Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Beveik visose šalyse, kuriose gyvena lietuviai, veikia ir lituanistinės mokyklos. Švietimo ir mokslo institucijų registre dabar užregistruotos 245 mokyklos, kuriose mokosi apie 11,7 tūkst. užsienio lietuvių vaikų, dirba apie 1200 mokytojų.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) nuolatos palaiko ir stiprina ryšį su lituanistinėmis mokyklomis, teikia finansinę ir kitokią paramą.
Kasmet organizuojamas užsienio lietuvių neformaliojo lituanistinio švietimo ir sporto projektų konkursas. Konkurse dalyvavusios ir laimėjusios mokyklos gali įsigyti metodinės ir mokomosios medžiagos, sporto priemonių, organizuoti mokyklų renginius ir mokytojų kvalifikacijos tobulinimą, dalyvauti vasaros stovyklose Lietuvoje ir kt. Šiemet 60-čiai mokyklų jau skirta daugiau nei 324 tūkst. eurų, teigiama ministerijos pranešime. Šiuo metu, pasak ŠMSM atstovų, kaip tik vyksta papildomas neformaliojo lituanistinio švietimo ir sporto projektų konkursas 2022 m. rudenį vykdomoms mokyklų veikloms finansuoti.
Vyriausybės nustatyta tvarka remiami užsienio lietuviškose bendrojo ugdymo mokyklose ir savaitgalinėse mokyklose, veikiančiose etninėse Lietuvos žemėse ir lietuvių tremties vietose, dirbantys mokytojai. Jiems kas mėnesį skiriamos išmokos už lituanistinio švietimo veiklą. Dirbusiems lituanistinėse mokyklose ir grįžusiems į Lietuvą pedagoginė patirtis laikoma privalumu, turi įtakos darbo užmokesčiui, kompetencijų švietimo srityje pripažinimui. Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kasmet lituanistinių mokyklų mokytojai kviečiami į mūsų organizuojamus kvalifikacijos tobulinimo seminarus. Ministerija 2017 m. yra įsteigusi ir kasmet skiria lituanistinio švietimo mokytojo (dėstytojo) premiją už nuopelnus lituanistinio švietimo veikloje.
Šiemet švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė patvirtino Lietuvių kalbos mokėjimo lygio ir egzaminų organizavimo tvarkos aprašą, skirtą lituanistinių mokyklų mokiniams. Kovo ir gegužės mėnesiais Nacionalinė švietimo agentūra ir Vilniaus lietuvių namai pirmą kartą organizavo lietuvių kalbos mokėjimo lygio nustatymo egzaminus 14–17 metų mokiniams.
Buvo organizuota 12 egzaminų srautų, kad užsienio lietuviai galėtų laikyti lietuvių kalbos lygio nustatymo testą jiems patogiu laiku. ŠMSM duomenimis, galimybe nusistatyti lietuvių kalbos lygį pasinaudojo apie 150 užsienio lietuvių iš 11 valstybių. O iki rugsėjo suaugusieji asmenys gali laikyti lietuvių kalbos egzaminus ir taip pat nusistatyti savo lietuvių kalbos mokėjimo lygį pagal Bendruosius Europos kalbų mokymosi, mokymo ir vertinimo metmenis.
Lituanistinių mokyklų mokiniams, kurie laiko lietuvių kalbos lygio nustatymo egzaminus, išduodamas ir pažymėjimas. Vertinti lietuvių kalbos pasiekimus ir gauti tai įrodantį dokumentą daugelį metų pageidavo lituanistinės mokyklos. Lituanistinių mokyklų mokiniams pažymėjimas leidžia sklandžiau integruotis jiems grįžus į Lietuvą, mokytojams – paprasčiau suprasti, kokio lygio yra vaiko lietuvių kalbos žinios. Pažymėjimas taip pat suteikia papildomų galimybių stojant į užsienio aukštąsias mokyklas, nes lietuvių kalbos mokėjimas gali būti įskaitomas kaip užsienio kalbos mokėjimas.
Lituanistinių mokyklų mokiniai į Lietuvos švietimo sistemą integruojami ir per Mokinių registrą – praplečiamos jo galimybės, kad registre būtų registruojami ir užsienio lituanistinėse mokyklose besimokantys mokiniai. Šiemet vyko bandomasis Mokinių registro pildymo projektas, registro galimybes išbandė 33 lituanistinės mokyklos, dirbančios pagal Lituanistinio švietimo integruotą programą.
Myliu Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.
Lietuva taip pat remia užsienio lietuvių studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose. Užsienio lietuviams, stojantiems į Lietuvos aukštąsias mokyklas, prie stojamojo konkursinio balo pridedamas papildomas balas, o baigusiems lietuviškas bendrojo ugdymo mokyklas užsienyje – dar vienas papildomas balas. Įstojusiems konkurso būdu mokama stipendija ir / ar vienkartinė socialinė išmoka, priklausanti nuo studento socialinės padėties.
Šiais metais Briuselio II Europos mokyklos Lietuvių sekciją baigia pirmieji 2015 m. įkurtos vidurinio ugdymo Lietuvių sekcijos abiturientai. Mūsų šalies mokiniai pasiekė labai gerų rezultatų – bendras visų mokyklos abiturientų metinių pažymių vidurkis yra 77 proc., lietuvių sekcijos – 81 proc. Pasak ministerijos atstovų, džiugu, kad tarp visų šioje mokykloje besimokančių europiečių kalbų sekcijų (vokiečių, anglų, suomių, prancūzų, italų, olandų, portugalų, švedų) esame antroje vietoje – po suomių, lietuvis mokinys – trečias tarp geriausiųjų iš visų 219 mokyklos abiturientų.
Diana Nausėdienė Londone atidarė Dvikalbystės ir lituanistinio švietimo konferenciją. Prezidento kanceliarijos nuotr.
Londonas/Vilnius, gegužės 28 d. (ELTA). Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė šeštadienį dalyvavo Londone vykusioje Dvikalbystės ir lituanistinio švietimo konferencijoje, kur akcentavo gimtosios kalbos ir lietuvybės išsaugojimo svarbą, pažymima Prezidentūros pranešime.
D. Nausėdienės teigimu, lietuvių kalba yra stipriausias saitas, kuris užsienio lietuvius jungia su Lietuva bei padeda jiems pasijusti pasaulio lietuvių diasporos dalimi.
Pasak pirmosios ponios, gyvenimas kitoje kultūrinėje aplinkoje ir poreikis bendrauti kita kalba nulemia natūralią dvikalbę ar net daugiakalbę kasdienybę, tačiau emigrantams iš Lietuvos gimtoji kalba visada buvo svarbi.
„Tikiu, kad lietuvių išeivių bendruomenės ir švietimo profesionalai, veikdami drauge, brandina ir toliau brandins stiprią lituanistinio švietimo tradiciją, kuri taps atspirtimi Lietuvai ir lietuvių diasporai užsienyje, ugdant skaitančią, mąstančią, atsakingą, pilietišką, Lietuvą mylinčią jaunuomenę“, – sakė pirmoji ponia.
Pasak jos, pagrindiniu pagalbininku mokant vaikus lietuvių kalbos emigracijoje tampa lituanistinės mokyklos, tačiau lemiamas vaidmuo šiame procese tenka šeimai.
„Lituanistinis ugdymas yra svarbi Lietuvos stiprybės, valstybingumo ir pilietinės galios prielaida. Didžiuojamės pasaulio lietuviais, kurie augina lietuvių kalbą mokančius ir Lietuvą mylinčius vaikus“, – teigė D. Nausėdienė.
Pirmosios ponios teigimu, sprendimų priėmėjai Lietuvoje atsakingi už tai, kad jaunoji karta išlaikytų gimtosios kalbos gyvybingumą – būtina užtikrinti pakankamą lituanistinio ugdymo finansavimą iš valstybės biudžeto ir surasti būdus, kaip motyvuoti vaikus mokytis lietuvių kalbos, į šį procesą įtraukiant ir tėvus bei senelius.
Kaip informuoja Prezidentūra, konferencijoje taip pat dalyvavo Lietuvos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Renatas Norkus, švietimo, mokslo ir sporto viceministras Gintautas Jakštas, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Alvija Černiauskaitė, lituanistinių mokyklų Jungtinėje Karalystėje atstovai.
Š. m. spalio 22 d. LR Seimo II rūmų Spaudos konferencijų salėje ir nuotoliniu būdu vyko Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdis, kuriame buvo aptariama Globalios Lietuvos programos 2020 m. įgyvendinimo ataskaita, Lietuvos diasporos politikos esama padėtis ir ateities perspektyvos, buvo kalbama dėl pagalbos tremtiniams, o taip pat dėl Pietų Amerikoje įkalintų Lietuvos piliečių grąžinimo į Lietuvą galimybės ir teisinės pagalbos jiems. Posėdžiui pirmininkavo LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkai LR Seimo narė Dalia Asanavičiūtė ir Jonas Bružas.
Pristatydamas pirmąjį darbotvarkės klausimą – „Globalios Lietuvos programos 2020 m. įgyvendinimo ataskaita, Lietuvos diasporos politikos esama padėtis ir ateities perspektyvos”, komisijos pirmininkas Jonas Bružas akcentavo, jog Globalios Lietuvos programa yra ypatingai svarbi visai tautai ir Lietuvos valstybei tiek dabar, tiek ateities kartoms, nes šios programos pagrindinis tikslas yra išsaugoti tautinį tapatumą, be kurio pasaulyje pasklidusi tauta tiesiog išnyktų. J.Bružas pabrėžė, kad šios programos sėkmė yra neįmanoma be vieningo darbo, siekiant to paties tikslo kartu tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Apie Globalios Lietuvos programos, vykdytos 2012-21 m. nuostatą, viziją ir paskirtį, pagrindinius tikslus, šios programos trūkumus ir iššūkius, jos efektyvumo ir neefektyvumo veiksnius kalbėjo, o taip pat gaires Lietuvos diasporos politikai 2021-2030 m. pristatė komisijos pirmininko pavaduotoja, ilgametė Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė bei Pasaulio lietuvių bendruomenės narė Jūratė Caspersen.
