UPA kariai

Pokario Ukrainos didvyriai sukūrė nūdienos savo šalies didvyrių kartas: Vilniuje duris atveria unikali ukrainiečių laisvės kovų paroda

Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje ir Ukrainoje užsimezgusių laisvės kovų reikšmė – milžiniška ir, bėgant dešimtmečiams, ji anaiptol neslūgsta. Priešingai, begalinis partizanų pasiaukojimas vis stipriau iš kartos į kartą įkvepia abiejų šalių piliečius, virsdamas neišsenkančiu ryžto šaltiniu ginti tėvynę nuo priešo agresijos pavojaus metu.

Nors istoriniai iškraipymai 2022 m. vasario 24 d. atnešė karą į Ukrainą, šios šalies  žmonės parodė, kad nepriklausomybės į nieką nemainys nekeis ir kovos tiek, kiek reikės, gins savo kraštą tol, kol jį paliks paskutinis priešo dalinys. Nūdienos vaizdai neleidžia abejoti, kad praeities didvyrių pasipriešinimas sukūrė įkvėpė dabartinius didvyrius, kuriems stiprybės atnešė istoriniai mūšiai, laisvės judėjimas, protėvių patriotiškumas.

Ne mažiau svarbu ir tautų, visuomenių, kurioms teko sumokėti didžiulę laisvės kainą, vieningumas, susitelkimas, palaikymas, nė akimirkai nepamirštant, kad tiktai kartu veikiant galima pasiekti tikslą. Į Lietuvą atkeliavo Lvivo istorijos muziejaus paroda „Nenugalėtieji. Ukrainos sukilėlių armija“ (UPA), kuri vyks atidaroma rytoj 2022 m. gruodžio 16 d. ir bus eksponuojama buvusiame Lukiškių kalėjime, ekspozicinėje erdvėje iki 2023 m. vasario 8 d. Paroda skirta prieš sovietus ir nacistinę Vokietiją kovojusios Ukrainos sukilėlių armijos 80-mečiui pažymėti. 

Parodoje – rekonstruotos karių uniformos ir stendai

Parodą sudaro 10 stendų – ginkluoto pasipriešinimo laikmečio fotografijos, istorinė rašytinė medžiaga ir kiti eksponatai. Bene didžiausią įspūdį palieka rekonstruotos UPA karių – vyro ir moters – uniformos.

Paroda – jau trečia

Šiek tiek anksčiau Vilniuje buvo atidarytos parodos „Komunizmas=rašizmas“ ir „Nepasmerktas ukrainiečių genocidas kartojasi“, kurias LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejus surengė kartu su Ukrainos ambasada Lietuvoje, Valstybinio Ukrainos nacionalinės atminties instituto archyvu ir Ukrainos Holodomoro muziejumi. Šiuo trijų parodų projektu siekiama istorinėje atmintyje įtvirtinti reikšmingas tikrosios Ukrainos istorijos datas bei aktualiai įprasminti Lietuvos ir Ukrainos laisvės kovų paraleles, atrastas bendradarbiaujant su Ukrainos istorijos muziejais ir istorikais.

Siekė Ukrainos nepriklausomybės

Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos padaliniai ėmė kurtis 1942 metų rudenį Vakarų Voluinėje, vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Tokius pat tikslus Lietuvoje puoselėjo mūsų krašto partizanai.

UPA veiklos žemėlapis

1943 metų vasarą Ukrainoje buvo sukurta vieninga karinė ir politinė rezistencijos sąjūdžio vadovybė. Kaip ir Lietuvoje, veikė gerai organizuota armijos struktūra, o 1944 metų pabaigoje buvo baigtas ir teritorinės UPA struktūros formavimas. Armija aktyviai veikė trijose apygardose – Vakarų, Pietų ir Šiaurės.

