Lietuvos rusų dramos teatre balandžio 25-26 dienomis gastroliuos Estijos rusų teatras Vene Teater iš Talino. Vilniaus žiūrovams svečiai atveža tris spektaklius – dvi linksmas komedijas ir nepaprastus „Barono Miunhauzeno nuotykius“ vaikams. Nors bus vaidinama rusų kalba, juos galės suprasti ir nemokantys šios kalbos – spektakliai bus rodomi su lietuviškais titrais, teigiama Lietuvos rusų dramos teatro pranešime.
Režisieriaus Daniilo Zandbergo spektaklis „Barono Miunhauzeno nuotykiai“ su ryškiais šviesų ir plastikos elementais patiks ir vaikams, ir suaugusiems. Naujame teatro spektaklyje išmoningai papasakoti ekscentriškojo barono prisiminimai apie tai, kaip jis keliavo į Mėnulį ar traukė save už plaukų iš pelkės, nė vieno nepaliks abejingo.
Balandžio 25 d. svečiai iš Talino vaidins dviejų dalių komediją „Estiškos laidotuvės“. Ši gyvojo estų klasiko Andruso Kivirähko pjesė Estijoje sulaukė didžiulės sėkmės, nors joje piešiamas švelniai satyrinis estų paveikslas. Pasak spektaklio kūrėjų, estai turi puikų humoro jausmą ir nevengia pasijuokti patys iš savęs. Mitas apie estų darbštumą, anot pjesės autoriaus, yra sunki našta, nepakeliamas krūvis, kurį tauta išdidžiai neša ant savo pečių, nesusimąstydama, jog žaloja savo stuburą. Pjesė pasakoja vienos estų šeimos istoriją, už kurios slypi tūkstančiai tokių šeimų istorijų. Visa XX amžiaus istorija paliečia senojo Andreso, jo artimųjų ir kaimynų likimus. Visą gyvenimą jis nenuilsdamas dirbo, niekas niekada nėra matęs senojo Andreso sėdinčio sudėjus rankas… Ir štai Andresas vyresnysis miršta. Tačiau ir mirtį jis pasitinka dirbdamas – kaimynai randa jį prie malkų stirtos su kirvuku rankose…
Balandžio 26-ąją Estijos rusų teatras rodys režisieriaus Filippo Loso spektaklį „Susitaikymo menas“ pagal prancūzų dramaturgės Yasminos Reza pjesę „Skerdynių dievas“. Šios dramaturgės pjesės statomos visame pasaulyje. 2007 m. sukurta pjesė „Skerdynių dievas“ pirmą kartą buvo pastatyta Ciuriche, vėliau buvo sėkmingai rodoma Niujorko, Londono, Paryžiaus scenose, pelnė prestižinių premijų. 2011 m. režisieriaus Romano Polanskio filmas pagal šią pjesę tapo vienu iš Venecijos festivalio atradimų.
Pjesėje dvi sutuoktinių poros susitinka, kad aptartų savo sūnų muštynes, galų gale susipyksta ir prikalba iš pradžių kaimynams, o paskui ir vieni kitiems visa tai, kas anksčiau būdavo nutylima dėl politinio korektiškumo ir auklėjimo. Aukštuomenės pokalbio metu herojai nusiplėšia kaukes ir parodo savo tikrąjį veidą. Priverstinės šypsenos, griežtas oficialumas, itin taktiški atsiprašymai – visa tai praranda bet kokią prasmę. Veikėjai tiesiog pavargo būti santūrūs, civilizuoti, mandagūs. Šioje komiškoje istorijoje autorė atskleidžia šiuolaikinės Vakarų visuomenės silpnumą ir veidmainiškumą, santuokos institucijos žlugimą, moralinę krizę.
Režisierius F. Losas nuo 2017 m. yra Estijos rusų teatro meno vadovas, stato spektaklius įvairiuose Estijos ir užsienio teatruose, o šiuo metu LRDT scenoje kuria spektaklį „Utopija“ pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo Michailo Durnenkovo pjesę, 2019 m. pelniusią Rusijos teatro apdovanojimą „Auksinė kaukė“.
Domėdamasis apie žmogaus judesių naujoves “atkasiau”, mano įsitikinimu, pritrenkiančių, žemaitiškai būtų galima tai pavadinti majednybe, naujienų, kurios pažangiausiomis NASA technologijomis, pritaikytomis žmonijai, padeda apatinių galūnių nevaldantiems neįgaliesiems tapti judančiais savomis galūnėmis, nes jos “įmontuojamos” į specialų aukštųjų technologijų rėmą.
Aukštosios technologijos žmonijai pastaraisiais metais judėjimo kontekste padeda taip, kad pasijauti tarsi atitrūkęs nuo realybės, jei sieki sužinoti daugiau, jei nuolat domiesi mokslo pasiekimais…
Kokios Europos reikia Lietuvai? Šios savaitės pradžioje vaikščiodama gerai pažįstamais Briuselio koridoriais apie tai turėjo mąstyti Dalia Grybauskaitė. Galvoti reikia ir visiems mums.
Ko mes norime iš Europos? Kas mums naudinga, o kas kenkia? Gal tada pagaliau sukursime aiškią valstybės politiką, kaip elgtis permainų krečiamoje Europos Sąjungoje (ES). Pasistengti reikia jau dabar. Mat mažos ir silpnos valstybės vis dar turi neproporcingai didelę galią Europos Sąjungos struktūrose. Taigi mūsų įtaka – ypač kai nesame vieni – gana reikšminga. Reikia tuo naudotis, kol dar turime jėgų. Nes padėtis gali gerokai keistis. Krizė verčia Europą galvoti apie didesnę integraciją. Kiek toli bus einama šiuo keliu, nežino niekas.
1. Vertybės, jų sklaida ir kaita pasaulio tautų ir valstybių istorijoje
Straipsnio pavadinimu įvardintą temą ir su ja kuo glaudžiausiai susijusią problemą, lygiai kaip ir platesnę bei išsamesnę jų analizę, arba išsklaidą, norėtųsi pradėti nuo ne mažiau netradiciško požiūrio, jog bene didžiausią nuostabą man vis dar tebekelia situacija, jog ir dvidešimt pirmajame amžiuje tebeegzistuoja dvi mane itin dominančios tautos: žydai ir lietuviai. Viena iš jų įvardintina kaip nepaprastai sėkminga ir adaptyvi, antroji – priešingai.
Analogiškai, pagal šias dvi sąvokas, klostėsi ir abiejų tautų likimai, brėžiantys ir nesunkiai numanomą tolimesnę jų egzistavimo pasaulyje perspektyvą, įvardijamą ir apibendrinamą gražiu lietuvišku žodžiu: ateitis.
Kodėl Lietuvoje iki šiol neįvesti progresiniai mokesčiai? Ar Lietuva šiandienine mokesčių politika nediskriminuoja kai kurių socialinių grupių?
Galų gale kokius svarbius momentus nutyli finansų ministrė Ingrida Šimonytė?
Taip pat įdomu būtų sužinoti, ar Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) peršamas idėjas galima vadinti utopiškomis?
Kodėl Rūtos Vainienės vadovaujama įstaiga pavadinta institutu? Ar į Lietuvos žiniasklaidos organizuojamas diskusijų laidas įmanoma pakliūti LLRI oponentams?
Į šiuos portalo Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas LAZUTKA.