Šiuo klausimu pasisakė ir savo pastebėjimus pateikė komisijos narys Rytis Virbalis.
Globalios Lietuvos programos 2020-21 metų įgyvendinimo ataskaitą ir naujai rengiamą Globalios Lietuvos Strategijos projektą, pabrėžiant Lietuvos valstybės ir diasporos ryšio svarbą, pristatė Užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas. Viceministras pažadėjo, kad ne vėliau kaip lapkričio 1 d Strategijos projektas bus patalpintas Užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje ir bus pranešta apie tai komisijai.
Globalios Lietuvos programos lietuviško švietimo ataskaitą pristatė ir apie ateities perspektyvas kalbėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Užsienio lietuvių skyriaus vedėja Virginija Rinkevičienė. Kulturos ministro patarėjas Sigitas Šliažas pristatė Kultūros ministerijos kuruojamų Globalios lietuvos programos priemonių įgyvendinimo ataskaitą.
LR Seimo ir PLB komisijos posedis
Svarstant antrąjį darbotvarkės klausimą „dėl pagalbos tremtiniams”, komisijos pirmininkas Jonas Bružas išreiškė komisijos susirūpinimą dėl 72 tremtinių šeimų ir jų palikuonių, pateikusių prašymus dar iki 2009 m gruodžio 31 d dėl grįžimo į Lietuvą ir iki šiol negavusių atsakymo. Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialines apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių programų administravimo skyriaus vedėja Živilė Šukytė-Krasauskiene kalbėjo apie politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą programos įgyvendinimą, pateikė informacija apie esamą situaciją šiuo klausimu. Apie tremtinių grįžimo organizavimo problemas kalbėjo Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja socialiniais klausimais Audrone Vareikyte. Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijos Federacijoje Eitvydas Bajarūnas pabrėžė informacijos, koordinavimo stoką šiuo klausimu. Komisijos pirmininkė ir Seimo narė Dalia Asanavičiūtė pakvietė atsakingas institucijas Lietuvoje glaudžiau bendradarbiauti su Rusijos Federacijos ambasada ir Rusijos lietuvių bendruomene.
Žemės rutulys
Trečiasis darbotvarkės klausimas – „dėl Peru – Lietuvos dvišalio teisinio bendradarbiavimo sutarties”. Šiuo klausimu buvo akcentuojama Lotynų Amerikoje, ypač Peru, kalėjimuose įkalintų lietuvių situacija. Komisijos pirmininkas Jonas Bružas pabrėžė, kad teisinio bendradarbiavimo sutartis ir diplomatiniai ryšiai Lotynų Amerikoje yra būtini ir skubiai reikalingi, suteikiant pagalbą mūsų tautiečiams ir padedant mūsų piliečiams grįžti į Lietuvą. Apie esamą sudėtingą kalinių padėtį, apie diplomatinių atstovybių Lotynų Amerikoje teikiamos pagalbos trūkumus, apie teisinės pagalbos įkalintiems nebuvimą kalbėjo komisijos nario pavaduotojas prelatas Edmundas Putrimas. Peru -Lietuvos dvišalio teisinio bendradarbiavimo rengiamos sutarties nuostatas pristatė Teisingumo ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo ir žmogaus teisių politikos grupės vadovas Darius Žilys. Dėl konsulinės pagalbos Lotynų Amerikos šalyse, ypač Peru įkalinimo įstaigose esantiems, kalbėjo Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktorius Audrius Bendinskas. Komisijos narys Gediminas Ramanauskas pabrėžė, kad yra būtinas valstybės strateginis, kompleksinis požiūris į šį klausimą, nes yra reikalinga reali pagalba žmonėms, kurie yra palikti likimo valiai.
Po diskusijų ir pasisakymų LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija priėmė rezoliucijas „dėl Globalios Lietuvos programos ir dėl Lietuvos diasporos politikos” ir „dėl aktyvesnio Lietuvos Respublikos ir Lotynų Amerikos šalių bendradarbiavimo ir pagalbos baudžiamosios teisės srityje”.
L. Linkevičius, susitikęs su užsienio lietuvių jaunimu: esate visuomet laukiami. URM nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su užsienio lietuvių jaunimu, šiuo metu atliekančiu stažuotes Lietuvoje pagal Kazickų šeimos ir Tautos fondų (JAV) remiamas programas.
Sveikindamas iš Airijos, Belgijos, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų ir kitų šalių atvykusius studentus ministras džiaugėsi, kad jie profesinei patirčiai įgyti renkasi Lietuvos įmones ir asociacijas.
„Dirbdami, bendraudami ir keliaudami po Lietuvą tikiu, užmegsite prasmingus ilgalaikius ryšius. Čia esate visuomet laukiami – tiek nusprendę susieti savo tolesnę veiklą su Lietuva, jos ateitimi, tiek puoselėjantys tvirtą ryšį su Lietuva, gyvendami užsienio šalyse”, – sakė ministras.
Susitikimą inicijavo Kazickų šeimos fondo sukurta ir globojama programa „Bring Together Lithuania”, kurios tikslas – suteikti lietuvių kilmės jaunimui profesionalios patirties, padėti pažinti modernią Lietuvą. Studentai stažuotes atlieka „Transparency International” Lietuvos skyriuje, Šiuolaikinio meno centre, Lietuvos kultūros institute, „Western Union Lietuva”, „Thermo Fisher Scientific”, „Mogo-Finance” ir kitur.
Užsienio reikalų ministerija yra „Globalios Lietuvos” – užsienio lietuvių įsitraukimo į valstybės gyvenimą – kūrimo programos koordinatorė.
Lietuvos respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Likus vos kelioms dienoms iki referendumo dėl pilietybės išsaugojimo pagrindinio balsavimo, Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija neslepia, kad buvo padaryta nemažai klaidų. Tai pavėluota viešinimo kampanija, lėšų stoka, referendumo klausimo formulavimas. Ir net jeigu nariai tikisi pozityvaus rezultato sekmadienį vyksiančiuose rinkimuose, kartu jau garsiai kalba ir apie naują, kitaip organizuojamą referendumą.
Pasak komisijos nario konservatoriaus Vytauto Juozapaičio, jis, pasisakydamas už dvigubą pilietybę, balsavo už, ragina tą daryti ir kitus, tačiau kartu sutinka, kad kai kurie oponentų argumentai – neatremiami.
„(Yra. – ELTA) tokių sunkiai atremiamų argumentų ir iš tikrųjų reikia pripažinti, kad šitas referendumas yra neparuoštas ir jo formuluotė yra daugiau negu keista. Ir kai žmonės bando paskaityti, kas jiems parašyta, jeigu nepaaiškinsi, jie nesupranta. Ir tas piliečių skaidymas pagal šalis, kur gyvena, neturi rimto moralinio pagrindo.
Mes suprantame kompromisus, tai geriau negu nieko, bet žmonės, kurie mąsto, stebi situaciją ir paiso teisės principų, jie tą argumentą teikia ir nieko negali pasakyti. Bet, nepaisant to, negalime trauktis ir reikia, be jokios abejonės, gauti kiek įmanoma teigiamą rezultatą“, – komisijos posėdyje teigė konservatorius.
Pasak jo, matant oponavimo mastą esą yra suprantama, kad referendumas gali neįvykti. Tokiu atveju, politikas ragina, reikia būti pasiruošusiems.
„Negalime užsimerkti, kaip strutis įkišti galvą į smėlį ir sakyti – tik pergalė, o jeigu ne, visi išsiskirstome. Reikia turėti planą, kuris bus įgyvendinamas iš karto. Jeigu matysime tendenciją, kad dauguma žmonių vis dėlto yra palankūs, iškart reikia ruošti naują referendumą“, – tvirtino V. Juozapaitis.
Pasak kito konservatoriaus Žygimanto Pavilionio, šioje viešinimo kampanijoje galima įžvelgti daug trūkumų, tačiau jis pažymi, kad šiuo klausimu, kaip reta, Seimas yra vieningas.
„Nėra tobula rinkimų kampanija, nėra tobulas kontekstas (…). Labai vėlyva informacinė kampanija, maži pinigai, čia yra politinės pamokos. Bet reikia padaryti viską, paraginti visus kontaktus balsuoti. Dar vis daugybė žmonių nežino, nesupranta, turi daugybę klausimų. Padirbėkime per tas dienas“, – teigė Naujamiesčio apygardoje, į kurią atkeliauja užsienio lietuvių balsai, išrinktas Seimo narys.
Jo teigimu, naujasis referendumas galėtų būti mažesnės geografinės apimties, didesnis akcentas turėtų būti „grįžtančios Lietuvos fenomenui“. Pasak jo, Seime yra sutarimas kaip reta, tad, politiko manymu, po referendumo gautą didžiulį palaikymą bus svarbu realizuoti aptarus su naujuoju prezidentu ir galimai Vyriausybe.
„Valstietis“ Stasys Tumėnas teigia, kad diskutuojant apie referendumą esą buvo pamiršta esmė – ko yra siekiama. Pasak politiko, referendumas yra reikalingas ne pasaulio lietuviams, o Lietuvai. Politiko teigimu, komisijoje kolegų išvardinti klausimai yra techninės detalės, esą svarbiausias klausimas, ar yra pritariama pilietybės išsaugojimui.
Tiesa, kartu „valstietis“ pažymi, kad žmonių nuomonė dėl pilietybės pasikeičia, kai vieniems asmenims pilietybė sugrąžinama, o kiti ją praranda.