Iš kitų šalių laisvės judėjimų (Lietuvos, Latvijos ir Estijos partizanai taip pat neturėjo paramos iš užsienio – R. Č.) UPA, kaip Lietuvos,  Latvijos ir Estijos, partizanai išsiskyrė tuo, kad ji neturėjo pagalbos iš užsienio, kovojo be paramos iš užsienio, rėmėsi tik aktyvia vietos civilių gyventojų parama. Sukilėlius vienijantis Sąjūdis veikė 150 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje, kurioje gyveno maždaug 15 mln. žmonių, o UPA gretose iš viso kovojo daugiau nei ketvirtis milijono žmonių. Už dalyvavimą ginkluotoje kovoje ar paramą sukilėliams represijas patyrė daugiau nei ketvirtis milijono Ukrainos gyventojų. 

Nacių okupantus pakeitus sovietams, ukrainiečiai lygiai taip pat atkakliai kovojo už savo laisvę ir šis užsidegimas iki šiol kelia Rusijos propagandistų įniršį. Buvo metas, kai teko kariauti dviem frontais, kovojant su Stalino ir Hitlerio režimais.

UPA veikė iki šešto dešimtmečio vidurio. 1943 metais jos vadu tapo Romanas Šuchevičius (slapyvardis Tarasas Čiuprinka), o nuo 1950 metų Sukilėlių armijai vadovavo Vasilijus Kukas-Kalvis (Koval).

Kovos mastas – didžiulis

„UPA yra vienareikšmiai vertintina kaip kovos dėl Ukrainos nepriklausomybės kariuomenė. Ukrainiečių pasipriešinimas buvo didžiulio masto ir vyko ilgai“

Ukrainoje vyko daug kautynių, didelėse teritorijose.

„UPA veiklos, jos kovų reikšmė Ukrainos tapatybei – milžiniška. Pokario pasipriešinimas labai smarkiai įkvėpė dabartinius Ukrainos gyventojus – panašiai, kaip ir mus Lietuvos partizanai“, – pasakojo Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Remigijus Černius.

R. Černius pabrėžė, jog Ukrainos gyventojai suprato šių kovų svarbą: „sukilėlių armija buvo pavyzdys, kaip reikia priešintis ir kovoti.“

Pasak R. Černiaus, Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimas, vykdant bendrus projektus, rengiant ekspozicijas svarbia istorine tematika, dar labiau sustiprina abiejų šalių vienybę, artina abi tautas, abiejų šalių visuomenes. Šią valandą parama Ukrainai turi būti visokeriopa: ginklais, įvairia įranga, finansais, palaikant glaudžius ryšius tarp institucijų ir joms padedant.

„Mes padedame Ukrainai organizuodami bendras parodas, ukrainiečiai turi jausti, kad jie nėra vieniši, kad mes juos remiame. Bendradarbiavimas su Ukrainos muziejais, tai irgi kelias į pergalę prieš rašistus, Putino režimo imperinių ambicijų tarnus. Istorinė atmintis yra kertinis akmuo, kuris neleidžia pavergti tautos, istorinę atmintį skatina ir parodos. Kitais metais esame numatę dar ne vieną bendrą parodą su savo bičiuliais ukrainiečiais“, – sako Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius R. Černius

Galima kovoti su bet kokiu priešu

Kaip ukrainiečius įkvėpė laisvės kovos jų šalyje, taip ir Lietuvos gyventojams milžinišką įtaką turėjo mūsų valstybėje vykęs ginkluotas pasipriešinimas okupantams. 

„Be abejonės, pokario partizanų kova tapo ateities kartų motyvacijos pagrindu. Ant šito pamato, atkūrus nepriklausomybę, ir buvo pastatytos Specialiųjų operacijų pajėgos“, – pabrėžė Lietuvos kariuomenės SOP įkūrėjas ir pirmasis vadas, pulkininkas Saulius Guzevičius.

S. Guzevičiui neišdildomus įspūdžius paliko legendinio miško brolio Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimų knyga „Partizanai“, kurią jis pirmąsyk perskaitė 1990 metais.

„Partizanai parodė, kad pasirinkus teisingą taktiką, tinkamus kovos būdus, galima kovoti su bet kokiu priešu. Partizaniniame kare labai svarbus visuomenės palaikymas – jeigu jo nebūtų, viskas pasibaigtų po 2-3 mėnesių. Tačiau gyventojai priglaudė kovotojus, aprūpino juos maistu, drabužiais, pastoge, slėpė, suteikdavo vertingos informacijos“, – pasakojo S. Guzevičius.

