Reidas. VMU nuotr.
Net 8 keturračių ir motociklų vairuotojai buvo nubausti per bendrą Valstybinių miškų urėdijos (VMU) miškininkų, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Aplinkos apsaugos departamento darbuotojų reidą, kuriame penktadienį dalyvavo 18, o šeštadienį – 20 ekipažų.
Beveik visi pažeidėjai vairavo keturračius neturėdami tam teisės ar transporto priemonės dokumentų, vienas motociklo vairuotojas buvo nepilnametis. Bauda vieno keturračio vairuotojui bus paskirta ir už miško paklotės niokojimą.
Reidas, kaip praneša Valstybinė miškų urėdija, dvi dienas vyko Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės, Šalčininkų, Dubravos, Trakų ir Kretingos regioninių padalinių teritorijose, kur dažniausiai galingais keturračiais ar krosiniais motociklais vairuotojai niokoja valstybinius ir privačius miškus.
„Pasivažinėjimas keturračiais kasmet tampa populiaresnis ir pastebime, kad vis daugiau keturračiais važinėjančių vairuotojų nesirenka važiuoti keliais, o atvirkščiai – niokoja miško paklotę važiuodami tiesiai per miškus, draustinių šlaitus ar net pažintinius takus, ne kartą miškininkai rado ratais išdraskytus neseniai pasodintus medelius. Labiausiai miškų paklotė suniokojama, kai važinėjamasi po lietaus, esant šlapiai žemei – tuomet paliekamos ypač gilios provėžos. Keturračiai motociklai. VMU nuotr.
Prasidėjus keturračių sezonui pradedame stebėti miškus, miškininkai stato miškuose ženklus, draudžiančius važiuoti keturračiais, tačiau šis bendras miškininkų, pareigūnų ir aplinkosaugininkų reidas – kol kas didžiausia prevencinė priemonė prieš keturračių motociklų vairuotojų vykdomus Kelių eismo taisyklių ir aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus. Ateityje tokių reidų surengsime dar ne vieną“, – sakė Valstybinių miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė.
Nors reido metu buvo nustatyti 8 pažeidėjai, didžioji dalis keturračių vairuotojų turėjo tvarkingus transporto priemonių dokumentus ir teises juos vairuoti.
“Negalime pro pirštus žiūrėti į gamtos niokojimą, atvirkščiai – visi kartu turime ją tausoti. Šie pažeidėjai ir toliau bus mūsų akiratyje, aktyviai bendradarbiausime su socialiniais partneriais”, – sako policijos generalinis komisaras Renatas Požėla.
Pasak V. Kaubrės, miškininkai tikisi, kad keturračių vairuotojų sąmoningumas ir atsakomybė už aplinką, kurioje jie važinėja – didėja, nes kasmet įrengiama vis daugiau trasų, skirtų važinėtis keturračių ir motociklo sporto entuziastams, todėl, galėdami rinktis legalias trasas, nevažinės bekele po miškus, darydami žalą gamtai.
Reido metu. VMU nuotr.
„Reidas vyko daugelyje Lietuvos vietų, tarp jų – ir Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinyje, Griovių valstybiniame geomorfologiniame draustinyje. Dirbdami pamatėme, kad žmonės, neleistinose vietose važinėdami keturračiais, kelia grėsmę gražiausiems gamtos kampeliams. Nors yra draudžiama važinėti kraštovaizdžio draustiniuose, pažintiniais takais, prie piliakalnių, kitose saugomose teritorijose, kai kurie keturračių vairuotojai į tai nekreipia dėmesio. Tarkim, važiuojant kalnu, slenka kalno šlaitas ir padaroma žala kultūriniam sluoksniui, kuris šlaituose slepiasi labai negiliai. Be to, suardžius velėną formuojasi erozijos židiniai ir kyla grėsmė nuslinkti šlaitams“, – VMU pranešime cituojama Aplinkos apsaugos departamento direktorė Olga Vėbrienė.
Važiavimo keturračiais taisykles reglamentuoja Kelių eismo taisyklės – keturračiais galima važiuoti tais pačiais keliais kaip ir kitoms motorinėms transporto priemonėms. Tai reiškia – draudžiama važinėti bekele ir natūralia miško paklote, pabrėžia VMU.