„Rūta Lee, Holivudo aktorė, kaip ji čia džiaugiasi pilietybę susigrąžinusi, tačiau rankinio pasaulio čempionui lietuviui atimta pilietybė. Gauna raštą voku, kad atimta. Tada žmonės sako, kuo Rūta Lee iš tikrųjų geresnė, jeigu jai suteikiame, o tam atimam. Ar už tai, kad po 1990-ųjų išvyko?“ – klausė S. Tumėnas, turėdamas omenyje Vygintą Petkevičių, žaidusį Vokietijos nacionalinėje rinktinėje.
Būtent, – sureagavo V. Juozapavičius, – tai yra konstitucinio įstatymo. Bet Seimo nariai negali sakyti, kad Lietuva atima pilietybę. Tie žmonės netenka mūsų pilietybės pagal mūsų Konstituciją, kurią referendume priėmė visi tie patys žmonės. Tai bent mes čia savęs neklaidinkime. Rūta Lee išvažiavo bėgdama nuo maro, karo, bolševikų ir visada turėjo galimybę gauti Lietuvos pilietybę. Iš rankininko niekas negalėjo atimti, nes jis buvo Lietuvos pilietis. Jeigu pasirinko turėti kitos valstybės pilietybę, Lietuvos neteko. Čia ir sustokime. Kalbėkime apie galimybę atgauti, sakykime, tą teisę į pilietybę. Nes kai kalbame, kad Lietuva atima pilietybes, tai mes absoliučiai diskredituojame savo pačių valstybę“.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr. „Atima, aišku, kad atima. Nes žmogus gauna voką ir dar liepia jam (sumokėti) baudą už kažką“, – atsakė S. Tumėnas.
„Ne už kažką, už įstatymo pažeidimą“, – replikavo V. Juozapaitis.
„Žmogus atidavęs visą sveikatą, Europos čempionas, su Kauno „Granitu“ iškovojęs taurę…“, – toliau tęsė „valstietis“. Tiesa, politikas pamiršo vieną „techninę detalę“. Pasak Rankinio federacijos generalinio sekretoriaus Migliaus Astrausko, V. Petkevičius nėra laimėjęs nei pasaulio, nei Europos čempionato aukso medalių.
„Čia kokią išvadą darau – net mums neužteko laiko išsikalbėti apie tam tikrus dalykus, o jau nekalbant apie kitus miestelius ir regionus, – į diskusiją įsitraukė Ž. Pavilionis. – Siūlau tęsti kampaniją, nes jos reikės. Pavyzdžiui, išaiškinti skirtumą, kad pilietybės išsaugojimas ne paskatina išvažiuoti, o paskatina grįžti. Oponentai sako, kad pilietybė paskatins išvažiuoti. Totalus absurdas – visi jau ir taip išvažiavo. Mes to tikrai neišaiškinome“.
Politikas pateikė pavyzdį, kad islandus sugrįžti paskatino būtent dviguba pilietybė.
Komisijos pirmininkas Antanas Vinkus pažymėjo, kad komisijos tikslas dar nėra pradėti ieškot naujų sprendinių. Pasak jo, iki referendumo pabaigos reikia mobilizuoti ir pakviesti kuo daugiau rinkėjų.
„Iš tiesų gal retai taip būna, gal unikalūs esam, kad kai siekiam pergalės, nusiteikę laimėti, mes aptarėme klaidas. Tai gal ir gerai, o gal ir negerai. (…) Aš siūlau – per tas kelias dienas mes turime padaryti taip, kad ateitų kuo daugiau žmonių. (…) Mobilizuokimės kaip galime“, – tikino socialdemokratas.
Ketvirtadienį Seimas priėmė rezoliuciją, kuria ragina pritarti siūlomam Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimui. Jį priėmus, Lietuvos pilietis, pagal kilmę įgijęs europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, išsaugotų Lietuvos pilietybę. Kartu, rašoma, visos valstybinės institucijos ir visuomeninės organizacijos „veiksmu ir žodžiu“ yra kviečiamos užtikrinti sklandų referendumo organizavimą. Už pasisakė 72, prieš – 1, susilaikė 6 Seimo nariai.
Pasak rezoliuciją pateikusios opozicijos lyderės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, tai yra ženklas, parodantis, kad referendumas Seime yra vertintinas rimtai.
„Rezoliucijos tikslas – parodyti, kad jis yra svarbus, ir mes jos svarbą suvokiame“, – sakė liberalė. Miglota referendumo dėl dvigubos pilietybės vertė. Slaptai.lt nuotr. ELTA primena, kad tiksli referendumui teikiamo Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo formuluotė skamba taip: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybė nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas“.
Balsavimas referendume dėl pilietybės išsaugojimo, taip pat dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo ir Prezidento rinkimai vyks gegužės 12 dieną.
Nespėjo LR Konstitucijos ir Lietuvos valstybingumo gerbėjai lengviau atsikvėpti po to, kai Seimui nepavyko atmesti Prezidentės veto, uždraudusio žeminti kartelę dėl referendumo, valstiečių darbštuoliai vėl įsikinkė į arklą, kad iš kitos pusės išakėtų svarbiausią Lietuvos valstybingumo priebėgą…
Jei iki šiol jie mėgino akėti vieną straipsnį, kuriame kalbama apie LR pilietybę, tai dabar užsimojo aparti visą skirsnį. Ir net ne vieną skirsnį.
Dar vasarą Seimo pirmininkas pademonstravo neregėtą nuovoką, susitikime su Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais pripažinęs, kad Prezidentės veto dėl pataisų, kuriomis nužeminama referendumo kartelė pilietybės įstatymo keitimui, turi pagrindo, ir Seimas veto gali neatmesti. O žurnalistams V. Pranckietis suteikė vilties, kad vis tiek kokias nors pataisas Seimas sugalvos: „Turbūt nėra neteisingas tas veto – dėl to, kad išskirtas vienas straipsnis yra, tai galbūt dar bandysime kokių kitokių variantų daryti“.
Išties, galime pasidžiaugti, kad kartais mūsų išrinktieji ir girdi, ir mato, ir mokosi iš klaidų bei Prezidentūros pastabų.
Šį kartą jie išgirdo Prezidentės patarėjos Rasos Svetikaitės paaiškinimą, kad Referendumo įstatyme nustačius lengvesnę pakeitimo tvarką tik vienam Konstitucijos pirmojo skirsnio straipsniui, „būtų sukuriamas precedentas ateityje selektyviai keisti kurio nors kito fundamentalias, nekvestionuojamas vertybes įtvirtinančio Konstitucijos straipsnio nuostatas“.
Maža to, Konstitucijos artojai išgirdo, jog surengus referendumą vadovaujantis abejotinomis pakeisto įstatymo nuostatomis, vėliau gali būti anuliuoti jo rezultatai. O tai jau visai baisu. Todėl pasigėrėtinai vikriai yra teikiamas naujas pataisų variantas. Dabar siūloma taisyti net du skirsnius, pirmąjį ir keturioliktąjį.
Šiuo metu Konstitucijos pirmojo ir keturioliktojo skirsnio straipsnius referendumu pakeisti gali daugiau kaip pusė visų balso teisę turinčių piliečių. Seimūnų stumiamomis pataisomis siūloma nustatyti, kad sprendimas dėl aukštesnę apsaugą turinčių Konstitucijos pirmo bei keturiolikto skirsnių pataisų priimamas, jeigu referendume tam pritaria ne mažiau kaip du penktadaliai rinkimų teisę turinčių piliečių!
Keistas pasirinkimas…Kodėl tenkinamasi dviem penktadaliais? Galėjo taip nesikuklinti, ir „nuleisti” kartelę, pavyzdžiui, iki vieno penktadalio… Beje, kandesni interneto komentatoriai siūlė dar paprastesnį variantą, jog užtektų keturių balsų: premjero, Seimo pirmininko bei dviejų Seimo komiteto pirmininkų (skaitytojai, aišku, numano, kokių…).
Tiesa, Konstitucijos artojai maloningai palieka galioti seną tvarką dėl nuostatos „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ ir dėl nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas: jos gali būti pakeistos tik trimis ketvirtadaliais balso teisę turinčių piliečių.
Neprisimenu, kas, bet „kažkas” suskaičiavo, kad rinkimų teisę Lietuvoje turi maždaug 2,5 mln. piliečių, tad pusė būtų 1,25 mln. rinkėjų, du penktadaliai – milijonas rinkėjų.
Matematika, deja, šlubuoja: kaip skelbia https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?eventId=155179, 2017 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 510,4 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus ir jie sudarė 17,9 proc. visų šalies gyventojų. Vadinasi, rinkėjų turime dar mažiau, nei 2,5 milijono, nes, atrodo, visi sutariame, kad mūsų – jau toli gražu nebe trys milijonai, ir iš to likučio dar reikia atmesti balso teisės neturinčius vaikus. Tad likimas tos Lietuvos, kurią, kaip ir jos Konstituciją, kūrė daugiau kaip trys milijonai piliečių, šiandien kažkieno keistu įgeidžiu būtų atiduotas spręsti mažiau kaip vienam milijonui balsuotojų.
Tik pagalvokite: referendumo kartelė žeminama dėl skirsnio, kuriuo aptariama mūsų valstybė (I skirsnis: LIETUVOS VALSTYBĖ), ir dėl paties Konstitucijos keitimo skirsnio (XIV skirsnis: KONSTITUCIJOS KEITIMAS). Kitaip sakant, užsimota griauti pačius valstybės pamatus arba, kaip išsireiškė Prezidentės patarėja, „fundamentalias, nekvestionuojamas vertybes“ įtvirtinančias Konstitucijos nuostatas. Bet užtat neliečiami tokie skirsniai, kaip, pvz. IV skirsnis; TAUTOS ŪKIS IR DARBAS, V skirsnis: SEIMAS, IX skirsnis: TEISMAS ir kiti, kuriais iš esmės, tik detalizuojama tai, kas apibrėžta ir įtvirtinta I ir XIV skirsniuose.