Visuomenė padėjo išsilaikyti partizanams, nepaisant siaubingo sovietų valdžios teroro, smurto, bauginimų, grėsmės atsidurti Sibire už paramą.

Pasak S. Guzevičiaus, Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų susikūrimo pradžią būtų galima laikyti 1944 metus – liepos 3 dieną pasipriešinimo dalyviams buvo duotas įsakymas iš neginkluotos rezistencijos pereiti į ginkluotą kovą.

Po karo vykstant partizaninėms kovoms, buvo įkurta labai stipri pasipriešinimo organizacija, sukurta valdymo grandinė – struktūra, uniformos, aprūpinimas, ryšininkai, miškuose veikė partizanų parengimo centrai, kuriuos baigusiems kariams, būdavo pakeliami kariniai laipsniai.

„Kaip rašė istorikas Bernardas Gailius, tai buvo Lietuvos karas su Sovietų Sąjunga“, – teigė pulkininkas.

Istorinės kovos stipriai motyvuoja ir ukrainiečius

Po pusės amžiaus trukusios okupacijos išsikovojus laisvę, kariuomenėje buvo dedamos pastangos įkurti Specialiųjų operacijų pajėgas. 

„Po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių JAV, Lietuva žaibiškai reaguoja, apjungia atskirus mūsų šalies pajėgų vienetus ir tų pačių metų gruodžio 17-ąją įkuria Specialiųjų operacijų pajėgas“, – prisiminė pirmasis SOP vadas.

Plakatas apie parodą

„Laisvės kartos“ kariams, kaip ir plačiajai visuomenei, partizaninės kovos suteikia dvasinės stiprybės, ryžto, yra stiprus psichologinis užtaisas.

„Ukrainiečiai taip pat ima pavyzdžius iš istorijos. Ukrainiečiai juos prisimena, žino, jie juos irgi labai motyvuoja. Ir tai atsispindi ne tik kariniuose veiksmuose. Ukrainos kariuomenės strateginė komunikacija taip pat yra puiki, ji puikiai kariauja rusų pradėtą informacinį karą, duoda tinkamą atkirtį tiems melo, dezinformacijos srautams, kuriuos pila Rusijos propaganda “, – tvirtino S. Guzevičius.

Projektą, kurio dėka bus galima išvysti unikalią parodą apie UPA, vykdo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, bendradarbiaudamas su Lvivo istorijos muziejumi bei kitomis institucijomis.

LGGRTC atlieka reikšmingus darbus, tirdamas genocido ir kitų nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų apraiškas, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų laikotarpiu, ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo procesus. Taip pat rūpinamasi laisvės kovotojų ir genocido aukų, partizanų mūšių vietų, kitų reikšmingų istorinių įvykių įamžinimu, puoselėjant istorinę atmintį, užsiimama knygų leidyba. Vykdant įvairius projektus, aktyviai bendradarbiaujama ir su Lietuvos institucijomis, ir tarptautiniu lygmeniu.

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2022.12.17; 08:00

Sekmadienio vakarą Ukrainos sostinėje Kijeve vykusio nacionalistų mitingo metu vandalai šturmavo prorusiškos politinės šalies partijos būstinę.

Policijos pranešime teigiama, kad buvo išdaužti langai, sienos aprašinėtos purškiamais dažais ir suniokoti baldai. Pradėtas tyrimas.

Internete paskelbtame vaizdo įraše matoma, kaip demonstrantai įsiveržia į Ukrainos socialdemokratų partijos būstinę. Partija yra glaudžiai susijusi su Ukrainos verslininku Viktoru Medvedčiuku, kuris laikomas artimu Rusijos prezidento Vladimiro Putino draugu.

Be kita ko, V. Medvedčiukas buvo tas asmuo, kuris nepritarė Ukrainos ambicijoms prisijungti prie ES.

