai. Gal visgi bus Karas? Kaip ne kaip – AKM jau turime, o Badas ateis vėliau – tik turėtų ne pasiligojusių šernų, nuo kurių respublikonai savo kiemo kiaules gina tvoromis, bet kokiu nors skrendančiu pavidalu.
Gal paminklą ne tam sparnuotajam pastatė užupėnai – reikėjo raketai.
Nepriklausomybę ne tik Nausėda ar Islandija, bet net Xi Jinpingas, kaip mat pripažintų.