Štai ir išlenda keisti prioritetai: kaip kalbama apie valstybę, Konstituciją – keiskite, jei norite, palengvinsime, kad nepervargtumėte besistengdami, bet jau mūsų, brangiųjų, Seimo ar Vyriausybės, ar visokių ūkių ūkelių – neee, nelieskite! Kartelė liks kaip ir buvusi – aukštai. Aukščiau, nei du penktadaliai balsuotojų.
Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke po susitikimo su Seimo pirmininku pasidalino viltimi, kad aukščiausi valstybės vadovai agituos aiškindami, ką reiškia pilietybės išsaugojimas ir kad Lietuvai reikalingi piliečiai. Tik nepatikslino, ką turėtų agituoti? Lietuvoje gyvenančiuosius, ar iš jos išvykusius?
Mūsų, Lietuvoje gyvenančių, agituoti nė nereikia. Mes gal net geriau už aukščiausius valstybės vadovus žinome, ką reiškia pilietybės išsaugojimas, žinome, kad Lietuvai reikalingi piliečiai, tikri, mokantys mokesčius (iš kurių bus finansuojamas referendumas, o tai apie 2 – 2,5 milijono eurų), dirbantys čia, statantys namus, tiltus ir visa, ant ko stovi valstybė. Ir kaip tik dėl to niekur nevažiuojame, mėginame kurti savo ir savo vaikų gyvenimą čia, Lietuvoje, nors daugelio mūsų gyvenimo sąlygos nepalyginamai blogesnės, negu valstybės vadovų…
Tad jeigu ir reikia ką agituoti, tai pirmiausia ponią Henkę su visa jos PLB, kad pagaliau su(si)prastų, jog Lietuvai išties labai labai reikalingi jos piliečiai! Žmonės, bet ne jų dokumentai.
O jei išvykėliai neva negali jausti ryšio su Tėvyne be popierėlio, panašiai, kaip vaikščioti dar nemokąs kūdikis bijo žengti, neįsikibęs nors į vieną motinos pirštą, – tai tegu kreipiasi į poną vyriausiąjį valstietį R. Karbauskį, kad jis atgaivintų savo atmintį ir įteisintų Lietuvio paso projektą, kurį jis įregistravo Seime 2017 rugpjūčio 8 d. Būtent jis, projekto autorius, anuomet užtikrino, kad Lietuvio pasas yra kaip tik tas dokumentas, kuris puikiai padeda išsaugoti kitos šalies pilietybę priėmusio lietuvio ryšį su Tėvyne, tik nesuteikia teisės, negyvenant tėvynėje, balsuoti, rinkti, lemti šalies ateitį.
Kodėl dabar R. Karbauskis nebeprisimena to projekto? Neribota valdžia atmintį atbukino?
Pavojingas simptomas, nes ilgiau pasėdėjęs Seime, jis gali nebeprisiminti, kur, kurioj šaly plyti tūkstančiai hektarų jam priklausančių arimų… Juk arti juos, o ne Konstituciją – tikrasis garbingas, prigimtinis valstiečio užsiėmimas.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai vetavo referendumo pataisų įstatymą ir ragina valdančiuosius pasitikėti žmonėmis ir nešvaistyti tuščiai laiko ieškant dirbtinių palengvinimų siekiant įgyvendinti referendumą dėl dvigubos pilietybės.
Prezidentė tvirtina palaikanti dvigubos pilietybės suteikimo išplėtimą ir kviečia lietuvius visame pasaulyje susitelkti įteisinant šią galimybę konstituciniu, teisiniu abejonių nekeliančiu keliu.
„Emigracija palietė kiekvieną Lietuvos šeimą, tikrai esame pribrendę išplėsti dvigubos pilietybės įgijimo galimybes. Kelias aiškus – Konstitucijos pakeitimas Tautos referendume daugumos piliečių valia. Nešvaistykime laiko tuščiai ieškodami dirbtinių palengvinimų referendumui, o jau dabar telkime žmones referendumo sėkmei“, – teigė prezidentė.
Prezidentės nuomone, valdančiųjų siūlymas specialiai referendumui sumažinti sprendimui priimti reikalingų balsų kartelę nuo 1,25 mln. iki 840 tūkst. kelia abejonių dėl atitikties Konstitucijai ir todėl yra labai rizikingas.
Prezidentūra tvirtina, kad neteisės pagrindu teisė neatsiranda, o pagal Konstitucijos viršenybės principą negalioja joks Konstitucijai prieštaraujantis įstatymas. Dėl to, tvirtina Prezidentūra, tikėtina, kad priimto įstatymo pagrindu organizuojamo referendumo rezultatai teismo bus pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais. Tokiu atveju dvigubos pilietybės galimybių išplėtimas nusikeltų neribotam laikui.
Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė, trečiadienį pranešdamas D. Grybauskaitės sprendimą, pabrėžė, kad valdančiųjų išsakyti ketinimai atmesti šalies vadovės veto gali nuvilti Lietuvos piliečius ir griautų jų pasitikėjimą valstybe.
M. Lingė akcentavo, kad jau dabar Seimo priimto įstatymo konstitucingumu abejoja parlamentarai.
„Tie patys valdantieji taip pat yra įregistravę ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą projektą, kuriame patys dėsto savo abejones dėl priimto įstatymo konstitucingumo. Tai matosi, kad tų abejonių kyla ir jiems patiems. Yra jaučiama ir matoma, kad priimtas įstatymas yra antikonstitucinis“, – trečiadienį žurnalistams kalbėjo M. Lingė.
Jis pabrėžė, kad pasekmės, suorganizavus Konstitucijai prieštaraujantį referendumą, būtų nepalankios Lietuvai.
Pasak Prezidentūros, pasiūlymas Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimą prilygintų paprasto įstatymo priėmimui. Tai sukurtų precedentą, kai svarbiausius valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus lemia ne daugumos, o tik trečdalio visų rinkėjų balsai.
Į tai atsižvelgdama šalies vadovė ragina atsisakyti antikonstitucinių gudrybių ir dėti aktyvias pastangas atsakingai ruošiantis referendumui, kurio rezultatai nekeltų jokių teisinių abejonių.
Pasak prezidentės, norint, kad referendumas įvyktų kartu su 2019 m. Prezidento rinkimais, būtina apsispręsti dėl Konstitucijos 12 straipsnio formuluotės, aktyviai imtis šviečiamosios kampanijos, kalbėtis su žmonėmis ir raginti juos ateiti balsuoti. Prezidentė pažymi, kad ypač svarbu raginti emigrantus, kuriems, pasak jos, šis klausimas yra aktualiausias.
Valdantieji neatmeta galimybės atmesti prezidentės veto. Seimo pirmininko pavaduotojas ir Darbo grupės dėl referendumo formuluotės vadovas Arvydas Nekrošius pabrėžė, kad, jei prezidentė vetuos Referendumo įstatymo pataisas, Seime bus bandoma vetuoti prezidentės sprendimą.
Seimas paskutinę pavasario sesijos dieną sumažino reikalavimų kartelę referendumui dėl Konstitucijos 12 straipsnio – dėl pilietybės.
Už tokį Referendumo įstatymo pakeitimą balsavo 67, prieš buvo 3, susilaikė 16 Seimo narių.
Veto antspaudas
Valdantieji politikai tikino, kad, norint surengti referendumą, jų siūlymui alternatyvų nėra. Politikai aiškino, kad nepriėmus pataisų sunku bus išsaugoti ir emigruojančius piliečius, ir pačią tautą. Pasak jų, pakeitus Referendumo įstatymą tam, kad sprendimas dėl dvigubos pilietybės būtų priimtas, reikėtų kur kas mažiau rinkimuose dalyvaujančių piliečių.
Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) pritaria diskusijas sukėlusiai valdančiųjų politikų iniciatyvai nuleisti kartelę referendumui. Pasak jų, tik su valdančiųjų iniciatyva pakeistu referendumo įstatymu galima tikėtis sėkmės referendume sprendžiant dvigubos pilietybės klausimą.
Referendumą dėl dvigubos pilietybės siūloma surengti kitų metų gegužės 12 ir 26 dienomis, per pirmąją ir antrąjį Prezidento rinkimų turus.
Jubiliejus – puiki proga atsigręžti į praeitį, prisiminti tuos įvykius, kurie jubiliejaus kontekste atrodo patys reikšmingiausi. Kadangi dabar minime Sąjūdžio jubiliejų, mintis iškart nušoka į „Šiaurės Veneciją“ – į miestą, kuriame prasidėjo mano ir ne vieno ten gyvenusio lietuvio Sąjūdžio kelias, kurį nuėjome kartu su viso pasaulio lietuviais, suburti į vieną tautą – „vardan tos Lietuvos”.
Lietuviškąją diasporą Leningrade (dabar –Sankt Peterburgas), panašiai kaip ir Maskvoje, sudarė du sluoksniai: nuolatiniai, vyresnio amžiaus lietuviai, ir laikinieji: aukštosiose mokyklose besimokantys studentai ir aspirantai bei jaunuoliai, atliekantys privalomąją tarnybą Leningrado karinėje apygardoje.
Senbuviai irgi buvo skirtingi. Daugiausia – mišrias šeimas sudariusieji bei jų atžalos. Buvo ir tremtinių, politinių kalinių ar jų palikuonių, bet – nedaug, ir aktyviai reikštis jie vengė. Maloni išimtis buvo broliai Jurgis ir Viktoras Masaičiai, kurių tėvas stalininio teroro metais buvo sušaudytas ir užkastas – tokių niekas nelaidodavo, tiesiog užkasdavo – vadinamojoje Levašovo dykynėje, motina irgi buvo suimta ir kalinama, tad vaikai augo vaikų namuose, bet tėvų gimtinės neužmiršo.