Remiantis apytikriais policijos skaičiavimais, daugiau kaip 15 tūkst. žmonių eitynėmis Kijevo centru paminėjo 76-ąsias Ukrainos sukilėlių armijos įkūrimo metines.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.16; 08:50

Už mūsų ir jūsų laisvę. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Solidžių bandymų lyginti lietuvių ir ukrainiečių pokario rezistencinę kovą tikrai būta, ir jų gilinti ar plėsti net nepretenduoju. Tai atliko garsūs abiejų šalių istorikai ir tyrinėtojai.

Bet vis tiek tos sąsajos įdomios keliais aspektais: kaip buvo bandoma koordinuoti tuos pasipriešinimo frontus? Kokios to pasipriešinimo sąsajos?Ar buvo koks ryšys, kontaktai, bendros pastangos?

Kitoje dalyje pasvarstysime, kokią pagalbą, remiantis tuo bendru pasipriešinimu okupacijoms, Lietuva ir pasaulis Ukrainai gali teikti dabar, kai ši šalis vėl atsidūrusi tikro karo už savo laisvę ir teritorinį vientisumą apkasuose, kai vėl būtina vieninga užkarda iš Rytų (ir ne tik) plaukiančioms grėsmėms?

Ukrainiečių pasipriešinimas buvo vadinamas ne partizaniniu judėjimu, o tiesiog sukilimu prieš okupantą. Štai kodėl, kaip rašė istorikas Dalius Žygelis, ukrainiečių, kovojusių dėl savo tautos laisvės ir Ukrainos valstybės nepriklausomybės, organizacija buvo vadinama Ukrainos sukilėlių armija (UPA). Formaliai susikūrusi 1942 m. spalį kitą mėnesį ir kitų metų pradžioje jau rengė slaptas karines stovyklas Polesės ir Voluinės miškuose, kuriose dalyvavo apie 600 savanorių.

Bendras Lietuvos partizanų ir Ukrainos kovotojų pasipriešinimo bruožas bus tas, kad jie neturėjo užnugario. Jų kovos atrama buvo vietos gyventojai, kurie reikalavo, kad būtų imtasi ne tik antibolševikinės, antilenkiškos ir antinacinės propagandos, bet ir ginkluotos kovos. Ukrainos vakaruose susikūrė net atskiros UPA kontroliuojamos respublikos ir perimta okupacinių jėgų kontrolė. UPA sudarė tris karinius korpusus (išskyrus Rytų), gausiausia buvo Vakarų, kurią 1944 m. sudarė šešios apygardos su karinių divizijų teisėmis.

Tokia struktūra sudarė sąlygas efektyviai priešintis iš pradžių vokiečių, paskui sovietų okupacijai. Žinoma, pastaroji buvo nuožmesnė. Nepaisant to UPA būriai nesunkiai pereidavo sieną į Lenkiją, Čekoslovakiją, Rumuniją, net Vakarų Vokietiją ir Austriją. Antai, 1947 m. daugiau kaip 30 ukrainiečių partizanų per Lenkiją ir Čekoslovakiją prasiveržė į amerikiečių okupacijos zoną su visa ginkluote, su dokumentais, įrodančiais sovietų daromus nusikaltimus okupuotose teritorijose. 1947 m. keliasdešimt sukilėlių lankėsi Rytų Prūsijoje.

UPA būriuose kovojo ir lietuviai. D. Žygelis rašo, kad, pavyzdžiui, 1943 metais iš Ukrainos teritorijoje dislokuotų vokiečių šucmanšafto (vok. Schutzmannschaft) batalionų pasitraukę lietuviai įstojo į UPA gretas. Buvo suformuota lietuviška šimtinė (kuopa), ji kurį laiką kovojo ukrainiečių pusėje. 1943 m. rugsėjį, suderinus su UPA vadovybe, šis lietuvių padalinys per Baltarusijos teritoriją patraukė į Lietuvą. Čia tikėtasi tęsti kovą dėl savo valstybės. Tačiau šio padalinio, jų vadovų likimas kol kas yra mįslė tiek Ukrainos, tiek Lietuvos istorikams.