Kai buvau dar visiškas pyplys, anais sovietiniais laikais, paskaitęs laikraštyje, kad jau pradeda dygti grybai, vidurvasario metą, berods buvo birželio pabaiga, įsiruošiau į netoliese dunksnojantį mišką su pintine ir aš paieškoti laimikio. Einantį keliu sustabdė kaimynas, klausdamas „Kur žingsniuoji, vaikeli, nejaugi į mišką?“ Į mano paaiškinimą, kad „Tiesa“ rašė, kad jau prasidėjo grybų sezonas, palingavęs galvą kaimynas liūdnai tarstelėjo: „Žinok, kad visa tai, ką skelbia „Tiesa“, yra grynasis melas!”
Žinia, sovietiniais laikais visi svarbiausieji propagandos ruporai, klaikaus žmonių kvailinimo vadinamieji spaudos organai buvo vadinami tiesomis. G.Orwellas šį fenomeną aptaria savo antiutopijoje „84-tieji“, aprašydamas žiaurios minties policijos, kuri čia vadinama Tiesos ministerija, veiklą, toli pavyzdžio neieškant. G.Orwellas aprašo fenomeną, kai visišką pozityvios tikrovės nebuvimą pridengia pavadinimai tarsi savotiškos pomirtinės kaukės. Tokių pavadinimų dauginimas sovietijoje prikišamai rodė baisų tikrovės trūkumą, kai tikroviškos tiesos nebuvimą privalėjo užtikrinti tiesos ministerija, melo ruporas buvo vadinamas „Tiesa“, o totalitariniai režimai, pasivadinę liaudies demokratijomis, buvo įpareigoti kontroliuoti vadinamąją liaudį taip, kad joks demokratijos daigelis nesudygtų net mintyse.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kad ir kaip nesmagų būtų sakyti, tačiau nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad ši diametraliai priešingų tikrovei pavadinimų praktika iš kapų yra prikeliama šiandien mūsų lietuviškoje aplinkoje, kai didžiausio rusiškų trąšų importuotojo, trąšų barono partija be didesnio konfūzo ima ir pasivadina žaliaisiais. Kaip atrodo, mėgstantis be perstojo pliaukšti apie Tiesą, Gėrį ir Grožį Ramūnas Karbauskis yra įsitikinęs, kad žodžiams neskauda. Tačiau prievartaujami žodžiai dejuoja, todėl dėl būtinybės įvardinti daiktus savo vardais, dėl žodžių sveikatos leiskite pastebėti, kad žaliaisiais trąšų barono partija gali vadintis nebent tik dėl to, jog siaubo filmuose prisikėlę negyvėliai paprastai vaizduojami kaip žalios veido odos būtybės.
Nepatikėčiau, jeigu kažkas sakytų, kad R.Karbauskio bendrovės vis dar prekiauja glifosatais, transportuoja šiuos vėžį sukeliančius nuodus į Lietuvą. Tai būtų pernelyg didelis žmonių papiktinimas, kai ant kortos yra pastatoma vado politinė karjera. Kaip yra žinoma, Tarptautinė vėžio agentūra laboratorinėmis sąlygomis, bandymuose su gyvūnėliais nustatė, kad ši medžiaga neabejotinai sukelia vėžį. Oponentas turi teisę pareikšti, kad bandymų su laboratorijos žiurkėmis rezultatai negali būti tiesmukai perkelti į žmogaus tikrovę, vertinant žmogui kylančias rizikas dėl žemės ūkio nesutramdomo chemizavimo. Tačiau pastarosiomis dienomis žaliųjų vyriausybės priimtas nutarimas nuo kitų metų padidinti miškų iškirtimo normą 6% rodo valdžios nusiteikimą gyventojus laikyti laboratorijos žiurkėmis, bandant nustatyti populiacijos kantrybės ribas, išbandyti – kokią melo dozę gali pakelti Lietuvos žmogus?
Miškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aplinkos ministerijos pavadinimas Lietuvoje dengia aplinkos naikinimo vajų. Kad ir kaip būtų liūdna, tokia yra nesmagi dalykų padėtis. Urėdijų naikinimo reformos metu ne vienas žmogus, tarp jų ir šių eilučių autorius liūdnai pranašavo, kad tokios permainos yra užmanytos savo godumą nesugebėjusių suvaldyti žmonių galvose, užsimojant prieš Lietuvos miško tvarumą. Sunku buvo nepastebėti čia styrančių medienos apdirbimo pramonės ir užsienio baldininkų lobistų ausų ir uodegų. Neatsitiktinai sulaukėme net kai kurių tarptautinių lobistų raginimų spartinti reformas ta linkme.