Sąjūdžiui įsibėgėjus, išryškėjo ir dar viena grupė: sovietinių struktūrų darbuotojai, tarp kurių netrūko ir kagėbistų, ir sovietų valdžiai kitaip tarnaujančių funkcionierių bei jiems prijaučiančių.
Kadangi, skirtingai nuo daugumos nuolat Leningrade gyvenusių lietuvių – juos dar galima būtų pavadinti senbuviais, – besimokantis jaunimas palaikė itin intensyvius ryšius su Lietuva, tai jie pirmieji pagavo Sąjūdžio idėjas ir skleidė jas Leningrade arba betarpiškai, savo aplinkoje, „iš lūpų į lūpas“, arba platindami iš Lietuvos atsivežtus spaudos leidinius. Platinimo procesas ypač suaktyvėjo, kai imta leisti Sąjūdžio spaudą ir rusų kalba. Itin populiarus buvo leidinys „Soglasije“.
Pirmieji Sąjūdžio mitingai Lietuvoje 1988 m. vasarą padarė jaunuoliams tokį stiprų įspūdį, jog rudenį, grįžę į Rusiją po vasaros atostogų, jie nutarė įkurti Leningrade Sąjūdžio palaikymo grupę. Aktyviausi buvo universiteto ir konservatorijos studentai, ir pirmasis susirinkimas, į kurį akademinis jaunimas pakvietė keletą jiems žinomų senbuvių leningradiečių – lietuvių, įvyko būtent universiteto patalpose.
Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Senbuvių, tarp kurių buvau ir aš, atėjo vos pora. Likusieji buvo atsargūs ir neskubėjo veltis į politiškai įtartiną veiklą. Tai, matyt, ir nulėmė, kad aš buvau išrinkta tos besikuriančios lietuvių organizacijos pirmininke. Pavaduotoju tapo mano kraštietis, žemaitis nuo Darbėnų Arūnas Alonderis, studijavęs Leningrado universitete filosofiją. Tarybos nariai irgi buvo studentai. Prisimenu Rasą Žiburkutę, generolo Žiburkaus dukrą, Mindaugą Gecevičių, Karolį Kulkiną, Leningrade gimusį ir užaugusį vaikiną.
1934-1936 metais Rusijoje uždraudus bet kokias tautines bendrijas, buvo uždarytos ir kelios dar gerokai prieš revoliuciją Peterburge pradėjusios veikti lietuvių draugijos. Tad iki Sąjūdžio Leningrade nebeveikė jokia lietuvių draugija, tik laikas nuo laiko, su pertrūkiais atgydavo ir vėl užgesdavo Baltijos šalių akademinį jaunimą vienijusi draugija „Balticumas“.
Sąjūdis davė impulsą vienytis lietuviams, o netrukus į savo bendrijas pradėjo jungtis ir kitos Leningrado tautinės bendruomenės ir mažumos.
Kadangi pirmoji lietuvius suvienijusi bendrija įsisteigė kaip Sąjūdžio rėmimo grupė, tai ir tikslas buvo atitinkamas: skleisti tiesą apie Sąjūdį Rusijoje, o, pirmiausia, žinoma, Leningrade.
Buvo užmegztas ryšys su Sąjūdžio Vilniaus grupe. Penkiems nariams buvo suteikta galimybė dalyvauti I-jame Sąjūdžio suvažiavime delegatų teisėmis, bet dėl organizacinių nesklandumų likome svečiais. Be lietuvių, suvažiavime dalyvavo ir kai kurie leningradiečiai rusai, kurie, susibūrę į „Klubas „Perestrojka“, pradėjo organizuotis į Leningrado Liaudies frontą (toliau – LLF), tad vyko į Vilnių idėjų ir patirties semtis. Tarp jų geru žodžiu minėtinas Petras Filipovas, daug prisidėjęs prie Sąjūdžio spaudos gabenimo ir sklaidos Leningrade. Vėliau tapęs vienu iš Rusijos demokratinio judėjimo lyderių, Filipovas buvo išrinktas į pirmąją Rusijos Dūmą, dirbo Rusijos vyriausybėje, Ekonominių reformų grupėje. Iki šiol jis ir jo šeima tebegyvena gerais prisiminimais apie Lietuvą, Sąjūdį ir tuos lietuvius, su kuriais jiems betarpiškai teko bendrauti.
Išgirdę apie susibūrusią lietuvių „Sąjūdžio rėmimo grupę“, su kvietimu bendradarbiauti kreipėsi leningradiečiai, Nikolajus Kornevas ir Aleksandras Seriakovas (vėliau jie tapo susikūrusio LLF Koordinacinės tarybos nariais kartu su P. Filipovu ir kitais).
Neilgai trukus apie naujai susibūrusią lietuvių organizaciją ėmė dūgzti KGB darbuotojai ir jų agentai, todėl, nenorėdami būti apkaltinti antitarybine veikla ir išvaikyti, nutarėme „persikrikštyti“ į Leningrado Lietuvių kultūros draugiją (LLKD), kuri buvo atvira ne tik lietuvių kilmės asmenims, bet ir kitų tautybių žmonėms, besidomintiems ir/ar populiarinantiems Lietuvos kultūrą, istoriją. Tai suvaidino labai teigiamą vaidmenį, skleidžiant Leningrade netendencingą, objektyvią tiesą apie Lietuvos-Rusijos santykių istoriją, Sąjūdžio idėjas ir tikslus, apie tikrąją, o ne propagandos iškreiptą tuometinės SSSR valdžios politiką Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Vėliau, reikalaujant Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybei, LLKD šiek tiek pakeitė pavadinimą – tapo tiesiog Sankt Peterburgo lietuvių bendruomene ir uždarė duris lietuviško kraujo neturintiems peterburgiečiams. Beje, kaip ir anuomet, taip ir šiandien tebemanau, jog tai nebuvo teisinga, nes susiaurėjo ne tik Lietuvai ir Sąjūdžiui palankių leningradiečių – peterburgiečių ratas, bet ir atitinkamai susiaurėjo veikla, iš visuomeninės-kultūrinės virsdama išimtinai kultūrine.
O rusams, išskyrus vieną kitą humanitarą, išties labai stigo objektyvių, „nesurusintų“ žinių apie Lietuvos istoriją. Net ir būdami labai kritiškai nusiteikę SSSR valdžios bei komunizmo idėjų atžvilgiu, jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl lietuviai, estai, latviai nori atsiskirti: „Negi jums buvo blogai su mumis? Negi mes kartu negalime griauti šitą raudonąjį bastioną?“ – klausinėjo jie.
Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Reikėjo nemažos kantrybės ir geranoriškumo įtikinėjant, kad mes, lietuviai, netapatiname visų rusų su komunistais, bet norime tęsti savo, nepriklausomos valstybės istoriją, eiti savo keliu.
Abipusis pasitikėjimas ir bendras darbas davė puikių rezultatų. Jau 1988 m. lapkričio mėnesį buvo suorganizuoti trys Leningrado visuomenės susitikimai su Lietuvos Sąjūdžio bei Estijos ir Latvijos Liaudies frontų atstovais. Lietuvos Sąjūdžiui atstovavo Virgilijus Čepaitis ir Kazimieras Uoka, Latvijos LF – žurnalo „Daugava“ tuometinis redaktorius Vladlenas Dozorcevas, Estijos LF – Martas Tarmakas ir dar vienas asmuo, kurio pavardės nebeprisimenu.
Leningrado srities (O gal miesto? Kas ten juos suvaikys…) partijos komitetas, trumpai vadinamas tiesiog „Smolniu“ dėjo visas pastangas, kad susitikimai neįvyktų. Buvo daromas spaudimas vadovams įstaigų, kurių patalpose buvo numatyti susitikimai, tad likus dienai ar net pusdieniui iki renginio, jie kelis kartus buvo atšaukti. Ir jei ne bičiulių, vietinių nelietuvių leningradiečių iš būsimojo LLF pastangos ir geranoriškumas, mes, lietuviai, vieni tikrai nebūtume sugebėję įveikti tų trukdžių.
Numatyti susitikimai įvyko pedagoginiame institute bei universitete. O skaitlingiausias, įspūdingiausias susitikimas vyko Leningrado Rašytojų sąjungos rūmuose (po kelerių metų juos sunaikino gaisras).
Kaip prisipažino tuometinis rašytojų sąjungos pirmininkas Michailas Čiulakis, Smolnis ir jam mėgino daryti spaudimą, reikalaudamas susitikimą atšaukti. Bet Čiulakis atsakęs, jog yra nepartinis ir Smolnio nurodymai jam nesą privalomi. Galiausiai buvo surastas kompromisas: leidimas buvo duotas su sąlyga, jog rašytojų sąjunga gruodžio mėnesį organizuos ir kitą susitikimą, tik šį kartą – su Baltijos šalių interfrontininkais.
Malonu prisiminti, jog susitikimas su interfrontininkais tiek dalyvių skaičiumi, tiek rezonansu visuomenėje nė iš tolo neprilygo susitikimui su Baltijos šalių išsivaduojamojo judėjimo atstovais. Erdvi salė netalpino visų norinčių iš pirmų lūpų išgirsti apie tai, dėl ko ir vardan ko sujudo Baltijos šalių tautos. Buvo radiofikuoti visi rūmų aukštai, koridoriai, žmonės sėdėjo ant laiptų, ant palangių (o per susitikimą su interfrontininkais salėje buvo likę daug tuščių vietų). Ypač aktyviai Sąjūdžiu domėjosi Leningrado liaudies fronto steigėjai, miesto inteligentija, rašytojai, žurnalistai bei baltarusių, gruzinų ir armėnų diasporos atstovai.