Pokariu buvo mėginta užmegzti partizaninius ryšius tarp Lietuvos ir Ukrainos pasipriešinimo. Ukrainos istorikai Lvove pasakojo apie maždaug 10 ukrainiečių partizanų reidą į Lietuvą per Baltarusijos teritoriją 1948 m. Kovotojai kartu su savimi nešėsi įvairių dokumentų, taip pat atsišaukimų į Lietuvos, Latvijos bei Estijos laisvės kovotojus. Atsišaukimuose buvo kalbama apie būtinumą kartu kovoti su bendru priešu, suvienyti pajėgas ir t. t. Bet netoli Baranovičių, Baltarusijos miškuose, matyt, kažkieno išduotas ukrainiečių būrys pateko į čekistų pasalą ir buvo išblaškytas. Keli vyrai žuvo, o likusieji grįžo į Ukrainą tęsti kovos. Šis bandymas taip pat dar mažai ištyrinėtas.

Abiejų šalių laisvės kovoms buvo padėtas pagrindas dar prieš karą. Ukrainiečių istorikas Oleksandras Vovkas savo tyrime „Paskutinis karinis ir politinis sąjūdis dėl Ukrainos nepriklausomybės“ atkreipė dėmesį į prieškarinės Lietuvos paramą UNO – Ukrainos nacionalistų organizacijai, vėliau tapusiai kariniu UPA sparnu. Autorius rašė, kad visą ketvirtąjį dešimtmetį, padedant sukarintoms Lietuvos formuotėms, Kaune buvo spausdinami svarbiausi UNO leidiniai ¬ žurnalai „Surma“ ir „Nacionalist“, taip pat daug brošiūrų. Kaune, Laisvės alėjoje 20, oficialiai veikė Lietuvių ir ukrainiečių draugystės bendrija.

konovale-akordas
UNO vadovas Jevgenijus Konovalecas

Ukrainiečių nacionalistų organizacijos atstovas Lietuvoje buvo šimtininkas Ivanas Revjukas (Bartovičius). Jis nuolat palaikė ryšius su Lietuvos vyriausybės atstovais, konkrečiai – su Užsienio reikalų ministerija. Ne paslaptis, kad pirmasis UNO vadovas Jevgenijus Konovalecas nuo 1929 m. turėjo Lietuvos pilietybę ir čia lankydavosi (lygiai prieš penkerius metus, 2012 m. gruodžio 5-ąją, Kauno miesto savivaldybėje vyko konferencija, skirta Ukrainos kovų lyderio atminimui bei Ukrainos ir Lietuvos istorinių ryšių pristatymui; konferencijos metu buvo parodytas filmas apie J. Konovalecą „Rezistencija Ukrainoje ir Lietuvoje“, o ant namo Laisvės al. 34 atidengta Lietuvos piliečiui skirta memorialinė lenta su bareljefu). UNO per Europos šalių sostinėse esančias ambasadas gaudavo iš Lietuvos daugiatūkstantines subsidijas JAV doleriais.

Reikia pridurti, kad tuometinis Kaunas palaikė prieškarinės Ukrainos karinės organizacijos (UKO), kovojusios prieš lenkų okupaciją, veiklą, o jos nariu buvo Stepanas Bandera (it. bandierra – vėliava), kuris 1928 m. lenkų buvo nuteistas mirties bausme. Akivaizdu, kad tada Kauno ir Lvovo tikslai – išvaduoti dalį užgrobtos šalies iš lenkų okupacijos – buvo tie patys. Šiandien tos nuosėdos santykiuose tarp Ukrainos ir Lenkijos, kaip ir tarp Lietuvos ir Lenkijos, tebetemdo kaimyninių šalių kasdienybę.