Išties, nepaslėpsi, reforma pakrypo ta linkme, kad buvo siekiama išsižadėti pasaulyje sėkmingiausiai su miškais besitvarkančios šalies (tai skelbė oficialiai įteiktas sertifikatas, dokumentuotas Lietuvos pasaulinis pripažinimas) statuso, pereinant prie Latvijos, kuri yra tituluojama kaip blogiausiai miškų tvarumą užtikrinanti šalis pasaulyje, pavyzdžio. Toks yra naujosios konfigūracijos žaliųjų minties šuolis. Moraliniu Černobyliu susiklosčiusi dalykų padėtis gali būti vadinama dar ir dėl to, jog į tokią aferą su dideliu entuziazmu įsitraukė ir konservatoriai.
Išsivysčiusios šalys paprastai jau nekerta savo miškų, reikalingus medienos išteklius supirkdamos iš žemesnio kultūrinio išsivystymo pakraščių, kur lengviau yra prasukti korupcines ar pusiau korupcines schemas. Kyla įspūdis, kad Aplinkos ministerija siekia nublokšti Lietuvą į antrojo tipo šalių rangą.
Matome visišką minties nususimo atvejį, kai vadinamieji medienos ištekliai yra prilyginami iš žemės gelmės semiamoms naudingosioms iškasenoms. Iškasama geležies rūda, varis, auksas, pumpuojama nafta jokiu būdu nenaikina aplinkos, neužtraukia pavojaus, kad šalis nugarmės į atsivėrusias kiaurymes, savo ruožtu suintensyvėjęs miškų kirtimas atveria kiaurymes šalies landšafte, didina fizinės ir metafizinės dykynės įsivyravimo pavojų. Tokie kirtimai yra vaizdi mūsų sąžinės kiaurymių demonstracija.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna dėl to, kad vyriausybės posėdyje buvo bandoma pridengti Aplinkos ministerijos, pastaruoju metu sulaukiančios daug kritikos, veiklą, skelbiant, kad didinti kertamų miškų plotus pasiūlė kitos ministerijos. Tačiau kažin ar tokiais paaiškinimais kažkas patikėjo…
Ką toliau daryti? Neturiu teisės kviesti versti valdžią, kurią man išrinko tautiečiai. To neleidžia Konstitucija ir kiti įstatymas. Todėl mano pasiūlymas bus paprastesnis: jeigu vyriausybė neišgirs mūsų protestų ir neatšaus priimto nutarimo ženkliai padidinti Lietuvos miškų kirtimus, protesto ženklan R.Karbauskio, Sauliaus Skvernelio ir Aplinkos ministro adresais supakuokime iš išsiųskime bent po vieną nešvarių kojinių porą. Klausiate – koks loginis ryšys tarp nemotyvuoto miškų kirtimo ir nešvarių kojinių? Kai šitaip kertami Lietuvos miškai, normalių refleksų žmogui dėl nervinimosi padidėja pėdų prakaitavimas. Jeigu nieko daugiau padaryti negalime, tai duokime žinią valdžios vyrams bent apie tai.
Nuoširdžiai klausiu – ar kas iš skaitančiųjų negalvojo, jog stebėtis pas mus daugiau niekuo neįmanoma. Po įvairiausių aferų, po servizų pirkimų, po „nedidėjančių“ mokesčių. Pasirodo, galima. Kaip rusiškame posakyje „Kasdien – naujiena“. Tik negera naujiena. Geros naujienos „oro“ nedaro.
Kalbėsime apie miškus. Niekaip, tikrai niekaip savo jėga ir pinigų galia įtikėję turtingi asmenys nenori mums palikti šios tautos vertybės. Kodėl? Kartosiuosi – nes neliko ką privatizuoti. Būtume mes Rusija su jos nafta ir dujomis, ilgiau būtų palikę miškus ramybėje. Bet mūsų tautinis godumas kažkoks užburtas ar užkeiktas. Noriu, ir tiek. Jokios vizijos, jokios ateities, jokios minties apie kitus. Tik didelis dvigubas mėsainis – šiandien.