Vėliau miesto Rašytojų ir Žurnalistų sąjungų iniciatyva, Leningrade lankėsi Halinos Kobeckaitės vadovaujama Lietuvos inteligentų, sąjūdiečių grupė, ir jų visur laukdavo sausakimšos salės.
Tų pačių 1988-1989 m. žiemą į Leningradą Sąjūdžio spaudos platinimo klausimu buvo atvykęs aktyvus sąjūdietis, dabar ambasadorius Petras Vaitiekūnas. Buvo suorganizuota veikli grandinėlė: Vilniuje Sąjūdžio spauda būdavo įdedama į traukinį Berlynas – Leningradas, o čia ją perimdavo LLF aktyvistai ir toliau platindavo ją norintiems. Vienas punktų, kur Sąjūdžio leidiniai patekdavo į leningradiečių rankas, buvo tie kultūros rūmai, kur kartą savaitėje vykdavo LLF Koordinacinės Tarybos posėdžiai. Jie buvo atviri, galėdavo dalyvauti visi norintys, tik be sprendžiamojo balso. Aš reguliariai juose lankydavausi ir mačiau, kaip į rūmų fojė kuprinėmis būdavo atitempiami rusų kalba leidžiami Sąjūdžio laikraščiai, o į eilutę išsirikiavę leningradiečiai graibstė juos, kaip karštus pyragėlius… Dažniausiai juos atnešdavo ir dalindavo tuometinis Rusijos SFSR Aukščiausios Tarybos deputatas Genadijus Bogomolovas.
Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Be to, reguliariai beveik dvejus metus (1989 – 1990 mm.) kas savaitę, pašto banderoles su įdomiausiais Sąjūdžio ir ne tik Sąjūdžio leidiniais, man siuntinėjo profesorius Česlovas Kudaba. Neretai profesorius, taupydamas vietą ir banderolės svorį, iškirpdavo atskirus straipsnius ir dar pabraukdavo tas vietas, į kurias, jo nuomone, vertėjo atkreipti ypatingą dėmesį.
Vėliau, man pradėjus reguliariai bendradarbiauti „Atgimime“, Sąjūdžio spaudą pašto banderolėmis gaudavau tiesiai iš redakcijos. Retkarčiais, iš Lietuvos žiniasklaidos sužinoję apie LLKD veiklą, mano adresu kai kuriuos laikraščius atsiųsdavo net visai nepažįstami žmonės. Tai buvo labai svarbu, nes informacija visais laikais yra labai veiksminga priemonė, pritraukianti žmones, o anuomet tai buvo priešnuodis prieš tendencingą oficialiąją žiniasklaidą.
Prasidėjus „Perestrojkai“, Rusijoje anksčiau nei Lietuvoje išlaisvėjo radijo “Svoboda“ bei „Laisvoji Europa“ balsai, kurie nešykštėdavo informacijos apie Sąjūdžio veiklą. Galų gale atviriau apie įvykius Lietuvoje ėmė pasakoti ir Lietuvos radijo laida „Lietuvos radijas užsieniui“ .
Visa tai tiems, kurie norėjo žinoti, leido būti neblogai informuotiems. O man tai suteikė pagrindą, kuriuo remiantis galėjau rengti spaudos ir naujausių Lietuvos įvykių apžvalgą, iš pradžių – LLKD nariams, vėliau pradėjau bendradarbiauti demokratinės pakraipos Leningrado dienraščiuose, Leningrado bei Rusijos TV ir radijo laidose.
Lietuvių diasporos Leningrade aktyvia veikla, matyt, galima paaiškinti ir tą faktą, kad į kruvinus 1991 m. sausio įvykius Vilniuje pirmieji sureagavo būtent leningradiečiai: jau Sausio 13–sios rytą, kai kiti Rusijos miestai tik akis krapštė po nakties miego, didžiausioje miesto Dvorcovaja aikštėje jau šurmuliavo daugiatūkstantinis mitingas, pasmerkęs armijos veiksmus Lietuvoje.
Pagaliau, Leningradas buvo vienintelis miestas Rusijoje, kurio vietinės tarybos deputatai vieningai (iš 400 deputatų tik 40 komunistų susilaikė, prieš nebuvo nė vieno) pasmerkė Kremliaus įvykdytą kruvinąją akciją Vilniuje. O viso posėdžio metu balkone priešais prezidiumą, plevėsavo didžiulė Lietuvos trispalvė, kurią buvo atsinešę LLKD nariai, nors prieš tai Tarybos pirmininkas A. Sobčakas atskiru potvarkiu buvo uždraudęs posėdžių salėje kelti kitų respublikų, kitų šalių vėliavas, išskyrus Rusijos Federacijos.
Taigi, atstovauti Sąjūdį Leningrade nebuvo sunku, nors kartais šiek tiek pavojinga, bet tai bent buvo suprantama. Mes parodėme ir įrodėme, jog net ir nedemokratinėje valstybėje diaspora tikrai gali būti naudinga savo istorinei tėvynei, sprendžiant tam tikras jos problemas, jei a: diaspora nori veikti, o ne tik deklaruoti, kaip ji myli tėvynę, ir b: jei tėvynė supranta diasporos galimybes, geranoriškai atsiveria jai ir ją remia.
Štai su šito punkto realizacija sekėsi kur kas sunkiau.
Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sudėtinga, pavyzdžiui, buvo įgyti kai kurių Lietuvos sąjūdiečių pasitikėjimą, rasti bendrą kalbą su jais. Jie besąlygiškai pasitikėjo Vakaruose esančia diaspora, o į buvusios SSSR respublikose, ypač į Rusijos žiūrėjo su nepasitikėjimu ir šiek tiek iš aukšto.
Viena vertus, juos galima suprasti, bet kita vertus, taip buvo prarasta daug gerų progų išplėsti Lietuvą, Sąjūdį suprantančių ir palaikančių draugų būrį Rusijoje. Maža to, pastebėję daugumos Lietuvos lietuvių politikų santūrumą, pereinantį į abejingumą, kagėbistai nepraleido progos to neišnaudoję, kad būtų griaunamas Rusijos žmonių, netgi demokratų pasitikėjimas Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos šalių) demokratiška nacionaline politika ten gyvenančių tautinių bendrijų atžvilgiu.
Kita vertus, išeivija irgi ne kartą parodė, kad jos asmeniniai interesai yra aukščiau Lietuvos valstybės ir ten gyvenančios tautos interesus.
Daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai dar gyvenau Peterburge ir atstovavau Peterburgo lietuvių kultūros draugiją įvairiuose diasporos susitikimuose, vieno tokio susitikimo kažkur Ignalinos miškuose metu pasiūliau steigti kokią nors organizaciją, komisiją, kurioje bendrai dirbtų, bendrai spręstų aktualias Lietuvos ir jos diasporos problemas PLB ir Lietuvos Seimo atstovai. Tuometinis PLB pirmininkas Bronius Nainys mano pasiūlymą atmetė. Bet jį išgirdo JAV Lietuvių bendruomenės tuometinė pirmininkė Regina Narušienė, susidomėjo, ir galiausiai buvo nutarta: jei bendro veikimo su Seimu nenori PLB, to imsis JAV lietuvių bendruomenė.
Ir keletą pirmųjų metų veikė būtent tokia, JAV lietuvių ir LR Seimo komisija, kuriai iš Seimo pusės pirmininkavo Romualdas Ozolas, o iš JAV – Skučas. Ir tik vėliau, man sugrįžus į Lietuvą ir pasitraukus iš veiklos diasporoje, Komisija persiformavo į PLB ir Seimo komisiją, kokia ji yra dabar.
Turiu pasakyti, kad ji nebe panaši į tą, pirmąją, mūsų su ponia Regina sumanytąją Komisiją, tiek sprendžiamų klausimų tematika, tiek priimtų sprendimų poveikiu Lietuvos ir diasporos gyvenimu. Tai pastebėjo ir dabartinė PLB pirmininkė Dalia Henke, atkreipusi dėmesį į tai, kad pastarųjų penkerių metų sesijų programos beveik nesiskiria, o jose surašytos problemos neišsprendžiamos. Nežinau, kokias problemas turėjo galvoje ponia Henkė, bet kiek galima spręsti iš žiniasklaidos, vienintelė problema, kuriai PLB skiria nuolatinį dėmesį, tai dvigubos pilietybės problema, ir aš tikrai nesielvartauju, kad toji problema vis dar neišspręsta, nes tai, ko siekia diaspora, prieštarauja Lietuvos valstybės ir tautos interesams.
Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Ponia Henkė kaip vieną argumentų „už“ dvigubos pilietybės išplėtimą diasporos daugumai, pasitelkia Vokietijos pavyzdį. Belieka tik apgailestauti, kad žmogus, užimantis tokį svarbų postą, neįžiūri esminių skirtumų tarp Vokietijos ir Lietuvos istorijos, geopolitinių niuansų, ekonomikos ir, pagaliau vokiečių ir lietuvių tautinio mentaliteto. Quo vadis, PLB?
Taigi, diaspora išties gali būti naudinga, istorinei tėvynei mezgant ir plėtojant santykius su diasporos šalimis, ir kuri ne tik deklaruoja, kaip ji mylinti tėvynę, bet ir sugeba susitelkti bendrai veiklai. Tik, žinoma, jei istorinė tėvynė pati yra pasirengusi bendradarbiauti su savo diaspora ne vien oficialių vizitų forma.
Kad Lietuva, net Sąjūdžio žmonės, nebuvo pasirengę susitikimui su savo tautiečiais iš Rusijos, paaiškėjo jau nuo pačių pirmųjų dienų.