Panašumų galima atsekti ir karo pradžioje. Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) jau 1941 m. birželio 23 d. paskelbė sukilimą prieš nuo vokiečių bebėgančią sovietų valdžią, o paskui – ir nepriklausomybės deklaraciją. Ukrainiečiai ją deklaravo birželio 30-ąją, tačiau abiejų organizacijų vadovai, taip pat ir S. Bandera, kūręs „mobilias grupes“, ir naujos vyriausybės pirmininkas Jaroslavas Steckas nacių gestapo buvo sugrūsti į kalėjimus. S. Bandera buvo išgabentas į teismą Berlyne, kuriame jis nesutiko atšaukti „Ukrainos valstybės atgimimo akto“, todėl buvo išsiųstas į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą. Joje jis išbuvo iki 1944-ųjų gruodžio, po kurio į Ukrainą jau negrįžo. Du Stepano broliai mirė Osvencime. S. Bandera KGB agento ukrainiečio Bogdano Stašinskio buvo nužudytas Miunchene 1959 m. spalio 15 d.

Stepanas Bandera

Kitas klausimas be atsakymo: ar palaikė ryšius abiejų antisovietinės rezistencijos vadovai? Įrodymų, kad, sakykime, Adolfas Ramanauskas – Vanagas ir Stepanas Bandera turėjo kokius nors kontaktus, nėra, tačiau apie galingą ukrainiečių ir baltijiečių pasipriešinimo frontą, be abejo, jie žinojo. Lietuvių partizanų vadas buvo 9 metais jaunesnis ir tik 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, o sovietinio saugumo buvo žiauriai nukankintas 1957 m. lapkričio 29 d. S. Bandera iki 1954 m. vargo pabėgėlių stovyklose ir slapstėsi išgalvotais vardais Rytų Vokietijoje. Apie tai rašiau DELFI portale 2013 m. kovą straipsnyje „S. Bandera – kovotojas, kolaborantas ar tiesiog „kalės vaikas“?“

Istorikas Arvydas Anušauskas nesigilina į šių pasipriešinimo vadovų likimo panašumus ar skirtumus, bet teigia, kad galima išvesti tam tikras lygiagretes tarp ukrainiečių nacionalistų lyderio S. Banderos, jo šalininkų ir 1941-aisiais trumpai veikusios, nacių išvaikytos Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Lietuvos laikinosios vyriausybės narių likimo bei vertinimo.

P.S. Labai gaila, kad Maidano gaisuose gimęs sutelktas Ukrainos laisvės kovotojų palaikymas virto tuščiomis politinėmis deklaracijomis, skambiais „solidarumo“ vizitais į Kijevą. Išnyko visuomeninių patarėjų iš Lietuvos įdirbis Ukrainos vyriausybėje, nutilo ir buvęs jos ekonomikos ministras A. Abromavičius, kiti garsiai šaukę politikai ir apžvalgininkai. Tartum veltui praėjo V. Adamkaus, Aleksandro Kvasnievskio (Alexander Kwaśniewski), kitų Rytų Europos lyderių pastangos remti Oranžinę revoliuciją ir atsiliepti į Ukrainos pagalbos šauksmą.

O gal dar nevėlu? Apie tai – kitoje dalyje.

2017.12.04; 09:00

Ginčas tarp Lenkijos ir Ukrainos vertinant savo tautų priešpriešą pradedant Tautų pavasariu, o gal ir anksčiau (naudojami ir argumentai, siekiantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrimosi laikus) tęsiasi.

Ginčas ne tik retorinis-istorinis, bet ir teisinis, nes yra gyvų dokumentuotų palikuonių tų, kurie  dalyvavavo priešpriešoje, kuriems ir šiandien nesvetimas savo protėvių garbės suvokimas.   

Šį kartą dienotvarkėje – vienas II Pasaulinio karo įvykių epizodas. 

Lenkija vertina santykius su ukrainiečiais II Pasaulinio karo metu

Birželio 20 d. Lenkijos Senatas Ukrainos Voluinės tragedijos 70-ųjų metinių proga paskelbė pareiškimą, kuriame 1943 metų įvykiai vadinami „etniniu valymu su genocido požymiais“.

Senatas svarstė pareiškimo projektą porą mėnesių.

Continue reading „Senos žaizdos gyja sunkiai. Ukraina, Lenkija”