Atsimenu, nutarus siųsti savo delegatus į Sąjūdžio pirmąjį suvažiavimą, atvykau į Vilnių ir prisistačiau į Sąjūdžio būstinę. Pirmieji sąjūdiečiai, su kuriais teko susipažinti, buvo Andrius Kubilius ir Mečys Laurinkus. Kubilius priėmė nesvetingai, nenorėjo net kalbėtis. Gal jam už manęs, atvykėlės iš Rusijos, vaidenosi KGB šmėkla?
Ką gi, išties mūsų draugiją ta organizacija atidžiai stebėjo, „globojo“. Netrūko ir provokacijų, mėginimų įdiegti į draugiją „bildukų“. Ypač nuosekliai buvo stengiamasi atriboti draugijos veiklą nuo Lietuvos politinių įvykių, nuo Leningrado visuomeninių ir politinių organizacijų, netgi – nuo kitų tautinių bendrijų. Ir tai pavyko, ypač man sugrįžus į Lietuvą… Bet anuomet toks nepasitikėjimas ir stebino, ir skaudino.
Tiesa, M. Laurinkus elgėsi visai kitaip. Jis iškart labai susidomėjo leningradiečiais, maloniai paaiškino, kur kreiptis, su kuo tartis.
Labai šiltai Peterburgo lietuvius priėmė ir visokeriopai rėmė Lietuvos kultūros fondo vadovas profesorius Č. Kudaba. Rusijos lietuviais rūpinosi ir Kazimieras Uoka. Tačiau daugiausia dėmesio Peterburgo lietuviams skyrė Romualdas Ozolas – žmogus, kuris dažnai būdavo išvadinamas nacionalistu, vos ne šovinistu.
Iš tikrųjų R. Ozolas žmones vertino ne pagal tautybę ar pilietybę, bet pagal jų išpažįstamas vertybes ir santykį su Lietuva, tauta ir valstybe. Todėl jis galėjo griežtai neigiamai atsiliepti apie lietuvių kilmės žmones, jei jie, jo nuomone, netinkamai elgėsi Lietuvos atžvilgiu, ir negailėti nei laiko, nei jėgų, nei dėmesio bet kokios tautybės žmonėms, lietuviams ir nelietuviams, jei tik jie parodydavo norą ir gebėjimą būti naudingi Lietuvai.
O šiandien belieka konstatuoti, kad Lietuvos bičiulių Peterburge gerokai sumažėjo. Manau, kad tam įtaką turėjo ne tik arši putinistinė propaganda, bet ir smarkiai susilpnėję Leningrado/Peterburgo ryšiai su demokratine laisva Lietuva po to, kai Lietuvos nepriklausomybę pripažino tarptautinė bendruomenė. Tiek Lietuvos naujoji valdžia, tiek ir pati visuomenė ėmė tolti ne tik nuo Putino Rusijos, nuo Maskvos, bet ir nuo Rusijos demokratijos flagmanu buvusio Peterburgo. Gal būt, tai buvo neišvengiamas procesas, bet, mano nuomone, Lietuva nepamatuotai jį greitino, neišnaudodama daugelio puikių galimybių.
Prisimenu 1993 m. prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo Algirdas Brazauskas. Peterburge – tuomet Leningradas jau buvo vėl tapęs Sankt Peterburgu, – atsirado žmonių, kurie teigė žinantys, jog Brazauskui laimėti padėjo Rusijos pinigai, ir net buvo pasiruošę padėti išsiaiškinti kanalus, kuriais tie pinigai tekėjo į Lietuvą. Tik tam reikėjo šiokio tokio finansavimo.
Pasidalinau šia informacija su kai kuriais atsakingais asmenimis Lietuvoje – jokios reakcijos, jokio susidomėjimo. Tik po keleto metų, kai konservatoriai ruošėsi 1996 m. Seimo rinkimams, gavau pasiūlymą grįžti prie to reikalo. Bet žmonės Rusijoje, kurie prieš tai man buvo siūlę savo tarpininkavimą, dabar griežtai atsisakė ir perspėjo mane: „Jei nori gyventi, užmiršk tą istoriją. Mes gyventi norime…“
O gal apskritai Lietuvos politikai linkę nepasitikėti niekuo, kas nepriklauso siauram jų bendrapartiečių ar švogerių rateliui?
Užtat jie pasidaro labai veiklūs ir iniciatyvūs, kai atsiranda galimybė pasisavinti, suimti į savo rankas viską, net ir kitų žmonių veiklos rezultatus. O jei to padaryti nepavyksta, yra neįmanoma, tai tokiais atvejais nusisuka, ignoruoja, atmeta bet kokias, ne iš jų kilusias iniciatyvas, net jei toks ignoravimas būtų žalingas valstybės interesams…
Deja, mūsų visuomenė tampa akla ir kurčia pačiam svarbiausiam žmogaus egzistencijos tikslui: kilti virš žinomybės ribų ir pagelbėti vienas kitam. O juk būtent taip – kildami ir pagelbėdami – elgėsi Sąjūdžio įkvėpti žmonės, lietuviai ir nelietuviai…
Valdančiųjų lyderiai pastarąją savaitę pasiūlė referendumo įstatymo pataisas, kuriomis siekiama, kad pilietybę apibrėžiančiam Konstitucijos 12 straipsniui būtų taikoma išimtis, leidžianti sprendimą referendume dėl nuostatų keitimo priimti su mažesniu rinkimų teisę turinčių piliečių dalyvavimu.
Pasak projekto iniciatorių, nenuleidus kartelės tam, kad dviguba pilietybė būtų įteisinta, tikėtis sėkmės Lietuvai svarbiame referendume yra nerealu.
Ši premjero Sauliaus Skvernelio, „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio bei Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) pirmininko Gedimino Kirkilo iniciatyva sukėlė tiek ekspertų abejonių, tiek opozicijoje esančių politikų pasipiktinimą.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis šį sumanymą taip pat pavadino nesaugiu. Seimo vadovas trečiadienį būgštavo, kad siūloma pataisa palengvins kelią keisti kitas esmines vertybes Konstitucijoje.
Konservatorius Žygimantas Pavilionis priekaištavo projekto iniciatoriams, kad šie sprendžiant referendumo dėl dvigubos pilietybės klausimą elgiasi vienašališkai, manipuliuoja žmonių valia ir siekia sukompromituoti konservatorius.
Savo ruožtu, premjeras trečiadienį tvirtino, kad didžiausius būgštavimus turėtų kelti ne tai, kokias pasekmes turės inicijuojami pokyčiai, bet tai, kad dabartinis reglamentavimas gali padaryti taip, jog referendumas tiesiog neįvyks. Pasak jo, sumanymas keisti referendumo įstatymą yra logiškas.
Valdančiųjų inicijuojami pakeitimai leistų sprendimą privalomajame referendume dėl Konstitucijos pirmojo skirsnio 12 straipsnio laikyti priimtu, jei tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, dalyvavusių referendume, bet ne mažiau kaip 1/3 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
Projekte pažymima, kad likusiems Konstitucijos I skirsnio straipsniams keisti referendumu toliau būtų taikoma šiuo metu galiojanti „griežtesnė“ balsų skaičiavimo tvarka – juos pakeisti būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Dabartiniame referendumo įstatyme rašoma, kad privalomasis referendumas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, o tam, kad sprendimas referendumu būtų priimtas, reikia daugiau kaip pusės piliečių, turinčių rinkimų teisę, pritarimo.
Tad tam, kad referendumas dėl dvigubos pilietybės pavyktų, nepakeitus Referendumo įstatymo, reikėtų apie 1,3 mln. piliečių sutikimo.
ELTA primena, kad referendumą dėl dvigubos pilietybės įteisinimo ketinama organizuoti kartu su Prezidento rinkimais 2019 metais.
Ne tiek norėdamas pasigirti (neduokDie), kiek konstatuodamas liūdną faktą, kad šuns balsas į dangų neina, iškart prisipažinsiu, kad esu parašęs visą krūvą straipsnių dvigubos pilietybės tema, kurie, norėtųsi tikėti, nurodo trumpiausią kelią į problemos atomazgą, bet, kaip atrodo bent man, būtent dėl išsakytų pasiūlymų kraštutinio elementarumo vis dar nesulaukia deramo manieringųjų ekspertų dėmesio.
Tikrai nesiveržiu į pirmąsias gretas, koketiška čia yra nebent tik tai, kad tarsi savinuosi vaikams duota teisę pasakyti, kad karalius – nuogas. Tačiau kadangi šis dvigubos pilietybės klausimas mūsų padangėje vėl tampa aktualija Nr.1 – pirmaeilės svarbos probleminiu mazgu, kur susibėga visos svarbiausios šiandieninės politikos gijos, dar kartą grįžtu prie temos, nevengdamas principinių pozicijų pakartojimo, drauge dėl esmės išgryninimo šįkart atsikratant visų lyrinių nukrypimų ir dėmesį blaškančių smulkmenų.
Seime sudaryta darbo grupė dėl dvigubos pilietybės įteisinimo referendumo būdu praeitą penktadienį vėl rinkosi į posėdį, planuodama aptarti formuluotes, leidžiančias praplėsti dvigubos pilietybės įgijimo galimybes nauja Konstitucijos redakcija https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/seimo-darbo-grupe-del-pilietybes-referendumo-svarstys-formuluotes.d?id=77963805, puoselėjant viltį, kad nauja konstitucinė formuluotė bus priimta referendume Lietuvos žmonių, jeigu savo ruožtu toks surengtas referendumas apskritai dėl balsuojančių/ nebalsuojančių skaičiaus butų laikomas įvykusiu (neužmirškime ir to).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje dabar yra įtvirtinta nuostata, kad išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Savo ruožtu, kaip jau tapo aišku iš liudijimų TV forumuose ir kitų nuorodų, prasisunkusių į viešąją erdvę, minėtoji darbo grupė labiausiai perspektyvia laiko tokią Konstitucijos 12 straipsnio redakciją, kad esą išskyrus konstitucinio įstatymo numatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Taigi, kaip matome, lyginant su dabar įtvirtinta 12 straipsnio formuluote, naujoje redakcijoje numatomi fundamentalūs (?) pakeitimai, prie žodžio „įstatymo“ ruošiantis pridėti žodį „konstitucinio“ (tarsi Lietuvoje būtų kelios įstatymų rūšys – konstituciniai ir nekonstituciniai), kita vertus, iš dabar figūruojančios formuluotės ketinant išbraukti žodį „atskiras“ (tarsi naujos redakcijos formuluotėje jau būtų galima numatyti neribotą daugybę atvejų). Savo ruožtu siūlomo verbalinio pataisymo kaina yra milžiniška: nekeičiant Konstitucijos formuluočių dvigubos pilietybės galimybes galima praplėsti ne menkiau nei keičiant, tačiau antruoju atveju, pateikus dekoratyvinius formuluotės pataisymus, tokio teisių ir pareigų praplėtimo galimybė jau yra susiejama su Lietuvoje menkai tikėtina pagal esamą įstatymą (beveik prilygstančią nuliui) referendumo sėkme.
Jeigu iš tiesų norime save dirbtinai apsunkinti, toliau galime pezėti apie būtinybę surengti referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, kuris neva, kaip esame sau įsikalbėję, labai griežtai apriboja dvigubos pilietybės įgijimo teisę. Tačiau nesunku pastebėti, kad tokio referendumo organizavimas būtų galutinis dvigubos pilietybės atvejų išplėtimo idėjos palaidojimas, nes demokratinėje šalyje daugiau kaip pusės piliečių, įrašytų į rinkėjų sąrašus, pritarimas nevienareikšmiškai vertinamų emigrantų teisių išplėtimui yra lygus tokiai neįtikėtinai galimybei, jog mus greitai aplankys kitos galaktikos gyventojai, arba aš nuo kitos savaitės, paveiktas Aurelijaus Verygos propagandinės kampanijos, išsižadėsiu penktadienio pavakarės alaus bokalo pakilnojimo ritualų su savo senais bičiuliais.
Idėja palengvinti emigrantams dvigubos pilietybės įgijimą, rengiant privalomą referendumą, primena pasiūlymą vykti aplinkui per pelkes, darant niekaip nepateisinamą lankstą. Sprendžiant šį klausimą, užtektų paprasčiausio Seime priimto Pilietybės įstatymo pataisymo, praplečiant dvigubos pilietybės suteikimo atvejų skaičių, tačiau, žinia, Konstitucinis teismas (KT) tokią praktiką griežtai uždraudė, kaip prieštaraujančią minėtai 12 straipsnio konstitucinei normai.
Kokia yra tokio draudimo argumentacinė bazė su visais legendiniais užkeikimais?
Esą yra taip, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, jog tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.
Kas be ko, niekas neturi teisės abejoti išskirtine KT teise aiškinti Konstituciją. Aukščiau KT yra tik Paskutinysis teismas (PT). Tačiau net ir Dievas ne viską gali, pavyzdžiui, neišgali pakeisti praeities, atšaukti to, kas įvyko, kaip jau yras pastebėta, joks referendumas nėra įgalus panaikinti žmogaus teises arba primesti rasinės neapykantos pareigą. Savo ruožtu KT negali pakeisti daugybos lentelės, logikos dėsnių ar panašių dalykų, tarkime, remdamasis daugiau ar mažiau pavykusiu teisniu žongliravimu. Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ numato tipizacijos užduotis, o ne vienokius ar kitokius problemos sprendimo kiekybinius parametrus. Kitaip tariant, čia kalbama apie tipinius atvejus, kurių gali būti ne vienas, visai nekeliant klausimo dėl paties atvejo skaitlingumo, kalbama apie žmonių kategorijas, kurioms teikiama preferencija, numatant išimties teisę. Be jokios abejonės, žodis „niekas“ konstitucinėje formuluotėje yra labai svarbus, kaip galimas atsparos taškas sudedant visus reikalingus saugiklius, bet neturi jokios savarankiškos reikšmės.
Konstitucija skelbia, jog dviguba pilietybė yra negalima, „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus”. Taigi kalbama čia apie tai, kad pilietybės įgijimą reguliuojančiame įstatyme turi būti apibrėžti tie atskiri atvejai, kai dviguba pilietybė yra galima, visai nekeliant klausimo dėl tokių atvejų skaitlingumo. Būtinoji įstatymo sąlyga yra abstrahavimo išplėtojimas, atsiribojant nuo reguliuojamos aibės pavyzdžių individualių požymių.
Tarkime, net įstatymas apie faraono visagalybę iš principo liestų ne individą, bet tęstinės, taigi laike pasikartojančios institucinės mašinos statusą. Taigi net įvardijant įstatyme atvejį kaip išimtį, nėra jokio įpareigojimo nurodyti kiekybinius tokių atvejų parametrus. Greičiau priešingai – dėl įstatymo veiksmingumo reikėtų vengti tokio detalizavimo. Pavyzdžiui, ši problema (dėl KT nutarimo Pilietybės įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu) apima tik du atvejus: arba KT savavališkai įsteigia Konstituciją viršijantį išaiškinimą, arba mes esame visiškai nepajėgūs suprasti tai, kas čia aiškinama, jeigu drauge neišsižadame logikos dėsnių.
Darbo grupės numatoma konstitucinės nuostatos pakeitimo formuluotė priartėjo prie dabar figūruojančios Konstitucijos 12 straipsnio formuluotės taip tampriai, kad jau pradeda beveik sutapti. Tai savo ruožtu rodo neįtikėtinai didelį dabar įrašytos Konstitucijos 12 straipsnyje formuluotės potencialą dvigubos pilietybės išplėtimo linkme, kai problemą galima spręsti atsisakant begalinio klaidžiojimo labirinte.
Žinoma, referendumas yra demokratijos šventė, tačiau siekiant įtvirtinti demokratinę visuomenė tvarką kartais ne mažiau svarbiu dalyku už šventės euforiją yra kasdieninė išmintis. Tačiau net ne demokratijos idėja dabar yra diskusijų ir nesusipratimų dėl dvigubos pilietybės pagrindas, o Konstitucinio teismo užsispyrimas trūks plyš išsaugoti „savo veidą“, kai kartą kažką pasakęs, nepalieki sau galimybių atsitraukti, kai sutelkiant dėmesį į tezės neliečiamumo išsaugojimą atiduodama sudeginti Roma.
LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
Bendruomeniškumo dvasios palaikyme vienas iš svarbiausių dalykų yra išsaugota tarpusavio supratimo galimybė, pasiryžimas atnaujinti ir plėtoti dialogą. Dialogo teorijos požiūriu svarbu yra įvertinti ir negatyvų reljefą, t. y. tas aplinkybes, kurios trukdo tarpusavio supratimui ir susikalbėjimui. Tačiau ar nėra taip, kad pagal mūsų pateiktą pavyzdį KT forsuoja nesusikalbėjimo idealą kaip kažkokią bendrojo gėrio apraišką ir mums užkraunamą pozityvią pareigą.
Tarkime, iš tiesų KT ne dėl kieno nors savivalės, o pagal savo prigimtį yra diskusijas visados stabdanti, ginčus nutraukianti ir tašką dedanti institucija. Kas be ko, įstatymų, potvarkių, nutarimų privalomumo idėja gali būti įgyvendinama tik tada, kai teisinės sistemos didingą pastatą užbaigia, savotiškai jį vainikuoja institucija, kuri dialogą ne tiek plėtoja, kiek jį riboja. Kita vertus, KT nėra koks nors dievų žmonijai padovanotas išradimas, bet pačių žmonių sukurta institucija, o žmogus kaip baigtinė būtybė nėra apsaugotas nuo klaidos.
Dar daugiau, – čia taip pat modifikuotu pavidalu turėtų galioti falsifikacijos principas, primenantis šiuo atveju apie tai, KT sprendimai ir išaiškinimai gali būti laikomi prasmingais tik tada, kai tokiai veiklai pripažįstama taip pat ir principinė klaidos, fatališko nutolimo nuo tiesos galimybė. Specialusis statusas čia negelbsti. Iš tiesų, atsiribojus nuo gaivališkos nuomonių įvairovės, net ir specifinė, didelio pasirengimo reikalaujanti, uždarais kanalais sukaupta kompetencija anksčiau ar vėliau sulėkštėja iki tokių karikatūrinių pavidalų, kad sunkiai gali būti atpažįstama kaip kuriantis protas.
Paprasto recepto, kaip pagerinti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) veiklą, nėra.
Tačiau esu įsitikinęs, kad PLB dabartis ir ateitis priklausys nuo Lietuvos valstybės politikos ir jos priimamų sprendimų. Jeigu Lietuvos institucijos manys, kad sprendžiant su užsienio lietuviais susijusius klausimus PLB reikalinga, tai PLB išliks, jeigu ne – tai išnyks.
Todėl šiandien, šiek tiek provokuodamas, retoriškai paklausiu: ar PLB dar reikalinga? Vienas iš svarbiausių tikslų, dėl kurių ji buvo įkurta – padėti atgauti Lietuvai nepriklausomybę – jau pasiektas. Belieka kita užduotis – padėti užsienio lietuviams išsaugoti tautinę tapatybę. Tačiau lyginant su pirmąja užduotimi, tai jau ne toks svarbus uždavinys, o jį vykdyti (kas natūralu) vis labiau imasi Lietuvos valstybė.
